Astronomija - tai mokslas, kuris žavi ir stebina, kviečia pažinti beribes kosmoso platybes ir atrasti naujus pasaulius. Laida „Mokslo sriuba“ siekia populiarinti šį mokslą, priartinti jį prie kiekvieno žmogaus ir atsakyti į pačius įdomiausius klausimus apie Visatą.
„Mokslo sriuba“ - ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. Šios laidos tikslas - populiarinti mokslą visuomenėje, žadinti smalsumą ir plėsti pažinimą. Laida gyvuoja jau daugiau nei penkerius metus ir subūrė didelę savanorių komandą, išsibarsčiusią po įvairius Lietuvos miestus ir užsienio šalis. „Mokslo sriuba“ ne tik kuria laidas, bet ir filmuoja tiesiogines transliacijas, reportažus bei rubrikas. Iniciatyvos tikslas - susikurti darbą, kuriame galėtų įgyvendinti savo aistrą mokslui.
Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius astronomijos aspektus, remdamiesi „Mokslo sriubos“ laidose pateikta informacija, nuo egzoplanetų paieškų iki asteroidų grėsmės įvertinimo.
Egzoplanetų Medžioklė: Ar Esame Vieni Visatoje?
Vienas iš pagrindinių astronomijos klausimų - ar esame vieni Visatoje? Mokslininkai ieško planetų, panašių į Žemę, kur galėtų egzistuoti gyvybė.
Galime tik įsivaizduoti, kaip mokslininkams sunku aptikti aplink kitas žvaigždes skriejančias planetas. Jos vadinamos egzoplanetomis. Egzoplanetos - tai planetos, skriejančios aplink kitas žvaigždes, o ne mūsų Saulę. Jų atradimas - sudėtingas procesas, nes egzoplanetos yra labai mažos ir blyškios, palyginti su savo žvaigždėmis. Jei žvaigždės mums atrodo kaip nedideli taškeliai naktiniame danguje, tai egzoplanetos - tarsi dulkelės. Visos Saulės sistemos planetos kartu sudėjus nesudaro nė 1 procento mūsų žvaigždės masės.
Kaip teigia VU astronomė dr., „Į Saulę panašių žvaigždžių Visatoje yra labai daug. Kodėl gi ten negalėtų būti planetų, panašių į Žemę? Toks ir yra mūsų tikslas: analizuoti kitas žvaigždes su kitomis planetomis ir išsiaiškinti, kuo jos panašios, kuo skiriasi, kas lėmė, kad mūsų Saulės sistemoje yra gyvybė, o kitose planetų sistemose nėra - arba yra, bet kitokia forma nei pas mus.“
Asteroidai: Kosminės Grėsmės ir Asteroidų Žiedo Evoliucija
Asteroidai - tai kosminiai kūnai, skriejantys aplink Saulę. Nors dauguma jų yra saugūs, kai kurie gali kelti grėsmę Žemei. Asteroidai lekia įspūdingu 20-30 kilometrų per sekundę greičiu. Pasiekę Žemės atmosferą, susiduria su didžiule trintimi, oro pasipriešinimu ir akimirksniu užsiliepsnoja. Manoma, jog didesni nei 140 metrų skersmens meteoritai - atsitrenkę į žemę asteroidai - gali pakeisti lokalinį klimatą, atšaldyti orą.
Kaip erdvėlaiviai išvengia susidūrimo su asteroidais?
Asteroidų Žiedo Dinamika ir Nykimas
Astrofizikas Kastytis Zubovas „Mokslo sriubos“ laidoje atskleidė įdomių detalių apie asteroidų žiedo evoliuciją. „Na, visų pirma, nuraminsiu, kad asteroidų žiedas artimiausiais metais niekur nedings. Ir tikrai per nedidelius teleskopus vis dar bus galima surasti jame esančių įdomių objektų.“
Asteroidų žiedas tarp Marso ir Jupiterio sudaro daugybę, daugybę mažų kūnų. Apie milijoną šiuo metu yra žinoma, tačiau kuo mažesni kūnai, tuo juos sunkiau atrasti. Jie lakstydami panašiose orbitose kartais susiduria. „Nedažnai, nes asteroidų žiedas tikrai netrodo taip, kaip „Žvaigždžių karuose“ ar kai kuriuose kituose fantastiniuose filmuose galima pamatyti, kur akmenys nuolat susidurnėja ir ten tarp jų norint praskristi reikia labai labiruoti.“ Susidūrimai nuolatos mažina asteroidus, nes susidūrus dviem asteroidams, pažyra šukės ir lieka daugiau mažų šukių.
