Tėvai dažnai susiduria su problema, kai vaikas atsisako valgyti ar jo apetitas būna labai nepastovus. Tai gali kelti nerimą, ypač jei mažylis yra išrankus maistui ar negauna pakankamai maistinių medžiagų. Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai neretai susiduria su iššūkiais, kai vaikas tampa itin išrankus maistui. Dažnai vaikas atsisako valgyti, neragauja naujų patiekalų, neišsėdi ilgai prie stalo, suvalgo labai mažai arba nesidomi maistu. Tėvai nerimauja, gamina vaikui maistą atskirai, įdeda daug laiko ir pastangų, kad tik vaikas pavalgytų. Šiame straipsnyje aptarsime, ką daryti, jei vaikas valgo tik kotletus, ir kaip paskatinti jį valgyti įvairiau.
Valgymo problemos esmė: prievarta ir kontrolė
Dažnai vaikas „nevalgo", o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais jį dominančiais dirgikliais visaip stengiasi atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo tam, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą maisto „normą“. Arba tėvai bėgioja, vaikšto po kambarius vaikui iš paskos su šaukštu ir siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, „kol vaikas pagaliau pavalgo“. Tokia patirtis tampa įprasta šeimos gyvenimo dalimi. Tai yra problema, kurią kartais būtų galima apibūdinti kaip fizinę ir emocinę prievartą vaiko atžvilgiu.
Mamos, įpratusios manyti, kad svarbiausias kūdikio bei augančio vaiko poreikis yra maistas, nepagalvoja, kad šiai sričiai skiria per daug laiko ir dėmesio, nepastebi, kad vaikui reikia bendravimo, emocinio palaikymo. Vaikas nuolat mato ir girdi prieštaringą požiūrį į maistą, valgymą, kūno formas ir jų tariamą svarbą vertinant aplinkinius.
Galimos vaiko išrankumo maistui priežastys
Priežastys, kodėl tėvai taip daro ir kodėl vaikai tampa išrankūs, gali būti įvairios ir individualios kiekvienu atveju.
Psichologinės ir emocinės priežastys
- Tėvų baimė ir kontrolė. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi.
- Kova su vaiku. Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas.
- Nepakankamas vaiko poreikių supratimas. Kai kurie tėvai nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių, tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu, schemą ir jos laikosi.
- Stresas, nerimas ar pervargimas. Vaikas gali jaustis spaudžiamas valgyti, o spaudimas niekada nėra gera išeitis. Stresas, nerimas ar pervargimas gali turėti didelę įtaką apetitui. Nuolat verkiantis kūdikis kartais neramus ir dirglus dėl to, kad nepailsi.
- Psichologinė trauma. Labai gaila, jeigu apie tai, kad dukra ar sūnus mažai valgo, sakoma pašaliniams žmonėms vaikui girdint. Dėl to jis jaučiasi esąs blogas, dar skaudžiau reaguoja į senelių ar tėvų pastabas ir priekaištus.
- Maisto naudojimas kaip apdovanojimas ar paguoda. Gavo gerą pažymį - gavo ledų. Padarė gerą darbą, einame kokteilio. Jei vaikas verkia, pasiūlo jam saldainį, kad tuo maistu vaikas užkištų tą liūdesio skylę. Tai vadinama emociniu valgymu, o atpratimas nuo jo užima daug laiko ir pastangų.
- Tėvų pavyzdys ir psichologiniai aspektai. Eglė Dapkevičė, Vaikų psichologijos ir psichoterapijos centro vaikų psichologė, teigia, kad vaiką labiausiai įkvepia tėvų pavyzdys. Vaikas stebi, ką valgo tėvai, ir mėgdžioja jų elgesį. Taip pat tėvų, ypač tėčių, garsiai girdint vaikams (ypač dukroms) išsakomos replikos dėl aplinkinių (dažniausiai moterų) kūno formų, apkūnumo ir pan. gali suformuoti neteisingą požiūrį į maistą.
