Indija, garsėjanti savo kultūrų ir religijų įvairove, vis dar susiduria su giliai įsišaknijusiomis socialinėmis problemomis, kurių viena opiausių - kastų sistema. Ši hierarchinė visuomenės struktūra, gyvuojanti šimtmečius, lemia žmonių socialinę padėtį, galimybes ir netgi kasdienį gyvenimą. Nors oficialiai kastų diskriminacija yra uždrausta, jos atgarsiai vis dar jaučiami, ypač žemiausioje socialinės piramidės pakopoje - tarp dalitų, dar vadinamų „neliečiamaisiais“.
Kastų sistemos ištakos ir esmė
Kastų sistema - tai visuomenės susiskirstymas į uždaras grupes, paremtas gimimu ir paveldimu statusu. Ši sistema, įsišaknijusi hinduizme, tradiciškai skirstė žmones į keturias pagrindines varnas (luomus): brahmanus (šventikai), kšatrijus (kariai), vaišijus (pirkliai ir žemdirbiai) ir šudras (tarnai). Už šių varnų ribų egzistuoja dalitai, kurie istoriškai buvo laikomi „neliečiamaisiais“ ir atliekantys nešvariausius darbus. Luomai dažniausiai dalinasi į daugybę kastų (jāti), kurios dažniausiai grupuojamos pagal profesijas.
Pagal Arijų migracijos teoriją, kastų sistemą sukūrė į Indiją atvykusios arijų gentys. Jie atvyko turėdami savo socialinę sistemą, tris sluoksnius - šventikus (brahmanus), karius (kšatrijus) ir vaišijus. Vis tik su arijų migracijos mitu indai (ypač nacionalistai) linkę nesutikti ir tikina, kad vedos ir visa arijiška kultūra vystėsi Indijos subkontinente. Kaip ten bebūtų, faktas - ši sistema labai sena ir ją liudija vedose aprašytas Purušos mitas.
Anot šio mito, iš pirmapradžio kosminio žmogaus (puruša - sansk. žmogus) galvos buvo sukurtas brahmanų luomas, rankų - kšatrijų, kojų - vaišijų (tuomet matomai labiau siejama su žemdirbyste, bet vėliau buvo įtraukti ir pirkliai), pėdų - šudros. Į šiuos luomus neįeinantys žmonės vadinami neliečiamaisiais, tai gali būti mišrių šeimų vaikai, visi gyvenantys ne Indijoje (užsieniečiai, negimę šioje kastų sistemoje).
Kastų sistema ilgai buvo laikoma viena griežčiausių visuomenės sluoksniavimo formų pasaulyje ir yra būdinga Indijai bei jai artimiems kraštams, kuriuose paplitęs hinduizmas. Tokie įsitikinimai Indijoje susiformavo per daugelį metų. Kilme, papročiais, darbu ar verslu susijusiose uždarose žmonių grupėse ėmė galioti normos ir taisyklės, kurių buvo griežtai laikomasi, o už jų nepaisymą - baudžiama. Pavyzdžiui, už santuoką su kitos kastos atstovu žmogus galėdavo būti pašalintas iš kastos.
Britų valdymo įtaka kastų sistemos struktūrai
Yra nuomonių, kad kastų sistema ir jos skirtumai labai išryškėjo britų valdymo laikotarpiu (kiti teigia, kad išties kastų sistema buvo sukurta britų). Bandydami administruoti savo naująsias teritorijas, britai pradėjo surašymus, kuriuose buvo prašoma nurodyti ir savo kastą. Taip visuomenė buvo dar labiau struktūruota. Be to, geresnius administracinius darbus britai duodavo aukštesnėms kastoms. Pagal britų supratimą, vienos kastos buvo aukštesnės už kitas, ir norint gerai valdyti tą nenormalią Indiją, reikėjo išrinkti tinkamas kastas ar subkastas, per kurias visas valdymas ir vyktų. Taigi, britai visus klasifikavo kuo detaliau ir statė į kažkokią kastų hierarchiją. Jau per pirmus keliasdešimt britų valdymo metų kastų sistema gerokai suhierarchėjo ir susmulkėjo. Vietoje keturių bazinių kastų (varnų) ir kelių dešimčių kažkiek specializuotų ėmė rastis šimtai, o paskui - netgi ir tūkstančiai kastų. 1931 metais buvo sudarytas paskutinis kastų sąrašas - jame kastų jau buvo 3000.
