Paukščiai (Aves) yra stuburinių gyvūnų klasė, apimanti daugiau nei 10 000 dabar gyvenančių rūšių. Jie pasižymi unikalia sandara ir fiziologija, leidžiančia jiems skraidyti ir prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų. Vienas iš svarbiausių paukščių bruožų yra kiaušinių dėjimas, kuris yra esminė jų dauginimosi strategijos dalis. Paukščiai dažniausiai kiaušinius deda ir peri įvairiuose lizduose.
Paukščių lizdai - tai vietos, kuriose paukščiai deda kiaušinius, peri ir augina jauniklius. Paukščiai lizdus suka pavieniui ar grupėmis, sudarydami kolonijas. Lizdai naudojami vieną sezoną arba daugelį metų. Jie gali būti įrengiami įvairiose vietose: medžiuose, uoksuose, ant žemės, urvuose, tarp akmenų ar sukrautų malkų, kitų paukščių lizduose, žmogaus statiniuose, apleistose techninėse konstrukcijose ar žmogaus sukurtose dirbtinėse lizdavietėse. Lizdai būna kabantys, pinti, pačių paukščių išrausti grunte ar iškalti medyje. Jie gali būti labai paprasti (duobutė smėlyje tarp akmenukų) ar labai sudėtingi (įmantrūs įpinti tarp nendrių ar kabantys ant šakų).
Paukščių biologiniai ypatumai
Paukščiai yra gerai atpažįstami dėl savo kompaktiško kūno, nedidelės galvos ir ilgo kaklo. Priekinės galūnės virtusios sparnais, o kūno forma aptaki, pritaikyta skrydžiui. Oda plona ir sausa, padengta kontūrinėmis plunksnomis, kurios saugo nuo išorinės temperatūros svyravimų. Jutiminę funkciją atlieka siūliškos plunksnos ir šereliai.
Griaučiai ir raumenys
Paukščių griaučiai yra tvirti ir lengvi, daugelis kaulų pripildyti oro. Raumenų sistema yra diferencijuota. Dideli krūtinės raumenys, prisitvirtinę prie krūtinkaulio keteros, sudaro apie 20 % visos kūno masės. Kaklas labai lankstus, sudarytas iš 11-25 slankstelių. Žandai virto bedančiu snapu, o smegenys gerai išsivysčiusios, ypač didieji pusrutuliai.
Jutimo organai ir virškinimas
Paukščių orientacijos svarbiausias organas yra akys, o klausos organą sudaro vidinė ir vidurinė ausis. Virškinimo trakto organai prasideda burnos ertme, kur pailgėję žandai sudaro snapą, kurio forma priklauso nuo paukščio mitybos.
Kvėpavimas ir kraujotaka
Balso aparatas - apatinės gerklos, turinčios dvi plonas porines membranas, kurioms virpant skleidžiamas garsas. Plaučiai maži, prigludę prie krūtinės ląstos, o svarbią kvėpavimo sistemos dalį sudaro oro maišai, padedantys efektyviau kvėpuoti.
Dauginimosi sistema
Patinų lytiniai organai yra pora į pupeles panašių sėklidžių, o patelių lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kiaušintakis. Subrendusi kiaušialąstė pro kūno ertmę patenka į kiaušintakį, kur apsigaubia baltyminiu sluoksniu, plėvėmis ir kietu kiaušinio kevalu.
Kiaušinių dėmės ir margumo įvairovė
Laukinių paukščių kiaušiniai būna įvairių spalvų - nuo paprastų baltų iki visų vaivorykštės atspalvių: mėlynos, žalios, dramblio kaulo, smėlio, pilkos, raudonos ir oranžinės. Spalvų intensyvumas gali labai skirtis.
Spalvos formavimosi mechanizmai
Paukščių kiaušinių spalvą lemia 2 pigmentai: žalsvas (biliverdinas) ir rausvai rudas (protoporfirinas). Šių pigmentų koncentracijos ir pasiskirstymo skirtumai lemia kiaušinių spalvų įvairovę.
Kiaušinių margumas
Žymės ant kiaušinių gali būti juodos, rudos, pilkos, rausvos, violetinės ar kitos spalvos. Paprastai jie būna išmarginti dėmėmis ar taškeliais. Šios žymės gali būti tolygiai išsidėsčiusios ant lukšto arba sutelktos viename jo gale, taip pat jos gali sudaryti žiedą ar vainiką aplink kiaušinį.
