Paskutinė vakarienė, dar žinoma kaip Velykų vakarienė, yra vienas iš svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje ir teologijoje. Tai vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su dvylika apaštalų Jeruzalėje, savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse. Šis įvykis simbolizuoja naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką. Šiame straipsnyje panagrinėsime Paskutinės vakarienės istorinę ir religinę reikšmę, teologinius aspektus, įamžinimo tradicijas ir atspindžius ikonografijoje, taip pat apaštalų vaidmenis.
Paskutinės vakarienės istorinis ir religinis kontekstas
Kiekvienais metais nisano 14 dieną žydai švęsdavo Paschą. Ši šventė jiems primindavo, kad Jehova išvadavo juos iš Egipto vergijos ir atvedė į Pažadėtąją žemę. 33 mūsų eros metais Jėzus drauge su savo apaštalais Paschą šventė Jeruzalėje. Jeruzalėje Jėzus ir apaštalai kartu iškėlė ypatingą puotą. Paskutinė vakarienė įvyko Jeruzalėje, prieš pat Jėzaus suėmimą ir nukryžiavimą.
Vakarienės vieta ir paslaptys
Paklausius ne vieno krikščionio, pas ką Jėzus valgė Velykų vakarienę, dažniausias atsakymas būna: „Pas kažkokį vyrą“. Ir tai - jei atsakantysis būna kiek daugiau paskaitęs Bibliją. Išties, rekonstruoti, pas kokį žmogų (ar žmones) buvo valgoma Velykų vakarienė, sudėtinga, juo labiau neįmanoma įvardyti to žmogaus bei jo vardo. Tačiau vokiečių archeologas, Naujojo Testamento tyrinėtojas Carstenas Peteris Thiede pateikia gana įdomių įžvalgų šiuo klausimu.
Anot mokslininko, viskas šiame epizode remiasi į vyrą su ąsočiu. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“. Jiems paklausus, kur norėtų, kad paruoštų, Jėzus atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais.“
Jonas ir Petras sutinka vyrą su ąsočiu. Gana keistas apibūdinimas, tačiau geras identifikacinis ženklas. Kiek yra žinoma, Jėzaus laikais vandenį ąsočiuose nešiodavo tik moterys - įprastai ant galvos. Vyrai, dažniausiai tik vergai ir tarnai, vandenį nešdavo vandenmaišiuose po pažastimi. Kadangi minėtoje Evangelijos ištraukoje ąsotį neša vyras, galime daryti prielaidą, kad jis priklauso bendruomenei, kurioje nėra moterų, tarnų ir vergų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tokia bendruomenė turėjo būti gana didelė - kad gebėtų išlaikyti svečių namus, į kuriuos būtų galima priimti pašaliečius. Tuometinėje Jeruzalėje buvo tik viena tokia bendruomenė - esenai.
Kalendorių skirtumai ir Paskutinės vakarienės data
Tyrinėtojus ilgą laiką glumino Šventajame Rašte pastebėtas neatitikimas dėl Paskutinės vakarienės datos. Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką sakoma, kad Paskutinė vakarienė vyko žydams pradedant švęsti Paschą (Neraugintos duonos šventę). Tuo tarpu Evangelijoje pagal Joną teigiama, jog tai vyko Paschos išvakarėse.
Kembridžo universiteto profesorius Colinas Humphreysas savo knygoje „Paskutinės vakarienės paslaptis“ (The Mystery Of The Last Supper) daro išvadą, kad Jėzus ir jo apaštalai Matas, Morkus ir Lukas veikiausiai naudojo kitokį kalendorių negu apaštalas Jonas. Pagal C. Humphreyso teoriją, Jėzus laikėsi senojo žydų kalendoriaus, o ne oficialaus naujo Mėnulio kalendoriaus, kuris labiau paplito maždaug tuo metu, kai buvo nukryžiuotas Jėzus ir tebenaudojamas iki mūsų dienų. Jeigu ši teorija teisinga, Paschos vakarienė ir Jėzaus paskutinė vakarienė vyko trečiadienį. Be to, tai paaiškintų, kodėl labai daug įvykių suspėjo įvykti nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo. Po Paskutinės vakarienės Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai iš tikrųjų vyko ne vieną naktį, o per ilgesnį laikotarpį.
