Itališka virtuvė - tai ne tik maistas, bet ir kultūra, tradicijos bei šeimos vertybės. Tai menas kurti stebuklus iš paprastų, bet aukščiausios kokybės ingredientų. Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į itališkų patiekalų pasaulį, atrasti geriausius receptus ir pasimėgauti Italijos skoniais.
Itališkos virtuvės esmė ir nerašytos taisyklės
Italai nebando sukurti įmantriausio patiekalo iš galybės skirtingų ingredientų. Jie vos iš trijų-keturių produktų kuria visą žmoniją pavergusius stebuklus. Pomidoras, mocarela, geras balzamiko actas, tyras alyvuogių aliejus, bazilikas - ir štai jums vienas idealiausių derinių. Dar jeigu šalia pasitaikys gabalėlis šviežiai keptos čiabatos, su kuria išlaižysite lėkštės likučius, jus apims visiška pilnatvė.
Geri ir švieži produktai yra pagrindinė Italijos virtuvės sėkmės paslaptis. Net paprasčiausi ingredientai, kaip miltai, pomidorai ar sūris, Italijoje yra auginami su didžiuliu dėmesiu ir meile, o apdorojami minimaliai. Būtent tokie jie atkeliauja ir ant vietos gyventojų stalų, sukurdami autentišką ir neišdildomą įspūdį. Italams maistas visada kelia geras emocijas, galime iš jų pasimokyti džiaugtis bei vertinti akimirkos grožį.
Šeimos vakarienės tradicijos
Italijoje sekmadienio šeimos pietūs yra šventas dalykas. Sekmadienis - vienareikšmiškai šeimos diena. Prie stalo susirenka kelios kartos (seneliai, vaikai, anūkai), o vyriausioji šeimos moteris - senelė - stengiasi kaskart kuo skaniau ir gausiau pagaminti savo regionui būdingus patiekalus, mat italai labai prisirišę prie savo regiono kulinarinių tradicijų. Jie prasideda maždaug vidurdienį ir gali tęstis visą dieną, gal net iki vakarienės. Sakoma, jog tik 5 proc. Italijos gyventojų sekmadieniais valgo restoranuose. Tiesa, ši taisyklė šiandien galioja daugiau pietinėje šalies dalyje, o šiaurinė dalis mielai lankosi restoranuose ir net švenčia juose šeimos šventes. Pietuose gi vienuose namuose gyvena net kelios šeimos kartos, tad moterys pavaduoja viena kitą ir karštai laikosi senųjų tradicijų. Pavyzdžiui, nona (liet. senelė) su malonumu pėdina į turgų ar parduotuvę ir džiaugsmingai ruošia pietus skubantiems šeimos nariams.
Griežtos valgymo taisyklės
Juokaujama, kad atvykę į Italiją kitų šalių turistai ieško autentiškų itališkų patiekalų, o išvykę svetur italai pirmiausia ieško itališkų restoranų. Kitas svarbus dalykas Italijoje - dėmesys sezoniškumui. Tai reiškia, jog grybai čia valgomi rudenį, o miško uogos - vasarą, taip yra ir su daržovėmis. Italai nelinkę valgyti salotų kaip atskiro patiekalo; šias jie visuomet valgo kaip garnyrą prie mėsos arba prie žuvies. Tačiau restoranai prisitaikė prie turistų norų ir meniu siūlo salotas kaip atskirus patiekalus.
Atmintina, kad Italijoje patiektas patiekalas visuomet yra „teisingas“. Jei sumanysite jį „pataisyti“, pagardinti padažu, galite stipriai įžeisti virtuvės šefą. Dėl šios priežasties picerijose ar baruose niekada nerasite kečupo, majonezo ar kito padažo, kuriuo tik sujauktumėte autentišką skonį. Geriausiu atveju, jums bus pasiūlytos parmezano drožlės ar balzaminio acto buteliukas.
Griežtai italai kalba ir apie valgymo laiką. Pusryčiai čia suvalgomi iki 10.30 val., pietūs patiekiami nuo vidurdienio iki 14.30 val., o vakarienė prasideda ne anksčiau nei 19.30 val. ir gali tęstis net iki 22.00 val. ar ilgiau. Kitu metu vargiai ar galėsite kur nors pavalgyti. Ir nors vakarop praalksta visi, tačiau kantriai laukia bendros vakarienės. O jei kas nors užkąs anksčiau, pasak italų, pames vakarienės alkį!