Dalitų padėtis: istorinė diskriminacija ir dabarties iššūkiai
Dalitai, kurių Indijoje gyvena apie 200 milijonų, yra viena skurdžiausių ir labiausiai marginalizuotų grupių. Maždaug 160 mln. Indijos dalitų anksčiau buvo laikomi „neliečiamaisiais“ ir dirbdavo patį juodžiausią darbą. Istoriškai jie buvo atstumti nuo visuomenės, jiems draudžiama naudotis bendruomenių šuliniais, dalyvauti religinėse ceremonijose, o jų prisilietimas buvo laikomas suteršiančiu. Ši diskriminacija lėmė jų socialinę ir ekonominę atskirtį, ribodama galimybes gauti išsilavinimą, darbą ir teisingą atlygį.
Daugelis jų jaučiasi diskriminuojami iki šiol, nors Indija yra priėmusi tokį diskriminavimą draudžiančius įstatymus. Naujausių apklausų duomenimis, 30 proc. indų teigė, kad neleistų neliečiamiesiems įžengti į savo namų virtuvę ir naudotis tais pačiais įrankiais.
Diskriminacija pasireiškia ir kitų religijų atstovų tarpe:
| Religinė grupė | Procentas, vengiantis „neliečiamųjų“ |
|---|---|
| Indijos sikhai | 23% |
| Musulmonai | 18% |
| Krikščionys | 5% |
Kai kuriuose Indijos regionuose manoma, kad žmogų suteršia net ir ant jo kritęs neliečiamojo šešėlis.
Dalitai ir "nešvarūs" darbai
Didžioji dalis surinkėjų, padedančių sutvarkyti apie 40 proc. plastiko atliekų, Indijoje vadinami „neliečiamaisiais“. Tokiu žodžiu šioje valstybėje praminti žemiausios kastos gyventojai, neturintys jokių teisių ir atstumti visuomenės. „Neliečiamieji“ gyvena itin vargingai ir dirba nežmoniškomis sąlygomis, be to, neturi jokios atlygio garantijos. Ilgą laiką atliekų surinkėjai neturėjo nė asmens dokumentų ir dėl to nuolatos buvo persekiojami policijos.
Iran Hits U.S Destroyers LIVE: Khalij and Qader Missiles Wreak HAVOC on Trump’s NAVY in Hormuz
Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorė Kristina Garalytė sako, kad neliečiamybės fenomeno atsiradimą mokslininkai vertina labai įvairiai. Pavyzdžiui, kai kas aiškina, kad neliečiamybė atsirado dėl mišrių santuokų tarp skirtingų kastų narių, kiti teigia, kad galbūt labiau dėl darbų pasiskirstymo. „Kastų sistemos vaizduojamos kaip piramidė. Viršuje yra brahmanai, kurie įkūnija aukščiausią švarumo lygmenį, nes jų veikla tradiciškai susijusi su religine sfera (pavyzdžiui, šventųjų tekstų skaitymo ritualais), intelektualine veikla. O neliečiamieji yra visuomenės apačioje, nes per amžius buvo susiję su įvairiais suteršiančiais, purvinais darbais arba profesijomis: jiems buvo patikėta tvarkyti kritusius gyvulius, dirbti su jų oda, siūti batus arba kitus odinius daiktus, taip pat valyti tualetus ir t. t.“, - aiškina K. Garalytė. Anot jos, svarbu pažymėti, kad kastų sistema visada buvo kur kas sudėtingesnė, negu pasakojama Vedose. Tiesa, tokia kastų sistema ir neliečiamųjų fenomenas, kokį žinome dabar, atsirado palyginti neseniai.
