Žaliakalnis - unikalus Kauno rajonas, garsėjantis savo žaluma, medine architektūra ir turtinga istorija, kuriame gyveno daug žymių meno, architektūros ir sporto veikėjų. Šiame rajone spalvingi mediniai namai dera su modernizmo architektūros pavyzdžiais, o už kiekvieno kampo slypi intriguojančios istorijos. Prie Kauno prijungtas daugiau nei prieš 100 metų, Žaliakalnis išsaugojo savo unikalų žavesį ir identitetą. Šiandien pakviesime pasivaikščioti po Žaliakalnio gatves ir susipažinti su jo istorija, architektūra bei gyvenimo ypatybėmis.
Žaliakalnio istorijos vingiai ir Laikinosios sostinės epocha
Neretai, kalbėdami apie Pirmosios Respublikos laikotarpį, vadinamą "tarpukariu", įsivaizduojame jį apibendrintai. Tačiau tiesa ta, kad auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikomas XX a. 4 dešimtmetis, galbūt net 3-iojo pabaiga. 1922-ieji nebuvo starto metai. Tokie buvo 1919 m., kai Kaunas tapo de facto Lietuvos valstybės Laikinąja sostine, nes į miestą persikėlė Lietuvos valstybės centrinės valdžios institucijos. 1922-ieji buvo "pavaros perjungimo metai" - Kaunas perėjo iš pokario suirutės į atsikūrimo laikotarpį. Auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikytume 4 dešimtmečio pabaigą, kai miesto veidas (infrastruktūros prasme) jau buvo gerokai atsinaujinęs (įvestas vandentiekis, kanalizacija, pastatyti modernūs tiltai, kapitaliai sutvarkyta daug gatvių ir kt.), viešumoje dominavo moderni lietuvių kultūra.
3 dešimtmečio pradžioje Kaune trūko architektų, inžinierių, statybos technikų. Nebuvo gausu statybos amato meistrų, gebėjusių atlikti sudėtingus statybinius darbus, jie buvo labai paklausūs. Paprastų statybininkų mažai kvalifikuotiems darbams netrūko. Kaune buvo susitelkę gana daug menkos kvalifikacijos darbininkų, kurie dirbdavo padienius darbus statybose. Atlygis buvo didesnis negu žemės ūkyje, todėl bent kiek statybas išmanę ir fiziškai ištvermingesni vyrai stengdavosi statybose įsidarbinti šiltuoju metų laiku. 1920 m. Kaune pradėjo veikti Aukštesnioji technikos mokykla, ruošusi ir specialistus statybų sektoriui.
Kauno gatvės ir kasdienis gyvenimas 1922 metais
Kauno gatvių pavadinimai - tai istorijos atspindys, liudijantis apie miesto raidą ir permainas. Senieji pavadinimai, tokie kaip Kalnų gatvė (dabartinė V. Putvinskio gatvė), mena ankstesnius laikus, o naujieji pavadinimai įamžina žymių asmenybių atminimą. Su bibliografu Mindaugu Balkumi verčiant 1922-ųjų archyvus, galima sužinoti, kad V. Putvinskio gatvės 1922-aisiais dar nebuvo! Tiksliau, pati gatvė buvo - pirmiau vadinta Gornaja, tuomet Bergstrasse, o Lietuvai tapus nepriklausoma - Kalnų. Ir tik 1931-aisiais ji pakrikštyta čia stovinčiuose A. Žmuidzinavičiaus namuose, pas tapytojo žmoną, savo seserį, paskutinį gyvenimo mėnesį praleidusio Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjo garbei.
1922 m. Laisvės alėja buvo pilna žmonių judėjimo, transporto (daugiausia varomo vieno ar kelių arklių galia, automobilių mieste dar buvo labai nedaug). Gatvė buvo grįsta paprastais lauko akmenimis, jos šonuose driekėsi grioveliai lietaus nuotekoms subėgti (centralizuotos kanalizacijos sistemos dar nebuvo), virš šių griovelių kas keliasdešimt metrų buvo maži mediniai "tilteliai" pereiti ant šaligatvio, kuris neretai būdavo išklotas lentomis. Gatvės viduryje augo liepos (kaip ir dabar), vidurinė gatvės dalis buvo atskirta medinių kuoliukų eilėmis iš abiejų pusių. Tarp liepų suformuota pėsčiųjų alėja. Joje stovėjo mediniai suoliukai (be atlošo). Laisvės alėja kursavo arklių tramvajus ("konkė").
