„Negalima gyventi be duonos, taip pat negalima gyventi be Tėvynės“, - šie prancūzų poeto ir dramaturgo Viktoro Hugo žodžiai puikiai atspindi glaudų ryšį tarp žmogaus ir jo gimtojo krašto, ryšį, kuris itin ryškiai atsiskleidžia lietuvių literatūroje.
Šis teiginys puikiai atspindi glaudų ryšį tarp žmogaus ir jo gimtojo krašto, kuris itin ryškiai atsiskleidžia lietuvių literatūroje. Atsiskleidžiantis lietuvių literatūroje Tėvynės ir žmogaus ryšys yra matomas, kaip artimas, kadangi žmogus kuria būtent tam, kad iškeltų savo gimtąjį kraštą, ją protintų. Todėl, individas puoselėjantis savo gimtąjį kraštą, stengiasi kurti, kelti visuomenę aukštesnio lygio, suteikti jai žinių ir priartinti ją prie kol kas sparčiai atitolusios, senai pažengusios Vakarų kultūros. Būtent tokiu paremtas Tėvynės ir asmens santykis yra labai prasmingas, apimantis labai reikšmingą ir gana sunkų darbą, tačiau jeigu tas sunkus darbas atsiperka, gimtinės ir žmogaus ryšys dar labiau sustiprėja.
Marius Katiliškis (tikr. Albinas Marius Vaitkus) - vienas žymiausių išeivijos prozininkų. Rašytojas gimė 1914 m. Gruzdžiuose (Šiaulių r.), bet vaikystę praleido Katiliškių kaime - iš šio pavadinimo ir kilo pseudonimas. Jo kūrybos atspirties taškai - žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis. Tėvams persikėlus į Katiliškes, mokėsi Žagarėje, gražiai piešė ir drožinėjo iš medžio (pomėgis išliko visą gyvenimą), visur nešiodavosi bloknotą užrašams, o iš marškinių kišenėlės visada kyšodavo pieštukas. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą, iš motinos - uždaroką būdą, santūrumą. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiauliuose radistu, šifruodavo sudėtingas telegramas. Po tarnybos kariuomenėje darbas tėvo ūkyje Katiliškio nebetraukė, tad įsidarbino Pasvalio bibliotekos vedėju, kur lankėsi šviesuoliai mokytojai, plunksnos mėgėjai - visa tai sparčiai plėtė literatūrinį akiratį ir natūralus prigimtinis talentas ėmė įgauti būtinosios erudicijos. Mėgo keliauti, dviračiu išvažinėjo visą Lietuvą. Rašyti ir spausdintis pradėjo anksti - Albino Vaitkaus apsakymus ir straipsnius noriai publikavo to meto savaitraščiai ir net solidžiausias kultūros mėnraštis Naujoji Romuva.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Katiliškis 1944 m. vasarą ir rudenį pafrontės ruožuose patyrė traumuojančią kareivio dalią ir po ilgų klajonių atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Apgyvendintas Hanau stovyklos kareivinių kambarėlyje su penkiais vyrais, sienas išpiešė anglimi bohemiškomis temomis ir virš jų užrašė: „Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės“. Tais žodžiais tiksliai apibūdino savo būseną, kuri nesikeitė visą jo gyvenimą tremtyje.
Duona lietuvių kultūroje
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ P. Dundulienė duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius. Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu.
Lietuvių tautos gyvenime duona įgijo įvairių kultūrinių reikšmių. Nuo seno ji sieta su gyvenimo gerovės kategorija, sočiu ir visaverčiu buvimu ar, priešingai, - su vargu ir sunkiu darbu. Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose.
Duona ypač garbinta žiemos saulėgrįžos, Kūčių, Užgavėnių, Jurginių, Joninių kalendorinių apeigų metu. Javų duona aukota prašant gero derliaus, nuimant derlių, prieš pradedant kulti rugius ir pan. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią.
Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną.
Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas. Taigi duona - ištisas kartas telkianti realija.
Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą, ją susapnuoti visada geras ženklas.
Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona - tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją.
Duona K. Donelaičio „Metuose“
Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, ryškiai atspindinčioje XVIII a. lietuvių valstiečių gyvenimą, duonos vaizdinys yra neatsiejamas nuo agrarinės kultūros, gamtos ir žmogaus santykio.
