Kapčiamiesčio giria, esanti Lazdijų rajono savivaldybės teritorijos pietuose, pasienyje su Lenkija ir Baltarusija, yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Ši giria, plytinti iš rytų į vakarus apie 30 kilometrų, ne kartą tapo prieglobsčiu kovotojams už Lietuvos laisvę. Ypač reikšmingas buvo jos vaidmuo 1944-1953 metais, kai čia veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Lietuvos partizanai.
Kapčiamiesčio girios kraštovaizdis ir gamta
Kapčiamiesčio girios masyvas yra išskirtinis savo geografine padėtimi ir gamtos turtais. Pietryčių ir rytų pakraščiu teka Nemunas, o per miškus vingiuoja Snaigupė, Avirė, Bilsinyčia, Baltoji Ančia su intakais Seira ir Neviede, Igara. Baltoji Ančia yra patvenkta. Šiaurės vakarų pakraščiu teka Zapsė, o pietvakarių - Mara (Juodosios Ančios kairysis intakas). Girioje arba prie jos ribojasi 45 ežerai ir ežerokšniai, iš kurių didesni yra Veisiejis, Niedus, Ančia, Aviris, Seliovinis, Baltasis Kauknoris, Juodasis Kauknoris, Kauknorėlis, Kaviškis, Stirtos, Vidugašlis.
Kapčiamiesčio giria driekiasi zandrinėje Pietryčių lygumoje, šiaurės vakaruose siekdama Sūduvos aukštumą. Vyrauja mažai banguotos smėlingos lygumos, o pelkių yra nedaug, didžiausia - Krakinio aukštapelkė. Miškų augavietės čia nederlingos, normalaus drėgnumo. 64 % miškų yra ūkiniai IV grupės, 20 % - apsauginiai III grupės, 15 % - ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai II grupės, o 1 % - miškų rezervatiniai I grupės. Kultūrinės kilmės medynų yra 32 %. Vyrauja pušynai (91 %), taip pat yra beržynų (4 %), eglynų (3 %) ir juodalksnynų (2 %). Jaunuolynai sudaro 34 %, pusamžiai medynai - 47 %, bręstantys - 15 %, brandūs - 4 %. Medynų vidutinis amžius - 54 m., bonitetas - II,2, skalsumas - 0,73, vidutinis tūris - 185 m3/ha, o kasmet priauga 3,3 m3/ha.
Šiame miškų masyve įsteigti įvairūs draustiniai, saugantys unikalią fauną ir florą. Tarp jų - Kučiuliškės, Stračiūnų ir Baltosios Ančios herpetologiniai draustiniai, Vilko botaninis draustinis, Avirės hidrografinis draustinis, Pertako ornitologinis draustinis, Kuzapiškės ir Krakinio telmologiniai draustiniai, Gerdašių entomologinis draustinis. Pašarų ištekliai girioje negausūs, todėl medžiojamų gyvūnų nedaug, tačiau iš retų rūšių vertingiausi yra kurtiniai. Miškuose gausu grybų, uogų, vaistažolių, auga retieji augalai. Masyvo šiaurės vakarinėje dalyje yra Veisiejų regioninis parkas.
Partizanų veikla ir slaptos kepyklos Kapčiamiesčio girioje
Kapčiamiesčio giria, dėl savo tankių miškų ir atokumo, buvo ideali vieta pasipriešinimo judėjimams. 1831 metais čia stovyklavo Emilijos Pliaterytės vadovaujami sukilėliai. Vėlesniu, ypač sudėtingu Lietuvai pokario laikotarpiu, nuo 1944 iki 1953 metų, giria tapo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Lietuvos partizanų veiklos epicentru. Šis partizanų būrys kontroliavo didelį plotą: nuo Kapčiamiesčio iki Baltarusijos ir Lenkijos sienų, nuo Leipalingio iki Nemuno.