1922 m. Laisvės alėjoje buvo gausu įvairių verslo įstaigėlių (parduotuvių, kavinių, viešbučių, įvairių kontorų ir kt.). Tuomet šioje gatvėje skambėdavo įvairios kalbos. Be lietuvių, buvo plačiai paplitusios rusų, lenkų, jidiš kalbos. Privačių įstaigėlių iškabos dažniausiai būdavo parašytos keliomis kalbomis, didžiausiu šriftu lietuviškai (neretai su klaidomis), o mažesni užrašai - lenkų bei jidiš kalbomis. 1922 m. trikalbiai užrašai buvo visiškai legalūs.
Kauno gyventojų mozaika 1922 metais
1922-ųjų Kaunas buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. Tų metų birželio 1 d. Kauno miesto valdybos užsakymu atliktas visuotinis Kauno miesto ir priemiesčių gyventojų bei būstų surašymas. Jo duomenimis, Kaune gyveno 84 352 gyventojai. Tad apie pusę tuometinio Kauno gyventojų save laikė lietuviais. Tikėtina, kad daugiau negu pusė lietuvių 1918-1922 m. buvo atvykę į Kauną iš kitų Lietuvos vietovių. Čia jie mokėsi, ieškodavosi darbo. Gimusių ir augusių Kaune lietuvių tuomet dar buvo ženkli mažuma.
| Tautybė | Gyventojų skaičius (1922 m.) | Procentas nuo visų gyventojų |
|---|---|---|
| Lietuviai | 41 088 | 48,7 % |
| Žydai | 27 228 | 32,3 % |
| Lenkai | 8 311 | 9,9 % |
| Vokiečiai | 4 174 | 4,9 % |
| Rusai | 2 345 | 2,8 % |
| Gudai | 808 | 1 % |
| Kitos tautybės | 398 | 0,5 % |
Prie Kauno tuomet jau buvo prijungtos aplinkinės gyvenvietės: Šančiai, Žaliakalnis, dalinai Aleksotas, šiandien turinčios ryškius savo veidus, istorinį identitetą. 1922 m. Kauno teritorinės ribos nebuvo tiksliai nustatytos. 1918 m. rinkimuose į Kauno miesto savivaldybę be miesto branduolio vietovių dalyvavo gyventojai iš Aleksoto, Vilijampolės, Žemųjų Šančių, taip pat ir Žaliakalnio. Daugelis šių priemiesčių gyventojų dirbo Kauno centrinėje dalyje, buvo artimai susiję su miestu. Nekilnojamojo turto savininkai priemiesčiuose dažniausiai nebuvo patenkinti, kad jų valdos tapo Kauno miesto dalimi, nes išaugo mokesčių našta, padaugėjo įvairių prievolių miestui. Vilijampolėje ir Senamiestyje gyveno daug žydų. Žaliakalnyje buvo nemažai lenkakalbių gyventojų (ypač vakarinėje dalyje). Žemuosiuose Šančiuose gyveno gana daug vokiečių (jie ten pasistatė evangelikų baptistų, metodistų bažnyčias). Galima sakyti, kad 1922 m. bene lietuviškiausia Kauno dalis buvo Aleksotas.
Pramogos ir buitis tarpukario Kaune
1922 m. Kaune ir priemiesčiuose veikė 5 kino teatrai. Visi buvo įrengti kino teatrams nepritaikytose patalpose. Kino teatruose dominavo amerikietiški bei vokiški begarsio kino filmai. Pagal tuometinę tvarką filmų titrai būtinai turėjo būti lietuviški, greta jų galėjo būti ir titrai kitomis kalbomis (dažniausiai rusiškai). Tačiau praktiškai lietuviški titrai neretai būdavo su stambiomis gramatinėmis klaidomis. Tuo metu kino teatruose buvo rodoma daugiausia lengvo, pramoginio turinio filmų, būta ir erotinių. Kinas kaip pramoga buvo viena prieinamiausių masėms, bilietai nebuvo brangūs.
