Duona - neatsiejama lietuviškos kultūros dalis, turinti gilias tradicijas ir simbolinę reikšmę. Nuo senovės iki šių dienų duona yra gerbiama ir vertinama kaip kasdienis, bet kartu ir ypatingas maisto produktas. Šiame straipsnyje apžvelgsime duonos svarbą lietuvių kultūroje, tradicijas, papročius ir meno kūrinius, susijusius su duona, taip pat atskleisime netikėtus jos panaudojimo būdus.
Šv. Agotos Diena ir Duonos Kultas Lietuvoje
Istorinė ir Tradicinė Duonos Reikšmė
Mūsų šalies istorijoje duona užima garbingą, svarbią ir reikšmingą vietą. Kokia svarbi ir ypatinga ji buvo, yra ir bus mums, lietuviams. Tradiciškai savo pagrindinį maistą - duoną - mūsų protėviai garbino Vasario 5-ąją.
Šv. Agota - Ugnies ir Duonos Globėja
Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Agota gimė Sicilijos Katanijos mieste gyvenusių turtingų romėnų šeimoje. Deja, tai buvo laikai, kai krikščionys imti žiauriai persekioti, kankinti ir žudyti. Tačiau, net ir tą žinodama, Agota panoro tapti Kristaus sužadėtine ir visiškai pasišvęsti Dievo malonei. Ji kreipėsi į Katanijos vyskupą, kuris, pritardamas jos norui tarnauti Viešpačiui, uždėjo ant jos galvos raudoną gobtuvą. Deja, patrauklią merginą pastebėjo tuometinis Katanijos miesto prokonsulas Kvintijanas. Užsigeidęs Agotos, ėmė ir apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu. Tai buvo tais laikais įprastas krikščionims taikomas apkaltinimas, leidęs merginą suimti ir atvesti į Pretorijaus rūmus. Kvintijanas pasikvietė garsią to meto kurtizanę Afrodiziją, kad ši padarytų merginą labiau prieinamą. Ši pradėjo ją kviesti į įvairiausius pokylius, kupinus amoralių linksmybių, visaip kitaip skatinti ją elgtis laisviau, tačiau mergina buvo nepalaužiama. Prokonsulas dėl to dar labiau įsiuto ir patraukė merginą į teismą. Agota buvo žiauriai kankinama, jos kūnas plėšomas į gabalus, tačiau savo religinių įsitikinimų neatsisakė. Galiausiai Kvintijanas įsakė ją sudeginti ant karštų anglių. Krikščionė buvo sudeginta 251 metų vasario 5-ąją, jos egzekucijos dieną įvykus dideliam žemės drebėjimui. Sugriuvus daliai Pretorijaus ir žmonėms patekus po griuvėsiais, kataniečiai išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Juolab, kad lygiai po metų, 252-ųjų vasario 5-ąją, miestui ėmė grasinti išsiveržęs Etnos ugnikalnis. Tąsyk daugybė krikščionių (o ir pagonių) nuskubėjo prie Agotos kapo, ant kurio gulėjo prieš metus lauže nesudegęs velionės gobtuvas, paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos. Nuo to laiko Agota pradėta laikyti Katanijos miesto globėja ir saugotoja nuo vulkanų išsiveržimų, žaibo smūgių, ugnies, žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių. Pagarba kankinei Agotai palaipsniui virto krikščionišku kultu. Šeštajame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jos garbei buvo pastatydinta bažnyčia. Šventosios Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug. Maždaug aštuonių metrų aukščio koplytstulpis stūkso prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje. Yra manoma, jog jis čia įkurdintas po XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Raguvoje kilusio gaisro. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“. Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia. Lietuvoje itin populiarios šventosios atvaizdų randama daug kur. Miesteliuose ir kaimuose Šv. Agotos skulptūrėlės dažniausiai yra įkurdintos pakraščiuose ir žiūrinčios į priešingą pusę - kad išviliotų iš gyvenvietės ugnį. Dažnai Šv. Agotą liaudies meistrai vaizduoja su duonos kepalėliu rankose, vienplaukę ar su gėlių vainiku ant galvos, vilkinčią kilmingos moters drabužiais, bet basą.
