Pietinė Afrikos kontinento dalis laikoma vienu reikšmingiausių regionų žmonijos evoliucijoje. Australopiteko pėdsakai Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje datuojami 2,5 mln. metų. Pirmos Homo sapiens stovyklavietės atsirado prieš 125 000 metų. Čia rasti apie 70 000 m. Žemdirbių bantų ekspansija (antras-pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) laikoma viena didžiausių priešistoriniais laikais. Pietų Afrikos Respublikos teritoriją jie pasiekė 4 a. pr. Kr., išstumdami ar asimiliuodami prieš tai gyvenusias gentis (bušmėnus, hotentotus) į gyvenimui mažiau tinkamas vietas. Kai kurios bantų grupės (šiuolaikinių ngunių protėviai) rinkosi gyventi rytinę krašto pakrantę (archeologiniai duomenys Natale datuoti apie 1050), kiti (sotų ir tsvanų pirmtakai) apsigyveno Highveldo plokštumoje, dar kiti (jų palikuonys - vendai, lembai, tsongai) apgyvendino krašto šiaurės rytų teritorijas. Mapungubvės karalystė, gyvavusi 900-1300 prie dabartinės Pietų Afrikos Respublikos šiaurinės sienos Limpopo ir Shashės upių santakoje, buvo pirmoji afrikiečių valstybė Pietų Afrikoje.
Portugalas B. Díasas buvo pirmasis europietis, kuris 1488 tyrė Pietų Afrikos pakrantes siekdamas rasti tiesų jūros kelią iš Europos į Tolimuosius Rytus pro piečiausią Afrikos kyšulį, jo pavadintą Gerosios Vilties kyšuliu. 1497 Vasco da Gama aplenkė Gerosios Vilties kyšulį ir pasiekė rytinę Afrikos pakrantę, kurią pavadino Nataliu (portugalų kalba Kalėdos). 1652 Olandijos Ost Indijos bendrovės atstovas J. van Riebeeckas Gerosios Vilties Kyšulyje įkūrė prekybos faktoriją ir karinę bazę De Kaapą (dabartinis Keiptaunas), skirtą aprūpinti pro šalį plaukiantiems olandų laivams. Jis tapo Kaapo kolonijos centru. Olandai čia pradėjo auginti vaisius ir daržoves, iš vietos gyventojų gaudavo galvijų maistui. Vietos gyventojai, bendraudami su europiečiais, užsikrėsdavo europietiškomis ligomis ir masiškai mirdavo. Pradėjo formuotis plantacijose dirbančių vietos gyventojų sluoksnis. Iš baigusių 30 m. tarnybą (pagal kontraktą) Ost Indijos bendrovėje asmenų susiformavo laisvųjų žmonių bendruomenė, ją sudarė daugiausia olandai, įsipareigoję 20 m. dirbti jiems kolonijoje skirtą žemės sklypą, už tai būdavo atleidžiami nuo mokesčių. Be olandų, leista apsigyventi ir vokiečių bei skandinavų kilmės buvusiems bendovės darbuotojams, 1688 - t. p. ir persekiojamiems prancūzų hugenotams (jie atsivežė tradicines vyno gamybos technologijas, pradėtas kultivuoti Natalio kolonijoje). Naujai atvykusieji buvo olandų asimiliuoti, t. p. sudarinėtos santuokos su vietos gyventojais, naujakuriai vis dažniau keliaudavo toli už kolonijos ribų, daugelis atsisakė sėslaus gyvenimo būdo; susidarė būrų (afrikanų) subetnosas. Olandų pirkliai vežė vergus iš Afrikos žemyno ir olandiškųjų Indonezijos kolonijų, 18 a. pabaigoje Kaapstade gyveno apie 26 000 būrų ir 30 000 tamsiaodžių vergų. 1700 olandai kontroliavo teritoriją apie 70 km spinduliu nuo Kaapstado, 1730 - jau apie 400 km spinduliu.
Prancūzijai užėmus Olandiją 1795 Kaapo koloniją užėmė Didžioji Britanija (britai siekė neleisti Prancūzijai stiprėti per kolonijas), 1814 Vienos kongresas perdavė koloniją Didžiajai Britanijai amžinam naudojimui. Pirmieji britų kolonistai apsigyveno 1820. Protestuodami prieš Didžiosios Britanijos valdymą, 1835-45 apie 15 000 afrikanų apleido Kaapo koloniją ir patraukė į pietryčių pakrantę ir centrinius regionus, vėliau įkūrė Natalio respubliką (1843 užimta britų), Oranė ir Transvalio valstybes. Beieškant naujų teritorijų sėsliam gyvenimui neišvengta susidūrimų su vietos gyventojais (didžiausi būrų ir zulų ginkluoti susidūrimai vyko 1838).