To meto Kaune veikė neblogų restoranų ("Metropolis", "Versalis"), tačiau kainos juose buvo aukštos ir eiliniai kauniečiai teikiamais gardumynais nelabai pasimėgaudavo. Kurortuose galėjo sau leisti atostogauti tik aukštesnieji visuomenės sluoksniai. 1922 m. Lietuvai dar nepriklausė Klaipėdos kraštas.
1922 m. Kaune buvo vadinamoji "butų krizė". Mieste labai stigo būstų, jų nuomos kainos buvo išaugusios, tad neretai kelios šeimos gyvendavo viename kukliame bute. Šeimos stalas ir gardumynai ant jo priklausė nuo socialinio statuso. Turtingesnieji galėjo sau leisti ir įvairesnę mitybą, daugiau mėsiškų patiekalų, įvairesnių vaisių ir daržovių. Dauguma šeimų maisto produktus įsigydavo turguose, rečiau parduotuvėse. Turtingesnės šeimos turėjo tarnaitę, kuri turguose ar kitur nupirkdavo maisto, iš upių ar šulinių atnešdavo vandens (vandentiekio dar nebuvo), sutvarkydavo namus, išskalbdavo drabužius. Darbininkų, smulkiųjų tarnautojų šeimose namų ūkį dažniausiai prižiūrėdavo šeimos moterys.
Pramonė Kauno priemiesčiuose
Žemuosiuose Šančiuose veikė stambi metalo apdirbimo įmonė - brolių Šmidtų fabrikas "Vestfalija" (įkurtas 1879 m.). Tarpukariu jį įsigijo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Fabrikas ir toliau gamino metalo gaminius. 1920 m. Žemuosiuose Šančiuose įsikūrė akcinė bendrovė "Ringuva", gaminusi aliejų, o vėliau ir muilą. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų sugrįžę lietuviai įsteigė akcinę bendrovę "Drobė", kuri 1922 m. Žemieji Šančiai pramonės įmonėms buvo patrauklūs tuo, kad čia ėjo geležinkelis, aplink gyveno daug darbininkijos, tad nebuvo žaliavų ir produkcijos transportavimo, darbuotojų stokos problemų. Šančiai net iš trijų pusių apsupti Nemuno, tad buvo patogūs ir medžio apdirbimo pramonei plėtotis.
Žaliakalnio architektūros perlas: mediniai namai ir Brazilka
Žaliakalnyje iki šiol išlikę mediniai namai, kurių istorijos skiriasi nuo eilinio medinuko, kadangi tarpukariu čia namus statėsi Kauno elito atstovai. Virtualus maršrutas suteikia galimybę neišeinant iš namų apžiūrėti medinius Žaliakalnio namus, kuriuos statėsi ar nuomojosi žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, kūrėjai. Galima atrasti kalvos šlaite suręstą kompozitoriaus Juozo Gruodžio namą, apžiūrėti namus, kuriuose gyveno žymusis keliautojas Matas Šalčius, tapytojai Jonas Šileika bei Viktoras Vizgirda ir kiti. Maršrute taip pat pristatomi mediniai namai, kuriuose šiuo metu įrengti memorialiniai muziejai, skirti ten gyvenusių žmonių atminimui. Dėmesio vertos istorijos neaplenkė šios vietos ir vėlesnėmis XX a. epochomis.