Partizanams išgyventi ir kovoti buvo gyvybiškai svarbu užsitikrinti maisto tiekimą. Šiame kontekste svarbu paminėti ir Paliepio, Macevičių bei Pertako kaimuose veikusias duonos kepyklas, kurios galėjo būti naudojamos partizanų aprūpinimui. Taip pat, buvusios duonos kepyklos galėjo būti naudojamos kaip slėptuvės partizanams. Tai rodo ne tik apie logistinius iššūkius, bet ir apie vietos gyventojų paramą rezistentams.
1967 metais Sventijansko miške, kuris yra Kapčiamiesčio girios dalis, buvo atidengta memorialinė lenta, įamžinanti partizanų susitikimo vietą. Šios knygos taktai yra tikri, šviesoje, kaip buvo patirti. Nedaug netikslumų bus laiko ir vietos atžvilgiu, turinio. Ši knyga pradėta rašyti 1966 m., baigta - 1971 m. Tai liudija apie ilgalaikę kovos už laisvę atmintį ir įtvirtina girios, kaip partizanų prieglobsčio, simbolį.
Pokario laikotarpio iššūkiai ir pasipriešinimas
Pokario laikotarpis Lietuvoje buvo itin sudėtingas. Žmonės patyrė ne tik materialinius sunkumus, bet ir nuolatinę baimę dėl represijų. Miesteliuose trūko maisto, o krautuvės buvo skurdžios. Vietos valdžia stengėsi suorganizuoti aprūpinimo įstaigas, tačiau miltų kepykloms dažnai trūko. Darbininkai buvo mobilizuojami per prievartą, o už pasitraukimą iš darbo be leidimo grėsė kalėjimas. Šie sunkumai tik dar labiau sustiprino gyventojų pasipriešinimą sovietinei valdžiai, kurios vienas iš būdų buvo partizanų kovos Kapčiamiesčio girioje.
Atsiminimai apie šį laikotarpį atskleidžia, kaip sovietinė valdžia stengėsi kontroliuoti visus gyvenimo aspektus, įskaitant maisto tiekimą ir ideologinį auklėjimą. Švietimas taip pat buvo ideologizuotas. Mokyklose kabojo Lenino ir Stalino portretai, o mokytojai turėjo užtikrinti, kad mokiniai rašytų laiškus Stalinui, liaupsindami jo politiką. Daugelis valdininkų net rašyti nemokėjo, o laikraščiuose retame nebuvo Stalino paveikslo. Nepaisant sunkumų, žmonės stengėsi išsaugoti savo tautinę tapatybę ir priešintis sovietinei valdžiai.
Kareiviai elgetavo ir plėšikavo, gąsdindami žmones, kad ką gautų. Frontui praeinant, daugelis nukentėjo nuo plėšikavimų, pavyzdžiui, bičių aviliai buvo apiplėšti, o šeimininkams grėsė sušaudymas, jei neduos medaus. Būdavo ir dezertyrų, pabėgusių nuo savo dalinio iš fronto, kurie slapstydavosi ir gyvendavo iš plėšikavimo. Daug jų buvo žydų tautybės. Ūkininkai maitino bėglius dažniausiai be jokio atlyginimo. Vienas ūkininkas apgyvendino apie 70 žmonių keliomis pamainomis, avis iš savo didelės bandos ir maitino žmones.
Partizano Broniaus Juospaičio prisiminimai
Miestuose ir miesteliuose labai trūko maisto. Nors vietos valdžia stengėsi suorganizuoti aprūpinimo įstaigas, miltų kepykloms dažnai trūko. Dirbančius "breneruodavo", t.y. atleisdavo nuo prievolės, užtat daugelis savu noru ieškodavo darbo, kad gautų "breneruotę". Jokių pasiteisinimų dėl medžiagos stokos ar ko kito nepripažindavo, vartojant posakį: "Bolševikai techniškų kliūčių nepripažįsta", o už pasitraukimą iš darbo be reikiamo atleidimo buvo baudžiama 5 metais kalėjimo. Šios aplinkybės tik dar labiau išryškina Kapčiamiesčio girioje veikusių partizanų kepyklų svarbą, kaip savotišką pasipriešinimo simbolį ir būdą užtikrinti išgyvenimą.