Paskutinį 19 a. ketvirtį Pietų Afrikoje plėtota kalnų pramonė. Aukso ir brangakmenių gavyba pritraukė daug imigrantų iš Europos. Tai sukėlė ekonominį bumą ir būrų konfliktą su britų vyriausybe. 1880-81 vyko pirmasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas, būrai išsaugojo savarankiškumą (tuo metu britai nedisponavo pakankamomis pajėgomis ir nebuvo linkę veltis į ilgą konfliktą), bet britai įsitvirtino Natalyje ir, 1879 įveikę zulus, Zululande. 19 a. 9 dešimtmetyje prie Johanesburgo kilus aukso karštligei, britai ėmė plėsti regione savo įtaką. Tarptautinio kapitalo investicijos į kalnų pramonę, ypač C. J. Rhodeso, įsteigusio bendrovę De Beers, veikla iš esmės pakeitė padėtį. Dėl savo aukso ir deimantų kasyklų Pietų Afrika 19 a. pabaigoje pritraukė apie 56 % visų Afrikos investicijų. 1894 Gleno Greyʼaus įstatymas įpareigojo mokėti valstybės mokesčius pinigais, jų neturintys smulkūs fermeriai buvo priversti dirbti šachtose, čia t. p. 1899 kilo antrasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas (Būrų karas); nepaisant būrų sėkmės karo pradžioje, nugalėjo geriau apmokyti, geriau ginkluoti ir gausesnes pajėgas turintys britai; būrams 1902 kapituliavus Transvalis ir Oranė tapo Didžiosios Britanijos valdomis, 1910 kartu su Kaapo kolonija ir Nataliu jos sudarė Pietų Afrikos Sąjungą, kuri tapo Britanijos imperijos dominija.
Pirmoji jos vyriausybei vadovavo Transvalio atstovai L. Botha ir (jo pavaduotojas) J. Ch. Smutsas. Pagal Pietų Afrikos Sąjungos konstituciją, vietiniams afrikiečiams liko vos 13 % visos Pietų Afrikos teritorijos. Tai kėlė jų nepasitenkinimą esama padėtimi. 1894 Pietų Afrikoje tuo metu gyvenęs M. Gandhi sukūrė Natalio indų kongresą. 1914 08 Pietų Afrikos Sąjunga įsitraukė į I pasaulinį karą Didžiosios Britanijos pusėje; antibritiškas 1914 10 sukilimas valdžios buvo numalšintas. Pietų Afrikos Sąjungos karinės pajėgos kariavo Vokietijos kolonijose Afrikoje (užimta dabartinė Namibija). 1919 L. Bothai mirus vyriausybės vadovu tapo J. Ch. Smutsas. 1924 jį šiame poste pakeitė Nacionalinės partijos (įkurta 1912) vadovas J. B. M. Hertzogas (sudaryta koalicija su Pietų Afrikos darbo partija). Prasidėjus Didžiajai depresijai daugelis fermų bankrutavo, buvę fermeriai buvo priversti keltis į miestus, kur kilo baltųjų ir tamsiaodžių konkurencija dėl darbo vietų ir konfliktų. 1932 įsteigta Komisija baltųjų problemoms Pietų Afrikoje spręsti. Atsirado vadinamasis spalvotasis barjeras, draudžiantis afrikiečiams siekti kvalifikuoto darbo.
Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 09 J. B. M. Hertzogas atsistatydino Jungtinei partijai atsisakius palaikyti jo pasiūlymą dėl neutraliteto. Nauja J. Ch. Smutso vyriausybė paskelbė, jog Pietų Afrika kariauja su Ašies valstybėmis, imtasi stiprinti šalies ginkluotąsias pajėgas. Balthazaras Johannesas Vorsteris ir kiti provokiškos organizacijos Ossewabrandwag nariai, pradėję sabotažo akcijas, buvo suimti ir įkalinti iki karo pabaigos. Karo tarnybą galėjo atlikti tik baltaodžiai. Karo paskelbimas Vokietijai buvo palaikytas nedidelės parlamento daugumos, todėl privalomas šaukimas nebuvo įmanomas. Pietų Afrikos Sąjungos daliniai dalyvavo Šiaurės Afrikos, Balkanų ir Italijos kampanijose. Pietų Afrikos uostuose buvo aptarnaujami Sąjungininkų laivai, vykstantys pro Gerosios Vilties kyšulį. 1940-41 Rytų Afrikos kampanijoje dalyvauta įveikiant Italijos karines pajėgas. Dalyvauta Madagaskaro operacijoje (1942), antskrydžiuose atakuojant Rumunijos naftos telkinius Ploieşti (1943), aprūpinant sukilėlius per 1944 Varšuvos sukilimą (1944), dalyvavo žvalgyboje sovietų Lvovo‑Sandomiero operacijoje (1944). Daugelis Pietų Afrikos Sąjungos savanorių kariavo britų Karališkose ginkluotosioewse pajėgose. Karo metais ir po jo sustiprėjo Pietų Afrikos komunistų partijos (įkurta 1921) įtaka. 1946 įvyko 10 000 šachtininkų afrikiečių streikas, organizuotas Johno Markso (vėliau tapo komunistų partijos vadovu). 1948 rinkimus laimėjusi Nacionalinė partija paskelbė ir vykdė apartheido politiką. Tai buvo naudinga pramonei, valdomai britų kilmės verslininkų. Beteisė afrikiečių padėtis ir oficialių streikų draudimas užtikrino didžiulį jų pelną ir apartheido politikos ilgaamžiškumą. De facto šalį valdė slapta Afrikanų brolijos (Afrikaner Broederbond, įkurta 1918) organizacija. 1950 buvo priimtas kovos su komunizmu įstatymas, numatantis už priklausymą komunistų partijai 9 m. nelaisvės. Komunistų partija oficialiai likvidavosi, tačiau jos nariai veikė ir toliau, 1953 partija atsikūrė. 20 a. 6 dešimtmetyje kilo masinis pasipriešinimas apartheido politikai. 1955 Keiptaune vykusiame visų Pietų Afrikos etninių grupių atstovų kongrese priimta Laisvės chartija deklaravo visų piliečių laisvę ir lygias teises bei demokratinę šalies santvarką. 1961 05 31, po referendumo (dalyvavo tik baltieji gyventojai), buvo paskelbta Pietų Afrikos Respublika. Dėl vykdomo apartheido ji turėjo pasitraukti iš Tautų Sandraugos (sugrįžo 1994). 1961 12 prieš valstybės įstaigas ir strateginius objektus pradėjo veikti N. Mandelos vadovaujama ginkluota organizacija Nacijos ietis, sukurta Afrikos nacionalinio kongreso ir Pietų Afrikos komunistų partijos.
20 a. 8 dešimtmetyje kilo jaunimo protestų prieš aparteidą, 1976 mokinių demonstrantų, protestuojančių prieš būtiną afrikanų kalbos mokymąsi, sušaudymas sukėlė visuotinius streikus Johannesburge ir kitur, metų pabaigoje veiklą atnaujino Nacijos ieties karinė organizacija, 1983 įsteigtas Jungtinis demokratinis frontas, sudarytas įvairių legalių antirasistinių organizacijų, organizuoti šimtai streikų, juose dalyvavo šimtai tūkstančių piliečių. Paminėtini D. Tutu, Steveʼas Biko, Helen Sazman ir kiti aktyvūs kovotojai prieš apartheidą. Dėl apartheido politikos Pietų Afrikos Respublika nuo 20 a. 7 dešimtmečio patyrė laipsniškai stiprėjantį tarptautinį spaudimą. Kita vertus, Pietų Afrikos Respublika buvo stambus aukso tiekėjas ir minėtos sankcijos skatino ją kelti aukso kainą. 1984 Jungtinės Amerikos Valstijos įvedė sankcijas, apribojo finansinius srautus. 1980-85 Pietų Afrikos Respublika prarado 9 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, dėl to nuvertėjo jos valiuta randas, brango importinės prekės, infliacija kasmet didėjo apie 15 %. Atsakydama į sankcijas Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė nustojo mokėti užsienio skolas. Apartheidą 1994 panaikinus valstybės užsienio skola sudarė 14 mlrd. 1984 įsigaliojo nauja konstitucija, patvirtinta baltųjų gyventojų referendumo. Įsteigtas trijų pakopų parlamentas (atskirai baltiesiems, spalvotiesiems ir indams), realią valdžią išsaugant baltųjų mažumai. Valstybės galva (1984-89 P. W. Botha) buvo renkamas 7 m. kadencijai rinkikų kolegijos, savo ruožtu renkamos parlamento. Valstybės vadovas turėjo vykdomąją galią, skyrė vyriausybės narius. Parlamento rūmai sprendė savo rasės atstovų problemas. Vidaus politikoje vyriausybė ėmėsi dalinių nuolaidų, plėtė savo socialinę bazę. 1987 05 ir 1987 12 surengti visuotiniai darbininkų streikai. Tarptautinėje politikoje Pietų Afrikos Respublika stiprino santykius su Vakarų šalimis, plėtojo politinius ir ekonominius santykius, karinį bendradarbiavimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitomis NATO šalimis, tęsė Namibijos okupaciją, palaikė Portugalijos karinius veiksmus Afrikoje. Vyriausybė propagavo Pietų Afrikos valstybių vadinamąją žvaigždyno koncepciją (šalių socialinė ekonominė kooperacija nesant bendrai politinei ar administracinei struktūrai, bet vyraujant Pietų Afrikos Respublikai).