Donelaičio Metuose ryški ir tradicinėms pasakoms, ir krikščioniškai savimonei būdinga nuostata, pagal kurią duona (paplotėlis) ir vanduo yra pagrindinis maistas, pakankamas egzistencijai. Paprastas ir kuklus maistas, anot poeto, yra Dievo malonė; laikydamasis saikingumo, žmogus išlieka sveikas, žvalus ir darbštus, neserga ligomis, kurios kankina persivalgiusius ponus.
Donelaičio Metuose įprasmintas duonos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo žemdirbiškos kultūros darbų, namų ir laukų poetizavimo, kurį lietuvių literatūroje toliau gražiai tęsė K. Bradūnas, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Degutytė. Literatūros raidos kontekste jis įvairavo, įgavo vis naujų prasmių.
Duonos sakralizavimas
Duonos šventumo jutimas, jos sakralizavimas, ypatinga pagarba jai į lietuvių literatūrą neabejotinai ateina iš senosios baltų žemdirbiškos kultūros gelmių. Duona, rugiai, jų sėja, pjovimas, grūdų malimas, maišymas, kepimas, kepalo raikymas - poetinių prasmių laukas, kuris tiesiogiai susijęs su žemės kultūra ir žemdirbio savimone, atspindi jo jausenas.
Kaip teigia profesorė V. Daujotytė, „pagrindinės lietuvių jausenos, tradicijos suformuotos žemdirbių kultūros. Pirminė kultūra - žemės, namų, sodybų. Ši pasaulėjauta neatskiriama nuo žemės, laukų, rugių, sodybos, žemdirbio kasdienybės ir darbų adoracijos, nuo visos supančios prigimtinės aplinkos - upės, kalno, klonio, pamiškės šventumo suvokimo.
Žemininko Kazio Bradūno poezijoje duona yra vienas svarbiausių žemdirbiškos lietuvių kultūros atributų, tiesiogiai susijęs su etniniu identitetu. Poeto kūrybos lyrinio vyksmo vieta - sodyba, V. Daujotytės žodžiais tariant, prigimtinės lietuvių kultūros centras, susijęs su sodinimu, sėdėjimu, gimtimi, neturintis ribų - tai ir „laukas, pieva, kelias, upelis, miškas, dauba ir beribis dangus virš viso, visame“ , bei namai.
Sodyba ir namai - tai erdvės, kuriose vykstantys kasdieniški darbai įgyja amžinumo matmenį, veiksmai ir įvykiai lydimi tam tikrų senovinių ritualų ir apeigų. K. Bradūno poezijoje duona yra bene svarbiausias žemdirbiškos būties apeigų elementas: visa, kas tik susiję su jos prasmėmis - laukais, sėja, rugiapjūte, tešlos minkymu, kepalo pašovimu į duonkepę - yra paženklinta šventumo pajautos, įgyja sakralumo dimensiją.
Poeto eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint - dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną. Duona metaforizuojama kaip nutiesianti žmogaus giluminį ryšį su laukais, gimtinės dirvomis, priglaudžianti jį prie senosios žemdirbių tautos tradicijos - žemės darbų, nuskaidrinanti jo sielą.
K. Bradūno eilėraštyje „Duona“ regima šventa duonos dalijimo apeiga - sakralų gyvybės / gyvenimo duonos raikymo aktą lydi ypatingos individo susikaupimo, jo dvasinės atverties akimirka - maldos situacija, sukelianti katarsį: Kai tu atneši duoną ant stalo / Ir kai aš po maldos ją riekiu, / Matau lygumas bąlant, / Bėga saulė varpom rugių.
Poetinėje kūrinio plotmėje atsiverianti senųjų namų pasaulio architektonika žymi vertybinę hierarchiją: M. Eliadės įvardytas pasaulio centras - sakralią erdvę ženklinantis stalas, prie kurio vyksta šventas ritualas, tarsi kartojama pasaulio kosmogonija - susirenka šeima, tada meldžiamasi ir riekiama šviežiai iškepta duona.