Brazilka - tai neoficialus Žaliakalnio rajonas, kuris pradėjo kurtis apie 1930 m. Šiame rajone, kuris ribojosi su P. Dovydaičio ir Anykščių gatvėmis, apsigyveno skurdūs žmonės, kurie nuomojosi žemę iš J. Sabaliausko. Brazilkos gyventojai statėsi namus iš bet kokių medžiagų - kartono, šiferio, metalo lakštų. Brazilkos gyventojai buvo vieningi, vienas kitą palaikė, buvo gana draugiški. Bendraudavo vieni su kitais, turėdavo susitikimo vietas, kur moterys kartu gamindavo vakarienę, vyrai kortom žaisdavo, vaikai visuomet šalimais lakstydavo. Brazilkos gyventojai buvo ganėtinai skurdūs.
Paveldosaugos iššūkiai ir nekilnojamasis turtas Žaliakalnyje
Po liūdnai pagarsėjusios Perkūno alėjos Art deco vilos griovimo istorijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija, atrodo, pradeda atidžiau žvelgti į tarpukario pastatų rekonstrukcijos atvejus Kauno Žaliakalnyje. Kaip praneša Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos, neseniai pradėtas tyrimas dėl galimai neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento Aušros g. Nustačiusi, kad 2020 metų lapkričio 10 dieną Kauno miesto savivaldybės administracija yra išdavusi statybą leidžiantį dokumentą statiniui Aušros g. Išsiaiškinta, kad pateiktame projekte numatyta minimo statinio - daugiabučio gyvenamojo namo - rekonstrukcija, kurios metu būtų performuojami turtiniai vienetai, keičiama patalpų paskirtis (negyvenamoji patalpa pastogė keičiama į gyvenamąją patalpą), stogas pakeliamas įrengiant trečio aukšto patalpas, taip pat turėtų būti atliekami fasado tvarkymo darbai. Remontuojant pastatą numatyti objekto prarastų fizinių savybių atstatymo darbai: stogo dangos, fasadų, langų, durų, turėklų ir kt. elementų dažymo spalviniai, apdailos keitimo sprendimai. Šiuo projektu esamo pastato tūris keičiamas didinant pastato aukšto skaičių iki 3 aukštų. Iki šios dienos statybos darbai Aušros g. Namo Aušros g. 23 Kaune rekonstrukcijos projektas (arch. UAB „Giedraitis & architektai“, PV R.Giedraitis, arch.
Pagal viešai prieinamus Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro duomenis, žemės sklypas, esantis Aušros g. 23, Kaune, į saugomą teritoriją nepatenka. Kadangi šiuo metu vis dar nėra sukurtos vieningos duomenų bazės, kurioje institucijos galėtų rasti informacijos apie visus kultūros paveldo statinius (informacija prieinama tik apie registruotus kultūros paveldo objektus), Statybos inspekcija, siekdama užtikrinti, kad Žaliakalnio vertingosioms savybėms nebūtų padaryta žala vykdant statybos darbus, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrių ir Kultūros paveldo departamentą dėl išvados, ar daugiabučio gyvenamojo namo Aušros g. VTPSI ir Kultūros paveldo departamento pareigūnai Petro Rusecko Art deco vilą Perkūno alėjoje taip pat užstojo tik prieš tai įsikišus neabejingai visuomenei. Vis dėlto tąkart sureaguota buvo jau prasidėjus šios architekto Aleksandro Gordevičiaus projektuotos vilos griovimo darbams. VTPSI ką tik pradėtas tyrimas dėl Aušros g.
Išsamesnę informaciją apie Žaliakalnio nekilnojamąjį turtą galite sužinoti susiradę jus dominantį adresą per paiešką, sąrašą ar žemėlapį. Nuomojami ir parduodami butai, namai Žaliakalnyje, kita statistinė informacija apie gyvenamąją aplinką ir gyvenimo kokybę. Parduodamo nekilnojamojo turto skelbimų ieškokite žemėlapyje arba įvedę savo pasirinkimus paieškos juostoje. Skelbimai apie parduodamus namus, butus, kotedžus, patalpas ir kitą nekilnojamąjį turtą - surenkami tik iš patikimų šaltinių.
