Pasaulyje yra tiek daug nuostabių vietų, kurias sukūrė motina gamta. Ne išimtis ir kriokliai, žavintys milijonus turistų, atvykstančių išvysti šio nuostabaus gamtos stebuklo savo akimis. Nedaugelis dalykų taip taikliai simbolizuoja laukinę gamtą kaip riaumojantys kriokliai. Pietų Amerika - žemynas, garsėjantis ne tik savo kultūrine įvairove, bet ir įspūdingais gamtos stebuklais. Vienas iš ryškiausių Pietų Amerikos gamtos akcentų - kriokliai, kurių čia gausu ir kurie stebina savo didybe, jėga bei grožiu.
Kriokliai turi neįtikėtiną savybę padėti pajausti, kokia galinga iš tiesų yra gamta. Jie nuo seno žavi žmones savo galingumu ir grožiu. Jie yra ne tik įspūdingi gamtos reiškiniai, bet ir svarbūs ekosistemų elementai. Pietų Amerika yra ketvirtas pagal dydį žemynas pasaulyje, pasižymintis nepaprasta klimato ir kraštovaizdžio įvairove - nuo karštų atogrąžų iki vėsių kalnų ir sausų dykumų. Šiame žemyne auga didžiausi pasaulyje drėgnieji miškai, žaliuojantys palei ilgiausią Pietų Amerikos upę - Amazonę. Kriokliai, kaip vieni nuostabiausių gamtos kūrinių, neabejotinai užima svarbią vietą Pietų Amerikos kraštovaizdyje.
Pietų Amerikos reljefas ir vandens telkiniai
Prieš pradedant kelionę po krioklius, verta susipažinti su Pietų Amerikos reljefu ir vandens telkiniais, kurie formuoja šių gamtos stebuklų kraštovaizdį. Žemyno paviršiaus vidutinis aukštis siekia 655 metrus virš jūros lygio. Didžiausias aukštis - 6960 m (Aconcaguos kalnas), o žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai).
Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m). Rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių.
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Ilgiausios upės teka į Atlantą (Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro), į Karibų jūrą (Magdalena), o į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa, Bío Bío, Guayasas). Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, jose gausu krioklių.
Krioklių susidarymas ir įtaka aplinkai
Krioklys - tai upės ruožas, kuriame vanduo krenta didesniu negu 45 % nuolydžiu. Dažniausiai kriokliai susidaro ten, kur upės vanduo krinta nuo erozijai atsparesnių uolienų į upės ruožą, tekantį per erozijai mažiau atsparias uolienas. Krintantis vanduo nuolat ardo skardį iš viršaus ir apačios, todėl krioklys slenka prieš upės srovę, palikdamas gilių evorzinių duobių virtinę. Didesnių upių vandens srauto kinetinė energija yra labai didelė, todėl kriokliai yra daugiau ar mažiau intensyviai ardomi ir „juda“ prieš srovę.
Tam tikromis sąlygomis gali susidaryti ir trumpalaikiai kriokliai, pavyzdžiui, kalnų ledynų kriokliai. Mažiau raižytose vietovėse tekanti upė ties krioklio viršumi dažnai išplatėja, skaidydamasi į atšakas. Upės vagoje ties krioklio apačia krintantis vanduo paprastai išmuša duobę. Kriokliai turi didelę įtaką aplinkai. Jie ne tik formuoja kraštovaizdį, bet ir yra svarbūs ekosistemų elementai. Krioklių vanduo prisotintas deguonies, o tai svarbu vandens gyvūnams. Be to, krioklių aplinkoje susidaro unikalios mikroklimato sąlygos, kurios sudaro palankias sąlygas įvairiems augalams ir gyvūnams.
Žymiausi Pietų Amerikos kriokliai
Anchelio krioklys (Angel Falls)
Anchelio krioklys yra aukščiausias pasaulyje, esantis Venesueloje, Kanaimos nacionaliniame parke. Vanduo krinta iš 979 metrų aukščio nuo Aujantepui statkalnio. Bendras krioklio aukštis siekia 979 metrus, o nenutrūkstamas srautas - 807 metrus. Jis toks aukštas, kad didelė dalis vandens išgaruoja ir išsisklaido kaip migla dar prieš pasiekdamas srauto apačią.