Kiaušinių spalvos ir aplinkos prisitaikymas
Paukščių kiaušinių spalvos ir margumas yra pritaikyti prie aplinkos sąlygų, siekiant apsaugoti būsimąją kartą nuo plėšrūnų. Perinčių atvirose erdvėse kiaušiniai išdabinti gamtos raštais, natūralios, pastelinės spalvos: pilkšvos, rusvos, kad primintų sausą žolę, medžių šakas, žemę ar akmenėlius.
Apsauga nuo plėšrūnų
Ornitologai ilgą laiką buvo įsitikinę, kad paukščių gebėjimas dėti spalvingus kiaušinius išsivystė kelis kartus kaip išlikti padedantis mechanizmas, nes plėšrūnams sunkiau pastebėti su aplinka susiliejančius kiaušinius. Tyrimai rodo, kad plėšrūnų dukart daugiau nukentėjo baltų kiaušinių nei rudų, tačiau tai susiję ne tik su spalva, bet ir su kitais lizdo aplinkos elementais, pvz., augalai, apšvietimas, šešėliai.
Termoreguliacija
Kiaušinių spalva taip pat gali turėti įtakos termoreguliacijai. Mokslininkų tyrimai rodo, kad tamsesni kiaušiniai sugeria daugiau šilumos, o tai gali būti naudinga šaltesniuose regionuose. Atogrąžų zonoje galima rasti ir šviesesnių, ryškesnių spalvų kiaušinių.
Kiaušinių spalvos ir saulės spinduliuotė
Pastebėta, kad ant žemės savo lizdus sukančių paukščių kiaušinių lukšte daugiau pigmento, nes šie veikiami tiesioginės saulės šviesos. Tuo tarpu urveliuose, duobelėse ar kitose tamsiose ertmėse vaikus perinčių plunksnuočių kiaušinių lukštas ryškios baltos spalvos ir dėmelių neturi.
Kiaušinių forma, dydis ir lukšto storis
Kiaušiniai būna įvairių formų. Pavyzdžiui, daugelis pelėdų deda apvalius arba rutuliškus kiaušinius. Kiaušinių lukštų storis skiriasi, tačiau jie turi būti pakankamai stori ir tvirti, kad išlaikytų perintį suaugusį paukštį, o taip pat ir augantį jauniklį. Didesnių paukščių kiaušinių lukštai paprastai būna proporcingai storesni.
- Didžiausias kiaušinis: Stručio kiaušinis gali sverti apie tris kilogramus.
- Mažiausias kiaušinis: Verbenos kolibrio kiaušinis sveria vos trečdalį gramo.
Kiaušinių valgymas ir dėmės į svetimus lizdus
Kadangi kiaušiniuose yra labai daug baltymų, riebalų ir maistingųjų medžiagų, jie yra labai geidžiamas daugelio plėšrūnų grobis. Kiti paukščiai, tarp jų suopiai, zylės, varnos, kregždės, klykuolės ir plėšrieji paukščiai, taip pat ėda visus kiaušinius, kuriuos randa.
Ne visi paukščiai deda kiaušinius į savo lizdus ar net augina savo jauniklius. Yra daug rūšių paukščių, kurie sąmoningai deda kiaušinius į kitų lizdus ir leidžia „globėjams“ auginti jauniklius, net jei paukščiai yra skirtingų rūšių. Taip elgiasi rudagalvės kregždės ir gegutės.
Kiaušinių dėties dydis ir perėjimo trukmė
Dėtyje būna 1-24 kiaušiniai. Po 1 kiaušinį deda alkos, narūnėliai, didesni plėšrieji paukščiai, po 2 - karveliai, gervės, lėliai, po 3 - kirai ir žuvėdros, po 4 - tilvikai, po 5-6 - smulkūs plėšrieji paukščiai ir dauguma žvirblinių, apie 10 - antys. Daugiau kiaušinių būna zylių lizduose, kurapkų - net iki 24 kiaušinių.
Kiaušinių perėjimo trukmė labai įvairi. Smulkūs žvirbliniai paukščiai peri 11-14 d., kurapkos - 24, antys - 24-28, afrikiniai stručiai - 42, imperatoriškieji pingvinai - net iki 64 dienų.
Jauniklių tipai
Vieni jaunikliai išsirita apaugę pūkais, vos apdžiūvę gerai bėgioja ir greitai apleidžia lizdą. Jie vadinami viščiukiniais. Tai vištinių, žąsinių, tilvikinių, gervinių paukščių jaunikliai. Kiti išsirita pliki, akli, bejėgiai, maitinami ilgai išbūna lizde.