Agotos Dienos Minėjimas ir Papročiai
Vasario 5-ąją minime Šv. Agotos dieną. Mūsų duona kasdienė... Vasario 5-oji, šv. Agotos diena, duonos diena. Ją prasmingai paminėjome ir mūsų kultūros centre. Jaukioje ir duona kvepiančioje aplinkoje buvo kalbama apie ilgą ir sudėtingą duonos kelią iki mūsų stalo. Tą dieną nuo ankstaus rytmečio visi skubėdavo į bažnyčią, kad į namus parsineštų šventintos ruginės duonos riekelę. Renginio metu skambėjo liaudiška muzika ir dainos, kurias atliko liaudiškos muzikos kapelos ,,Kukalis“ muzikantai, bei folkloro dainininkių grupė ,,Trys kartos“. Vaikų ir jaunimo teatro studijos ,,Šypsena“ dalyviai pažėrė lietuvių liaudies patarlių, posakių, ir pasaką apie duoną. Žiūrovai spėliojo užmintas mįsles bei drauge dainavo smagias lietuviškas dainas. Renginio organizatoriai visiems susirinkusiems dalino šventintos duonos riekeles. Romučių bibliotekoje šiai dienai paminėti buvo surengta popietė „Skalsioji duonos riekelė“. Renginio metu buvo kalbama apie duonos kelią nuo grūdo iki kvapnios riekelės ant stalo, aptartos senosios duonos kepimo tradicijos ir jų reikšmė protėviams. Dalyvės dalijosi prisiminimais apie tai, kaip jų tėvų namuose kvepėdavo kepama duona ir kokių papročių buvo laikomasi. Taip pat buvo skaitomi eilėraščiai, atliekamos praktinės užduotys, leidžiančios pajusti duonos vertę. Priešmokyklinės grupės vaikučiai taip pat paminėjo šią dieną klausydamiesi pasakos apie duonelę, žiūrėdami edukacinį filmuką apie javų auginimą ir piešdami duoną bei jos kelią. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies - kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos. Ne viena mama, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Netikėtas Duonos Riekės Panaudojimas: Paveikslų Valymas
Dulkių susikaupia ir ant pačių kūrinių, ir ant jų rėmų. Lakia fantazija apdovanoti žmonės atrado įvairiausių metodų, palengvinančių namų ruošos darbus. Vienas iš tokių buitį palengvinančių atradimų - drobių ir meno kūrinių valymas naudojant baltos duonos riekelę. Paimkite šviežios, minkštos duonos riekelę (tinkamiausia - klasikinė balta duona) ir spaudydami lengvais judesiais atsargiai surinkite dulkes nuo viso paveikslo paviršiaus. Toks būdas labai tinka valyti paveikslų rėmus, kurių negalima šluostyti drėgnu skuduru, nes netyčia galima sušlapinti dažus ir sugadinti paveikslą. Neretai meno kūriniai būna nelygaus reljefo, tokiu atveju be baltos duonos jums pasitarnaus ir sausas tapymo teptukas.
Duona kaip Gerumo ir Vilties Simbolis
Akcija „Dalykis duona su senoliais“
Duona - tai ne tik būtiniausias maisto produktas, tai šilumos ir sotumo simbolis, kuris daugeliui senolių vis dar turi didelę reikšmę. Visą gruodžio mėnesį, pirkdami „Gardėsio“ „Bočių“ duoną lietuviškame prekybos tinkle „Maxima“, šalies gyventojai dalijosi gerumu - riekę duonos aukojo ir labiausiai skurstantiems bei vienišiems senoliams, kuriuos globoja Maltos ordino pagalbos tarnyba. Per antrus metus vykdomą akciją „Dalykis duona su senoliais“ paaukota beveik 16 tūkst. duonos pakuočių. „Fazer Bakery Baltic“ kepyklų, Lietuvoje atstovaujančių „Gardėsio“ prekės ženklui, generalinis direktorius Klavs Berzins pabrėžia, kad pandemijos akivaizdoje pagalba ir taip vienišiems senoliams yra ypač svarbi. „Gardėsio“ duonos ir maltiečių draugystė trunka jau daugiau nei šešerius metus, per kuriuos paaukojome organizacijai ketvirtį milijono pakuočių duonos. Tačiau šventiniu laikotarpiu siekėme dar garsiau kalbėti apie augantį pagalbos poreikį ir kartu su didžiausiu Lietuvos prekybos tinklu „Maxima“ antrus metus iš eilės suvienijome jėgas skelbdami akciją „Dalykis duona su senoliais“. Šiandien galime pasidžiaugti rezultatais: Lietuvos gyventojai net ir tokiu sudėtingu laikotarpiu neliko abejingi ir aukojo stokojantiems taip pat gausiai, kaip ir pernai. Norime padėkoti kiekvienam, kuris, dėdamas juodos duonos ant savo stalo, kartu pasidalijo riekele ir su senoliais. Auka pasieks daugiau nei 600 