Kaunas šiandien: modernumo ir istorijos dermė
Kaunas šiandien - turtingas savo istorija miestas, skaičiuojantis ne tik šimtmečius, bet ir epochas, palikusias neištrinamų bruožų miesto veide. Hanzos pirklių dvasia tebegyva senamiestyje, kuriame telpa ir žydiškojo Kauno pėdsakai. Naujamiestis ir Žaliakalnis žavi į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta modernistine architektūra, kuria malonu grožėtis tiesiog vaikštinėjant. Šiandien Kaunas - ne tik sporto, studentų, bet ir Lietuvos gatvės meno sostinė. Tai vienintelis miestas šalyje, kuriame šį žanrą aktyviai - ir morališkai, ir finansiškai - palaiko savivaldybės atstovai.
Gastroliavimas Kaune neatsiejamas nuo gastronominių patirčių. Kas tai bebūtų - ar skandinavų liaupsinamas restoranas "Uoksas", ar istorinės spurgos Laisvės alėjoje, ar "Oskaro" laureatės Helen Mirren įvertintų valgių ragavimas ir nakvynė imperatoriškuose apartamentuose baroko vienuolyne veikiančiame svetingumo komplekse "Monte Pacis". Neries, Nemuno ir Nevėžio, be abejo, ir Kauno marių pakrantės - nuostabios visais metų laikais. Itin gražus ir Jiesios draustinyje esantis pažintinis takas, o netikėtai atsiveriančios atodangos kiekvieną privers išsitraukti fotoaparatą. Na, o urbanistinių sprendimų nesibodinčių laukia net keliolika Kauno parkų, skaidrinančių ne tik miesto centro, bet ir gyvenamųjų rajonų atmosferą.
Itin patogus kelionės į Kauną "asistentas" - žemėlapių serija "It’s Kaunastic". Joje - per tris dešimtis unikalių maršrutų, vedančių istorijos ir dabarties takais. Naujausi, pastaraisiais metais pasirodę leidiniai, pasakoja apie Kauno tvirtovę, maldos namus, teatrus, Aleksoto bei Šilainių mikrorajonų įdomybes ir daug kitų dalykų.
Amžininkų atsiminimai apie Kauną
Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai, įžvalgos - tai tarsi gyvi istorijos liudytojai, kartais papildantys, o kartais paneigiantys istorikų teiginius. Sužinokite, kaip Kaunas atrodė XV-XX a. keliautojams, žurnalistams ar vietiniams gyventojams.
Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. aprašyme teigiama: "Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Upę pasiekiau tuoj po devynių, nuo šeštos valandos ryto nuvažiavęs septyniolika mylių. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškoje miesto dalyje. Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą. Malonu matyti šiuos žmones, užsiėmusius kuo nors kitu, bet ne smulkia prekyba ir sukčiavimu. Čia jie verčiasi visokiais amatais, kokių tik reikia gyvenimui ir patogumui."
Steponas Medekša, karaliaus sekretorius, Kauno žemės teismo teisėjas ir Vyriausiojo tribunolo deputatas, 1655 m. rašė: "Persikėlę ties Kaunu, ilgai sugaišę perkėloje, nes teko keltis valtimis, o arklius plukdyti, tądien nuvažiavome tik keturias mylias. Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Į visa tai su širdgėla vos galėjome žiūrėti. Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti."
Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riterio, 1413-1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną: "Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel)."
Apie 1812 m. įvykius Kaune aprašė nežinomas bernardinų vienuolis: "Prancūzai, kuomet įžengė į miestą, veržėsi į namu..." Ten, kur kadaise plytėjo tanki giria ir stūksojo vos keliolika sodybų, tarpukariu su trenksmu atėjo miestas. Kaunui tapus sostine, Žaliakalnyje kaip grybai po lietaus ėmė dygti menininkų, diplomatų, verslininkų namai, užsienio valstybių atstovybės, sporto halė, stadionas, radijo stotis, maldos namai, funikulierius... Kviečiame pasimėgauti šia ypatinga Kauno vieta, kurioje kulniuodami ramiomis gatvėmis gėrėsimės tapybiškais vaizdais ir mėgausimės intriguojančiais pasakojimais.
tags: #pietu #gatve #zalekalnis