Mažai žmonių ėjo balsuoti, todėl agitatoriai bėgiodavo su urnomis po apylinkę iki pat vidurnakčio. Žmonės vengė dėtis prie komunistų, tarnauti "istrebiteliais", t.y. naikintojais, nes nenorėjo tokių pareigų. Direktoriai visą laiką jautėsi "tarp kūjo ir priekalo", stengdamiesi nepakenkti prieš komunistus nusistačiusiai visuomenei, kurios apie 90% visų lietuvių sudarė "liaudies priešai".
Masinės žudynės ir okupacinio režimo brutalumas
Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais buvo nužudyta keli šimtai tūkstančių žmonių. Jie žuvo Paneriuose, Kauno IX forte ir kiekvienos apskrities masinių žudynių vietose, virtusiose didžiuliais kapinynais. Hitleriniai okupantai žudė komunistus, komjaunuolius, profesinių sąjungų veikėjus, ateistus, tarybinių įstaigų tarnautojus, naujakurius, gavusius žemės iš Tarybų valdžios, socialistinės santvarkos šalininkus, žydų tautybės gyventojus, atvežamus iš užsienio valstybių piliečius.
Pirmosios žudynių aukos buvo tarybiniai aktyvistai, socialistinės santvarkos šalininkai, naikinami dėl to, kad buvo didžiausi okupantų priešai, patriotiškiausia mūsų liaudies jėga, pasiryžusi ginti tarybinę santvarką, negailestingai kovoti prieš okupantus. Hitlerininkai dar iki karo buvo paruošę planus masiškai žudyti žmones okupuotuose kraštuose ir susirado talkininkų - lietuviškuosius buržuazinius nacionalistus. Buržuaziniai nacionalistai kartu su okupantais ne tik masiškai žudė žmones, bet ir šiaip visaip jiems talkino, nes tikėjosi, kad šie, atkūrę kapitalistinę santvarką Lietuvoje, jiems paves kraštą valdyti.
Mūsų tauta pergyveno siaubo dienas: deportacijas, žudynes, areštus, kankinimus. Hitlerininkai skelbė, kad germanų rasė esą pranašesnė už kitas tautas, todėl turinti teisę viešpatauti, kitas tautas valdyti ir jas, kaip nepilnavertes, naikinti arba pavergti. Šimtai tūkstančių komunistų, socialistų, profesinių sąjungų veikėjų ir kitų opozicinių hitlerininkams organizacijų narių buvo uždaryti į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, masiškai žudomi. Okupacijos metu kai kas buvo išvykę į Rytprūsius uždarbiauti, iš kur parnešdavo baisių žinių apie patirtą siaubą lageriuose.
Antisemitinė politika buvo priemonė psichologiškai paruošti grobikiško karo šalininkus. Ji mokė vokiečius niekinti svetimas tautas, negailestingai žudyti kitų tautų žmones. Tas pat likimas laukė ir lietuvių tautos, kurios daugumą, kaip matyti iš dokumentų, parodančių hitlerininkų ketinimus lietuvių atžvilgiu, jie buvo numatę sunaikinti, o dalį panaudoti fiziniam darbui. Tokiomis aplinkybėmis partizanų pasipriešinimas buvo gyvybiškai svarbus tautos išlikimui.
Duonos gamybos svarba ir tradicijos Lietuvoje
Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų žmonijos istorijoje. Lietuvoje duonos kepimo tradicijos siekia gilią senovę. Jau prieš 15 000 metų iš grūdų masės buvo kepami kieti kepiniai. Prieš 5000-6000 metų senovės Egipte mokėta duonos tešlą kildinti rauginimo būdu.
