Lurdo grotos, įkvėptos garsiosios šventovės Prancūzijoje, Pietų Baltijos regione, ypač Lietuvoje, yra svarbios religinio ir kultūrinio paveldo dalis. Šios vietos, dažnai susijusios su stebuklingomis gydomosiomis galiomis ir piligrimyste, liudija gilią tikinčiųjų bendruomenių istoriją ir atsidavimą. Lietuvoje yra keletas žymių Lurdo grotų, iš kurių kiekviena turi savo unikalią istoriją ir reikšmę.
Kretingos Lurdas: akmeninė šventovė prie Pastauninko upelio
Kretingos Lurdo grota, įkurta J. Pabrėžos gatvėje, yra reikšminga sakralinė vieta. 1933 m., minint 75-ąsias Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Lurde metines, buvo parinkta vieta grotos statybai slėnyje šalia Pastauninko upelio. Skirtingai nei Prancūzijoje, Kretingos Lurdą sudaro ne natūralios uolos, bet kruopščiai sudėlioti lauko akmenys. Grota suformuota kalvos šlaite, o jos angoje pastatytas balto marmuro altorius, prie kurio vėliau buvo aukojamos šv. Mišios.
Prie angos teka šaltinėlis, o kiek toliau - upelis. Žmonės tikėjo, kad šis šaltinis, kaip ir tikrojo Lurdo, turi stebuklingų galių, nes teka prieš saulę - rytų pusėn. Aukštutinėje angoje, kuri sujungta su žemutine, pastatyta Švč. Mergelės Marijos statula. Kitoje žemutinės angos pusėje - klūpinčios šv. Bernadetos su žvake rankose, žiūrinčios į Švč. Mergelę, statula.
Kretingos Lurdas buvo iškilmingai pašventintas Telšių vyskupo Justino Staugaičio 1933 m. rugpjūčio 2 d. Iškilmės truko dvi dienas, dalyvavo apie 25 tūkst. žmonių. Sovietmečiu grota buvo apleista. Tik 1988 m. grota ir jos teritorija buvo grąžinta katalikų bendruomenei, o 1989 m. birželio 18 d. Lurdą iš naujo pašventino, šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Šiandien Kretingos Lurdas - valstybės saugoma kultūros vertybė, priklausanti Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijai.
Išvirkščiai: piligriminė kelionė į Lurdą
Kartenos Lurdas: vienišiaus dėkingumo išraiška
Kartenos Lurdas yra dar viena reikšminga šventovė, sukurta asmeniniu atsidavimu. Lurdą 1921 m. įrengė kaimo vienišius Kazimieras Navirauskas, atsidėkodamas už tai, kad gyvas ir sveikas grįžo iš Pirmojo pasaulinio karo fronto. Šalia nuo seno stebuklinga gydomąja galia garsėjančio šaltinio jis išmūrijo akmeninę grotą ir pastatė medinę koplyčią.
Jam talkinęs Kartenos klebonas iš Prancūzijos Lurdo parvežė Švč. Lurdo Marijos skulptūrą, o iš Švėkšnos bažnyčios šventoriaus - Kristaus su kryžiumi skulptūrą. Sovietmečiu Kartenos Lurdas buvo apleistas. Atgimimo laikais atnaujintas, 2005 m. Kartenos bendruomenės iniciatyva restauruota koplyčia, kurioje kabo kraštietės dailininkės Reginos Songailaitės-Balčikonienės nutapyti angelų paveikslai bei stovi XVIII a. pab. pagaminti baldai.
Plungės Lurdas: nuo kunigaikštienės rūpesčio iki atgimimo
Plungės Švč. Mergelės Marijos lurdo grota, įtraukta į nekilnojamojo kultūros paveldo sąrašą, turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Ji buvo pastatyta 1906 m. kunigo Vincento Jarulaičio, kunigaikštienės Marijos Oginskienės ir vienuolės Marijos de Grand rūpesčiu. Už Plungės Lurdą turime būti dėkingi paskutinio Plungės valdytojo M. Oginskio žmonai Marijai Skuževskai-Oginskienei, kuri 1903 m. iš Krokuvos į Plungę pasikvietė Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuolę Sofiją Zakževską. Plungėje ne kartą lankėsi ir šios kongregacijos vadovė iš Prancūzijos Mari de Grand. Būtent ji parapijos klebonui pasakė norinti Plungėje pastatydinti Lurdo grotą.
Su kun. V. Jarulaičiu buvo parinkta tam tinkama vieta prie Babrungo, o už M. Oginskienės dovanotus 5000 rublių kun. V. Jarulaitis prie Babrungo nupirko maždaug 2 ha sklypą. 1905 m. S. Zakževska iš Paryžiaus atvežė kongregacijos vyresniosios Plungės Lurdui dovanotą Švč. Mergelės Marijos statulą. Ši statula 1905 m. spalio 30 dieną buvo pastatyta ant akmens po atviru dangumi. 1906 metais upės skardyje imta mūryti uola. Pritrūkus pinigų, palikta aukų dėžutė, o iš surinktų aukų baigta įrengti uola ir ten padėta Švč. Mergelės Marijos statula.