Kova su kastų diskriminacija: įstatymai ir pozityviosios diskriminacijos politika
Indijai paskelbus nepriklausomybę 1947 m., kastų diskriminacija buvo pripažinta nusikaltimu, o neliečiamybės praktika uždrausta. Indijos Konstitucija uždraudžia diskriminaciją neliečiamybės pagrindu, bet ne kastų sistemą. Apie 1920 metus britai pradėjo naują politiką ir žemesnes kastas pradėjo paskirti į aukštesnius postus (pozityvioji diskriminacija). Šitas reiškinys (pozityvioji diskriminacija) vis dar gyvas ir moderniojoje Indijoje. Neliečiamieji ir žemesniosios kastos turi kvotas. Neliečiamiesiems rezervuojamas tam tikras kiekis vietų universitete, samdomuose darbuose, pvz., policijoje ir pan.
Tačiau, pasak Vytauto Didžiojo universiteto doktorantės ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorės Kristinos Garalytės, rezervacijų politika Indijoje vertinama labai daugiaprasmiškai. Be abejo, ji reikalinga socialiai pažeidžiamoms grupėms, tokioms kaip buvę neliečiamieji arba gentinės bendruomenės, nes šių žmonių socialinė ir ekonominė pažanga be valstybės įsikišimo sunkiai įsivaizduojama ir, ko gero, beveik neįmanoma. Tačiau atlikti tyrimai ir besitęsiantys įvairūs protestai, pabrėžia politologė, liudija, kad kvotų sistema sąmoningai neįgyvendinama iki galo. Pavyzdžiui, daugelis socialiai pažeidžiamoms grupėms rezervuotų vietų yra neužpildomos sistemingai ir sąmoningai, bandant išlaikyti aukštesnių kastų dominavimą. Tai dažnai kelia nepasitenkinimą tarp kitų indų.
Protestai dėl kvotų ir socialinė įtampa
Trečią vasario savaitgalį Indijos gatvėse kilo protestai. Šimtai džatų bendruomenės narių reikalavo, kad ir jiems būtų nustatytos kvotos itin paklausioms darbo vietoms valstybinėse institucijose bei studijų vietos universitetuose. Pasak pareigūnų, kai kuriuose rajonuose jau atšaukta komendanto valanda, kuri buvo įvesta, kai penktadienį smurtas įsiplieskė Harijanos valstijoje, paaštrėjus protestams, vadovaujamiems džatų kastos narių, kurių dauguma užsiima ūkininkavimu. „Žuvo 19 žmonių, o dar per 200 buvo sužeisti“, - naujienų agentūrai AFP sakė Harijanos vyriausiasis sekretorius P.K.Dasas. Valstijos vyriausybė sekmadienį sutiko su džatų bendruomenės reikalavimu, kad jiems būtų nustatytos kvotos itin paklausioms darbo vietoms valstybinėse institucijose, taip pat studijų vietoms universitetuose. Džatų kastos nariai sako, kad jiems sunku susirasti darbą, nors Indijos ekonomika sparčiai auga.
Pokyčiai ir iššūkiai: kastų sistemos transformacija šiuolaikinėje Indijoje
Nors kastų sistema oficialiai panaikinta, jos įtaka vis dar jaučiama, ypač kaimo vietovėse ir tarp žemiausio visuomenės sluoksnio. Tačiau globalizacija, urbanizacija ir švietimas skatina pokyčius, mažindami kastų skirtumus ir suteikdami galimybių dalitams kilti socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu.