Italijos restoranų įvairovė ir meniu ypatumai
Kaip ir namuose, taip ir restoranuose valgyti čia niekas neskuba. O restoranų gausa tikrai stebina. Pavyzdžiui miestelyje, kuris turi apie 1500 gyventojų, dažnai gali suskaičiuoti iki 20 skirtingo dydžio ir tipo restoranų, barų, picerijų. Tad pats metas išsiaiškinti, kas yra kas, t.y., kaip išsirinkti tinkamą vietą pavalgyti.
Restoranų tipai:
- Baras: Jei norite tik lengvai užkąsti, vertėtų užsukti į barą. Barai čia skirti ne tik išgerti - vietiniai rytais juose geria kavą su skaniu rageliu ar sumuštiniu, o karštomis vasaros dienomis galima pasivaišinti naminiais ledais. Kai kurie barai siūlo ir makaronų patiekalų.
- Itališka kavinė (it. caffè): Nuo baro skiriasi paprastai tik tuo, jog joje stovi daugiau staliukų. Venkite užsisakyti kavinėje picų - didelė tikimybė, jog jos čia bus šildomos mikrobangų krosnelėje.
- Vyno barai (it. enoteca) arba picerijos (it. pizzeria): Meniu paprastai rasite ne tik pagrindinius patiekalus, bet ir itališkų brusketų, sriubos, makaronų patiekalų, salotų ir desertų. Čia įprasta užsisakyti tik vieną patiekalą.
- Restoranai (it. ristoranti), tratorijos (it. trattorie) ir osterijos (it. osterie): Restoranai oficialiai yra aukštesnio lygio įstaigos nei tratorijos ar osterijos. Pastarosios dažniau gamina vietiniam regionui būdingus patiekalus, o osterijose labai tikėtina, kad gausite tikro naminio itališko maisto.
Itališko restorano meniu struktūra
Itališko restorano meniu paprastai susideda iš kelių dalių:
- Antipasti (užkandžiai): Pirmojoje dalyje yra išvardinti užkandžiai, pavyzdžiui, lėkštė įvairių vietinių šaltų užkandžių (mėsos produktai, daržovės: įdaryti grybai, cukinijų žiedai ir t.t.). Jūriniuose regionuose restoranai užkandžiui siūlo ir jūrų gėrybių. Pietinėje Italijoje restoranai dažnai turi užkandžių bufetus, tad lankytojai gali laisvai patys pasirinkti, kuo pradėti vakarienę.
- Primo (pirmasis karštas patiekalas): Pirmasis karštas patiekalas paparastai būna: sriuba (nors ją italai siūlo tikrai nedažnai), makaronų arba ryžių patiekalas (dažniausiai siūlomi keli makaronų patiekalai). Kaip žinia, Italijoje yra ne viena dešimtis makaronų formų ir tai jie vertina net labiau nei patį makaronų padažą (vietiniai meniu būtinai nori matyti kuo daugiau makaronų rūšių).
- Secondo (antrasis arba pagrindinis patiekalas): Antrieji arba pagrindiniai patiekalai yra žuvies, paukštienos arba mėsos patiekalai. Prie jų paprastai papildomai užsakomas garnyras (it. contorno): virtos arba žalios daržovės, bulvės ar salotos.
- Dolce (saldusis patiekalas): Saldieji patiekalai regionuose labai skiriasi. Žinoma, vaisių, ledų ar sūrių lėkštę siūlys beveik visi restoranai, bet kiekvienas jų turės savo tradicinius skanėstus. Visada verta išbandyti naujus skonius. Pietinių regionų restoranuose įprasta saldžiuosius patiekalus sudėti ant vežiojamo staliuko. Taip padavėjas kiekvienam svečiui gali parodyti tos dienos desertus ir padėti nuspręsti, ko išties norisi.
Po desertų geriama kava (dažniausiai tai būna espresso) su stipresnio gėrimo taurele. Šiaurinėje Italijos dalyje vakarienė baigiama su grapa, pietiečiai gi mėgaujasi kur kas saldesnėmis trauktinėmis ar likeriais (populiarus citrininis limoncello).
