Paskutinė vakarienė - tai paskutinis Jėzaus Kristaus valgis su savo apaštalais prieš jo mirtį ant kryžiaus. Šis įvykis yra itin svarbus krikščionybės istorijoje ir teologijoje, nes jis simbolizuoja naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką. Ši vakarienė taip pat yra įamžinta Leonardo da Vinci šedevre, kuris tapo vienu žymiausių religinių paveikslų pasaulyje.
Nors straipsnio tema mini Petro rankų plovimą, Naujojo Testamento pasakojimuose Petras ne nusiplovė rankas, kad nusikratytų atsakomybės, o priešingai - iš pradžių atsisakė, kad Jėzus plautų jam kojas, o vėliau, supratęs veiksmo prasmę, paprašė, kad būtų nuplautos ne tik kojos, bet ir rankos, ir galva. Šis epizodas atskleidžia gilią Jėzaus tarnystės ir nuolankumo žinią bei Petro asmenybės impulsyvumą ir gilų tikėjimo troškimą.
Paskutinės Vakarienės Kontekstas ir Reikšmė
Paskutinė vakarienė vyko per žydų Paschą, pasak evangelijų, naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Vakarienė buvo surengta Jeruzalėje, ir ją aprašo visi keturi kanoniniai Evangelijos autoriai: Morkus, Matas, Lukas ir Jonas. Ši vakarienė buvo ne tik paskutinė, bet ir ypatinga dėl savo simbolinės reikšmės.
Eucharistijos įsteigimas
Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu. Jis paėmė duoną, dėkojo Dievui, ją sulaužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22,19). Jis padėkojo, sulaužė ir tarė: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas.“ (Lk 22,24). Tada jis paėmė taurę vyno, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,20). Jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje.“ (Lk 22,25). Jėzus pasakė: „nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,28). Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.
Jėzus taip pat pranešė apie savo artėjančią mirtį ir išdavystę, kad vienas iš jo mokinių jį išduos. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, Jėzus pasakė: „Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.“ (Lk 22,21). Jis atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį duonos.“ (Jn 13,26). Ir po šio kąsnio įėjo į jį šėtonas. Taigi, paėmęs duonos kąsnį, anas tuojau išėjo.
Jėzus pasakė savo apaštalams, kad jis paliks jiems naują įsakymą - mylėti vienas kitą, kaip jis juos mylėjo (Jn 13,34).
Teologinė reikšmė
Paskutinė vakarienė žymi naujo sandoro įsteigimą tarp Dievo ir žmonijos. Per Jėzaus kūną ir kraują, atiduotą už žmonių nuodėmes, Dievas sukūrė naują kelią į išganymą, kuris pakeitė senąjį sandorą, įsteigtą per Mozę ir Izraelio tautą. Eucharistija, kaip sakramentas, yra centrinis krikščionių tikėjimo elementas, reiškiantis Jėzaus kūno ir kraujo buvimą duonoje ir vyne. Mylėjimo įsakymas, Jėzaus įsakymas mylėti vienas kitą kaip jis mylėjo savo mokinius, yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas. Tai reikalauja besąlygiškos meilės, tarnystės ir pasiaukojimo, kurie turi būti praktikuojami krikščionių gyvenime.
Apaštalas Petras: Asmenybė ir Pašaukimas
Naujajame Testamente - pradžioje Petras buvo žinomas, kaip Simeonas, arba Simonas (2 Pt 1:1), žvejas iš Betsaidos, gyvenantis Kafarnaume su savo žmona. Jėzus išgydė Petro uošvę (Mk 1:29-31). Petras ir jo brolis Andriejus buvo pašaukti būti Jėzaus Kristaus mokiniais (Mt 4:18-22; Mk 1:16-18; Lk 5:1-11).
Jo aramėjišką vardą Kefas, reiškiantį „regėtojas“ arba „akmuo“, jam davė Viešpats (Jn 1:40-42; DžSV Jn 1:42). Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus ir Dievo Sūnus (Jn 6:68-69), ir Viešpats išrinko jį turėti karalystės raktus žemėje (Mt 16:13-18). Petras buvo savo laikų vyriausiasis apaštalas.
Po Gelbėtojo mirties, prikėlimo ir pakilimo Petras sušaukė Bažnyčią ir vadovavo apaštalo, pakeitusio Judą Iskariotą, pašaukimui (ApD 1:15-26). Petras ir Jonas išgydė nuo gimimo luošą žmogų (ApD 3:1-16) ir buvo stebuklingai išlaisvinti iš kalėjimo (ApD 5:11-29; 12:1-19). Tai per Petro tarnystę evangelija pirmą kartą buvo atverta kitataučiams (ApD 10-11).