1989 prezidentu tapęs F. W. de Klerkas pradėjo atsisakyti apartheido sistemos. Permainos įvyko taikiai (Pietų Afrikos Respublika - viena iš nedaugelio Afrikos šalių, išvengusių karinių perversmų). 1989-90 daug diskriminacinių įstatymų buvo atšaukta, iš kalėjimo paleistas N. Mandela ir kiti kovotojai prieš apartheidą. 1990 02 legalizuota Pietų Afrikos komunistų partija, Afrikos nacionalinis komitetas, Panafrikos kongresas, paleisti politiniai kaliniai, panaikinti žiniasklaidos apribojimai. Pietų Afrikos Respublika atsisakė teritorinių pretenzijų Antarktidoje. 1994 šalį ištiko viena didžiausių pasaulyje AIDS epidemija. Vyriausybė ėmėsi nusiginklavimo - atsisakyta branduolinės ginkluotės, pasitraukta iš Namibijos grąžinant jai Walvis Bayʼaus uostą, sumažintas kariuomenės skaičius bei karo išlaidos. Buvo panaikinta mirties bausmė, sumažintos bausmės už kriminalinius nusikaltimus, nors tai padidino nusikalstamumą. 1994 04 įvykusius visuotinius demokratinius rinkimus laimėjo Afrikos nacionalinis kongresas, kuris užėmė vyraujančias pozicijas; jo atstovai ėjo prezidento pareigas (N. Mandela 1994-99, T. Mbeki 1999-2008, Kgalema Mothlante 2008-09, J. Zuma, 2009-18). Vis dėlto juodaodžių piliečių gyvenimo lygis liko žemesnis nei baltųjų (nors ir geresnis nei gretimose šalyse), valdžia nepakankamai dėmesio skyrė socialiniams klausimams. Visuomenė niekuomet nebuvo (ir nėra) vienalytė, išliko jos politinės priešpriešos pavojus. Panaikinus apartheidą padaugėjo nelegalių migrantų iš kitų Afrikos šalių (daugiausia iš Mozambiko ir Zimbabvės). Bantustanai (apartheido laikotarpiu apie 75 % vietos gyventojų buvo suvaryta į rezervacijas) buvo panaikinti, bet socialinė įtampa išliko. Apie pusė šalies gyventojų tebėra žemiau skurdo ribos. Neišspręstas žemių grąžinimo vietos gyventojams klausimas. Pietų Afrikos Respublika yra Jungtinių Tautų (1946), Tautų Sandraugos (1994), Afrikos Sąjungos (1994), Pasaulio prekybos organizacijos (1995) narė.
Pietų Afrikos kolonizacijos laiko juosta – kas iš tikrųjų nutiko?
Pietų Afrikos Sąjungos (angl. Union of South Africa) istorija - tai ilgas ir sudėtingas procesas, apimantis daugybės tautų ir kultūrų susidūrimus, politinius ir socialinius pokyčius. Nuo pirmųjų europiečių atvykimo iki apartheido panaikinimo ir demokratinės respublikos įkūrimo, šis regionas išgyveno daugybę transformacijų.