Nors meniu yra neatskiriama restorano dalis, tačiau daug kur Italijoje jis nėra toks svarbus. Ypač šeimos restoranuose prie svečių gali prieiti pats šefas ir išvardinti, ką šiandien turi šviežiausio, ką valgyti atsižvelgiant į sezoną, o kartais jis pasiteirauja, ar svečiai turi kokių ypatingų pageidavimų. Taip virtuvėje gimsta nauji, į meniu neįtraukti patiekalai.
6 mažai žinomi makaronų pagrindai, kuriuos naudoja kiekvienas puikus šefas.
Sąskaitos, arbatpinigiai ir kiti klaustukai
Italijoje egzistuoja staltiesės (it. coperto) mokestis, kuriuo restoranas padengia svečius vaišinamos duonos, aliejaus ar acto išlaidas. Jis sąskaitoje paprastai įrašomas pirmoje eilutėje ir svyruoja nuo 1-2,50 eur. žmogui (prabangiuose restoranuose gali būti didesnis). Kad nebūtų nesusipratimų, apie šio mokesčio dydį visuomet galima išsiaiškinti prieš sėdant prie staliuko. Dėl staltiesės mokesčio italai, užsukę į kavinukę ar barą, kavą išgeria stovėdami!
Jei aptarnavimo mokestis nėra įtrauktas į jūsų sąskaitą, paprastai paliekama 5-10 proc. nuo bendros sąskaitos sumos. Jei aptarnavimas yra išskirtinai geras, galite palikti ir 15 proc. Net jei į sąskaitą yra įtrauktas aptarnavimo mokestis, kiekvienas padavėjas bus pamalonintas gavęs šiek tiek arbatpinigių.
Žuvies kaina restorano meniu paprastai yra nurodoma už 100 g. Tokiuose restoranuose žuvį galima išsirinkti pačiam: žuvys būna sudėtos lentynose ant ledo arba pats padavėjas priveža staliuką su ant ledo išdėta tos dienos žuvimi. Nenustebkite, jei itališkame restorane užsisakę spagečių negausite šaukšto. Italai dažnai galvoja, jog lėkštės dugnas yra gana patogus užsukti makaronus ant šakutės ir nutempti juos iki burnos. Šaukštu jie retai kada naudojasi net valgydami pupelių, žirnelių ar kitų smulkesnių produktų patiekalus.
Bet visų svarbiausia išmokti itališkai mėgautis maistu, valgymo procesu, smagiais pokalbiais su užstalės draugais.
Pica - itališkos virtuvės vizitinė kortelė
Turbūt niekas neprieštaraus, kad ryškiausia itališkos virtuvės vizitinė kortelė, puikiai pažįstama visame pasaulyje, yra pica. Dėl didelio patiekalo populiarumo ir paplitimo, pasaulyje atsirado ir įvairių jo variacijų. Nuo picos su dviprasmiškai vertinamais ingredientais (pavyzdžiui, ananasais) iki atskirų jos tipų. Čia galime paminėti italų bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose paveldą - stačiakampio formos Detroito stiliaus ar traškią, su daug sūrio Čikagos stiliaus picą. Italijos maisto kultūroje pica yra visiškai kasdienis patiekalas, turintis sąlyčio taškų ir su kitu visur įprastu maistu.
Kaip beanalizuotum, picos pramotė buvo duona, o Italijoje ne kartą teko matyti antikines duonos kepimo krosnis, panašias į tas, kuriose dabar kepamos picos. Garsiausia pica tradiciškai laikoma neapolietiška. Tačiau pabandyk tai pasakyti siciliečiui ar kito regiono italui. Mamma mia, geriau nebandykit!
Autentiškos picos paslaptys ir regioniniai skirtumai
Kai Italijos karalienė Margherita 1889 m. atvyko į ekskursiją po Neapolį, ji skanavo vietinę picą, padengtą gardžiu pomidorų padažu, mocarela ir baziliko deriniu, taip gimė patiekalo pavadinimas. Šiandien Italijoje iš esmės galima rinktis iš dviejų picų rūšių: neopolitiško stiliaus picos arba romėniško stiliaus picos.