Patarlės apie duoną
Duona, pagrindinis maistas daugelio tautų, Lietuvoje visada užėmė ypatingą vietą. Ji ne tik maitino kūną, bet ir turėjo gilią simbolinę reikšmę. Tai atsispindi gausybėje lietuviškų patarlių ir priežodžių, kurie perduodami iš kartos į kartą ir atspindi tautos išmintį, požiūrį į darbą, tinginystę, taupymą ir bendrą gyvenimo būdą.
Patarlės atskleidžia liaudies buities detales: praktinius veiklos bruožus, taip pat moralinius standartus, dorovę, darbštumą ir kitas vertybes. Tuo pačiu metu, greta tiesioginių pamokymų, patarlės yra turtingos metaforų, poetinių minčių ir asociacijų.
| Patarlė | Reikšmė |
|---|---|
| Ieškok kaip duonos - ir rasi | Jei kažko labai nori, reikia atkakliai ieškoti |
| Duoną iš plutos pažinsi | Apie žmogų galima spręsti iš jo išorės |
| Juoda duona ne badas | Net ir paprasta duona gali numalšinti alkį |
| Verkia duona tinginio valgoma | Duona, gauta be darbo, yra nevertinga |
| Žemės nearsi - duonos nevalgysi | Norint gauti derlių, reikia įdėti daug darbo |
| Ūkio darbai sunkūs, bet ūkio duona gardi | Sunkus darbas atneša pasitenkinimą ir gerovę |
| Duoną taupyk rytojui, o ne darbą | Reikia taupyti maistą, o ne vengti darbo |
Duona - gyvybės simbolis
Lietuvių kultūroje duona visuomet buvo laikoma šventu dalyku. Ji simbolizavo gyvybę, gerovę ir derlių. Todėl ir elgesys su duona buvo ypatingas - ją saugojo, brangino, nešvaistė. Nukritusi duonos riekė būdavo pakeliama ir pabučiuojama, o atsiprašant už padarytą skriaudą, būdavo įteikiama duonos kepalėlis.
Darbas ir tinginystė duonos kontekste
Lietuvių liaudies išmintis aiškiai sieja duoną su darbu. Daugelis patarlių smerkia tinginystę ir pabrėžia, kad duona ateina tik per sunkų darbą.
"Verkia duona tinginio valgoma". Ši patarlė yra vienas ryškiausių pavyzdžių, smerkiančių tinginystę. Ji sako, kad duona, gauta be darbo, yra nevertinga, ji tarsi "verkia", nes yra nevertinama. Tai moralinis imperatyvas, skatinantis dirbti ir užsidirbti duoną sąžiningu būdu.
"Žemės nearsi - duonos nevalgysi". Ši patarlė tiesiogiai sieja darbą laukuose su galimybe turėti duonos. Ji pabrėžia, kad norint gauti derlių, reikia įdėti daug darbo ir pastangų.
"Ūkio darbai sunkūs, bet ūkio duona gardi". Ši patarlė pripažįsta, kad darbas ūkyje yra sunkus, tačiau atlygis už jį - gardi duona - yra vertas pastangų. Tai atspindi požiūrį, kad sunkus darbas atneša pasitenkinimą ir gerovę.
Patarlė "Juoda duona baltom rankom uždirbta" akcentuoja, kad net ir paprasta duona turi būti uždirbta sąžiningu darbu. Tai yra moralinis imperatyvas, pabrėžiantis darbo vertę ir atsakomybę už savo pragyvenimą.
Taupumas ir saikingumas
Lietuvių liaudies išmintis taip pat moko taupumo ir saikingumo, ypač kalbant apie duoną. Švaistymas buvo laikomas dideliu nuodėme.
"Duoną taupyk rytojui, o ne darbą". Ši patarlė moko, kad reikia taupyti maistą, o ne vengti darbo. Ji pabrėžia, kad svarbiau yra atlikti darbus laiku ir tinkamai, nei taupyti savo jėgas. Tai skatina atsakingą požiūrį į resursus ir darbą.
Nors konkrečių patarlių, tiesiogiai smerkiančių duonos švaistymą, yra mažiau, tačiau bendras požiūris į maistą ir resursus lietuvių kultūroje yra labai pagarbus. Švaistymas buvo laikomas blogu ženklu, pranašaujančiu nepriteklių. Mūsų senoliams kasdienė duona buvo pagrindinis jėgų šaltinis, todėl nepagarba jai buvo itin smerkiama.