vienišų senolių per visus 2021 metus“, - sako K. Berzins. Rezultatais džiaugiasi ir „Maximos“ Komunikacijos bei įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė. „Kaip ir pernai, taip ir šiemet pirkėjai neliko abejingi kitų sunkumams. Kiekvienas esame nusipelnęs oraus gyvenimo. Liūdna pripažinti, tačiau šiuo metu tūkstančiams senolių Lietuvoje pagalba yra itin reikalinga. Ir mes kartu galime tą pagalbą suteikti“, - teigia E. Dapkienė. Anot Rasos Stukienės, MOPT programų direktorės, dėl pandemijos ir karantino sąlygų, senoliai tampa dar vienišesni, o duona suteikia ne tik sotumo, bet ir labai reikalingos emocinės paramos. „Maltiečių savanoriai kasdien veža šiltą sriubą daugiau nei 600 vienišų senolių 23-ose Lietuvos vietose. Tačiau sriubos lėkštė be riekelės duonos vyresnio amžiaus žmonėms - neįsivaizduojama, ji asocijuojasi su sočiu bei visaverčiu gyvenimu. Kartu su sriubos dubenėliu patiekdami duonos riekelę, mes ne tik numalšiname alkį ar juos pamaitiname, tai suteikia senoliams vilties, sušildo juos, leidžia pajusti vaikystėje patirtą namų šilumą bei meilę. Liūdna, kad sriubos gavėjų ir vienišų senelių gretos pandemijos laikotarpiu auga, todėl tokia parama mums svarbi, kaip niekad“, - sako R. Stukienė. Akcijos organizatoriai nori atkreipti dėmesį į šiuo metu itin sudėtingą MOPT situaciją - kviečia net ir pasibaigus akcijai nelikti abejingiems. MOPT savanoriai globoja apie 2600 senelių 42 Lietuvos vietovėse ir teikia jiems visokeriopą pagalbą - nuo lankymo per šventes iki kasdienio maitinimo. Tačiau dėl pandemijos teko atsisakyti teikti kai kurias paslaugas, kasdien atsiranda vis naujų iššūkių, o paramos prašančiųjų gretos - didėja.
| Akcijos metai | Paaukotų duonos pakuočių skaičius | Parama pasieks (vienišų senolių) |
|---|---|---|
| Antrieji akcijos metai (įskaitant 2021 m. paramą) | Beveik 16 000 | Daugiau nei 600 |
| Per šešerius "Gardėsio" ir maltiečių draugystės metus | Ketvirtį milijono | - |
Duonos Riekė Šiuolaikiniame Mene ir Kultūroje
Duonos Instaliacija
Duona įkvėpė ne tik tradicijas ir papročius, bet ir meno kūrinius. Žinoma menininkė Jolita Vaitkutė, padedama kolegų Emilijos Vinžanovaitės, Algirdo Padleckio ir Gintarės Tumosaitės, sukūrė pirmąją Lietuvoje ir, tikėtina, pasaulyje duonos instaliaciją. Menininkė pasidalijo kūrybinio proceso detalėmis: „Pirmiausia pasidarėme paveikslo eskizą, kuriame aiškiai matėsi visi pikseliai. Tuomet šį vaizdą perkėlėme ant sumuštinių duonos riekių - kiekvieną riekelę išdeginome konditeriniu degikliu. Tuomet, tarsi dėlionę, dėliojome paveikslą.“ J. Vaitkutė prisipažino, kad tai buvo pirmas toks masyvus jos paveikslas, o mastelis tapo nemenku iššūkiu ne tik kuriant, bet ir transportuojant kūrinį. „Esame vienintelė vieša erdvė, kurioje visi norintys galės susipažinti su šiuo išskirtiniu kūriniu. Tai buvo pirmas toks masyvus mano paveikslas. Neteko matyti tokio dydžio ir sudėtingumo paveikslų nei Lietuvoje, nei užsienyje. Nors darbą atlikus visuomet atrodo, kad tam tikrus dalykus buvo galima atlikti dar geriau, galutiniu rezultatu esu labai patenkinta. Juolab, kad mastelis nemenku iššūkiu tapo ne tik paveikslą kuriant, bet ir jį transportuojant“, - komandos džiaugsmus ir vargus prisimena J. Vaitkutė.
Duona Šilutės Krašto Šventėse
Šilutės krašte duona taip pat užima svarbią vietą šventėse ir mugėse. Rudens šventės metu ūkininkai dalino atvykėliams sočius priešpiečius: kiaušinienę, žuvienę, šiupinį, žirnių košę, sūrį, žemaitišką kastinį, rūkytus lašinukus, svogūnus ir juodą duoną, iškeptą ant ajerų. Ventės kaimo žvejas Remigijus Rimkus siūlė užpiltinę iš žuvų. Šventės metu grojo kapela, vyko įvairios varžytuvės ir parodos.
Duona keramikoje
Šilutiškis meno kūrėjas Julius Katauskas, atgaivinęs archajiškąjį raugo keramikos metodą, mugėje demonstravo savo kūrinius, kuriuose naudojo duonos ir kopūstų raugą, kad keramika būtų kuo šviesesnė ir natūraliais šešėliais tapybiškesnė.
tags: #paveiksliukai #duonos #riekele