- Neapolio stiliaus pica turi tirštą, purią plutą, būna šiek tiek mažesnio skersmens, tačiau storesnė. Pagrindas turi būti plonytis, o ją supti - gerokai storesni bei nuo krosnies kaitros stipriai apskrudę krašteliai.
- Romėniško stiliaus pica turi ypatingai ploną tešlą ir yra lengvai traški, didelio skersmens.
Išbandykite abu picų variantus! Nuo klasikinės picos Margaritos iki įmantriausių pagardų, tačiau taisyklės paprastos - kokybė renkant ingredientus ir tinkama krosnis.
Kaip atpažinti tikrą itališką picą?
Profesionalus kepėjas Claudio Rampinini nedaugžodžiavo: „Viskas slypi paprastume. Pas mus priimta, kad „mažiau yra daugiau“. Ingredientų neturi būti daug, tačiau šie privalo išsiskirti aukščiausia kokybe. Puikiausias visos mūsų filosofijos pavyzdys ir kokybės rodiklis gali būti pizza Margherita. Jeigu valgiaraštyje pabrėžiama, jog pica ruošiama naudojant San Marzano pomidorus, sunokusius Vezuvijaus papėdėje, itališką Mozzarella fior di latte sūrį, ypač tyrą alyvuogių aliejų bei šviežius baziliko lapelius - galima tikėtis geriausio!“
C.Rampinini pabrėžė, kad jei valgant „Margaritą“ juntami ryškūs skoniai, pavyzdžiui, svogūnų, česnakų ar net raudonėlių, iškart verta suabejoti: dažniausiai jais siekiama užmaskuoti gamybai naudotus ne itin kokybiškus ingredientus. Natūraliai tikra itališka pica visada drėgna, o ją paskaninti norisi nebent geru alyvuogių aliejumi. Vis dėlto, jei kepinys ruoštas nesivadovaujant tradicinėmis receptūromis, neretai jam pagardinti tiekiami prieskoningi majoneziniai ar pomidoriniai padažai.
6 mažai žinomi makaronų pagrindai, kuriuos naudoja kiekvienas puikus šefas.
Picos gamyba namuose: patarimai
Nors renginio metu pizzaiolo dalinosi patarimais, skirtais restoranų atstovams, tačiau patikino, kad tikrą itališką šedevrą galima nesudėtingai pasigaminti ir namuose. Anot jo, norint pasigaminti Italiją primenančią picą savo namų virtuvėje, svarbiausia - atsirinkti gerus produktus ir nebijoti eksperimentuoti, išbandyti skirtingų rūšių sūrių ar kitų priedų. Dar reikės atidumo bei meilės gaminant ir geros orkaitės kepimui.
Štai pagrindiniai žingsniai:
- Tešlos paruošimas: Suberiame miltus į dubenį, pilame pusę vandens, tuomet sudedame šviežias mieles. Gerai viską išminkome ir supilame likusį vandenį su druska.
- Padažo paruošimas: Trintus pomidorus sumaišome su raudonėliu, druska ir alyvuogių aliejumi.
- Kepimas: Iš šaldytuvo išimame tešlą, iš vieno rutuliuko formuojame vieną picos padą. Kepame įkaitintame grilyje 2-3 minutes, bet geriausiai nuspręsti ar iškepusi - iš akies. Kepimo laiką orkaitėje parinkite pagal jos ypatumus.
Mokykitės, kaip sumaišyti ir minkyti tobulą tešlą, pasirinkti šviežius ingredientus ir iškepti skanią, tradicinę picą.
Florencijos ir Toskanos virtuvė bei restoranas „Fiorentino”
Bato formos šalis sudaryta iš skirtingų regionų, kurie visi sudaro vieną bendrą nuostabų itališkos maisto kultūros katilą. Kiekviena dalis turi savas tradicijas, garsėja vienu ar kitu patiekalu. Mėsa Toskanos virtuvėje yra ypatingai svarbi. Toskanos gyventojai tiesiog dievina mėsą. Gatvėse pardavinėjami karvės skrandžiu įdaryti sumuštiniai, o restoranuose kol laukiama ant grilio kepamo didkepsnio, patiekiamas vytintos mėsos gaminių asorti.