Kojų Plovimo Ceremonija: Jėzaus Meilės ir Tarnystės Pavyzdys
Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Jėzus nusivelka viršutinius drabužius, kurie yra išorinis simbolis mūsų statuso visuomenėje, ir lieka tik su paprastais drabužiais, kuriuos dėvi tarnai.
Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi.“ Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi.“ Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi.“ Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs.“
Jėzus plauna kojas, nes kojos nemeluoja. Jos parodo viską: kas esame, iš kur atėjome, kur einame ir su kuo keliaujame. Šia prasme kojos yra sielos žemėlapis. Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu', ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“
Šį vakarą prisimename Kunigystės ir Eucharistijos dovanas. Tačiau yra vienas bet: mes turime tapti švarūs savo dvasia. Ir būtent šį vakarą girdime apie Jėzaus atliktą meilės gestą - kojų plovimą. Jėzus parodo mums pavyzdį. Kojų plovimas nėra šio vakaro esmė. Tačiau šis gestas leidžia pažvelgti toliau, kur toji esmė.
Viešpats kviečia mus sėstis drauge su Juo prie Paskutinės Vakarienės stalo, nes nori į savo palaimintas rankas paimti ir mūsų kojas. Tą akimirką jau nebesvarbu, kiek kartų esame nupuolę ir nebeturi reikšmės, kiek kartų iki tol esame nuėję klaidingais keliais. Svarbu tik viena: Jėzus nori nukreipti mūsų žingsnius meilės, solidarumo ir švelnumo takais. Jo rankos tarsi norėtų įspausti meilės ženklą, kad eitume pas visus savo brolius ir seseris, kuriems reikalingas mūsų žodis, mūsų žvilgsnis ar mūsų glamonė. Reikia tik nebijoti. Tai nesunku.
Paskutinės Vakarienės Datos Mįslė
Krikščionys ilgą laiką Jėzaus Paskutinę vakarienę paminėdavo Didįjį ketvirtadienį, tačiau žymus mokslininkas teigia, kad ši data neteisinga. Kembridžo universiteto mokslininkas Colinas Humphreysas padarė išvadą, kad paskutinė vakarienė buvo valgoma trečiadienį prieš nukryžiavimą, taigi diena anksčiau, negu priimta manyti.
Tyrėjus ilgą laiką glumino akivaizdžiai esminiai prieštaravimai Biblijoje. Nors Matas, Morkus ir Lukas tvirtina, kad Paskutinė vakarienė sutapo su žydų šventės - Paschos - pradžia, Jonas teigia, kad ji vyko dar prieš šią šventę. Šis prieštaravimas apibūdinamas kaip „kebliausia problema Naujajame Testamente“.
Tačiau C. Humphreysas padarė išvadą, kad Jėzus, kartu su Matu, Morkumi ir Luku, galėjo naudoti kitokį kalendorių nei Jonas. Anot jo, Jėzus naudojo senąjį žydų kalendorių, o ne oficialų mėnulio kalendorių, kuris tuo metu buvo jau plačiai paplitęs ir naudojamas iki dabar.
Tai reikštų, kad Paschos valgymas ir Paskutinė vakarienė vyko trečiadienį bei paaiškintų, kaip tarp vakarienės ir nukryžiavimo dar tiek daug visko įvyko. Tai padeda išspręsti Evangelijoje aptinkamus prieštaravimus ir logistinius klausimus, susijusius su paskutiniosiomis valandomis prieš nukryžiavimą. Tai reikštų, kad Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai vyko ne per vieną naktį, bet per ilgesnį laiko tarpą.
„Kad ir ką galvotumėte apie Bibliją, esmė ta, kad žydai niekada nesupainiotų Paschos valgymo su niekuo kitu, tad Evangelijos prieštaravimus šiuo atžvilgiu labai sunku suprasti. Dauguma Biblijos tyrinėtojų teigia, kad dėl šios priežasties Evangelija iš viso negalima pasitikėti. Tačiau jei naudosime Evangeliją ir mokslą kartu, galime iš tiesų įrodyti, kad jokių prieštaravimų nėra“, - teigė Kembridžo profesorius.