Šiuolaikinės Pietų Afrikos valstybės istorija prasidėjo 1652 m., kai olandų jūreiviai, keliaudami į Aziją prieskonių, išsilaipino Keiptaune. Jie įkūrė tranzito punktą laivams, plaukiantiems į Rytus, sodino daržoves ir vaisius, aprūpino laivus gėlu vandeniu ir augino galvijus. Tai buvo valstybės atsiradimo pradžia.
Pretoriją 1855 m. įkūrė būrų politinis veikėjas Marthinus Wessel Pretorius ir pavadino ją savo tėvo Andries Wilhelmus Jacobus Pretorius garbei. Nuo 1860 m. miestas tapo būrų Pietų Afrikos respublikos (Transvalio) sostine. Po Pirmojo Didžiosios Britanijos-būrų karo 1881 m. čia buvo pasirašyta taikos sutartis, kuria Didžioji Britanija pripažino būrų respublikų nepriklausomybę. Per Antrąjį Didžiosios Britanijos-būrų karą (1899-1902 m.) Pretoriją 1900 m. užėmė Didžiosios Britanijos kariuomenė. 1902 m. čia buvo pasirašyta būrų ir Didžiosios Britanijos atstovų taikos sutartis, pagal kurią būrų Oranės ir Transvalio respublikos tapo Didžiosios Britanijos kolonijomis. Nuo 1910 m. Pretorija tapo Pietų Afrikos Sąjungos, o nuo 1960 m. - Pietų Afrikos Respublikos sostine.
Pietų Afrikos Sąjunga (angl. Union of South Africa) - Tautų Sandraugos dominija, sukurta 1910 m. Britai įkūrė Kapo koloniją ir siekė užvaldyti visą pietų Afriką. Pietų Afrikoje taip pat kūrėsi būrų kolonijos. Ilgainiui britai olandų kilmės būrus nustūmė į šiaurę. Pietų Afrikoje radus deimantų, aukso ir kitų naudingų iškasenų britai ėmė reikalauti, kad būrų respublikos suteiktų rinkimų teisę ir britams, gyvenantiems Oranžo bei Transvalio respublikose. Būrai atmetė britų reikalavimus. Dėl to kilo pirmasis būrų karas. Tada būrai sugebėjo apsiginti, bet 1899 metais britų pajėgos vėl užpuolė Oranžą ir Transvalį. 1910 m. kartu su Kaapo kolonija ir Nataliu jos sudarė Pietų Afrikos Sąjungą, kuri tapo Britanijos imperijos dominija.
1948 rinkimus laimėjusi Nacionalinė partija paskelbė ir vykdė apartheido politiką. Apartheidas afrikiečių kalba reiškia „atskiras gyvenimas“, tai yra, rasės gyveno vienoje valstybėje, bet atskirai, kiekviena turėjo atskiras tik jai skirtas teritorijas, net ir ištisus miestus. 1961 05 31, po referendumo (dalyvavo tik baltieji gyventojai), buvo paskelbta Pietų Afrikos Respublika. Dėl vykdomo apartheido ji turėjo pasitraukti iš Tautų Sandraugos (sugrįžo 1994).
Po ilgos juodųjų daugumos kovos, prie kurios prisidėjo ir daug baltųjų, spalvotųjų ir Pietų Afrikos indų, valdant prezidentui De Klerkui (F.W. de Klerk), nuo 1990 m. imtas naikinti apartheidas, jis galutinai panaikintas po referendumo ir per pirmus rinkimus į bendrą, vienų rūmų parlamentą, atėjus Afrikos Nacionalinio Kongreso juodaodžių partijai. 1994 m. nepriklausomi bantustanai buvo grąžintos į PAR sudėtį.
Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija yra ilga ir sudėtinga. Ankstyvojoje istorijoje Pietų Afrikoje apsigyveno sanai, kurie iki šiol išsaugojo akmens amžiaus buities likučius. Prieš maždaug 2 tūkstančius metų nuo koisanų atsiskyrė gyvulių augintojai koikojai. Greičiausiai jau nuo II a. iš šiaurės į Pietų Afriką kėlėsi bantų tautos, kurios apgyvendino rytinę Pietų Afrikos dalį. Po to, kai Bartolomeu Dias 1488 m. pasiekė Afrikos pietinę pakrantę, 1652 m. Nyderlandų Ost Indijos kompanija įkūrė Kapštatą ir netrukus išplėtė į Kapo koloniją. Šią koloniją 1806 m. užėmė britai.
Pietų Afrika yra viena iš seniausiai žmonių apgyvendintų pasaulio teritorijų. Čia gyvenanti bušmėnų ir hotentotų rasė pagal kai kurias teorijas yra visų žmonių protėviai. Senaisiais laikais Pietų Afrikos teritorija buvo apgyvendinta bušmenų ir hotentotų, o nuo XVI a. 1487 m. Bartolomėjas Diazas atrado Gerosios vilties kyšulį. Olandų kolonistai, vadinami būrais (tiesiogiai išvertus - valstiečiais), ėmė kurtis retai gyvenamose teritorijose aplink Gerosios vilties kyšulį, dabartinės Respublikos pietvakarinėje dalyje. XIX a. pradžioje išsiplėtus Anglijos galybei, ji ėmė pretenduoti į strategiškai svarbų Gerosios vilties kyšulį ir įkūrė tenai Kapo koloniją.
Rytinėje Respublikos dalyje XIX a. pirmoje pusėje vyko vietinių tautų migracijos, vadinamos terminu mfekane. Kapo kolonijos būrai, nepatenkinti jiems primesta valdžia, sukilo į „didįjį žygį“ ir ėmė migruoti į žemyno gilumą šiaurės rytų kryptimi, t. y. į juodaodžių gyvenamas vietoves. To žygio dalyviai vadinami vūrtrekeriais. Čia būrai ėmė steigti valstybes, kurios ilgainiui konsolidavosi į Oranžiją bei Transvalį.
Tiek būrų, tiek anglų santykiai su juodaisiais iki „didžiojo žygio“ buvo menki, nes pastarieji prie Gerosios vilties kyšulio negyveno, tuo tarpu hotentotai ir bušmėnai buvo klajokliai, gyveno retai, nebuvo susiorganizavę į valstybes, tad baltiesiems įtakos iš esmės nedarė. Anglų santykiai su zulais buvo dar įtemptesni. Zulai, nors ir neturėdami jokių modernių ginklų, neretai sugebėdavo laimėti susirėmimus prieš europiečius dėl savo gausumo. Tačiau vis dėlto atsiradus kulkosvaidžiams nedidelėms anglų įguloms tapo lengviau įveikti didžiules zulų armijas. Po 1879 m.
Anglai suprato visą pietų Afriką kaip savo teritoriją ir bandė tai įtvirtinti. Taip prasidėjo Pirmasis būrų karas, kuris baigėsi būrų pergale ir anglams teko pripažinti būrų valstybes, nors ir toliau anglai jas laikė savo įtakos zona. Būrų žemėse atradus aukso, į jas ėmė plūsti anglai iš gretimų kolonijų, kai kuriuose miestuose jų skaičius pralenkė būrų skaičių ir tai sukėlė įtampą. Anglai, vadinami atėjūnais, neturėjo pilietybės taigi ir balso teisės. Anglija pareiškė būrams ultimatumą, kuriuo pareikalavo suteikti visiems anglams atvykusiems į būrų šalis pilietybę, taip iš esmės smarkiai padidinant anglų įtaką būrų šalių politikai. Būrai atsisakė patenkinti šias sąlygas ir taip prasidėjo antrasis būrų karas, įvykęs dvidešimto amžiaus pradžioje, dažniausiai laikomas pirmuoju moderniu karu - tenai pirmąsyk panaudota daug koncepcijų, be kurių šiuolaikinis karas neįsivaizduojamas, tokių, kaip slepiamosios spalvos apranga. Taip pat būrų kare pirmąsyk panaudotos ir koncentracijos stovyklos, į kurias britai uždarė būrus ir kuriose daug jų mirė. Anglams laimėjus karus, anglų kalba ėmė dominuoti, teritorija tapo viena kolonija - Pietų Afrikos Sąjunga - sudaryta iš keturių kraštų: Kapo, Transvalio, Oranžijos bei Natalio. Vėliau ji tapo dominija. Jau seniau britų teritorijoje įkurtos kolonijos - Basutolandas ir Britų Svazilendas į Sąjungos sudėtį integruotos nebuvo. Į šalį ėmė vykti anglų kolonistai, taip pat imti vežti darbininkai iš kitų Anglijos kolonijų, ypač Indijos ir Malajos. Ilgainiui pagrindinis konfliktas tarp anglų ir būrų pasikeitė į rasinį konfliktą tarp juodaodžių ir baltųjų (anglų bei būrų).