Eucharistijos įsteigimas ir simbolinė reikšmė
Paskutinė vakarienė buvo ypatinga dėl savo simbolinės reikšmės. Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu. Jis davė jiems sakramentą, kad padėtų apaštalams visada Jį atminti.
Pirmiausia Jis palaimino duoną, sulaužė ją gabalėliais ir davė apaštalams. Jėzus nurodė jiems valgant tą duoną galvoti apie Jo kūną, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22,19). Tada Jėzus įpylė į puodelį vyno, palaimino jį ir davė apaštalams jo gerti. Jėzus prašė jų, kad gerdami vyną prisimintų Jo kraują, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,20). Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.
Eucharistija, kaip sakramentas, yra centrinis krikščionių tikėjimo elementas, reiškiantis Jėzaus kūno ir kraujo buvimą duonoje ir vyne. Naujame Testamente yra keturi aprašymai, kurie tiesiogiai liudija Eucharistijos įsteigimo slėpinį (Mk 14, 22-25; Mt 26, 26-28; Lk 22, 14-20; 1 Kor 11, 23-25). Per šią vakarienę Jėzus viešai atskleidė esąs naujasis aukos avinėlis, pasiaukojantis už visos žmonijos atpirkimą ir išganymą. Pagal žydų tradiciją, per Velykų vakarienę būdavo kalbama padėkos Dievui malda ir dalijamasi duona bei vynu. Jėzus, subūręs savo mokinius prie vieno stalo ir dalydamasis duona ir vynu kaip savo Kūnu ir Krauju, atskleidė ypatingą dėmesį ir meilę tiek apaštalams, tiek visai žmonijai. Todėl Paskutinė vakarienė tapo ypatingos Dievo bendrystės su žmonėmis simboliu. Per Pesachą valgomas avinėlis reiškia sandorą tarp Dievo ir išrinktosios tautos, o Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas.
Nuolankumo pamoka: kojų plovimas
Prieš pat Eucharistijos įsteigimą Jėzus atliko nuolankumo aktą. Jėzus pripildė dubenį vandens. Jn 13, 1-20 aprašyta, kad Jėzus, apaštalus mokydamas nuolankumo, per Paskutinę vakarienę šiems nuplovė kojas. Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu', ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ Jėzus norėjo, kad jie tarnautų vieni kitiems ir mylėtų vienas kitą taip, kaip Jis juos mylėjo. Kojų plovimu Jėzus išreiškia tai, ką šį paskutinį vakarą drauge norėjo paaiškinti mokiniams. Tai paties Jėzaus jausmai, kuriais Jis visuomet gyveno ir nieko geresnio savo sekėjams palikti negalėjo.
„Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.“ Tai paaiškina ir Jėzaus atsakymą Petrui: mokiniai klausėsi Žodžio, o dabar Jėzui belieka tik atlikti meilės tarnystę - atiduoti savo gyvybę už juos. Taip Žodis nušviečia kančios prasmę, o kančia atbaigia Žodį. Žodis atskleidžia Eucharistijos prasmę, o Eucharistija yra Žodžio išsipildymas. Tą vakarą viskas suvienijama ir įprasminama: Žodis ir kryžius, Žodis ir Eucharistija, Jėzaus ir visų mūsų istorija.
Kokia buvo Jėzaus mokinių kojų mazgojimo reikšmė?
Paskutinės vakarienės pamokymai ir atsisveikinimas
Jėzus pasakė mokiniams, kad netrukus jo laukia mirtis. Tačiau Jėzus žinojo, kad ateina sunkūs laikai. Jėzus žinojo, kad Jo apaštalai turbūt nerimauja ir yra išsigandę. Jis liepė jiems nesijaudinti ir nebijoti. Jis pažadėjo, kad Dievas atsiųs jiems Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia juos guos, mokys ir padės prisiminti, ko juos mokė Jėzus. Jėzus pasakė savo apaštalams, kad jis paliks jiems naują įsakymą - mylėti vienas kitą, kaip jis juos mylėjo (Jn 13,34).