Kregždžių lizdai: problemos ir sprendimai
Nemažai langinių kregždžių lizdų yra sunaikinama sąmoningai, siekiant išvengti taršos. Deja, gana dažnai lizdai naikinami jau perėjimui įsibėgėjus. Tada numušami lizdai su kiaušiniais ar net jaunikliais, nors tai ir draudžiama.
Jei kaimynystėje įsikūrė kregždės, o lizde jau yra sudėti kiaušiniai, siekiant išvengti taršos, po lizdu aplinkosaugininkai siūlo pritvirtinti plaštakos pločio medines lenteles, ant kurių kaupsis paukščių išmatos. Lentelės padės apsaugoti sienas, grindinį, mat didžiausi teršėjai - patys jaunikliai, teršiantys tiesiai po lizdu.
Jei lizduose sudėti kiaušiniai, lizdų nebegalima ardyti, o norint kitą vasarą išvengti paukščių taršos, paruošiamuosius darbus kitai vasarai rekomenduojama atlikti rudenį, kregždėms palikus lizdą. Lizdą nuardžius tose vietose, kurios rodosi tinkamos kregždėms (dažniausiai - pastogė, pastogės kampai), galima pritvirtinti skaidrų slidų plastiko lakštą. Tokia priemonė nesugadins namo eksterjero, o kregždėms prie plastiko nepavyks prilipdyti purvo gumulėlių, iš kurių jos gaminasi lizdus. Pamėginusios ir pamačiusios, kad lizdo sukti nepavyksta, jos perėjimui pasirinks kitą vietą.
Taip pat veiksminga yra kregždžių lizdų sukimo vietose ištempti virveles arba įstrižai įkalti keletą medinių kuoliukų. Tokios priemonės bus veiksmingos ir nežalingos paukščiams. Be to, aplinkosaugininkai pataria pakabinti aitvarą, ant kurio pavaizduotos plėšrūno akys, arba tiesiog plėšraus paukščio formos aitvarą. Padeda ir sukabinti čežantys maišeliai arba blizgančios objektus, pvz., kompaktiniai diskais, kurie, spindėdami saulės šviesoje, blyksniais išgąsdina paukščius.
Nuo liepos 1 dienos iki kovo 14 dienos norint panaikinti ar perkelti paukščių lizdus, būtina kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl leidimo lizdo ardymui suteikimo.
Kregždės lietuvių kultūroje
Nuo seno tiek šelmeninė, tiek langinė kregždės buvo lietuvių mylimi ir globojami paukščiai. Tikėta, kad namus, kur pastogėje apsigyvena kregždės, aplenks gaisras ir žaibas. Kregždžių atvaizdų aptinkama lietuvių tautinėje ornamentikoje, ant medinių kryžių ir stogastulpių. Tai rodo, kad kregždę lietuviai laikė šventu paukščiu. Iš šių sparnuočių skrydžio mūsų senoliai spėdavo orus: jei kregždės pažeme skraido - lauk lietaus, o jei aukštai danguje nardo - bus geras oras. Laikui bėgant, sakralinė kregždės reikšmė ėmė menkėti, ir šiandien jau retas beatsimena, kad mūsų seneliams ir proseneliams ardyti kregždžių lizdus buvo tabu.
Langinių kregždžių populiacijos mažėjimas
Ornitologai jau kurį laiką stebi langinės kregždės europinės populiacijos mažėjimo tendenciją ir vardija priežastis, kodėl tai vyksta. Daugiausia paukščių žūsta Afrikos žiemovietėse ir per migraciją dėl nepalankių orų - liūčių, audrų ir panašių pavojų. Kai kuriais metais dėl to gali žūti milijonai paukščių. Grįžus į perėjimo vietas paukščių laukia kiti pavojai.
Itin sausais pavasariais paukščiams sudėtinga rasti medžiagos lizdams lipdyti, todėl gali labai vėluoti perėjimo pradžia. Esant nepalankiam orui vasarą paukščiams sunku prisigaudyti skraidančių vabzdžių jaunikliams maitinti, o dėl to dalis jauniklių gali neišgyventi.