Jau daugiau nei dvylika metų į Indiją keliaujanti Eglė Kauneckienė, Ajurvedos centro „SPA Shanti“ vadovė, teigia, kad šiandien ribos tarp kastų didmiesčiuose beveik išsitrynusios, tačiau provincijose arba tarp žemiausio visuomenės sluoksnio žmonių dar galima pastebėti šios sistemos „likučių“. „Nemažai Indijos piliečių vis dar laikosi nuostatos, kad gimęs šlavėju, šventiku netapsi. Viskas nulemta kastos. Tiesa, pažįstu ir nemažai indų, kurie vadovaujasi vedomis - šventaisiais raštais, kuriuose teigiama, kad ne kasta lemia žmogaus likimą, o prigimtinės savybės“, - pasakoja E. Kauneckienė.
Nemenka išlikusi diskriminacija verčia neliečiamuosius ieškoti išeičių, kaip savo statusą pakeisti. Dalis jų keičia religiją tikėdamiesi, kad islamo, budizmo ar krikščioniška bendruomenė juos priims kaip lygius. Kelias savaites neliečiamųjų ramnamių bendruomenėje gyvenusi K. Garalytė pastebi, kad į neliečiamųjų pastangas pakeisti savo statusą reaguojama labai įvairiai.
Vis dėlto, nors dažniausiai kalbama apie kastos pakeitimą, pasak K. Garalytės, pasigirsta kalbų ir apie visišką jų panaikinimą: „Apie būtinybę panaikinti kastas kalbama jau labai seniai, dar kolonijiniu laikotarpiu krikščionių misionieriai kritikavo kastų sistemą ir laikė ją viena pagrindinių Indijos atsilikimo ir indų moralinės degradacijos priežasčių. Yra žmonių, kurie visomis išgalėmis siekia kastinės santvarkos panaikinimo. Tai buvę neliečiamieji, kitaip - dalitai. Tačiau, kaip pastebi K. Garalytė, pavyzdžiui, dalitų revoliuciniai siekiai yra apriboti rezervacinę valstybės politiką, tačiau, nors jie ir siekia atsikratyti buvusių neliečiamųjų tapatybės, būtent per ją gauna valstybės teikiamas privilegijas. „Rezervacijų įstatymai, dėl kurių dabar ir vyksta protestai Harijanos valstijoje, yra viena iš kertinių priežasčių, palaikančių kastų gyvybingumą.
Dalitų kasdienybė ir jaunimo požiūris
Apie žemiausią Indijos visuomenės sluoksnį neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“ pasakoja ir JAV rašytoja, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo. Minėtą knygą 8 įtakingi JAV dienraščiai ir leidiniai įvardijo kaip vieną iš 10 geriausių metų knygų. Už indo ištekėjusi ir keletą metų Indijoje gyvenusi JAV žurnalistė atskleidžia vieno iš tūkstančio Mumbajaus lūšnynų - Anavadžio - žmonių kasdienybę, jų viltis ir likimus. Vienas iš knygos veikėjų Abdulas buvo įsitikinęs, kad „daugiakalbiame mieste žmonės rūšiuojami lygiai taip, kaip jis rūšiuoja atliekas - panašus su panašiu“. Autorė rašo, kad visas dienas praleisdamas tarp šiukšlių krūvos, Abdulas negalėjo matyti, kad šiais laikais senieji prietarai ir išankstiniai įsitikinimai dažnai nebegalioja.
JAV nacionaline knygų premija „National Book Award“ įvertintoje knygoje pasakojama ir apie pirmąją Anavadyje gimusią mergaitę Miną ir jos draugę Mandžu. Merginos buvo iš skirtingų kastų, tačiau tai joms nesukliudė susidraugauti ir bendrauti. „Kaip ir dauguma jaunų anavadiečių, merginos manė, kad vyresniems žmonėms būdingas atsižvelgimas į kastas yra nereikšminga atgyvena. Mandžu ir Mina tapo draugėmis, nes abi mėgo šokti, ir draugėmis išliko, nes mokėjo saugoti viena kitos paslaptis“, - leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje rašo K. Boo.