Fiziologinės ir sensorinės priežastys
- Ankstyvosios kūdikystės problemos. Pastebėta, kad valgymo problemų gali iškilti net naujagimystėje dėl nesusiformavusio čiulpimo reflekso, traumos gimdymo metu ar išgyvenamo streso.
- Naujo maisto baimė. Kūdikystėje, motinos pieną keičiant kitais maisto produktais, mamas gąsdina kūdikio nenoras valgyti naujo maisto, kuris vaikui gali būti neskanus.
- Virškinimo trakto sutrikimai. Nenoras valgyti gali būti ir įvairių virškinamojo trakto sutrikimų požymis.
- Sensorinis jautrumas. Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti. Selektyvus valgymas - tai neurologinių ypatumų ir sensorinio jautrumo padarinys.
- ARFID sutrikimas. Tai valgymo sutrikimas, kuomet asmuo vengia tam tikro maisto arba jo kiekis yra labai ribotas dėl sensorinio jautrumo, baimės vemti ar paspringti.
- Individualūs poreikiai. Yra vaikų, kuriems maisto reikia mažiau, jie būna lėtesni, „rimtesni“, smulkesnio kūno sudėjimo. Vaikas suvalgė viską, ko jam reikia dienos metu.
Aplinkos ir įpročių įtaka
- Šeimos nariai valgo atskirai. Jeigu visi šeimos nariai susėdę valgytų ir džiaugtųsi kartu, vaikas nustotų jausti, kad jo valgymas ar nevalgymas yra toks labai svarbus tėvams; patirtų, kad kartu visi valgydami gali patirti bendrystės, buvimo kartu džiaugsmą, kad valgyti gali būti gera ir malonu.
- Nevaldomas užkandžiavimas. Vaikas gali nevalgyti pietų ar vakarienės, jei tarp jų užkandžiavo, t. y. Užkandis, o ne užkandžiavimas turi būti, tačiau tam tikru laiku.
- Nevaldoma mityba. Neretai vaiko meniu sudaro sausi pusryčiai su pienu, virti kiaušiniai, batonas, šaldyti virti koldūnai be mėsos, kepti žuvies piršteliai, bulvės, ir, žinoma, saldumynai. Tokie produktai atsiranda racione, kai vaikas atsisako valgyti „normalų“ maistą, ir tėvams atrodo geriau, kad nors ką nors valgo nei nieko.
- Filmukų žiūrėjimas valgant. Daugelis tėvų pripažįsta, kad vaikams valgyti padeda filmukai. Visgi, tai nėra sveikas įprotis. Vaikas valgo nesąmoningai, nejaučia sotumo jausmo.
- Nesusiformavusi maisto kultūra. Svarbu, kad valgymo procesas būtų ramus ir malonus, be skubėjimo ar spaudimo. Jeigu valgymo metu kyla konfliktų arba vaikas verčiamas suvalgyti viską, tai gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą maistui.
Kaip ugdyti sveikus valgymo įpročius: veiksmingi patarimai
Teigiama valgymo aplinka ir rutina
Vienas pagrindinių būdų skatinti vaiką valgyti - sukurti teigiamą valgymo aplinką. Vaikams labai svarbu, kad valgymo procesas būtų ramus ir malonus, be skubėjimo ar spaudimo. Geriausia paversti valgymą malonia šeimos veikla, kai visi kartu sėdi prie stalo ir mėgaujasi maistu. Labai svarbu, kad pusryčius, pietus ir vakarienę vaikas valgytų kasdien tuo pačiu metu. Tokiu būdu jo organizmas pripras, kad šiuo metu jis turi gauti maistą, ir artėjant šiam laikui praneš, kad laikas valgyti, t.y., vaikas ims jausti alkį, nes tokiu metu jis visada valgo.