Išaiškinęs visus su laiku susijusius nesutapimus, C. Humphreysas mano, kad Velykoms šiuolaikiniame saulės kalendoriuje galėtų būti paskirta nuolatinė data. Remiantis tuo, kad Jėzus buvo nukryžiuotas balandžio 3-ąją, Velykos turėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną. Šis atradimas, greičiausiai sulauksiantis atgarsio tarp milijonų krikščionių, galėtų tapti paskata galiausiai nustatyti pastovią Velykų šventimo datą.
Evangelijų pasakojimų ir kalendorių skirtumų apžvalga
Siekiant geriau suprasti Colin Humphreys teoriją, pateikiame lentelę, kurioje lyginami sinoptinių evangelijų ir Jono evangelijos Paschos datos bei Jėzaus naudoto kalendoriaus hipotezė:
| Evangelija | Paschos data | Jėzaus mirties ryšys su Pascha | Humphreyso teorija |
|---|---|---|---|
| Morkus, Matas, Lukas | Paskutinė vakarienė sutapo su Paschos pradžia. | Valgis kaip Paschos vakarienė. | Jėzus naudojo senąjį žydų kalendorių. |
| Jonas | Paskutinė vakarienė vyko dar prieš Paschą. | Jėzaus mirtis sutapo su Paschos avinėlio auka. | Oficialus mėnulio kalendorius. |
| Colin Humphreys išvada | Paskutinė vakarienė buvo trečiadienį. | Išsprendžia logistinius ir prieštaravimų klausimus. | Jėzaus nukryžiavimas balandžio 3 d., Velykos balandžio 5 d. |
Leonardo da Vinci „Paskutinė Vakarienė“
Leonardo da Vinci paveikslas „Paskutinė vakarienė“ yra vienas žymiausių ir labiausiai atpažįstamų religinių paveikslų pasaulyje. Šis paveikslas buvo sukurtas 1495-1498 m. Milane, Italijoje, ir puošia Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo sieną.
Vaizduojama scena ir simbolinė reikšmė
„Paskutinė vakarienė“ vaizduoja akimirką, kai Jėzus pasako mokiniams, kad vienas iš jų jį išduos. Paveiksle galima matyti 12 apaštalų, sėdinčių prie ilgo stalo, o Jėzus sėdi centre. Visi apaštalai yra vaizduojami skirtingose emocinėse būsenose, atspindinčiose jų reakcijas į Jėzaus pranešimą. Paveiksle Jėzus su išskėstomis rankomis ramiai žvelgia į priekį, tuo tarpu jo mokiniai yra sukrėsti, susijaudinę arba klausiantys vieni kitų, kuris galėtų būti išdavikas.
Ypatingas dėmesys skiriamas apaštalui Judui Iskarijotui, kuris, kaip žinoma, išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Da Vinci subtiliai nurodo į Judą, padėdamas jį į šešėlį, tuo tarpu kiti apaštalai yra apšviesti. Judas taip pat yra vienintelis, kuris laiko maišelį su pinigais, simbolizuojantį jo išdavystę. Tačiau Leonardo siekė, kad visų apaštalų reakcijos būtų aiškios ir išskirtinės, todėl kiekvienas jų perteikia skirtingas emocijas: šoką, nepasitikėjimą, liūdesį ar baimę.
Paveikslas taip pat simbolizuoja Eucharistiją, paskutinę Jėzaus vakarienę, kurioje jis įsteigė sakramentą. Duona ir vynas, nors ir nevaizduojami tiesiogiai, yra nematoma šios scenos esmė, primenanti apie Jėzaus kūną ir kraują, aukojamus už žmonijos išganymą. Šis paveikslas skatina apmąstyti Jėzaus meilę ir auką, jo pasiaukojimą dėl žmonijos. Kiekvienas apaštalas - tai žmogaus prigimties aspektas, kova tarp gerumo ir blogio, ištikimybės ir išdavystės.
Da Vinci novatoriškumas ir restauracijos istorija
„Paskutinė vakarienė“ laikoma ne tik religine, bet ir menine ikona. Leonardo da Vinci į šį darbą įnešė naujovių, ypatingą dėmesį skirdamas kompozicijai, šviesai ir emocijų išraiškai. Be to, da Vinci sukūrė neįprastą techniką freskai tapyti, bandydamas naudoti aliejinius dažus ant sauso tinko. Nors ši technika nebuvo patvari ir lėmė, kad paveikslas pradėjo trupėti dar praėjus kelioms dešimtims metų po jo užbaigimo, jo meninė reikšmė ir įtaka išliko didžiulė.