„Bistecca fiorentina“ - Florencijos pasididžiavimas
„Bistecca fiorentina“ arba „Florentine T-bone“ kepsnys aprėpia visas geriausių Italijos patiekalų savybes: paprastas, šviežias, susideda iš ne daugiau kaip 4 ingredientų ir yra gaminamas iš aukštos kokybės produktų - šiuo atveju Toskanoje užaugintos Chianina karvės nugarinės. Būtent prie šio patiekalo puikiai tiks ir raudonasis vynas, kilęs iš šiaurės Italijos, gaminamas iš Nebbiolo vynuogių. Vynuogės yra itin mažos, plona odele. Juose paprastai būna daug rūgščių ir taninų - fenolio medžiagos, suteikiančių vynui karčią natą.
Nors lietuviai irgi mėgsta mėsą, tačiau italai ją ruošia šiek tiek kitaip nei mes. Jautieną ir kiaulieną italai dažniausiai gardina šalaviju bei rozmarinu, tačiau jie naudojami saikingai. Italai stengiasi mėsos neperkepti, beveik nenaudoja prieskonių ir dažnai ją patiekia be garnyro. Taip geriau atsiskleidžia patiekalo skonis.
Ruošdami mėsą italai nenaudoja aitrių prieskonių. Jie vadovaujasi taisykle, kad prieskoniai turi papildyti ir pastiprinti patiekalo skonį, o ne jį užgožti. Toskanoje mėsa dažniausiai gardinama druska, pipirais, česnakais ir prieskoninėmis žolelėmis - bazilikais, raudonėliais arba šalavijais. Pavyzdžiui, jautieną ir kiaulieną italai dažniausiai gardina šalaviju bei rozmarinu. Jie naudojami saikingai, o tas pats patiekalas gardinamas tik vienu arba daugiausiai keliais prieskoniais. Toskaniečiai mėsą dažniausiai kepa kepsninėje ant grotelių arba ant grilio keptuvės ir tam nenaudoja jokio aliejaus. Mat, su juo kepama mėsa sukietėja, todėl italai aliejų naudoja nebent pagardinti jau iškepusį kepsnį. Prieš kepant, reikėtų mėsą bent pusvalandį palaikyti kambario temperatūroje.
Restoranas „Fiorentino” Vilniuje: patirtis ir specializacija
Dabar čia italų restoranas „Fiorentino” (vasarą jis išsiveržia ir į kiemą - tai gerai), kurio interjeras nenuvilia. Jokių sienų nenugriauta ir nepristatyta, net baras ten pat, kur ir buvęs. Tai, kas matyti viduje, atrodo netikėtai itališka: prasti keturkampiai stalai, puošyba - viskas labai autentiška, kaip nedidelis restoranas kur nors Italijos provincijoje. Tai nuteikia maloniai.
„Fiorentino” galima pagirti už tai, kad nekepa picų. Čia nėra picos krosnies ir nebandoma ieškoti kompromiso, ir tai pavyzdys kitiems: jei ko nors nemoki padaryti puikiai, tai nereikia ir vargintis. „Fiorentino” specializacija - pasta, kurią lietuviai dar vadina rusišku žodžiu „makaronai”. Pastą makaronais vadinti taip pat neteisinga, kaip rašiklį - parkeriu, bet kalbininkai nesipriešina, nes kas ateina per rusų kalbą - tas jiems šventa.
Apsilankymo restorane „Fiorentino” apžvalga
Aš visada pradedu nuo kavos. Espresas nepribloškia - skonis ne toks intensyvus, kaip norėčiau, nors paties skysčio kiekis puodelyje tinkamas. Espreso turi būti labai mažai. Net mažytis espreso puodelis, pripiltas sklidinai, yra klaida. Čia tos problemos nėra, tačiau vis tiek vien dėl kavos atgal neskubėčiau.
Užkandžiui paimame polentos (kukurūzų miltų košės) užkepėlės su grybais, daržovėmis ir sūriu - 16,50 Lt. Padavėja įspėja, kad labai karšta. Tikrai labai karšta. Ir labai riebu. Gal tai pritaikyta lietuviams ir mūsų šaltiems orams? Viskas plaukioja išsilydžiusio sūrio taukuose. Gal tokia virtuvės vadovo vizija, bet, man rodos, paprasčiausiai nepagailėta sūrio. Taip, žinau, tokia užkepėlė - gratinas - niekada nebūna sausa, bet čia persistengta. Blogiausia, kad italų varguolių skanėstas polenta čia visiškai užgožtas prakeikto sūrio.