Ne mažiau svarbu, kad vaikas valgytų ne bėgiodamas, prisėsdamas, tarpuose tarp žaidimų ar televizoriaus žiūrėjimo, o tvarkingai, prie pietų stalo, kartu su kitais šeimos nariais. Valgydami kartu tiek vaikai, tiek ir suaugusieji turėtų visais savo pojūčių kanalais mėgautis maistu ir, pageidautina, ramioje aplinkoje, neaptarinėdami svarbių dalykų, o susitelkdami į buvimą kartu, maistą, valgymo procesą. Šeimos narių bendrumo jausmas kuriamas, stiprinamas ir susėdus visiems prie bendro stalo, valgant, visiems prisidedant ir rūpinantis jaukiai bei smagiai kartu leidžiamu laiku.
Skatinkite savarankiškumą ir tyrinėjimą
Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia. Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai.
Leiskite vaikams pasirinkti, valgyti ar nevalgyti. Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai. Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo. Vaikas, kol neišmoko taisyklių, kas gerai ir kas ne, puikiai jaučia savo fiziologinius poreikius. Pasitelkus teigiamas emocijas, kantrybę, laiką, pažinus vaiko poreikius ir galimas išrankumo priežastis, įmanoma pasiekti gana gerų rezultatų.
Naujų produktų įvedimas ir desensibilizacija
Nuolat siūlyti naujus maisto produktus. Vaikui gali prireikti 10-15 bandymų priimti ir mėgautis naujais maisto produktais (patiekalais). Reikėtų nuosekliai laikytis "vieno kąsnio taisyklės" - kaskart patiekiant daržovių, paprašyti paragauti bent vieną kąsnelį. Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad visi turėtų valgyti prie vieno stalo ir vaikas gali tiesiog matyti, kaip Jūs ragaujate naujus produktus ar patiekalus. Vėliau galima pasiūlyti ir jam pabandyti, bet nepersistenkite, pradėkite nuo gražiai pateiktų labai mažų naujo maisto porcijų.
Galima bandyti sumaišyti naują produktą su jau įprastu maistu, pvz., smulkintas daržoves įdėti į kotletus. Jei tokius kotletus vaikas suvalgo - pamažu galima ir reikia bandyti didinti daržovių gabalėlius kotletuose. Tai ir vadinama desensibilizacija (palaipsniu pratinimu).
Tėvų pavyzdys ir įtraukimas į maisto ruošimą
Vaikas stebi, ką valgo tėvai, ir mėgdžioja jų elgesį. Jei tėvai patys valgo daržoves, didesnė tikimybė, kad ir vaikas susidomės jomis. Pirmiausia suaugę šeimos nariai turėtų atsigręžti į savo lėkštę, o vaikams neliks nieko kito, tik prisitaikyti. Kartu su vaiku ruošti patiekalus, kuriuos valgys jis ir jo šeima. Bet koks vaiko prisidėjimas prie maisto - patiekalo ruošimo yra jam malonus užsiėmimas, ypač kai mama ar senelė nuolat paaiškina kas, kodėl ir kaip daroma. Parodyti vaikui, kaip jums patinka valgyti maistą - patiekalą, kurį kartu paruošėte. Padaryti valgymo laiką laimingą ne tik valgymo prasme, bet ir šilto bendravimo, prieraišumo ir savitarpio supratimo laiku.
Užkandžiavimo ribojimas ir skysčiai
Reikėtų riboti užkandžiavimą tarp valgymų, ypač jei tai yra saldūs ar perdirbti produktai, nes jie gali sumažinti apetitą pagrindinių valgymų metu. Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.). Reikėtų vaikui suprantamai pasakyti ir parodyti, kad vėl valgysite, kai bus kito valgymo laikas ir vėl susėsite prie stalo. Gerti, jei norėtų ir prašytų, vaikas turėtų gauti visuomet, bet tik vandens (ne sulčių). Vanduo jam turėtų būti lengvai pasiekiamas atsigerti. Visus užkandžius reikėtų paslėpti.