Langinės kregždės yra jautrios oro taršai miestuose ir herbicidams, pesticidams bei insekticidams, naudojamiems atvirose vietovėse, nes abu šie veiksniai itin sumažina kregždžių pagrindinio maisto - skraidančių vabzdžių kiekį. Toli gražu ne paskutinę vietą tarp langinės kregždės populiacijos nykimo priežasčių užima ir žmogaus veikla - lizdų naikinimas.
Atsakomybė už lizdų naikinimą
Neteisėtas saugomų rūšių laukinių gyvūnų gaudymas, žalojimas, naikinimas, šių gyvūnų ar jų dalių paėmimas iš natūralios aplinkos arba kitoks neteisėtas šių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų įgijimas, laikymas, perdirbimas, gabenimas ar kitoks naudojimas, arba neteisėtas šių gyvūnų lizdų, olų ar kitų būstų naikinimas, žalojimas ar naudojimas užtraukia baudą asmenims nuo šešiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims - nuo 120 iki 600 eurų (Administracinių nusižengimų kodekso 303 straipsnio 2 dalis). Be to, už sunaikintą paukščio lizdą skaičiuojama žala aplinkai.
Kiaušinių spalvų įvairovė ir jų reikšmė
Kiaušinių spalvų įvairovė yra stulbinanti. Kiaušinių spalvą lemia pigmentai biliverdinas ir protoporfirinas. Kiaušinių spalva ir margumas priklauso nuo daugelio veiksnių: perėjimo aplinkos, poreikio paslėpti kiaušinius nuo plėšrūnų, apsaugos nuo kenksmingos Saulės spinduliuotės, mikroorganizmų, lukštų tvirtumo ir kt.
Tyrimai rodo, kad plėšrūnai dažniau užpuola baltus kiaušinius nei rudus. Taip pat nustatyta, kad rudi kiaušiniai yra tvirtesni nei balti. Kiaušinių spalva taip pat gali turėti įtakos jų temperatūrai. Tamsesni kiaušiniai greičiau įkaista saulėje, bet ir lėčiau atvėsta.
Kiaušinių spalva ir aplinka
Kiaušinių spalva gali priklausyti nuo aplinkos, kurioje paukščiai peri. Pavyzdžiui, paukščių, perinčių atvirose vietovėse, kiaušiniai dažniausiai būna tamsesni, kad geriau pasislėptų nuo plėšrūnų. Tado Ivanausko zoologijos muziejuje klega Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjaus penktokai. Prilipę prie vitrinų stebisi, kokie laukinių paukščių kiaušiniai. O apžiūrėję eksponuojamas ir 27 paukščių bei jų dedamų kiaušinių išdidintas nuotraukas - išsirenka gražiausius: „Man labiausiai patiko šelmeninės kregždės, jie kažkuo panašūs, bet ir išskirtiniai, ir gražiai, kaip nudažyti margučiai.“ „Pilkojo garnio labai primena margutį, nes jis yra toks žalias šviesiai, labai gražus man, pastelinės spalvos.“ „Naminio žvirblio, nes jis turi raštus gražius.“ „Kranklio kiaušinis yra kaip ir mėtinės spalvos, ir su juodais taškeliais.“ Ir išties, paukščiai jau sudeda labai skirtingų spalvų ir su gausybe dėmelių kiaušinius. Ir margi jie tikrai ne dėl grožio, o dėl išlikimo. „Paukščiai, kurie peri smėlio žvyro salose, tai įvairūs tilvikai, žuvėdros, kirai. Jų kiaušinių raštas pritaikytas prie smėlio, akmenukų spalvos. Jei tai paukščiai, kurie peri krūmuose, medžiuose, tai neretai tas raštas susilieja su medžio, žievės fragmentais“, - aiškina ornitologas Saulius Rumbutis. Atvirose vietovėse perinčių paukščių kiaušiniai pastelinių spalvų: rusvi, melsvi, pilkšvi. Gamta - sumani kūrėja, kiaušinius išdabina įmantriais raštais. „Startos geltonosios, nendrinės startos labai gražiai išmargina kiaušinius, turi tokį siūlinį raštą. Galime turėdami vaizduotę įžvelgti įvairiausių dalykų, gali būti ir kryželis, gali būti ir žmogaus veido dalis. Čia kažkoks dobilo lapelis... Kitas čia gal gali matyti driežą su ilga uodega“, - kalba S. Rumbutis. O kormoranų kiaušiniai - išskirtiniai. Melsvos spalvos lukštas atrodo lyg dekoruotas įvairiomis aplikacijomis. „Dėl didelio kiekio kormorano organizme kalkinių medžiagų, kurių gauna rydami visą žuvį su visais kaulais ir žvynais ir suvirškindami tai, dėl to netgi dedant kiaušinius ant kormorano kiaušinio yra tam tikros kalkinės dėmės, labai savotiškai atrodo ir ko neturi kitų paukščių kiaušiniai“, - pasakoja S. Rumbutis. O savų vaikų neauginančios gegutės palaidūnės - tikros gudruolės, dėdamos kiaušinius į svetimą lizdą įtėvius dar ir apmauna. „Gegutė specializuojasi - atskiros gegutės dėti į tam tikrų paukščių kiaušinių lizdus ir gegučių tie kiaušiniai skiriasi savo spalva, kartais net ir dydžiu, pritaiko prie to šeimininko esamų kiaušinių lizde“, - kalba S. Rumbutis.