Šiandien tik labai maža piešinio dalis gali būti laikoma originalia. Siena, ant kurios ji nutapyta, buvo padengta netinkamu tinku, kuris traukė drėgmę. Paveikslas ėmė pastebimai irti dar tais pačiais metais, kai buvo užbaigta, o jau 1556 metais „Paskutinė vakarienė“ buvo apibūdinta kaip neatpažįstamų spalvotų dėmių mišinys. Praėjo dar keleri metai ir piešinys buvo pripažintas prarastu. 1652 metais toje sienoje buvo išpjautos durys. Paveikslas jau buvo neatpažįstama, todėl niekam nerūpėjo tai, kad buvo nupjautos Jėzaus kojos. Anksčiau buvo teigiama, kad Jėzaus kojos „Paskutinėje vakarienėje“ buvo genialiausia detalė, nes jos jau simbolizavo artėjantį nukryžiavimą.
Nuo pat sukūrimo paveikslas patyrė daugybę restauracijų. 1726 metais Michelangelo Bellotti pabandė restauruoti paveikslą - užpildė trūkstamas piešinio dalis ir viską nulakavo. 1770 metais vėl bandyta piešinį restauruoti - Giuseppe Mazza perpiešė 9 apaštalų veidus. 1978-1999 metais įvykdyta didžiausia paveikslo restauracija. Pašalinti ankstesnių restauracijų padariniai, atkurtos dingusios paveikslo vietos. Jos, beje, atliktos šiek tiek blankesnėmis spalvomis, kad egzistuotų vizualinis skirtumas tarp originalaus ir naujo. Tuo pačiu užmūryti kambario langai, siekiant sukurti lengviau kontroliuojamą klimatą. Menotyrininkams nepatinka pasikeitusios spalvos, veidų formos ir pranykusios detalės. Ypač klostės ant Jėzaus rankų - jos atrodo visiškai kitaip. Ir kiek čia liko da Vinčio? Mažai, bet tai - ne restauratorių kaltė.
Paskutinė Vakarienė ir Velykų Tradicijos
Naujojo Testamento sinoptinėse evangelijose aprašoma Jėzaus Paskutinė vakarienė kaip Velykų vakarienė (Mt 26, 17-29; Mk 14, 12-25; Lk 22, 7-23). Jėzaus mirtis ant kryžiaus sutapo su judėjų Velykų avinėlio auka (Jn 18, 28; 19, 14. 31. 36. 42).
Katalikų Bažnyčioje Velykos pradedamos švęsti Didžiosios savaitės Didžiojo šeštadienio vakare ir tęsiasi visą Velykų laiką. Šeštadienį nusileidus saulei pradedamos švęsti Velyknakčio pamaldos. Jas sudaro Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Aukos liturgijos. Šventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė. Per pamaldas skaitoma daug Šventojo Rašto (Senojo Testamento) ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas, giedamos psalmės. Velyknakčio kulminacija - Prisikėlimo žinia. Uždegus altoriaus žvakes giedamas Garbės himnas, pradedama groti vargonais ir skambinti varpais (Katalikų Bažnyčioje per Didįjį tridienį tai draudžiama). Po Aukos liturgijos per Komuniją giedamos velykinės giesmės. Velykų rytą atliekamos ypatingos Kristaus Prisikėlimo apeigos, vyksta triguba procesija apie bažnyčią.
Lietuviškos Velykų tradicijos
Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu. Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo. Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko, stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius. Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius (margučiai). Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose. Velykų rytą su pašventintais valgiais visi skubėdavo į namus.
Per atsigavėjimo pusryčius pirmiausia būdavo valgomi margučiai (vaikai jų rasdavo prie lovos esą atneštų Velykų bobutės; visi eidavo muščių - bandydavo, kurio margutis stipresnis), paskui šaltiena, kumpis, dešra, pyragas. Tikintis gausesnio derliaus margučių lukštus dėdavo į javų sėklą. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus, gyvulius, nedirbdavo jokių darbų. Vaikai eidavo po kaimą velykauti (prašyti margučių). Jaunimas pavakare susirinkdavo pažaisti margučiais (eidavo muščių arba ridinėdavo). Velykų antrąją, vadinamąją linksmybių, ir Velykų trečiąją, vadinamąją ledų, dieną būdavo šlakstomasi vandeniu, supamasi, kad geriau derėtų javai, jų neišmuštų ledai, nebūtų audrų. Iki 20 amžiaus vidurio daug Velykų senovinių papročių išnyko.
tags: #petras #nusiplauna #rankas #pries #paskutine #vakariene