Užkandį vaikui dera duoti po pagrindinio valgymo, pvz., pusryčių, pietų, praėjus 2-2,5 valandos. Užkandis - mažas valgymas. Tiks vaisiai, nesaldintas jogurtas, keksiukas, varškė su pertrintomis uogomis. Užkandis valgomas kartu su vaiku atsisėdus prie stalo. Neskubėkite maisto saldinti, nes vaikai, įpratę valgyti tik saldų maistą, blogai valgo daržovių tyres, košes, mėsą.
Kūrybiškumas maisto patiekime
Vaikai dažnai mėgsta maistą, kuris atrodo patraukliai. Galima žaisti su maisto spalvomis ir formomis - pavyzdžiui, sudėti vaisių ar daržovių gabalėlius į smagius paveikslėlius arba pasiūlyti spalvingų kokteilių iš natūralių ingredientų. Pateikite jį skirtingomis formomis - keptą, trintą, tarkuotą. Pasitelkite įvairius žaidimo elementus, spalvų įvairovę. Žinot, mums visiems labai malonu valgyti gražioje aplinkoje maistą, kuris lėkštėje atrodo ypatingai. Vaikai nėra išimtis.
Fizinis aktyvumas
Fizinis krūvis, aktyvumas, gera nuotaika - yra geriausi apetito žadintojai. Vaikas turėtų reguliariai mankštintis ir kasdien leisti laiką gryname ore. Kuo daugiau energijos išeikvos, tuo greičiau išalks. Augimo tempas labai įtakoja apetitą, nes augant organizmui reikia daugiau energijos. Fiziniai pratimai, judrūs žaidimai (o be jų vaikas yra ne vaikas) irgi didina apetitą.
Ypatingi atvejai: sensorinis jautrumas ir ARFID
Selektyvus valgymas - viena iš dažniausių problemų, su kuriomis susiduria autistiškų vaikų tėvai. Kai kuriems vaikams nauji ar tam tikros tekstūros, kvapo ar spalvos maisto produktai gali sukelti baimę ir pasipriešinimą, o tai apsunkina kasdienį maitinimąsi. Pirmiausia, labai svarbu suprasti, kad tai ne vaiko kaprizas ar „išrankumas“. Selektyvus valgymas - tai neurologinių ypatumų ir sensorinio jautrumo padarinys. Tai nereiškia, kad situacijos negalima keisti. Tai reiškia, kad mums reikės kantrybės, jautrumo ir tinkamų strategijų.
Vaikai gali būti itin jautrūs maisto kvapui, tekstūrai ar net jo regimajai išvaizdai. Todėl pradžioje leiskite vaikui liesti ir užuosti maistą neversdami jo valgyti. Taip pat galima pabandyti įvairias sensorines priemones, tokias kaip minkšti šaukšteliai, skirtingos maisto temperatūros ar net kvapai, kad sumažintumėte jautrumą. Taikykite atlygio sistemą. Tam puikiai tinka lipdukų lentelė. Kiekvieną dieną bandykite vieną produktą, kol vaikas pradės jį valgyti nuolat. Svarbu suprasti, kad ARFID sutrikimą turintis vaikas nevalgo ne todėl, kad yra išlepęs, o dėl to, jog turi mitybos sutrikimą.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei apetito stoka tęsiasi ilgą laiką, o vaikas ima prarasti svorį ar atrodo vangus, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, nes tai gali būti ženklas, kad organizmui trūksta tam tikrų maistinių medžiagų arba yra sveikatos sutrikimų. Apie tai, kaip vaikas auga, gali pasakyti tik gydytojas.
Kreipkitės į gydytoją, jei:
- Vaikas nepriauga svorio (du kilogramai per metus iki paauglystės yra normalus svorio prieaugis).
- Vaikas nepriauga ūgio (iki brendimo vidutiniškai apie 4-5 cm per metus yra normalus augimas).
- Vaikas po kiekvieno maitinimo bėga į tualetą.
- Vaikas nuolat vengia vienos ar kitos maisto produktų grupės (mėsa, daržovės, vaisiai, kruopos).
- Po valgio atsiranda nusiskundimų (skausmas, pūtimas) ir vaikas bijo valgyti.