Įpusėjus pavasariui įsisiūbuoja ir paukščių perėjimo sezonas, vis daugiau sparnuočių tupia į lizdus ir rūpinasi giminės pratęsimu. O sudeda labai skirtingą skaičių kiaušinių. „Plėšrųjų būna nuo vieno iki penkių. Kuo daugiau paukščių žūna, tuo jie deda daugiau kiaušinių, tokie smulkūs paukščiai, kaip žvirbliai, zylės kartais dvi-tris vadas žuvus dėtims deda“, - sako ornitologas Deivis Dementavičius. Tad ornitologai ragina žmones gamtoje elgtis atsakingai. „Radus paukščio lizdą reiktų kuo greičiau pasišalinti, neimti, nečiupinėti kiaušinių, nelaužyti šakų aplinkui, kad išliktų kuo natūralesnė jų aplinka. Nes paukščiai pabaidyti gali negrįžti į lizdą arba, kai jie nebus lizde, gali plėšrūnai surasti tą lizdą - varniniai paukščiai, kiaunės, katės - ir sunaikinti kiaušinius“, - teigia D. Dementavičius. Šiuo metu kiaušinius jau sudėję jūriniai ereliai, pelėdos ir krankliai. O iš viso Lietuvoje peri apie 200 paukščių rūšių.
Lizdinio parazitizmo reiškinys
Lizdinis parazitizmas - tai parazitizmo forma, paplitusi tarp kai kurių paukščių, kai kiaušiniai dedami į svetimus (šeimininkų) lizdus. Vidurūšiniai parazitai - kai vienos rūšies paukščiai kiaušinius deda į svetimą tos pačios rūšies lizdą. Dažniausiai taip elgiasi patelės, kurios neturi ar prarado savo lizdą. Tarprūšiniai parazitai - kai vienos rūšies paukščiai kiaušinius deda į kitos rūšies lizdą. Manoma, kad pastarieji evoliucionavo iš vidurūšinių parazitų. Tarp paukščių šeimų tarprūšiniai parazitai pasiskirstę nevienodai. Medaus rodytojai - geninių būrio šeima, kurios atstovai gyvena Afrikoje ir Azijoje. Gegutės - gegutinių būrio šeima, kuriai priklauso apie 50 rūšių, kurioms būdingas lizdinis parazitizmas. Našlyčiai - žvirblinių būrio šeima, kurios atstovai paplitę Afrikoje. Kiekviena rūšis parazituoja vieną rūšį.
Lizdiniai parazitai sumažina paukščių, į kurių lizdus deda kiaušinius, reprodukcines galimybes. Kai kurie parazitai savo šeimininkų kiaušinius išmeta iš lizdo ar juos pažeidžia, kad šie žūtų, taip skatindami juos dėti naują dėtį. Parazito jauniklis paprastai išsirita anksčiau. Kai kuriais atvejais, jis išstumia šeimininko kiaušinius (pvz., taip elgiasi gegutės). Dažniausiai parazitai ir šeimininkai pasižymi kontraadaptacijomis. Parazitai įvairiai prisitaikę padėti kiaušinį į svetimą lizdą. Kai kurių gegučių rūšių patinai, pamėgdžiodami potencialių šeimininkų giedojimą, išvilioja juos iš lizdo, o patelė tuo metu padeda savo kiaušinį. Kiti tiesiog dėl savo dydžio išveja šeiminkus iš lizdo. Dalis parazitų turi išsikišančią kloaką, dėl ko lengviau gali padėti kiaušinius į sunkiau prieinamas vietas, pavyzdžiui, uoksus. Jie sugeba kiaušinius sulaikyti kloakoje, kad galėtų greitai juos padėti į svetimą lizdą. Gegučių kiaušinių lukštas yra storas ir net dedant jį iš didesnio aukščio nedūžta ir normaliai vystosi. Kiaušinių mimikrija taip pat įprastas reiškinys tarp lizdinių parazitų. Daugelis lizdinių parazitų produkuoja mažus kiaušinius, nes jie pasižymi geresne mimikrija ir jų inkubavimo laikotarpis yra trumpesnis ir jų galima padėti daugiau.