Polenta, beturčių valgis, atsiradęs Italijoje kartu su kukurūzais, XX amžiaus pabaigoje pasidarė madingas modernios europietiškos virtuvės elementas. Toks supergarnyras, dėl savo malonios tekstūros ir jaukaus skonio ypač derantis prie triušienos ir laukinės paukštienos. Šiame patiekale jis buvo visiškai užgožtas.
Krevečių ir artišokų salotos su garstyčių padažu (22 Lt) buvo geros. Kiaušiniai tinka visoms salotoms. Ir krevetės yra ne pigios, smulkios pavargėlės. Rekomenduojame.
Dabar prie makaronų. Galima pasirinkti vieną iš keturių rūšių, o prie jų - padažą: keturi kart aštuoni - 32 skirtingi variantai. Gerai, kad padažą galima pasirinkti patiems, net jei idealus pasirinkimas ne visada visų vienodas (tą patį leidžia tinklinis restoranas „Vapiano”).
„Tagliatelle” (juostelės) su raudonu Bolonijos padažu - 18 Lt. Pomidorai suskamba nekaip - gal tik mums per rūgščiai, o gal iš tiesų reikėtų daugiau cukraus padaže, jei pomidorai nelabai saldūs. Bet tai skonio reikalas. O kas ne skonio reikalas - tai pervirę makaronai. Jie išpliurę, ne „al dente”, kaip turėtų būti. Pervirę makaronai yra problema ir spagečiuose su šparagų ir grietinėlės padažu (18 Lt). Spagečiai išėjo glitūs, per minkšti, kaip mes sakome - veliantys - tokie, po kurių visą laiką norisi servetėle nusišluostyti lūpų kampučius. Du pervirtų makaronų patiekalai specializuotame restorane nėra gerai.
Dviese už pietus sumokėjome 109 Lt ir palikome arbatpinigių. Aptarnavimas buvo mandagus, tačiau padavėjas susikaustęs ir formalokas. Didelė restorano problema: jokio veido, jokio išskirtinumo ir jokios priežasties, kodėl čia norėčiau grįžti. Geros praeities šmėklos ir prisiminimai nėra pakankama priežastis, kad čia skubėčiau dar kartą. Restorano įvertinimas: 2 balai iš 5. Fiorentino, Universiteto 4, Vilnius. +370 5 212 09 25. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:30 iki 22:00; penktadieniais: nuo 11:30 iki 23:00; šeštadieniais: nuo vidurdienio iki 23:00; sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 22:00.
TOP tradiciniai itališki patiekalai, kuriuos verta paragauti
Didžiausia problema Italijoje, susijusi su valgymu, yra ta, kad ypatingai sunku išsirinkti, ką skanausi iš daugybės gardžių tradicinių pagrindinių patiekalų, desertų ir gėrimų. Kita problema - skrandyje per dieną telpa tik ribotas kiekis maisto, o juk viskas taip skanu, norisi dar.
Štai keletas ikoniškų Italijos patiekalų:
- Autentiška Margherita pica: Lengva, pigi ir soti pica. Kilusi iš Neapolio, su pomidorų padažu, mocarela ir baziliku. Iš esmės galima rinktis iš dviejų picų rūšių: neapolitiško stiliaus picos (tirsta, puria pluta, mažesnio skersmens, storesnė) arba romėniško stiliaus picos (ypatingai plona tešla, lengvai traški, didelio skersmens).
- Lazanija: Sakoma, jog šis su pastos lakštais ruošiamas patiekalas kilęs iš Emilija-Romanija regiono. Mėsos ragu, Bešamelio padažas ir sūris čia - būtini ingredientai.
- „Fiorentina“ kepsnys: „Bistecca fiorentina“ arba „Florentine T-bone“ kepsnys, gaminamas iš aukštos kokybės Toskanoje užaugintos Chianina karvės nugarinės.