Po 1948 m. rinkimų Nacionalinė partija pradėjo įgyvendinti apartheido politiką. Apartheidas afrikiečių kalba reiškia „atskiras gyvenimas“, tai yra, rasės gyveno vienoje valstybėje, bet atskirai, kiekviena turėjo atskiras tik jai skirtas teritorijas, net ir ištisus miestus. Prezidentas Hendrikas Verhuerdas bandė reformuoti sistemą steigdamas juodaodžių mokyklas (iki tol jie galėjo mokytis tik pas misionierius). Sykiu jis įtvirtino būrų kalbos dominavimą virš anglų kalbos, pervesdamas švietimo sistemą daugiausia prie būrų kalbos. Parlamentas Pietų Afrikoje buvo trijų rūmų, kiekvieni jų atstovavo po vieną rasę: baltuosius, spalvotuosius bei azijiečius. Tačiau daugumoje buvę juodaodžiai savo rūmų neturėjo. Kadangi skirtingai nei prieš tai minėtos bendruomenės, vietiniai gyveno tautomis tam tikrose teritorijose, buvo nutarta suteikti jų tautų teritorijoms nepriklausomybę ar autonomiją (žr. Bantustanas). Pietų Afrikai spaudimas dar labiau sustiprėjo, buvo paskelbtas embargas; tad PAR pati ėmė vystyti ginklų pramonę ir netgi Izraelio padedama (Izraelis buvo vienas iš paskutinių PAR likusių sąjungininkų) įsigijo atominių bombų. Tačiau PAR padėtis silpnėjo pasaulio mastu, dauguma Afrikos šalių buvo prieš ją nusistačiusios, Portugalijai netekus savo kolonijų Afrikoje (įskaitant ir gretimą PAR Mozambiką) bei juodaodžiams užėmus valdžią Rodezijoje PAR tapo apsupta priešiškai nusiteikusių kaimynių. Stiprėjo ir jų judėjimas pačioje šalyje.
Po ilgos juodųjų daugumos kovos, prie kurios prisidėjo ir daug baltųjų, spalvotųjų ir Pietų Afrikos indų, valdant prezidentui De Klerkui (F.W. de Klerk), nuo 1990 m. imtas naikinti apartheidas, jis galutinai panaikintas po referendumo ir per pirmus rinkimus į bendrą, vienų rūmų parlamentą, atėjus Afrikos Nacionalinio Kongreso juodaodžių partijai. 1994 m. Kurį laiką PAR ekonomika kilo dėl atšauktų sankcijų, tačiau vėliau ėmė smukti. Nusikalstamumas išaugo ir PAR pagal daugelį nusikalstamumo rodiklių ėmė pirmauti pasaulyje; rasinė įtampa neatslūgo, kaip buvo tikėtasi, imta vykdyti nemažai rasistinių išpuolių prieš baltuosius. Taip pat šalį ypač rimtai palietė AIDS epidemija - kas aštuntas pasaulio AIDS infekuotasis gyvena PAR, kas penktas PAR gyventojas yra ŽIV nešiotojas. Afrikos nacionalinio kongreso vyriausybė sumažino armiją: vykdė nusiginklavimo politiką, atsisakė branduolinių bombų, pasitraukė iš Namibijos kolonijos ir pastarajai perdavė anksčiau tiesiogiai PAR pavaldų Volvio Įlankos (Volwis Bay) uostą, atsisakė pretenzijų Antarktidoje, smarkiai sumažino išlaidas kariuomenei. Taip pat panaikino mirties bausmę ir mažino bausmes už nusikaltimus, kas, kritikų vertinimu, padidino nusikaltimų problemą - taip pat valdžia kritikuota už tai, kad vietoj lėšų skyrimo AIDS epidemijos stabdymui, ji lėšas iš padidintų mokesčių skyrė daugiausia įvairiems vietinių rajonuose statomiems objektams finansuoti. Kad panaikintų apartheido neva padarytą žalą, vyriausybė įvedė diskriminacinę politiką, pagal kurią buvo nustatytos kvotos, kiek baltųjų galės įstoti į universitetus ar gauti tam tikrus darbus. Afrikos Nacionalinio Kongreso reikšmė per metus nuo apartheido panaikinimo didėjo, dvi pradžioje buvusios opozicinės partijos - naujoji tautininkų partija ir Inkatos laisvės partija - per pastarąjį dešimtmetį neteko galios, o pirmoji išvis žlugo. Afrikos Nacionalinis Kongresas pagrindinę paramą turi neturtingai gyvenančių juodaodžių gretose, kurių yra dauguma.