Automatinis kiaušinių surinkimo lizdas
Automatinis kiaušinių surinkimo lizdas "Colectavi Central" yra patogus ir saugus vištų dedeklių kiaušinių rinkimo įrankis. Kiaušiniai patys surieda į uždarą erdvę, kad nebūtų sutrinti ir sulesinti vištų. Pagamintas iš labai storos skardos ir storos šoninės plokštės, labai tvirtas ir patogus. Išimamas grindų kilimėlis. Efektingos ventiliacinės angos. Skirtas aptarnauti apie 120 vištų.
Galima sujungti lizdus tarpusavyje, naudojamas bendras kiaušinių surinkimo trapas. Automatinis lizdas kiaušiniams pristatomas nesurinktas, pridedama detali surinkimo video instrukcija. "Colectavi central" automatinis lizdas kiaušiniams pagamintas Ispanijoje.
Rūpesčiai dėl paukščių jauniklių
Radę jauniklių jiems nebūdingoje vietoje, neskubėkite jų rinkti ir nešti namo. Taip paukšteliams galite padaryti meškos paslaugą! Tokiu atveju visada reikia labai gerai įvertinti esamą padėtį ir jaunikliui kylančią grėsmę. Jeigu aptikote sužeistą paukštį, reikėtų skambinti visą parą veikiančiu telefonu 8 686 44 828.
Miestuose, radus ant žemės neskrendantį paukščio jauniklį, reikėtų pabandyti išsiaiškinti, ar tai jau lizdą palikęs, bet dar gerai neskraidantis jauniklis, ar iš lizdo netyčia iškritęs paukštelis. Strazdų, lakštingalų, startų jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti. Lizdas dažnai pasidaro per ankštas gausiai šeimynai, ir paukščiukai, kuriuos vis dar maitina tėvai, palieka lizdą, bet toli nuo jo nenuklysta ir laikosi ant gretimų šakų. Pasitaiko, kad tokie mažyliai neišsilaiko dėl stipresnio vėjo ar patirties stokos ir nukrenta ant žemės. Tokiems nelaimėliams užtenka nedidelės pagalbos - juos reikia įkelti į tankesnį krūmą ar medį. Iškritusį iš lizdo jauniklį vis tiek stebi ir maitina tėvai. Įkeltą į gretimą medį jauniklį suaugę paukščiai susiras ir pamaitins.
Jeigu aptikote iš lizdo iškritusį, dar nesugebantį tupėti ant šakos ar dar neapsiplunksnavusį jauniklį, jį reikėtų įkelti atgal į lizdą. Bet tai labai rizikinga. Kartais geriau nerizikuoti savo sveikata ir nebandyti grąžinti į gūžtą paukštuko, o paimti jį globoti. Didelis pavojus bandant įkelti į lizdą iškritusį jauniklį kyla, kai paukščiukai jau pakankamai dideli, iš dalies apsiplunksnavę. Kiti lizde esantys jaunikliai, išsigandę besiartinančio žmogaus, gali iššokinėti.
Nukritus kregždės lizdui su jaunikliais, paukštelius galima sudėti į indelį nuo sulčių, nedidelę dėžutę, gėlių vazonėlį. Prieš tai į indelį reikėtų pridėti seno lizdo liekanų, žolės, samanų, tiks ir minkštas rankšluostinis popierius. Indelį su kregždžiukais reikėtų bandyti pakabinti į tą pačią vietą, kur buvo lizdas. Jeigu tai neįmanoma, tada reikėtų stengtis padėti kuo arčiau buvusio lizdo. Prisimename atvejį, kai stipraus lietaus paplauti po tiltu sulipdyti langinių kregždžių lizdai išmirko ir vienas po kito šleptelėjo ant žemės su juose augančiais jaunikliais. Tuo metu po ranka buvo kelios senos vinys ir darbinės kumštinės pirštinės. Pirštines įpjovėme iki pusės, prikišome patiltėje prirautos padžiūvusios žolės. Iš vinies padarytais kabliukais naująjį lizdą su jaunikliais prikabinome beveik į tas pačias vietas, kur buvo kregždžių lizdai. Iš pradžių kregždės ieškojo savo lizdų ir tūpė buvusių statinių vietoje, bet greitai išgirdo cypsint jauniklius pirštinėse ir ėmė juos lankyti bei lesinti. Taip sėkmingai pirštinėse išaugo ne viena kregždžiukų šeimyna.