- Rizotas: Italai yra vieni didžiausių ryžių gamintojų Europoje. Čia ryžiai valgomi riebūs ir kreminiai, specialiai nuolat maišant. Gausiai gardinami kietuoju sūriu, taip pat grybais, trumais, jūros gėrybėmis ir įvairiais kitais ingredientais. Garsiausias - risotto alla milanese su šafranu.
- Karbonara: Šis patiekalas yra apgaulingai paprastas, jį sudaro: spagečiai, kiaušiniai, pecorino sūris, vytinta guanciale - mėsa iš kiaulės žandikaulio arba skruostų.
- Trumais pagardinti patiekalai: Retas, aromatingesnis baltasis trumas arba šiek tiek mažiau aromatinis ir labiau paplitęs juodasis trumas. Įspūdingo skonio ir kvapo grybai naudojami gardinant pastos patiekalus, rizoto, valgomi su kreminiais kiaušiniais.
- Fokačija (ir kitos duonos rūšys): Italijoje yra šimtai duonos rūšių. Ligūrijoje kepama visame pasaulyje garsi plokščia duona - fokačija. Tirštą picos tešlą primenanti klasikinė fokačija yra labai sūri, apipilta alyvuogių aliejumi, dažnai patiekiama su priedais, tokiais kaip: rozmarinas, cukinijos, sūris ar alyvuogės.
- Tikra itališka kava: Miestas Triestas, besidriekiantis palei Adrijos jūros pakrantę, siūlo vienas geriausių kavų visoje šalyje.
- „Gelato“ ir „Tartufo“ (ledų rūšys): „Gelato“ savo sudėtyje turi mažiau sviesto riebalų nei įprasti ledai. „Tartufo“ ledai, kilę iš Pizzo, Kalabrijos, susideda iš dviejų ar daugiau ledų skonių, patiekiami dažnai su vaisių sirupu arba šaldytais vaisiais.
- Tiramisu: Bene mylimiausias italų desertas po vakarienės, viliojantis saldintu maskarponės sūriu ir kavos aromatu. Išvertus iš italų kalbos šis žodis reiškia „pakelk mane“.
- Kiti Italijos virtuvės šedevrai: Toskanietiška pupelių sriuba su lapiniais kopūstais, įdaryti baklažanai, „Ribollita“ (duonos sriuba), pasta su pupelėmis, midijos Taranto būdu, Parmidžana (baklažanų apkepas), Gnocchi, Grissini, Arančinai (iš rizoto ruošiami gruzdinti rutuliukai), Kaprio salotos (su mocarela, pomidorais, alyvuogių aliejumi, balzamiko actu ir bazilikais), Antipasti (užkandžių rinkiniai), Karpačio (šaltas žalios jautienos užkandis), Fritto Misto (gruzdintų jūros gėrybių užkandis), Panettone ir Pandoro (kalėdiniai/vėlykiniai pyragai), taip pat sūriai, kumpiai, alyvuogių aliejus.
Italijos skoniai jūsų namuose
Jeigu neturite planų keliauti, paragaukite Italijos savo namuose. Miltai vėl ant bangos - pasta, pica, šviežia duonelė nebūtų iškepti be kokybiškų miltų. Užsidarius restoranams žmones apėmė kokybiškai ir šviežiai pagamintų patiekalų badas. Džiugu, jog restoranai į tai atsižvelgė ir savo asortimentus papildė įvairiais makaronų patiekalais, kepa puikias picas, kurios nebėra tik „greitas maistas“ - picos dabar tapo tikru gurmanų rojumi. Picerijos - ir ne tik jos - varžosi geriausių picų konkurse. Mums, vartotojams, nuo to tik geriau! Daugiau meilės, daugiau kokybės, daugiau tikro itališko jausmo.
Didelė pasiūla itališkų patiekalų dabar prieinama ir per „WOLT“ bei kitas platformas. Lengvai rasite karpačio, Kaprio salotų, rizotą, antipasti, burnoje tirpstančio tiramisu.
Valgyk, melskis ir mylėk! Čia ir palinkėjimas, ir gero filmo rekomendacija. Užsisakom Italijos į namus, jungiam filmą ir keliaujam per skonius kartu.
tags: #pica #florentino #italu #virtuve