Jėzus paaiškino, kad Jis yra lyg vynmedis, o Jo mokiniai - lyg šakelės. Jei šaka lieka sujungta su vynmedžiu, ji duoda vaisių. Su vynmedžiu nesujungta šakelė žūva ir negali auginti vaisių. Jėzaus įsakymas mylėti vienas kitą kaip jis mylėjo savo mokinius yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas. Tai reikalauja besąlygiškos meilės, tarnystės ir pasiaukojimo, kurie turi būti praktikuojami krikščionių gyvenime.
„Jūs esate mano draugai, - tęsė Jėzus. - Papasakojau jums viską, ką mano Tėvas liepė jums papasakoti. Aš jau greitai eisiu pas Tėvą, grįšiu į dangų. O jūs pasiliksite pasaulyje. Žmonės žinos, kad esate mano mokiniai, jei vieni kitus mylėsite.“ Tada Jėzus meldėsi. Jis prašė Jehovos saugoti visus jo mokinius, prašė padėti jiems vieningai darbuotis. Be to, Jėzus meldė, kad Jehovos vardas būtų laikomas šventu. Baigęs viso to mokyti, Jėzus kartu su apaštalais sugiedojo giesmę ir išėjo į lauką.
Dvylika apaštalų ir jų vaidmenys
Paskutinė vakarienė ne tik primena Jėzaus auką, bet ir atskleidžia jo santykius su mokiniais ir jų vaidmenis. Nurodžius misiją, pateikiami dvylikos apaštalų vardai. Visi dvylika buvo tikintys ir tikėjimą praktikuojantys žydai, laukę Izraelio išganymo. Tačiau konkrečiomis pažiūromis, mintimis apie išganingąjį išgelbėjimą jie labai skyrėsi. Dvylika apaštalų buvo pasirinkti iš įvairių sluoksnių ir turėjo skirtingų asmenybių. Jų vardai yra:
- Simonas Petras
- Andriejus
- Jokūbas Vyresnysis
- Jonas
- Pilypas
- Bartolomėjus
- Tomas
- Matas
- Jokūbas Jaunesnysis
- Judas Tadas
- Simonas Zelotas
- Judas Iskarijotas
Kiekvienas iš šių apaštalų turėjo savo unikalų vaidmenį ir svarbą.
Simonas Petras: uola, ant kurios pastatyta Bažnyčia
Simonas, Jonaus sūnus, gimė Betsaidoje. Jis buvo žvejys, kaip ir jo brolis Andriejus. Jėzus jam davė vardą Kefa (arba Petras), kuris aramėjų kalba reiškia „uola.“ Šis vardas simbolizuoja Petro tvirtumą ir svarbą krikščionių bendruomenei. Evangelijose Petras dažnai vaizduojamas kaip impulsyvus, bet ištikimas Jėzaus sekėjas. Šv. Rašte Petro ir Kefos vardu minimas 117 kartų, be to dar Simono vardu 45 kartus. Abiem vardais tas Apaštalas minimas 162 kartus, dažniau minimas tik Jėzaus vardas.
Visgi trims apaštalams Jėzus yra padaręs garbės daugiau negu kitiems, būtent Simonui Petrui ir dviem Zebediejaus sūnums: Jokūbui bei Jonui. Tik tuos tris apaštalus Jėzus įsileido su savim į tą kambarį, kur buvo pašarvota mirusioji Jayro duktė (Mk 5, 37). Tačiau šv. Petrą Jėzus daugiau išaukštino negu Jokūbą ir Joną, pavyzdžiui, mokindamas žmones iš Petro valties.
Atsakydamas į klausimą, ką apaštalai sako Jį esant, Simonas Petras tarė: „Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ Jėzus atsakė: „Palaimintas esi Jonos sūnau Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu uola ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės.“ Šv. Petrui Jėzus suteikė Dangaus Karalystės raktus. Kas turi raktus, tas turi ir valdžią ant Dangaus Karalystės, o Dangaus Karalystė yra Bažnyčia. Prisikėlęs iš numirusių Jėzus, trissyk paklausęs šv. Petro: „Ar myli mane?“, trissyk jam tarė: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15-17).
Pats Petras ne kartą pasižymėjo savo elgesiu. Po stebuklingo duonos padauginimo apaštalai vieni be Jėzaus leidosi plaukti per ežerą. Juos ištiko audra ir pavojus nuskęsti. Jie išvydo Jėzų einant bangų viršum. Šv. Petras prašėsi, kad ir jam valia būtų vandens viršum ateiti pas Jėzų. Išganytojas leido, ir Petras kiek paėjėjo bangomis, bet ilgainiui ėmė bijotis ir pradėjo skęsti. Jėzus subarė už tikėjimo silpnybę ir, išgelbėjęs jį, su juo drauge įlipo į valtį. Tos kančios išvakarėse Alyvų Darže šv. Petras nukirto ausį Malchui, atėjusiam su kitais ginkluotais vyrais Jėzaus suimti. Nusekęs paskui suimtą savo Mokytoją į Anno ir Kaifo kiemą, šv. Petras užsigynė savo Mokytojo, nors buvo įspėtas. Išganytojui pažvelgus į nusikaltėlį, šv. Petras susiprato, skubiai išėjo iš kiemo ir graudžiai verkė. Iš viso to matome, kad šv. Petras buvo žmogus su silpnybėmis, bet labai geros širdies. Tą širdį Jėzus įvertinęs, skyrė šv. Petrui vadovauti pirmajai krikščionių Bažnyčiai.
Judas Iskarijotas: išdavystės paslaptis
Žodis „Iskarijotas“ gali tiesiog reikšti „vyrą iš Kerijoto“, nurodant jo gimtąjį kaimą netoli Hebrono, arba ir sikarijų iš radikalios uoliųjų atmainos (lot. sica - durklas). Kai kas šiame žodyje įžvelgia paprasčiausią hebrajiškos ir aramėjiškos šaknies „ish-qaria“ transkripciją: „tas, kuris jį išduoda“.
Vakarienės metu Jėzus pasakė: „Vienas iš jūsų mane išduos.“ Apaštalai labai nusiminė ir Jėzaus klausinėjo: „Kuris tai padarys?“ Jėzus atsakė: „Tas, kuriam duosiu duonos.“ Tada paėmė gabaliuką duonos ir davė Judui Iskarijotui. Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" Jis atsakė: "Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti". Jo išdavėjas Judas paklausė: "Nejaugi aš, rabi?!" Jis atsakė: "Taip, tu!"“
Pati išdavystė įvyko dviejuose momentuose: pirmiausia Judui susitarus su Jėzaus priešais dėl trisdešimties sidabrinių (Mt 26, 14-16), o paskui, suėmimo metu, bučiniu išduodant mokytoją Alyvų kalne (Mt 26, 46-50). Vis dėlto evangelistai dažnai pabrėžia ir Judo apaštališkąjį pašaukimą: jis yra pristatomas kaip „vienas iš Dvylikos“ (Mt, 26, 14. 47; Mk 14, 10. 20; Lk 22, 3; Jn 6, 71).
Kodėl jis išdavė Jėzų? Yra įvairiausių hipotezių. Vieni pasitelkia jo godumą pinigams; kiti palaiko mesijinį aiškinimą: Judas nusivylė Jėzumi, pamatęs, jog šis nesiekia politinio ir karinio šalies išlaisvinimo. Iš tikro evangelijų tekstai remia kitą požiūrį: Jonas aiškiai sako, kad „velnias buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“ (Jn 13, 2); panašiai rašo Lukas: „Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“ (Lk 22, 3). Tuo būdu einama anapus istorinių motyvacijų ir šis įvykis aiškinamas Judo, kuris pasidavė piktojo pagundai, asmenine atsakomybe. Tačiau Judo išdavystė išlieka paslaptimi.
Paskutinės vakarienės įamžinimas mene
Paskutinės vakarienės scena itin populiari ikonografijoje. Pabrėžiama išdavystė - Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų, arba jam skiriama šešėlio vieta, o Jėzaus mokiniai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą - vieni arčiau jo, kiti toliau.
Apaštalų vaizdavimas ikonografijoje
Štai kaip skirtingi apaštalai tradiciškai vaizduojami Paskutinės vakarienės scenoje:
| Apaštalas | Aprašymas ikonografijoje |
|---|---|
| Jonas | Mylimiausias mokinys, arčiausiai Jėzaus. |
| Petras | Žilas, trumpais plaukais ir barzda, mėlynu apsiaustu ant aukso spalvos tunikos, kartais su peiliu (užuomina, kad per Jėzaus išdavimą nupjaus vyriausiojo kunigo tarnui ausį). |
| Andriejus | Pagyvenęs ilgokais žilstelėjusiais plaukais ir barzda, dažniausiai perskirta pusiau. |
| Jokūbas Jaunesnysis | Panašus į Kristų. |
| Jokūbas Vyresnysis | Panašus į Kristų. |
| Pilypas | Bebarzdis, dažniausiai vaizduojamas priešinguose stalo galuose. |
| Tomas | Bebarzdis, dažniausiai vaizduojamas priešinguose stalo galuose. |
| Simonas | Senyvas, sėdintis vienas šalia kito su Judu Tadu. |
| Judas Tadas | Senyvas, sėdintis vienas šalia kito su Simonu. |
| Judas Iskarijotas | Sėdintis atskirai nuo apaštalų arba į šešėlį, laikantis maišelį su pinigais. Leonardo da Vinči freskoje - neaukštas, pakumpęs, su juoda plaukų sruoga, ruda barzda, atviru galingu kaklu, po kakta paskendusiomis akimis, kreiva ir ilga nosimi iki apatinės lūpos. |
Leonardo da Vinči „Paskutinė vakarienė“
Leonardo da Vinči paveikslas „Paskutinė vakarienė“ yra vienas žymiausių ir labiausiai atpažįstamų religinių paveikslų pasaulyje. Jis buvo sukurtas 1495-1498 m. Milane, Italijoje, ant Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo sienos. Ši freska vaizduoja vieną svarbiausių krikščionybės istorijos momentų - paskutinę Jėzaus Kristaus vakarienę su jo mokiniais prieš jo suėmimą ir nukryžiavimą.
Paveiksle „Paskutinė vakarienė“ da Vinči įamžino akimirką, kai Jėzus praneša mokiniams, kad vienas iš jų jį išduos. Paveiksle matome 12 apaštalų, sėdinčių prie ilgo stalo, o Jėzus - centre. Visi apaštalai vaizduojami skirtingose emocinėse būsenose, atspindinčiose jų reakcijas į Jėzaus pranešimą. Jėzus, išskėtęs rankas, ramiai žvelgia į priekį, o jo mokiniai yra sukrėsti, susijaudinę arba klausinėjantys vieni kitų, kas galėtų būti išdavikas. Ypatingas dėmesys paveiksle skiriamas Judui Iskarijotui, kuris išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Da Vinči subtiliai nurodo į Judą, patalpinęs jį į šešėlį, tuo tarpu kiti apaštalai yra apšviesti. Judas taip pat yra vienintelis, laikantis maišelį su pinigais, simbolizuojantį jo išdavystę.
Šioje freskoje iš naujo sprendžiama perspektyva: visa erdvė traukiasi į gilumą, o iš ten sklinda šviesa, kuri aiškiai krinta ant stalo, suteikdama figūroms apčiuopiamą kūniškumą. Į Jėzaus figūrą nukreiptos visos kompozicinės linijos: apaštalų gestai ir žvilgsniai, kurie savo ruožtu ryškiai charakterizuoja kiekvieno iš jų psichologinę reakciją į Kristaus ištartus žodžius. Pasak rusų menotyrininko V. Lazarevo, „Paskutinė vakarienė“ - brandžiausias ir labiausiai išbaigtas Leonardo kūrinys, kuriame jis siekė realaus sudėtingiausių psichinių reakcijų atvaizdavimo, išgirdus Kristaus žodžius: „Iš tiesų sakau Jums, vienas iš jūsų mane išduos“.
Tradiciniai ritualai ir Paskutinės vakarienės palikimas
Paskutinė vakarienė yra švenčiama kasdienėje Mišių liturgijoje, kuri yra pagrindinis krikščionių garbinimo ritualas. Krikščionys per Mišias dalyvauja Eucharistijoje, kurioje atnaujinama Jėzaus aukos prisiminimas ir dalyvavimas. Katalikų ir Ortodoksų bažnyčiose, taip pat daugelyje protestantiškų konfesijų, Paskutinės vakarienės simbolika ir praktika yra esminė religinių ritualų dalis. Ji rodo ne tik istorinius įvykius, bet ir dvasinę tikėjimo dimensiją, kuri palaiko tikinčiųjų bendruomenę ir stiprina jų dvasinį gyvenimą.