Didžiųjų dančiasnapių jaunikliai mieste. Gegužės mėnesį Kaune galima išvysti Vilniaus gatve prabėgančią virtinę mažų geltonai ir juodai pūkuotų paukščiukų. Tai didžiųjų dančiasnapių arba didžiųjų ančių jaunikliai. Pritrūkus natūralių senų perėti tinkamų uoksų, šie paukščiai įsikuria senuose pastatuose, ventiliacijos angose, parkuose pelėdoms iškeltuose inkiluose. Išperėtus jauniklius tėvai vedasi iki artimiausio vandens telkinio. Išvydę šiuos paukščiukus, nepulkite jų rinkti! Apsidairykite, kažkur netoliese turėtų būti jų motina. Pamačius motiną, reikėtų pasišalinti per saugų atstumą, kad paukštis nebijotų ir jauniklius galėtų saugiai nusivesti iki vandens. Kartais pabaidyta patelė palieka jauniklius ir išsigandusi nuskrenda. Tada jaunikliai pakrinka ir išsibėgioja kas kur. Jeigu vietoje, kur jaunikliai išsislapstė, nėra didelio eismo ar didelio praeivių srauto, patelė turėtų grįžti ir bandyti toliau vestis jauniklius. Bet kai jaunikliai išsibėgioja judrioje gatvėje, pėsčiųjų zonoje, o motinos jau nėra šalia, juos reikėtų surinkti ir nunešti iki vandens telkinio, kur tikriausiai motina juos ir vedėsi. Dančiasnapių jauniklius mielai priglaudžia ir kitos patelės.
Iš lizdo gandrų jaunikliai iškrinta dėl kelių priežasčių: dėl smarkaus lietaus padidėjus lizdo svoriui, lūžta atraminės šakos ir lizdas nukrenta, jaunikliai iš lizdo gali iškristi netyčia, kartais tėvai patys išmeta silpnesnį jauniklį, nes jiems per sunku rasti lesalo visiems išmaitinti. Tokius iškritusius gandriukus vertėtų bandyti įkelti atgal į lizdą. Jeigu jauniklis vėl iškrinta arba išmetamas iš lizdo, apie jį galima pranešti tuo besirūpinančiai tarnybai arba imtis globoti patiems.
Gandrus reikėtų lesinti kuo įvairesniu lesalu, sudarytu iš gyvulinės kilmės produktų. Jauniklius galima šerti kietai virtais kiaušiniais, žuvimi, mėsa, sliekais, konservuotu šunų arba kačių pašaru ir t. t. Tinka įvairi mėsa - jautiena, vištiena, kiauliena. Taip pat galima duoti varškės. Labiausiai gandriukai mėgsta žuvį. Iš pradžių jauniklius reikėtų šerti gausiai - duoti tiek, kiek jie sulesa. Vėliau, kai jaunikliai patys jau skraido, šerti reikėtų kas antrą dieną, dar po kelių dienų - kas trečią, po dviejų savaičių - kas ketvirtą, po to - kartą ar du per savaitę. Nevisiškai sotus gandras pats ims ieškoti, kur dar gauti lesalo, eis į pievas, artimiausią kūdrą, griovį. Tuo metu laukuose knibždėte knibžda žiogų ir kitų vabzdžių, kurie sudaro 70 proc. gandro lesalo. Pamažu gandras turėtų atprasti nuo jį maitinusių žmonių ir prisijungti prie jau laukuose besibūriuojančių savo gentainių. Taip užauginsite sveiką jauniklį ir jo neprisijaukinsite. Rugpjūčio viduryje jis turėtų kartu su kitais laukiniais paukščiais patraukti į žiemojimo vietas Afrikoje.
Neretai namuose auginant gandriuką, padaroma lemtinga klaida - nemažinama duodamo lesalo. Jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių nusprendėte, kad jauniklis negali būti paliktas gamtoje, apie jį galite pranešti Gyvūnų globėjų asociacijai jau minėtu telefonu 8 686 44 828 arba patys auginti.