- Vaikas nustojo būti aktyvus, pasikeitė elgesys.
- Šalia blogo apetito dažnos infekcijos.
- Kai bet kurio amžiaus vaikas daug valgo ir liesėja.
- Jeigu po ūminės ligos vaiko apetitas nepagerėjo per 2 savaites.
- Vaikui tenka nuolat gerti vaistus, kurie gali paveikti apetitą.
Prieš imdamiesi mitybos raciono plėtimo visuomet prašome tėvų apsilankyti pas gydytojus ir išsiaiškinti, ar nėra svarbių išorinių medicininių priežasčių vaiko nevalgymui. Būtinai pasikonsultuokite su vaikų gastroenterologu, dietologu ir... odontologu.
Maisto papildai ir vitaminai
Vaistininkė Lijana Veismanienė teigia, kad yra situacijų, kuomet vitaminų kompleksai yra reikalingi kaip pagalbinė priemonė, pavyzdžiui, kai dėl ligos ar patirtų stresinių situacijų sutrinka vaiko mityba, maisto medžiagų pasisavinimas ar įtariama, kad jis yra nepakankamas. Kalbėdama apie apetitą gerinančius vitaminus vaistininkė sako, kad vienas svarbiausių ir pagrindinių šiuo atveju yra vitaminas C. Vaikams jį derėtų duoti labai atsargiai, pasikonsultavus su gydytoju ir parinkus tinkamą dozę bei formą pagal atžalos amžių.
Jei vaikas neserga, neturi rimtų virškinimo, psichologinių problemų, lemiančių apetito stoką, normaliai auga ir nekrenta svoris, pabandykite vaistinėse esančių maisto papildų, kurių sudėtyje yra augalinių medžiagų, skatinančių apetitą. Viena iš tokių - kiaulpienių šaknys. Liaudies medicinoje kiaulpienės naudojamos kaip virškinimą gerinantis augalas. Tačiau visada svarbu pasikonsultuoti su specialistu.
Apibendrinimas
Ši lentelė apibendrina pagrindinius vaiko mitybos principus ir rekomendacijas, kaip elgtis, jei vaikas yra išrankus maistui:
| Sritis | Rekomendacijos |
|---|---|
| Mitybos įvairovė | Užtikrinti, kad vaikas gautų įvairių maisto produktų iš visų maisto grupių. Nuolat siūlyti naujus produktus. |
| Tėvų pavyzdys | Tėvai turėtų patys valgyti sveiką maistą ir rodyti gerą pavyzdį vaikams. Įtraukti vaikus į maisto ruošimą. |
| Valgymo aplinka | Sukurti teigiamą, ramią ir malonią valgymo aplinką, be spaudimo. Valgyti kartu su šeima. |
| Valgymo režimas | Laikykitės reguliaraus valgymo grafiko (kas 3-3,5 val.) ir ribokite užkandžius tarp pagrindinių valgymų. Tarp valgymų siūlyti tik vandenį. |
| Savarankiškumas | Leisti vaikui valgyti pačiam, liesti maistą ir tyrinėti. Gerbti vaiko alkio ir sotumo signalus. |
| Elgesys su vaiku | Būkite kantrūs, supratingi ir nenaudokite prievartos, skatinant vaiką valgyti. Nenaudoti maisto kaip apdovanojimo ar bausmės. |
| Naujų produktų įvedimas | Palaipsniui įvesti naujus produktus, maišant juos su mėgstamais, keičiant patiekimo būdą. |
| Fizinis aktyvumas | Skatinti fizinį aktyvumą ir laiką gryname ore, kad padidėtų natūralus apetitas. |
| Maisto papildai | Esant poreikiui ir pasikonsultavus su gydytoju, naudokite maisto papildus (pvz., vitaminą C, kiaulpienes). |
| Kreipimasis į gydytoją | Kreiptis į specialistus, jei vaikas nepriauga svorio/ūgio, vengia maisto grupių, patiria skausmą ar pasikeitė elgesys. |