Krioklys yra gana atokioje vietovėje, todėl jį galima pasiekti tik užsakomaisiais skrydžiais arba plaukiant upe. Nepaisant to, Anchelio krioklys yra populiarus turistų traukos centras ir jį nuolatos lanko turistai. Ekstremalaus turizmo mėgėjams siūloma šokti su parašiutu nuo uolos iškyšulio šalia krioklio viršūnės ir išskleisti parašiutą kiek galima žemiau.
Pirmasis šaltiniuose užfiksuotas žmogus, pasiekęs upę, kuri krisdama sudaro krioklį, buvo latvis Aleksandrs Laime (vietiniams indėnams pemonams - Alejandro Laime). Upei, kurią maitina krioklys, jis davė Gaujos vardą, pagal Latvijoje tekančią upę Gaują, nors pemonai ir toliau upę vadina Kerepo vardu. 1955 m. jis pirmasis užkopė į Aujantepui ir atrado ten jau 18 metų įklimpusį J. Angelo lėktuvą. A. Laimės vardu pavadinta viena stalkalnio apžvalgos aikštelė.
Igvasu krioklys (Iguazu Falls)
Igvasu krioklys yra įspūdinga krioklių sistema, esanti ant Igvasu upės, Argentinos (Misioneso prov.) ir Brazilijos (Paranos valst.) pasienyje. Krioklį sudaro 275 protakos, kurių aukštis siekia iki 80 m. Visos krioklių sistemos ilgis - apie 2,7 km. Tarp atšakų - daugybė salų. Pavadinimas "Y guasu" gvaranių kalba reiškia „didysis vanduo“.
Anot legendos, Igvasu atsirado, kai graži jauna moteris atsisakė tekėti už dievo ir pasirinko mirtingą mylimąjį. Abu įsimylėjėliai bandė bėgti kanoja, tačiau dievas įniršęs perkirto upę, pasmerkdamas juos amžinai kristi su vandeniu.
Ypač įspūdinga krioklio dalis yra vadinamoji „Velnio gerklė“ (isp. Garganta del Diablo). Krioklio vanduo krenta ant akmenų, taip sukeldamas galybę purslų, o juose lūžtantys saulės spinduliai sukuria persipinančias vaivorykštes. Žygio kulminacija prie Igvasu krioklių yra Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai srūva iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių.
Dauguma turistų nori pamatyti krioklius ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos. Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių - Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas - iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių, brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas - laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius galima regėti daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekiasi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių - Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai - tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių.
Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Krioklio atradėju laikomas ispanų konkistadoras Alvar Núñez Cabeza de Vaca, 1542 m. keliavęs iš Santa Katarinos salos į Asunsjoną. Kriokliui buvo suteiktas Šv. Marijos vardas (isp. Salto de Santa María). Krioklys ir nacionaliniai parkai (tiek Brazilijos, tiek Argentinos) yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (1984 m. Argentinos dalis, 1986 m. - Brazilijos). Igvasu krioklys itin lankomas turistų. Jis pasiekiamas iš Puerto Igvasu Argentinoje, Foz do Iguasu Brazilijoje ir Siudad del Estės Paragvajuje. Krioklis laikomas vienu iš įspūdingiausių gamtos darinių.
Tragiškas Gvairos krioklių likimas ir Itaipu hidroelektrinė
Panašaus įspūdingumo buvo ir galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai, kurių vandens siena siekė 13000 litrų per sekundę (43 Nemunai). Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje buvo įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Deja, Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių - tilteliai neatlaikė minių svorio. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas.
Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra ir kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas. Itaipu betoninis monstras - lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis - toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai.