Pagrindinės taisyklės auginant paukščių jauniklius
Auginant jauniklius, reikėtų žinoti kelias pagrindines taisykles. Radę paukščio jauniklį, jokiu būdu jo negirdykite! Paukščiai į savo lizdą jaunikliams neneša vandens. Jie jauniklius lesina tokiu lesalu, kuriame vandens būna pakankamai. Išsižiojęs paukščio jauniklis laukia lesalo, o ne vandens. Paukščių trachėja atsiveria liežuvio pašaknyje. Įlašinus net vieną kitą lašelį vandens į snapą, vanduo pateks į trachėją, plaučius ir oro maišus.
Lesinti jauniklius reikėtų tai rūšiai pritaikytu lesalu. Dažniausiai į žmonių rankas pakliūva paukščiai vabzdžialesiai: strazdai, varnos, kovai, varnėnai, zylės, kregždės, musinukės, žvirbliai ir kiti sodo bei parko paukščiai. Vabzdžialesiams netinka nei batonas, nei kruopos. Visus juos galima lesinti gyvu lesalu: musės lervomis, miltkirmėlėmis, svirpliais, žiogais, sliekais. Jeigu gyvo lesalo neturite, tinka varškė, kietai virtas kiaušinis, smulkiai kapota jautiena (geriausia širdis), taip pat ištirpintas sausas kačių ėdalas. Galima duoti ir konservuoto kačių ėdalo. Varniniams paukščiams tinka ir virtos bulvės, įvairi mėsa, šunų ėdalas. Grūdlesiams geriau duoti brinkinto sauso kačių pašaro, sumaišyto su įvairiais grūdais.
Paukščiukams pradėjus patiems lesti, netrukus juos bus galima paleisti į laisvę, tik reikia sulaukti, kol jie visiškai apsiplunksnuoja ir ima lesti patys. Užaugintus jauniklius galima paleisti netoli tos vietos, kur jie buvo rasti.
Saugokime paukščių lizdus
Šalies ornitologai prašo gyventojų nelįsti prie aptiktų lizdų, jų neapžiūrinėti, nes po to aplink lizdą lieka numinta žolė ar aplaužytos šakos. Tokį lizdą lengvai pastebi plėšrūnai ir sunaikina jame esančius jauniklius bei kiaušinius. Be to, toks smalsumas žmonėms gali būti pavojingas. Kai kurie strazdai, žuvėdros neprašytą svečią nuo savo lizdų gena išmatų „lietumi“, bet pelėdos, plėšrieji paukščiai, gindami savo lizdą kartais žmogų puola ir savo aštriais nagais gali sunkiai sužaloti.
Ornitologas sako, kad kiaušinių geriau neperkelti. Paukščiai ne visada gali perėti kitoje vietoje. „Kaip būna su kregždėm, kartais nutrupa jų lizdas nuo sienos, tada žmonės kokį krepšelį pritvirtina per metrą ar du, pasitaiko paukščiai sugrįžta. Arba jei žmonės daro remontą, negali laukti ir yra strazdo lizdas, jį kartais perkelia. Tačiau su antim sudėtinga, nes jos gali to lizdo nerasti“, - kalba pašnekovas.
Dengti širma lizdo taip jį atskiriant nuo terasos zonos, kurioje nori ilsėtis žmonės, G. Petkus taip pat nepataria: „Reikia žiūrėti, kokiais keliais atskrenda antis iki lizdo. Ar ras jį. Nes gali būti uždengtas jos takas. Taip pat kai žmogus pakeičia kažkokį aplinkos elementą paukštis gali nebegrįžti, nes nesijaus saugiai.“
Ančiukai ir kiaušinių lukštai. Ilona stebisi, kad kokį mėnesį ant dėties tupėjusi antis staiga dingo su visais kiaušiniais, neliko nė lukštų. Ančiukų moteriai taip ir neteko pamatyti. G. Petkus sako, kad ančiukai išsirita po 24 dienų, jie palieka lizdą iš karto, su）【patele keliauja link vandens telkinių, kieme nelieka: „Nebent spėji pamatyti tą patį momentą, kai jie išsirita, nes jie išeina iš karto.“ Anot jo, kiaušinių lukštus paukščiai gali sulesti, nes tai yra kalcio šaltinis, kai kurie sparnuočiai lukštus išneša iš lizdo patys.
tags: #pauksciu #lizdai #su #kiausiniais