Politinis gyvenimas ir apgaulės
Rašytoja vaizdžiai aprašo ir vienus rinkimus, kurių metu kandidatūras buvo leista kelti tik žemutinės kastos atstovams. Tokiu būdu Indijos vyriausybė siekė, kad tarp šalies lyderių padaugėtų istoriškai atskirtų žmonių. Ne vienas vietos savivaldos narys nusprendė meluoti apie savo tikrąją kilmę. Tarp jų - ir Subašas Savantas. „Nors Subašas Savantas nebuvo kilęs iš žemos kastos, jis tiesiog suklastojo naują kastos pažymėjimą, naują gimtinę, naujus protėvius, kad galėtų iškelti savo kandidatūrą. Tą patį padarė dar bent dešimt kandidatų kitose miesto rinkimų apylinkėse“, - rašoma knygoje. Tokios apgavystės Indijoje nestebina E. Kauneckienės. Pasak jos, politinis Indijos gyvenimas yra tikras šou, kur kiekvienas politikas turi būti geras aktorius - kuo daugiau rodytis viešumoje, net filmuotis kine. Melas apie savo kastą - savotiška šio šou dalis.
Verslo indėlis į socialinę integraciją
Atsivėrus „neliečiamųjų“ problemoms, iniciatyvą prisidėti prie pokyčių užtikrinant stabilesnį gyvenimą ir sąžiningą atlygį rodo ir verslo atstovai. Pavyzdžiui, pasaulinė grožio kompanija „The Body Shop“ pradeda naują bendruomenių plastiko prekybos projektą kartu su organizacija „Plastic For Change“. Šios organizacijos surinktą plastiką pradės naudoti plaukų priežiūros priemonių buteliukų gamyboje. Remiantis kompanijos inicijuota bendruomenių prekybos programa bus nupirkta 900 tonų plastiko ir pagerintos daugiau nei 2500 atliekų rinkėjų darbo sąlygos. Laiku sumokamas sąžiningas atlygis, suteikiamos galimybės gauti švietimo, sveikatos priežiūros bei finansines paslaugas.
Naujas prezidentas - naujos galimybės?
2017 m. Indijos prezidentu išrinktas Ramas Nathas Kovindas, žemiausios kastos atstovas. Jo išrinkimas buvo vertinamas kaip simbolinis žingsnis į priekį, galintis sustiprinti dalitų įgalinimą ir socialinę integraciją. Tikėtinas laimėtojas, 71 metų Ramas Nathas Kovindas, yra buvęs rytinės Biharo valstijos gubernatorius, seniai priklausantis hinduistų grupei „Rashtriya Swayamsevak Sangh“ („Nacionalinis savanorių korpusas“), kuri kaltinta neapykantos musulmonams kurstymu. R. N. Kovindas taip pat yra žemiausios Indijos kastos atstovas. Anksčiau nemažai neliečiamųjų yra žinoma ir tarp valdančiųjų, pvz., prezidentas K. R. Narayanan (1997-2002) buvo iš žemesnės kastos.
Kastų sistemos suvokimas Vakarų pasaulyje
Kastų sistema vakaruose truputį hiperbolizuojama ir egzotikuojama. Išties, tai tiesiog socialinė sistema, kurią turi visos bendruomenės - Europoje viduramžiais buvo feodalinė sistema. Indijoje į kastas skirstosi ne tik hindustai, kastų sistemas rasite ir tarp Indijos musulmonų, sikhų, budistų ir kt. Pati E. Kauneckienė teigia, kad daugiau nei milijardą gyventojų skaičiuojančios Indijos neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu ir apibendrinti. Tai galioja ir kalbant apie kastas. Vieni bando griauti griežtas tradicijas ir įsitikinimus, kiti laikosi stipriai įsikibę kastų sistemos normų ir prietarų, dažnai nematydami, kad visuomenė po truputį keičiasi ir laisvėja.