Duona ir socialiniai santykiai
Duona taip pat atspindi socialinius santykį. Ji buvo naudojama kaip susitaikymo, pagarbos ir draugystės simbolis.
Istoriškai, duona ir druska buvo įteikiami kaip susitaikymo ženklas. Tai reiškė, kad abi pusės nori pamiršti nesutarimus ir pradėti naują santykių etapą. Šis paprotys atspindi duonos svarbą kaip taikos ir harmonijos simbolio.
Duona taip pat buvo naudojama kaip pagarbos ženklas svečiams. Priimti svečius su duona ir druska reiškė parodyti jiems ypatingą dėmesį ir pripažinti jų svarbą. Tai atspindi lietuvių svetingumą ir pagarbą kitiems.
Mariaus Katiliškio kūryba ir Tėvynės ilgesys
Marius Katiliškis (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) - vienas iškiliausių lietuvių išeivijos rašytojų, prozininkas, kurio kūryba paženklinta tėvynės ilgesio ir lietuviško kaimo vaizdavimo. Jo kūrybos atspirties taškai - žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis.
M. Katiliškio prozoje lietuvių epinis realistinis pasakojimas pasiekė savo viršūnę. Tai turtingo ir tapybiškai sodraus žodyno rašytojas, autentiškai atskleidęs lietuviško kaimo pilnatvę ir tėvynės praradimo dramą.
Svarbiausia literatūrinio palikimo dalis sukurta išeivijoje. Tėvynės ilgesys, nė akimirkai nenutrūkstantis vidinis ryšys su ja lėmė kūrybos kryptį ir pobūdį. Dėmesys sutelkiamas į prieškario Lietuvą ir autoriui artimiausią kaimo gyvenimą, jo dvasinės ir materialinės kultūros apraiškas. Reikšmingumu išsiskiria romanai - „Užuovėja“, „Miškais ateina ruduo“ ir „Išėjusiems negrįžti“.
Novelių romane „Užuovėja“ autorius peržengia istorinį laiką ir socialinę empiriką, siekdamas bendresnių ir amžinesnių dalykų. Gružiškių kaimo gyvenimas parodytas per ketverius metų laikus. Po prologo („Lietus“) seka pirmoji pavasario novelė „Polaidis“, kurioje rašytojas sutelkia į vieną vietą daugelį archajiškiausių lietuvio kaimiečio pasaulėjautos bei moralės bruožų. Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė.
Antrasis romanas „Miškais ateina ruduo“ taip pat kaip ir pirmasis turi ryškų mitologinį podirvį. Rašytojas renkasi tokį vaizdavimo būdą, kuris leidžia beveik nepaisyti istorinio laiko dinamikos bei determinizmo. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą, mirtį, prisikėlimą. Tiems universaliems dėsniams paklūsta ir žmogus, nes jis toks pat gamtos kūrinys, organiška jos dalelė, kaip medis, paukštis ar rugio želmuo.
Romane pateikiamas kolektyvinis besitraukiančiųjų portretas. Patikima yra memuarinė šio romano medžiaga, niekur nenusižengta nei istorinei, nei psichologinei tiesai. Klajokliškas kareivių gyvenimas, nakvynė kaskart vis naujuose apkasuose, nenumaldoma kaltė dėl paliktos tėviškės kuria itin šiurkščios tikrovės įspūdį.
Filmas „Marius Katiliškis. Gyvenimo ir kūrybos odisėja“
Anksti ėmė silpti rašytojo sveikata. Skundėsi širdimi. Atlaikė kelias operacijas: pūslės vėžio, kepenų cirozės, kojų kraujagyslių. Pagaliau kojas apėmė gangrena, jos buvo amputuotos aukščiau kelių. Lemonte pragyveno iki mirties. Mirė 1980 metais gruodžio 17 dieną.
Literatūros kritikai M. Katiliškį akcentuoja kaip intensyvaus žodžio kūrėją. Tai turtingo ir tapybiškai sodraus žodyno rašytojas, autentiškai atskleidęs lietuviško kaimo pilnatvę ir tėvynės praradimo dramą. Jo kūrybos atspirties taškai - žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis.