Pietų Amerika - tai žemynas, pasižymintis ne tik įspūdingais kraštovaizdžiais, bet ir itin turtinga augalija. Dėl didelės klimato ir aplinkos sąlygų įvairovės čia auga daugybė unikalių augalų, tarp jų ir krūmų. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kuriuos įdomiausius Pietų Amerikos krūmus, atsižvelgdami į jų kilmę, paplitimą, ypatybes ir panaudojimą.
Pietų Amerika yra žemynas, kuriame galima rasti beveik visas klimato juostas, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui didelę įtaką daro Andų kalnų sistema, vandenynų srovės ir atmosferos cirkuliacija. Dėl šių veiksnių susidaro įvairios ekosistemos - nuo drėgnų atogrąžų miškų iki sausų dykumų.
Augalijos įvairovė Pietų Amerikoje yra stulbinanti. Čia auga daugiau nei 83 000 induočių augalų rūšių, iš kurių apie 53 000 yra endeminės. Tai reiškia, kad šios rūšys savaime paplitusios tik šiame žemyne ar nedidelėse jo dalyse. Augalų rūšių įvairovė Pietų Amerikoje yra 2-3 kartus didesnė nei kituose žemynuose, kuriuose vyrauja panašus klimatas.
Pietų Amerikos Augalų Įvairovė ir Endemizmas
Pietų Amerikos flora išsiskiria ne tik rūšių gausa, bet ir dideliu endemizmu. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Pavyzdžiui, Peru miškuose 1 ha plote randama iki 300 rūšių medžių, krūmų ir lianų.
Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %), atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54-60 %, Patagonijoje - 30 %.
Endeminių augalų rūšių skaičių lėmė žemyno geologinė raida, labai didelė klimato, aplinkos sąlygų ir dėl to susidariusi didelė savitų buveinių įvairovė.
Pagrindiniai Pietų Amerikos Augalijos Regionai
Pietų Amerikos augalija skiriasi priklausomai nuo regiono klimato, geografijos ir aukščio virš jūros lygio.
Amazonės atogrąžų miškai
Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais.
Sausieji atogrąžų miškai
Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau - Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto.
Užliejamieji atogrąžų miškai
Paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Daugiausia jų yra Amazonės ir Orinoco baseinų upių pakrantėse. Nuolat užtvindytų miškų didžiausi plotai yra Peru, gerokai mažiau jų - Brazilijoje.
Vidutinio klimato miškai
Vidutiniškai šilto klimato juostos plačialapių, spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę į pietus nuo 30 ° pietų platumos ir kalnuose. Jie užima 1,1 % žemyno ploto. Daugiau kaip pusę šios grupės miškų sudaro vasaržaliai miškai, paplitę Argentinoje ir Čilėje.
Žolynai ir krūmynai
Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto. Didžiausią dalį sudaro krūmynai, kuriuose krūmai ir žemaūgiai medžiai dengia ne daugiau kaip 20 % žemės paviršiaus. Gerokai mažiau yra savanų (krūmuotųjų ir užliejamųjų). Krūmuotosios savanos labiausiai paplitusios Brazilijoje, bet nemaža jų dalis paversta ganyklomis ir dirbamaisiais laukais. Didžiausi atogrąžų savanų masyvai plyti Venesueloje, Bolivijoje ir Brazilijoje, nedaug - Urugvajuje ir Argentinoje. Užliejamųjų savanų daugiausia Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje. Vidutiniškai šilto klimato srityse, daugiausia Čilėje ir Argentinoje, yra neaukštais krūmais apaugusių pelkių ir tyrulynų.
Stepių augalija
Stepių augalija užima apie 7 % Pietų Amerikos ploto.
Dykumos
Reta augalų danga apaugę plotai sudaro apie 3 %. Iš jų beveik 2 % visiškai be augalų dangos, apie 1 % užima dykumos.
Krūmų įvairovė Pietų Amerikoje
Dėl didelės gamtinių sąlygų įvairovės Pietų Amerikoje auga daugybė skirtingų krūmų rūšių. Kai kurie iš jų yra gerai žinomi ir auginami visame pasaulyje, o kiti yra reti ir endeminiai.
- Raugerškiai (Berberis): Daugiau kaip 400 rūšių raugerškiai natūraliai paplitę Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato šalyse, Šiaurės Afrikoje ir Pietų Amerikoje.
- Pūkeniai (Cotinus): Genčiai priklauso tik dvi rūšys, iš kurių želdynuose dažniau auginamas europinis pūkenis (Cotinus coggygria Scop.). Tankus pusrutulio formos krūmas šiek tiek lenktomis šakomis, išauga iki 3 m aukščio ir pločio.
- Putinas (Viburnum): Įvairios putinų rūšys (jų yra apie 150) paplitusios vidutinio klimato Šiaurės pusrutulio kraštuose, kelios auga Pietų Amerikoje ir Malaizijoje.
- Puošva (Calliandra): Mimozinių (Mimosaceae) šeimos augalų gentis. Žinoma apie 200 rūšių. Neaukštas medis arba krūmas. Lapai poriniai plunksniški, sudaryti iš vienos ar kelių lapelių porų.
Lietuvoje auginami krūmai, kilę iš Pietų Amerikos
Nors Pietų Amerikos klimatas labai skiriasi nuo Lietuvos, kai kurios ten augančios krūmų rūšys sėkmingai auginamos ir mūsų šalyje. Tiesa, Lietuvoje jie dažniausiai auginami kaip dekoratyviniai augalai, o ne dėl praktinės naudos.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad auginant Pietų Amerikos kilmės krūmus Lietuvoje, reikia atsižvelgti į jų poreikius ir užtikrinti tinkamas sąlygas.