1909-1910 m. kun. V. Jarulaitis virš Lurdo pastatė medinę gotikinę koplyčią, o M. de Grand jai padovanojo balto marmuro altorių. 1928 m. gegužę vyskupas Justinas Staugaitis Plungės Lurdą perdavė vienuoliams kapucinams. Sovietmečiu Plungės Lurdas buvo sunaikintas, Švč. M. Marijos statula ištepliota ir įmesta į Babrungą. Atstatytas Plungės Lurdas su Švč. M. Marijos skulptūros kopija 1990 m. spalio 20 dieną buvo iškilmingai pašventintas. Senoji Lurdo skulptūra taip ir liko Plungės bažnyčioje. Tačiau per devyniolika nepriklausomybės metų Lurdas taip ir nesusigrąžino iki Antrojo pasaulinio karo turėtos išskirtinės sakralinės vietos auros - gyvybingos, sutraukiančios daugybę piligrimų.
Dabartinė Plungės Lurdo būklė ir priežiūra
Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komitetas dėmesingai išklausė paveldosaugininko Gintaro Ramono parengtą informaciją apie Plungėje esančią Švč. Mergelės Marijos lurdo grotą. Iš susirūpinusių religinės bendruomenės atstovų gauta pastabų, kad reikėtų atkreipti dėmesį į Lurdo aplinką, kad būtina tvarkyti ten esančią akmeninę sienelę. Tad buvo atlikta pirminė apžiūra.
„Priimtas sprendimas, kad kol kas nėra labai reikalinga remontuoti pačią grotą. Tačiau nuspręsta atlikti priežiūros darbus - sutvarkyti akmeninę sienelę, vedančią link Lurdo, tuo labiau kad ji prieš porą metų vykdant aplinkos tvarkymo darbus truputį buvo pažeista. Su Plungės miesto seniūnija apie tai kalbėta“, - teigė G. Ramonas. Jolanta Skurdauskienė paminėjo, kad jai teko bendrauti su Lurdą prižiūrinčiais žmonėmis, kurie išsakė nusiskundimus dėl į grotą pratekančio vandens.
Pasak paveldosaugininko, „jei atsiras lėšų, galėsime tvarkyti, žiūrėti, kokia skliauto būklė, bet situacija kol kas yra patenkinama. Seniūnija ne kartą ten tvarkė, buvo medžiai įaugę, nes iki tol daug metų buvo apleista. Vanduo pro patį skliautą neprasisunkia, jis nėra kiauras, pro kairę pusę vanduo teka. Nematau būtinybės daryti ekspertizę.“
Nemunaičio Lurdas: gamtos ir tikėjimo sintezė
Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios šiaurės vakariniame šventoriaus kampe klebono kun. Vaitiekaus Želnios rūpesčiu įrengta Lurdo grota yra viena didesnių Lietuvoje, imituojančių natūralias uolas. Lurdo grota pastatyta 1937 m., su Lietuvos krikšto 550-ųjų metinių atminimo lenta ir Švč. Mergelės Marijos statulėle.
Ši vieta ypač svarbi ir dvasiniams renginiams. Vasario 11-ąją Tėviškės namų bendruomenė pakvietė paminėti Pasaulinę ligonių dieną ir Lurdo Dievo Motinos šventę prie Nemunaityje esančios Lurdo grotos. „Melstis Nemunaityje prie Lurdo grotos labai gera, nes meldžiamės gamtoje, meldžiamės prie visiems lietuviams šventos upės - Nemuno“, - sakė klebonas M. Bakšys.
Renginio metu prie Lurdo grotos buvo sugiedota Švč. Mergelės Marijos litanija. Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo surengtas paramos renginys Alytaus onkologinių ligonių bendruomenei. Vyskupas V. Rimkus pabrėžė, kad psichosocialinė pagalba onkologiniams ligoniams yra svarbi gijimo dalis. Kelionė į Lurdą onkologiniams ligoniams gali turėti gilų emocinį ir dvasinį poveikį - ji suteiks vilties, vidinės stiprybės ir bendrystės jausmą.
Lurdo grotų bendra apžvalga ir reikšmė
Apibendrinant pristatytas Lurdo grotas Lietuvoje, galime pateikti jų pagrindinių charakteristikų lentelę:
| Lurdo grota | Įkūrimo metai | Pagrindinės savybės | Šaltinis / upelis | Būklė / statusas |
|---|---|---|---|---|
| Kretingos Lurdas | 1933 | Iš lauko akmenų, balto marmuro altorius, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Bernadetos statulos | Šaltinėlis ir Pastauninko upelis | Valstybės saugoma kultūros vertybė |
| Kartenos Lurdas | 1921 | Akmeninė grota, medinė koplyčia, Švč. Lurdo Marijos ir Kristaus su kryžiumi skulptūros | Stebuklinga gydomąja galia garsėjantis šaltinis | Atnaujinta 2005 m. |
| Plungės Lurdas | 1906 | Mūryta uola, medinė gotikinė koplyčia, balto marmuro altorius, Švč. Mergelės Marijos statula | Babrungo upė | Įtraukta į nekilnojamojo kultūros paveldo sąrašą, atstatyta 1990 m. |
| Nemunaičio Lurdas | 1937 | Viena didesnių, imituojančių natūralias uolas, su Lietuvos krikšto atminimo lenta, Švč. Mergelės Marijos statulėle | Nemuno upė | Svarbi dvasiniams ir paramos renginiams |
Šios grotos yra ne tik architektūriniai ar religiniai objektai, bet ir gyvybingos bendruomenių dvasinio gyvenimo centrai, saugantys istoriją, tikėjimą ir viltį. Jos liudija apie ilgametę piligrimystės tradiciją ir nuolatinį ryšį su tikėjimo ištakomis, net ir patyrusios apleidimo periodus sovietmečiu.