Kajeturo krioklys (Kaieteur Falls)
Kajeturo krioklys yra Pietų Amerikoje, centrinėje Gajanoje, ant Potaro upės, prasidedančios Pakaraimos kalnuose. Krioklio aukštis yra 226 metrai. Kajeturo tarpeklio ilgis - 8 kilometrai. Tai vienas iš nedaugelio krioklių pasaulyje, galintis pasigirti ir aukščiu, ir srovės stiprumu. Krioklys yra 2 mlrd. metų senumo.
Kiti žymūs Pietų Amerikos kriokliai
Be jau minėtų krioklių, Pietų Amerikoje yra ir daugiau dėmesio vertų krioklių:
- Tres Hermanaso krioklys (Cataratas las Tres Hermanas) - trečiasis pagal aukštį krioklys pasaulyje, esantis atokiame Peru Ajakučo regione. Šio krioklio aukštis - net 914 metrų.
- Yumbilla krioklys - neseniai atrastas pakopinis Yumbilla krioklys su keturiomis krintančio vandens pakopomis yra atokiame Peru Amazonės regione. Peru Nacionalinis geografijos institutas (ING) nurodo 895,4 m aukštį.
- Goktos krioklys (Catarata Gocta) - šiaurės Peru, Amazonės departamente, Bongaros provincijoje, šalia Kokačimbos ir San Pablo gyvenviečių, yra vienas aukščiausių krioklių pasaulyje. 2006 m. nustatytas krioklio aukštis - 771 m. Tai ketvirtas pagal aukštį planetos krioklys, nusileidžiantis tik Anchelio (Venesuela), Tugelos (PAR) ir Ramnefjellsfosseno (Norvegija) kriokliams. Krioklys pavadintas pagal šalia esantį kaimą. Su kriokliu susiję daugybė mitų, jo bijota, dėl to slėptas net jo egzistavimas, nes mitus vietiniai gyventojai vertino labai rimtai. Dėl to Goktos ilgai nebuvo jokiuose žemėlapiuose. Vienas iš mitų yra apie sireną, kuri, esą, gyvenanti krioklio apačioje. Ji yra upės žuvų motina ir aukso lobio saugotoja. Kam brangi gyvybė, pasak vietinių, prie jos nesiartina.
Apibendrinant Pietų Amerikos krioklių didybę, pateikiame jų palyginimą:
| Krioklys | Aukštis (metrai) | Vieta | Ypatybės |
|---|---|---|---|
| Anchelio krioklys | 979 | Venesuela | Aukščiausias pasaulyje, atokus, vanduo išgaruoja dar nekritus žemėn |
| Tres Hermanaso krioklys | 914 | Peru | Trečiasis pagal aukštį pasaulyje |
| Yumbilla krioklys | 895,4 | Peru | Pakopinis, neseniai atrastas |
| Goktos krioklys | 771 | Peru | Ketvirtas pagal aukštį, apipintas legendomis |
| Kajeturo krioklys | 226 | Gajana | Senas (2 mlrd. metų), galingas srautas |
| Igvasu krioklys | Iki 80 (protakų) | Argentina / Brazilija | 275 protakos, 2,7 km ilgio, Velnio gerklė, UNESCO paveldo objektas |
Turizmas ir krioklių apsauga
Kriokliai yra populiarūs turistiniai objektai, pritraukiantys milijonus lankytojų iš viso pasaulio. Turizmas skatina ekonominę plėtrą, tačiau taip pat kelia grėsmę krioklių aplinkai. Kriokliai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose. Jie yra svarbūs vandens šaltiniai, padedantys palaikyti biologinę įvairovę. Turizmas, savo ruožtu, gali prisidėti prie vietos ekonomikų augimo.
Dėl žmogaus veiklos, tokios kaip miškų kirtimas ir tarša, kriokliams kyla pavojus. Svarbu imtis priemonių kriokliams ir juos supančioms ekosistemoms apsaugoti. Kelionė į tokias vietas ne tik suteikia nepakartojamų įspūdžių, bet ir ugdo pagarbą gamtai bei jos stebuklams.