Manoma, kad daugelis asteroidų yra vadinami nuolaužų krūvos asteroidais, tai yra silpnai sukibusios mažų perėdulių aglomeracijos. Tie akmenys šiek tiek laikui bėgant dar truputį susispaudžia, susispaudžia ir toksai lieka objektas. Tas dulkes, saulės šviesa tiesiog gali nustumti tolyn, nes saulės šviesos fotonai turi slėgį ir mažytį, bet to pakanka, kad mažos dulkelės galėtų būti nustumtos kažkur toli. Netrukus po saulėlydžio arba neilgai prieš saulėtekį galima pamatyti būtent ekliptikos plokštumoje, tai yra išilgai saulės ar mėnulio ir planetų orbitos, šiokį tokį švytėjimą, kad šiek tiek šviesiau yra.
Taip pat asteroidai kartais gali, dėl pavyzdžiui, tarpusavio gravitacinių sąveikų, pereiti į tokias orbitas, kur juos labai stipriai paveikia aplinkinių planetų gravitacija. Asteroidų žiedas tarsi susideda iš kelių dalių. Ir visos tos zonos, kur asteroidų labai mažai, jos atitinka orbitas, kurios rezonuoja su Jupiteriu. Rezonuoja tai reiškia, kad tų orbitų periodai sutampa kaip nedideli veikieji skaičiai. Na, pavyzdžiui, vieneri Jupiterio metai atitinka dvejus metus, kurie nors iš tų orbitų, rezonansas arba du periterijų ir panašiai. Ir tokiu atveju, kiekvieną sykį apskridęs aplink Saulę, asteroidas su Jupiteriu arčiausiai suartėja panašioje savo orbitos vietoje. Ir dėl to yra vis efektyviai patraukiamas arba į vieną, arba į kitą pusę.
Taigi, asteroidai, kurie patenka į tokias zonas, jie gali būti arba patraukiami truputį, arba kartais gali tiesiog išlėkti, kur nors visiškai tolyn iš asteroidų žiedo. Na, ir abu šie procesai mažina asteroidų žiedo masę, nes naujų asteroidų nebėra iš kur atsirasti. Taigi, asteroidų žiedas po truputį mažėjo. Dabar mokslininkai pirmą kartą nuodugniai vertino abiejų procesų spartą ir vertino, kaip greitai tas procesas vyksta.
Jie suskaičiavo, kad per milijoną metų asteroidų žiedas netenka truputį mažiau negu šimtadalio procento savo masės. Ir netgi per milijoną metų tiek nedaug. „Taigi, kaip sakiau, asteroidų žiedas per mūsų gyvenimus tikrai niekur nedings. Tačiau per labai ilgą laiko tarpą jis po truputėlį klaidžioja.“ Šimtadalis procento per milijoną metų reiškia vienas procentas per šimtą milijonų metų. O per, tarkim, milijardą metų jau apie dešimt procentų.
Jų susidūrimai buvo dažnesni ir tas nykimo procesas irgi buvo spartesnis. Apskaičiavę ar atsekę tą nykimo procesą laiku atgal, jie nustatė, kad prieš maždaug tris ar tris su puse milijardo metų asteroidų žiedas buvo kažkur pusantro karto masyvesnis, o susidūrimai jame vykdavo dvigubai dažniau.
Tai reiškia, kad į kitas Saulės sistemos zonas, ir tarkim, į Žemę arba Mėnulį, asteroidai pataikydavo dažniau. Ir tikrai geologiniai duomenys, ypač Mėnulio kraterių duomenys, rodo, kad praeityje smūgių į Mėnulį būdavo daugiau, negu yra dabar. Ir kad tolydžio tas smūgių dažnumas mažėja. Tų smūgių galėjo būti maždaug dvigubai daugiau, dvigubai dažniau jie pasitaikydavo, negu šiais laikais.
Apskritai, tai asteroidų žiedas nyksta pagrinde dėl tų asteroidų tarpusavio susidūrimo ir dulėjimo, iš esmės, vertimo dulkėmis. Šis procesas atsakingas už mažą 4-5 dalius viso masės praradimo. Tik tai penktadalį masės netekimo duoda. Ir taip greičiausiai buvo visais laikais, nes abu procesai nuo masės priklauso gana panašiai. Tie skaičiai turi nemenkas paklaidas, taip kad gali būti, kad ir dar masyvesnis tas asteroidų žiedas buvo praeityje, negu tie skaičiai, kurios dabar pasakiau.
Na, bet šitas atradimas yra iš esmės dar viena tokia detalė į Saulės sistemos vystymosi dėlionę, kuri rodo, kaip dažnai kažkas nukrenta ant Žemės ir Mėnulio. Ir taip parodo, kaip keičiasi tų mažųjų objektų populiacija laikui bėgant.
Asteroidų žiedo masės ir susidūrimų dažnumo evoliucija:
| Laikotarpis | Sant. masė | Susidūrimų dažnumas |
|---|---|---|
| Dabar | 100% | 1x |
| Prieš 100 mln. metų | ~101% | ~1x |
| Prieš 1 mlrd. metų | ~110% | ~1.x - 2x |
| Prieš 3-3.5 mlrd. metų | ~150% | ~2x |
Asteroidų Stebėjimas ir Apsauga
„Mokslo sriuboje“ klausiama, kaip astronomai vykdo asteroidų stebėjimus? Ar mėgėjai taip pat gali atrasti Žemei pavojingus dangaus kūnus? Kaip užtikrinti žmonių apsaugą?
Vilniaus universiteto astronomas dr. Kazimieras Černis - daugiausiai asteroidų ir kometų atradęs Lietuvos mokslininkas. Jis teigia, jog kaskart aptikęs naują dangaus kūną siekia suteikti jam lietuvišką pavadinimą. Ir turi tokią teisę, mat asteroidų atradėjai yra vieninteliai asmenys, legaliai galintys duoti jiems vardus. Sugalvoja, nusiunčia Tarptautinei astronomų sąjungai (TAS), o ši patvirtina prašymą arba ne. Svarbu stebėti asteroidus ir numatyti jų trajektorijas, kad būtų galima imtis priemonių, jei kiltų susidūrimo pavojus. Tai gali būti nukreipimo technologijos arba kitos apsaugos priemonės.
Kitos Kosmoso Įdomybės ir Reiškiniai
„Mokslo sriuba“ nuolat gilinasi ir į kitus, ne mažiau intriguojančius kosmoso objektus ir reiškinius. Nagrinėjamos temos apima:
- Vienas keisčiausių objektų Visatoje: neutroninė žvaigždė.
- Juodųjų bedugnių dydis ir jų paslaptys.
- Žvaigždžių evoliucijos kelias ir jų mirtis („Spindėk, spindėk, maža žvaigždute, arba kaip miršta žvaigždės?“).
- Kosmoso istorija, atsispindinti Žemės plutoje, ir egzotiški žvaigždžių sprogimai.
- Encelado čiurkšlės ir tamsiosios materijos gumulas.
- Galimi priešistorinės gyvybės pėdsakai Marse.
- Kaip šviesa atskleidžia Visatos paslaptis.
- Lietuvai didžiausią įtaką padariusi kometa.
Be to, „Mokslo sriuba“ domisi ir technologijomis, susijusiomis su kosmoso tyrimais, pavyzdžiui, „Blue Origin“ į kosmosą iškelta 360 laipsnių kamera ar NASA „Artemis II“ misija, kurios metu galima išsiųsti savo vardą link Mėnulio. Taip pat, aptariama „Artemis 1“ Misija: Žmonijos kelias į Mėnulį.
Kovos su Pseudomokslu: Plokščios Žemės Teorijos Pavyzdys
Deja, ne visi žmonės tiki mokslo pasiekimais. Yra tokių, kurie tiki pseudomokslinėmis teorijomis, pavyzdžiui, plokščios Žemės teorija. Jų nuomone, Žemė - plokščia tarsi blynas, o šią tiesą nuo mūsų slepia viso pasaulio mokslininkai ir vyriausybės.
„Plokščios Žemės teorijos šalininkai sako, kad jei Žemė išties būtų apvali ir suktųsi, mes nuo jos nulėktume. Tokie argumentai puikiai parodo išsilavinimo stoką. Vadovaujantis šia logika, važiuodami traukiniu turėtume saugotis į mus skriejančių daiktų. Jei traukinys juda, tai kodėl mūsų daiktai nenulekia į šalis?“ - aiškina Fizinių ir technologijos mokslų centro fizikas dr.
„Mokslo Sriuba“ - Mokslo Populiarinimo Katalizatorius
„Mokslo sriuba“ atlieka svarbų vaidmenį populiarinant šį mokslą ir skatinant domėjimąsi juo. Nuo egzoplanetų paieškų iki asteroidų grėsmės įvertinimo, nuo kovos su pseudomokslu iki naujų technologijų pristatymo - „Mokslo sriuba“ apima platų spektrą temų, susijusių su astronomija ir kosmoso tyrimais. Tikėkimės, kad ši iniciatyva ir toliau sėkmingai populiarins mokslą ir įkvėps naują kartą mokslininkų.
„Mokslo sriuba“ kviečia ragauti mokslo kiekvieną šeštadienį 11:30 val. (arba sekmadienį 12:30 val., priklausomai nuo sezono) per LRT Kultūrą, o išalkus dar - www.youtube.com paskyroje.