Ekonominė ir Kultūrinė Augalų Reikšmė Pietų Amerikoje
Augalai vaidina svarbų vaidmenį Pietų Amerikos ekonomikoje ir kultūroje. Štai keletas pavyzdžių:
- Žemės ūkis: Pietų Amerikos žemės ūkis menkai produktyvus, jame dirba mažiau kaip trečdalis visų Pietų Amerikos dirbančiųjų. Andų slėniuose (Bolivijoje, Peru, Ekvadore, Kolumbijoje) auginama (daugiausia vietinėms reikmėms) pupiniai augalai, kukurūzai ir kiti javai, bulvės, veisiama galvijai, avys. Žemumose, prieškalnėse auginami plantaciniai augalai: bananai, citrinmedžiai, daržovės, maniokai, ryžiai, cukranendrės, vilnamedžiai, vynmedžiai, kavamedžiai, kakavmedžiai, arbatmedžiai, tabakai. Kai kur nelegaliai (Kolumbijoje, Peru, Bolivijoje) auginami narkotiniai augalai. Natūralių pievų (pampų) regionuose (Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijos pietinėje dalyje) auginami javai, veisiami galvijai, Patagonijoje - galvijai, avys.
- Maisto pramonė: Daugelio Pietų Amerikos šalių tradicinė apdirbamosios pramonės šaka - maisto pramonė.
- Turizmas: Vienas svarbiausių daugelio Pietų Amerikos šalių pajamų šaltinių - turizmas. Unikalūs augalai ir kraštovaizdžiai pritraukia turistus iš viso pasaulio.
- Vaistiniai augalai: Nuo seniausių laikų Pietų Amerikos gyventojai naudojo vietinius augalus medicinos tikslams. Šios žinios perduodamos iš kartos į kartą ir yra svarbi kultūros paveldo dalis.
Augalų Sąrašas ir Invazinės Rūšys
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, kurios priklauso apie 4200 genčių.
Svetimžemės rūšys - tai augalai ir gyvūnai, tikslingai ar atsitiktinai įvežti į vietovę, kurioje jie niekada anksčiau neaugo, negyveno. Kai kurie svetimžemiai augalai, prieš šimtmečius atvežti į gėlynus, sodus ar parkus kaip puošmena, sulaukėjo ir ėmė savaime plisti. Beveik visi invaziniai augalai priskiriami keitėjų grupei. Jie geba įsikurti didelėje teritorijoje ir pakeisti ekosistemų savybes, būklę, tipą ar net išvaizdą.
Lietuvos miškuose nėra tokios didelės svetimžemių rūšių problemos, su kokia susiduria Vakarų Europa. Pagal tai, kaip svetimžemiai augalai pateko į naujas teritorijas, juos galima suskirstyti į dvi sąlygines grupes: patekusius atsitiktinai ir specialiai žmonių įvežtus, o vėliau sulaukėjusius. Dažniausiai išplinta ir sulaukėja įvairūs dekoratyviniai augalai, krūmai ir medžiai: dažnai net prieš šimtmečius kaip puošmena atvežti į dvarų, miestų parkus, sodus ir privačias sodybas, „pabėga“ ir ima savaime plisti. Dauguma svetimžemių augalų kilę iš labai panašaus klimato kraštų, jiems prisitaikyti ir išgyventi mūsų šalyje gana paprasta.
Kartu su egzotinio augalo mediena, sodinukais, sėklomis gali būti perkelti grybai, bakterijos ar kiti medžių ligų sukėlėjai, prie kurių nėra prisitaikiusios vietinės medžių rūšys. Ypač pavojinga, jei ligų sukėlėjas perkeliamas į kitą kontinentą. Pavyzdžiui, 1910 metais guobų maro sukėlėjas tikriausiai su importuota mediena iš Azijos buvo netyčia įvežtas į Europą.
Kiti svetimžemiai augalai sutrikdo medynų raidą, nes pakeičia nusistovėjusius ryšius, aplinką. Pavyzdžiui, šiandien jau yra duomenų, kad raudonasis ąžuolas produkuoja daug daugiau gilių nei paprastasis ąžuolas, todėl vietose, kur šioms abiems ąžuolų rūšims sąlygos tinkamos, raudonojo ąžuolo „savaiminukai“ dažnesni. Treti svetimžemiai augalai greitai plisdami ir sudarydami tankius sąžalynus, sunaikina vietinę pievų ir laukymių augaliją. Tai sumažina miškų biologinę įvairovę, pakeičia kraštovaizdį.
Niekas negali prognozuoti svetimžemės rūšies įkurdinimo rezultato, todėl sodinti svetimžemius augalus miškuose, pievose- labai neatsakingas ir pavojingas veiksmas. Jei nusprendėte atsikratyti vazone ar kieme augančio egzotinio augalo, pasirūpinkite, kad jis patektų į šiukšlių konteinerį ar būtų sukūrentas. Blogiausias galimas pasirinkimas - išmesti augalą su žeme pamiškėje ar kitoje retai lankomoje vietoje.
Būtina pasimokyti iš svetimų klaidų ir bent saugomose teritorijose nesodinti nevietinių medžių ir krūmų rūšių. Lietuvoje šiuo metu yra žinoma apie 548 rūšių svetimžemių augalų, iš jų apie 46 rūšys yra invazinės ir dar apie 60 rūšių - potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų.