Klausimas „ne vien duona žmogus gyvena“ kyla iš gilaus žmogaus troškimo suprasti savo egzistencijos prasmę. Nors šiandieninė visuomenė dažnai apibūdinama kaip vartotojiška, kurioje dėmesys sutelktas į patogumą ir materialinę gerovę, joks turtas ar prabanga neišsprendžia esminių žmogaus klausimų. Bėgiojame, plušame, stengiamės, bet už viso šito tvyro neatsakytas klausimas - kam visa tai?
Dvasinis alkis ir Dievo duona
Iš tiesų, vien žemiškos duonos žmogui nepakanka. Žmogus yra sugedęs dėl nuopuolio, nepaklusęs Dievui ir sugriovęs darnius santykius, todėl jis nuolat patiria vidinį alkį. Džovanis Papinis yra taikliai pastebėjęs: „Išalkęs įsivaizduoja, kad ieško duonos, o tavęs (Dieve) alksta; ištroškęs mano, kad nori vandens, o jis Tavęs trokšta“. Jėzus Kristus aiškiai deklaruoja: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos - gyvens per amžius“.
Šis Jėzaus pareiškimas nėra tik metafora. Eucharistija - tai susivienijimas su pačiu Kristumi, „nemirtingumo vaistas“, įgalinantis žmogų išeiti iš „Egipto“ (metaforinės vergystės) į Pažado žemę. Pasakojimas apie išėjimą iš Egipto prasideda nuo blogų dalykų, bet pereina į gerus, liudydamas, kad Dievas gali perkeisti gyvenimą.
Paschos ir Eucharistijos ryšiai
Ištikimybė ir tikėjimo „emuna“
Hebrajiškame tekste apie teisųjį Habakuko knygoje randame žodžius: „Teisusis savo ištikimybe gyvena“. Žodis „ištikimybė“ hebrajiškai yra emuna, reiškiantis patvarumą ir patikimumą. Tai daugiau nei tikėjimo samprata - tai gyvenimo būdas. Ši ištikimybė priešpriešinama smurtui ir vargui (hebrajiškai hamas, oven, amal).
| Samprata | Reikšmė |
|---|---|
| Duona | Kasdienis maistas, Dievo Žodis, Eucharistija |
| Ištikimybė | Emuna (patvarumas, patikimumas, tiesumas) |
| Egiptas | Vergystė, nuodėmė, pasaulio valdžia |
Pasninkas kaip terapija sielai
Mūsų dienomis pasninkas dažnai suvokiamas tik kaip kūno priežiūros priemonė. Tačiau Šventasis Raštas moko, kad pasninkas - tai dvasinė terapija. Tai priemonė atnaujinti draugystę su Viešpačiu, padedanti išsilaisvinti iš viso, kas trukdo palenkti savo valią Dievo valiai. Adomas nepakluso Dievo įsakymui, o tikintysis pasninku atvirkščiai - mokosi įsiklausyti į Dievo balsą.
Sąžiningas pasninko praktikavimas prisideda prie asmens didesnės kūno ir sielos vienybės, padeda vengti nuodėmės ir suartėti su Viešpačiu. Kūną maitinančio materialaus maisto atsisakymas skatina vidinį nusiteikimą klausytis Kristaus ir sotintis jo išganomuoju žodžiu. Juk Jėzus atmetė šėtono pagundą paversti akmenis duona, primindamas: „Žmogus gyvas ne viena duona“.
Bažnyčios moralinis mokymas
Bažnyčia nuolat ragina peržvelgti moralinio mokymo visumą, nes žmogaus širdyje įrašyti Dievo įsakymai apšviečia kasdienius sprendimus. Kristus yra Mokytojas, kuris „atveria Rašto knygą“. Jaunuolis, klausdamas Jėzaus apie amžinąjį gyvenimą, iš tikrųjų ieško gyvenimo prasmės pilnatvės. Kristus atako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
Tikėjimas nėra atskiras nuo kasdienybės. Jis reikalauja, kad mokiniai tyrinėtų savo vidaus pasaulį, įsiklausytų į sąžinės balsą ir siektų tikėjimo bei doros dalykus su kasdieniu gyvenimu. Tik per tokį tikėjimo ir veiksmų vienumą žmogus atranda, kad Dievo Apvaizda neapleidžia nė vieno, ieškančio tiesos ir teisingumo.