Paskutinė vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą. Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės.
Istoriniai patiekalai ir jų simbolinė reikšmė
Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną. Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą. Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“.
Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų. Kitas tradicinis Pesacho valgis - karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą.
Ką Jėzus valgė per Paskutinę vakarienę? | Senovės receptai su Sohla | Istorija
Šiuolaikinės interpretacijos: „Revolution“ festivalio performatyvus vakaras
Gegužės 22-23 dienomis, Lietuvos kultūros tarybos remiamo idėjų ir tendencijų festivalio „Revolution“ metu, vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami į „Paskutinę vakarienę“ - restorane „Valdovai“ Katedros aikštėje rengiamą performatyvų maisto renginį, kuris provokuos apmąstyti globalių klimato pokyčių, taršos ir nykstančių išteklių poveikį žmonių gyvenimuose. Pasak organizatorių, kuriant unikalų šio renginio scenarijų buvo siekiama suderinti skirtingas religijas ir filosofijas. „Tai tikrai ne paskutinė ir ne visai vakarienė - tai performatyvus kulinarinis vakaras, kurio metu istoriniuose požemiuose, apsaugoti nuo griūvančio pasaulio negandų, susirinksime pasaulio pabaigos ritualams ir jų skoniams“, - teigia organizatoriai.
| Patiekalas | Simbolika |
|---|---|
| Druskoje keptos fosilijos (iš morkų ir svogūnų) | Nykstantys ištekliai |
| Samanas imituojantis sojų pupelių pyragas | Klimato kaita |
| Maisto atliekų kalnas (duonos pluta, lupenos) | Ateities racionas |
Ateities scenarijai ir maisto choreografija
„Paskutinės vakarienės“ idėjos autorė G. Selenytė sako, kad vakarienės svečiai pirmieji turės galimybę pažvelgti į ateities scenarijus. Pasak jos, maistas yra unikali medijos priemonė, gebanti perduoti žinutę ne tik apie šiuolaikinio pasaulio iššūkius, globalizaciją ar pasauliui gresiančią maisto krizę, bet ir apie galimas pasaulio pabaigas. Maitinimo paslaugų įmonės „Taurakalnis“ įkūrėja M. Čereškaitė prognozuoja: „Labai tikėtina, kad mažėjant išteklių kiekiui visi maisto likučiai, kuriuos dabar automatiškai metame į šiukšliadėžę - lupenos, duonos pluta ar pupų luobelės - ateityje gulės ant mūsų stalo“.
Dizaineris T. Stalnionis priduria, kad šis renginys kalba ne apie individų, bet apie mūsų, kaip rūšies, išnykimą. Kiekvienas patiekalas atspindės skirtingas žmonijos negandas: globalius klimato pokyčius, taršą, nykstančius išteklius ar stichines nelaimes bei skatins apmąstyti Žemės išlikimo galimybes. „Nors išteklių ir mažėja, maistas vis tiek privalo teikti džiaugsmą. „Paskutinės vakarienės“ meniu parodys, kad mažas ingredientų kiekis netrukdo sukurti labai skanių ir malonumą teikiančių patiekalų“, - reziumuoja M. Čereškaitė.