Lietuvoje pirmosios kepyklos kūrėsi prie dvarų. Paprastai tai būdavo atskiri pastatai su rankinėmis girnomis, grūdų grūstuvais, žarijų krosnimis. Kepėjai minimi 16 a. dvarų inventorių knygose. Be duonos kepimo, kepėjai dirbo ir kitus dvaro darbus, kartais mokėjo činšą. Tik didesniuose miestuose buvo amatininkų (daugiausia svetimšalių), kepančių duoną pardavimui. 1789 m. Vilniuje dirbo 10 kepėjų, 1840 m. - 18, 1860 m. - jau 200; XX a. pradžioje kepyklos duona aprūpindavo 3-4 % miesto gyventojų. XX a. 3 dešimtmetyje amatininkų kepyklos sparčiai kūrėsi mažesniuose miestuose ir miesteliuose.
Didesniuose miestuose imta steigti mechanizuotas kepyklas. 1931 m. Kaune įsteigta Paramos kooperatyvo kepykla turėjo automatinę konvejerinę krosnį ir iškepdavo iki 45 tonų duonos per parą. 1936 m. pastatyta Šiaulių „Bangos“ kepykla iškepdavo apie 10 tonų duonos per parą. 1940 m. pradžioje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo 1150 kepyklų. Dauguma jų veikė prie maisto produktų parduotuvių, buvo nedidelės ir turėjo tik po vieną darbininką.
Per Antrąjį pasaulinį karą kai kurios didesnės kepyklos (Panevėžio, Klaipėdos ir kitos) buvo sugriautos, daug kepyklų nusiaubta. Sugriautos kepyklos po karo buvo atstatytos, modernizuotos (žarijų krosnys pakeistos konvejerinėmis, gamyba mechanizuota), pastatyta nedidelių kepyklų. Šie istoriniai faktai leidžia suprasti, kokios pastangos buvo reikalingos atkurti net ir pagrindinį maisto produktą - duoną - sudėtingu pokario laikotarpiu. Partizanus aprūpinančios kepyklos veikė dar sudėtingesnėmis, slaptomis sąlygomis.
Duonos gamybos pagrindai
Pagrindinės žaliavos, iš kurių ruošiama tešla duonai, yra miltai, druska, mielės ir vanduo. Jie nurodomi kiekvieno gaminio receptūroje. Produkcijos kokybė priklauso nuo žaliavų technologinių savybių. Technologinėmis savybėmis suprantama, kad žaliava gali vienaip ar kitaip veikti tešlos būklę ir duonos kokybės rodiklius. Pavyzdžiui, druska sulaiko tešlos rūgimą, bet sutvirtina glitimą, nedidelės dozės cukraus skatina tešlos rūgimą, o didelės stabdo ir taip toliau.
Miltai, gauti sumalus kviečių ir rugių grūdus, yra pagrindas. Miltų gamybos technologinis procesas susideda iš grūdų paruošimo malimui ir pačio malimo. Iš malimui ruošiamų grūdų pašalinamos priemaišos, grūdai nuvalomi, kondicionuojami. Paskui grūdai plaunami plovimo mašinose bei džiovinami, grūdai malami valcais. Miltų cheminė sudėtis lemia jų mistinę vertę ir kepimo savybes. Miltai šiek tiek saldoko skonio. Juose neturi jaustis žemių. Miltų kvapas savitas, silpnas.
Valgomoji druska yra natrio chloridas su trupučiu kitų druskų priemaišų. Ji yra higroskopiška, dėl to laikoma atskirose patalpose. Vanduo yra viena iš pagrindinių žaliavų; tešlai iš 100 kg miltų paruošti reikia 40-70 l vandens. Kad gaminys būtų akytas, lengvai virškinamas, prieš kepant tešla išpurenama mielėmis. Mielės - vienaląsčia...