Pietų Afrikos Respublika (PAR) - valstybė Afrikos pietuose, prie Atlanto ir Indijos vandenynų. Plotas - 1 221 037 km². Žmonės, dabartinių choisanų protėviai, šioje teritorijoje gyveno dar daugiau nei prieš 100 000 metų. Nuo V a. pr. m. e. tarp jų ėmė skirtis dvi svarbios grupės: sanai, kurie vertėsi pirmykščiu rinkimu bei medžiokle, ir hotentotai, kurie perėjo prie gyvulininkystės. Apie V a. PAR teritoriją pasiekė bantai, kurie atsinešė žemdirbystę, geležies apdorojimo technikas. 1488 m. Bartolomėjus Diasas pasiekė Gerosios Vilties kyšulį ir atrado Keipo jūros kelią (Cape Sea Route). 1497 m. Vasco da Gama atrado Natalį. 1652 m. Nyderlandų Rytų Indijos kompanija nutarė čia įkurti pirmąją gyvenvietę (Kapą dabartinėje Keiptauno teritorijoje). Dėl tuo metu Europoje vykusių religinių karų čia prieglobstį rado daug savo šalyse persekiotų olandų, vokiečių, skandinavų. Jie maišėsi su vietos gyventojais, taip pat vergais iš Madagaskaro, Indonezijos, suformuodami naują etninę grupę afrikanus (arba būrus, tiesiogiai išvertus - valstiečiais). Jie greitai prarado kontaktą su Nyderlandais, tad jų kultūra bei kalba ėmė rutuliotis atskirai, kiek veikiama vietos kultūrų. Pačioje XIX a. pradžioje prasidėjo vietos bantų konsolidacijos procesai rytinėje PAR teritorijoje. Tarp bantų atsirado dvi grupės: pakrantės nguniai ir giliau žemyne gyvenantys soto-tsvana. Nguniai sugebėjo sukurti trumpalaikę imperiją, vadovaujant vadui Šaka Zulu, ir jo užkariavimai pradėjo Mfekane. Per Mfekane užkariavimus vietos gentys masiškai migravo į šiaurę, naikindamos kultūriškai stipresnes Savanų Afrikos valstybes. Tuo pat metu vakarinėje dalyje 1806 m. Britų Imperija užėmė Kapo koloniją. Afrikanai kėlėsi į krašto gilumą ir kūrė savo nepriklausomas valstybes - Transvalį, Natalį, Oranžiją. Britai plėtė savo teritorijas: 1879 m. jie užėmė nusilpusią Zulu karalystę, o per I ir II būrų karus ir afrikanų valstybes. 1910 m. iš visų politinių junginių suformuota Pietų Afrikos Sąjunga (ją sudarė keturi kraštai: Kapas, Transvalis, Oranžija bei Natalio provincija. Vėliau ji tapo dominija). Nuo tada anglų kalba ir kultūra įsigalėjo. Nauja valstybė buvo agresyvi: Pirmojo pasaulinio karo metais ji prisijungė ir Vokietijos Pietvakarių Afriką (dab. Po II pasaulinio karo PAR įsigalėjo apartheidas, kuris skatino rasinę segregaciją ir įteisino diskriminaciją. Iš juodaodžių gyventojų daugumos buvo atimtos dauguma teisių, įkurti bantustanai. 1992 m. apartheidas buvo panaikintas, 1994 m. Valdymo forma - parlamentinė respublika. Šalies vadovas - prezidentas, kuris yra ir vyriausybės vadovas. Prezidentas renkamas Nacionalinės asamblėjos, 5 metų kadencijai. Dabartinis prezidentas - Jacob Zuma, išrinktas per paskutinius rinkimus (2009 m. Pietų Afrikos Respublika yra viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, kurioje niekad nebuvo karinio perversmo, todėl šalis laikoma viena stabiliausių demokratijų Afrikoje. Laisvi ir slapti rinkimai šalyje vyksta nuo XIX a. pabaigos, tačiau lygiais jie tapo tik nuo 1994 m. Keiptaunas (angl. Cape Town; afr. Pietų Afrikos Respublika suskirstyta į 9 provincijas, suformuotas 1994 m. per regionų reformą. Reformos metu 4 senosios provincijos (anksčiau buvusios kolonijos ir būrų valstybės) ir 10 bantustanų buvo perskirstyti, prie provincijų prijungiant bantustanus, bei suskaidant kai kurias provincijas.