Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktai yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis gilias istorines šaknis ir darantis didelę įtaką visam Kaukazo regionui. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti šių konfliktų priežastis, eigą, pasekmes, taip pat apžvelgti dabartinę situaciją ir galimus ateities scenarijus.
Istorinis kontekstas
Norint suprasti dabartinę situaciją, būtina atsigręžti į praeitį ir išanalizuoti istorinius įvykius, kurie formavo šių regionų likimą. Dabartinio Sakartvelo teritorijoje žmonės apsigyveno ankstyvajame paleolite. Neolite paplito žemdirbystė ir gyvulininkystė, antro tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje-pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje bronzos, 9-7 a. pr. Kr. - geležies apdirbimas. Čia gyvenusios gentys (kolchai, moschai ir kitos) minimos pirmo tūkstantmečio prieš Kristų Asirijos ir Urartu šaltiniuose. 6 a. pr. Kr. dabartinio Sakartvelo teritorijos vakarinėje dalyje susikūrė graikų mituose minima Kolchidės karalystė, vėliau kolonizuota Mileto graikų, 4-3 a. pr. Kr. Kuros slėnyje - Kartlija. Sakartvelas 66-64 pr. Kr. priklausė Romai. Nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė. Apie 330 ji tapo valstybine religija Kartlijoje, 6 a. - Kolchidėje (Lazikoje). 4 a. sukurtas gruzinų raštas. 4-6 a. dėl Sakartvelo varžėsi ir kariavo Persija su Bizantija. 7 a. antroje pusėje Kartliją užkariavo arabai. 8 a., silpstant Kalifatui ir Bizantijai, Sakartvelo žemėse susikūrė keletas valstybių: Kachetija, Eretija, Abchazija ir Tao-Klardžetija, valdoma Bagrationų, kurie nuo 888 titulavosi Sakartvelo karaliais. 11 a. pradžioje vienas jų, Bagratas III (valdė 975-1014), suvienijo Vakarų ir dalį Rytų Sakartvelo. Šalį vienyti baigė Dovydas IV Statytojas (valdė 1089-1125), kuris išvijo nuo 11 a. antros pusės puldinėjančius seldžiukus, 1122 atkariavo iš arabų Tbilisį (čia iš Kutaisi perkėlė sostinę). Didžiausią galią Sakartvelas pasiekė valdant karalienei Tamarai (1178-1215); driekėsi nuo Juodosios iki Kaspijos jūros, jos vasalais buvo Şirvanas ir Trapezuntas.
Šį klestėjimo laikotarpį 1220 nutraukė mongolų įsiveržimas. Sakartvelas silpo ir 15 a. antroje pusėje suskilo į Kartlijos, Kachetijos, Imeretijos karalystes ir Gurijos, Megrelijos, Abchazijos, Svanetijos, Samcchės kunigaikštystes. Turkams 1453 užėmus Konstantinopolį, nutrūko Sakartvelo ryšiai su krikščioniškaisiais Vakarais. Nuolatinių karų sukelti ūkio sunkumai bei Dagestano kalniečių puldinėjimai vertė Sakartvelo valdovus ieškoti Rusijos paramos. 1783 Iraklijus II su imperatore Jekaterina II pasirašė Georgijevsko traktatą, kuriuo priėmė Kartlijos-Kachetijos nepriklausomybę garantuojančios Rusijos globą, tačiau per 1795 Persijos antpuolį Sakartvelui pagalbos nesuteikė. 1801 Rusija, nepaisydama Georgijevsko traktato, užėmė Kartliją-Kachetiją, o Bagrationus nušalino nuo valdžios. 19 a., daugiausia po karų su Persija bei Turkija, Rusija užėmė ir kitas Sakartvelo žemes: 1810 Imeretiją ir Abchaziją (1864 vietoj kunigaikštystės įkurta Suchumio apygarda), 1829 - Guriją, 1857 - Megreliją, 1858 - Svanetiją, 1878 - Poti ir Batumi uostus.
Šiaurės Osetija Rusijos imperijos dalimi tapo 1774 metais ir iki šiol yra Rusijos Federacijos dalimi. Pietų Osetija buvo prijungta prie Gruzijos. 1801 metais Pietų Osetija ir Gruzija tapo Rusijos imperijos dalimi. Apie 950 metus Gruzijos monarchija aneksavo Abchazijos karalystę. 16 amžiuje, po to kai iširo Gruzijos karalystė, vėl iškilo nepriklausoma Abchazijos kunigaikštystė.
Konfliktų genezė
Priešpriešos tarp gruzinų ir osetinų apraiška siejama su Pirmuoju pasauliniu karu ir bolševikine Rusija. Tuo metu Gruzijoje formavosi nacionalinė valstybė ir osetinai tuo metu vis dėlto nepritarė toms idėjoms, jie palaikė bolševikinės Rusijos siekius. Natūraliai jie turėjo ten savo sąjungininką ir būtent pirmieji kariniai ir kruvini susidūrimai tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos įvyko 1919-1920 metais.
Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metais Šiaurės Osetija trumpai tapo Tarybine Kalnų Respublika. 1990 metais Šiaurės Osetijos Socialistinė Respublika tapo pirmąją autonomine respublika paskelbusia savo nepriklausomybę ir 1991 metais buvo pervadinta į Šiaurės Osetijos Respubliką. Pietų Osetija būdama pavergta tuo metu save pasiskelbusios Gruzijos Demokratinės Respublikos simpatizavo Tarybinei Rusijai ir Bolševikams. 1918-1920 metais Osetijos-Gruzijos karinio konflikto metu buvo kilę keletas sukilimų, kuriais buvo siekiama atsiskirti nuo Gruzijos valdomos Menševikų vyriausybės. Demokratinės Gruzijos Menševikų vyriausybė žiauriai numalšino Pietų Osetinų sukilimą. Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metų balandžio mėnesį Pietų Osetija tapo Pietų Osetijos autonomine Apskritimi Gruzijos sudėtyje.
1989 metais didėjant Gruzijos ir Osetijos nacionalizmui didėjo priešprieša ir tarp Pietų Osetijos ir Gruzijos. 1989 metais Gruzijos Aukščiausioji Taryba Gruzinų kalbą paskelbė valstybine visoje Gruzijoje, tame tarpe ir Pietų Osetijoje. Tuomet Pietų Osetijoje buvo prisimintas ir Gruzijos-Osetijos 1918-1920 metų karas, kurį Pietų Osetinai laikė karu dėl nepriklausomybės nuo Gruzijos, o šio sukilimo žiaurų nuslopinimą Pietų Osetinai laikė Gruzijos vykdytu genocidu. Todėl 1990 metų rugsėjo 20 dieną Pietų Osetijos Autonominės Apskrities Liaudies Taryba Pietų Osetiją paskelbė nepriklausoma Pietų Osetijos Demokratine Respublika TSRS sudėtyje, o 1918-1920 metų Gruzijos-Osetinų karinį konfliktą įvertino kaip Gruzijos Demokratinės Respublikos vykdytą genocidą Pietų Osetijoje. Tokią pačią rezoliuciją dėl Gruzijos vykdyto genocido priėmė ir Šiaurės Osetijos vyriausybė. 2001 m. balandžio 8 d. referendumu priimta Pietų Osetijos Konstitucija. 2006 m. lapkričio 12 d. remiantis referendumo rezultatais Pietų Osetija paskelbė savo nepriklausomybę, kurią vėliau pripažino keturios valstybės: Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Tuvalu.
Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1917 metais save pasiskelbusi nepriklausoma demokratinė Gruzijos Menševikų vyriausybė 1918 metais jėga prijungė Abchaziją prie Gruzijos. 1931 metais J. Stalinas, pats būdamas Gruzinas „dovanojo“ Gruzijai Abchaziją, kurią paskelbė Abchazijos Autonomine Tarybų Socialistine Respublika (AATSR) Gruzijos sudėtyje. Stalino valdymo laikais buvo uždarinėjamos Abchazų mokyklos, o Abchazų vaikai buvo verčiami mokytis Gruzinų kalbos. Po Stalino mirties Abchazams buvo duotos didelės teisės autonominės respublikos valdyme.
Prasidėjus Tarybų Sąjungos irimui pradėjo didėti etniniai nesutarimai tarp Abchazų ir Gruzinų. Daugelis Abchazų priešinosi „nepriklausomos“ Gruzijos tapimui, nes bijojo, kad Gruzija tapusi nepriklausoma taps nekontroliuojama ir sunaikins Abchazų autonomiją. Todėl Abchazai siekė tapti savarankiška tarybine respublika Kaukazo regione. 1991 metų balandžio mėnesį Gruzijai paskelbus nepriklausomybę, sekančių 1992 metų vasario 21 dieną Gruzijos Karinė Taryba paskelbė, kad panaikina Tarybų Gruzijos Konstituciją ir atstato 1921 metų Gruzijos Demokratinės Respublikos konstituciją.
Kariniai konfliktai ir jų pasekmės
Didėjant politinei įtampai 1991 metų sausio 5 dieną prasidėjo pirmasis Gruzijos-Pietų Osetinų karas, kuris tęsėsi iki 1992 metų. Šio karo metu Gruzijos kariuomenė sudegino daugelį Pietų Osetijos kaimų. 2008 rugpjūčio 8 dieną Gruzijos pro-Amerikietiškas prezidentas Saakašvilis pradėjo antrąjį karą prieš Pietų Osetiją siekadamas ją vėl okupuoti.
Prieš devynerius metus, 2008 m. rugpjūčio 7-8 d. naktį, Pietų Osetijoje prasidėjo karinis konfliktas, kuris tapo nesibaigiančiu Rusijos karu prieš Gruziją. Konfliktas prasidėjo tarp prorusiškos Pietų Osetijos milicijos ir Gruzijos kariuomenės, kuri siekė didesnės kontrolės regione. Kitą dieną į konfliktą įsitraukė nuo 1992 m. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje Rusijos dislokuotos vadinamosios taikdarių pajėgos bei iš Šiaurės Kaukazo atskubėjusi ginti „savo piliečių“ Rusijos kariuomenė. Konflikto metu Rusijos pajėgos puolė gruzinus tiek Pietų Osetijoje, tiek Abchazijoje - po penkių dienų Gruzijos kariuomenė buvo nugalėta ir išvaryta kartu su dar 20 tūkstančių Gruzijos piliečių, gyvybiškai svarbi infrastruktūra sunaikinta, o strategiškai svarbių miestų kontrolė buvo perimta į Rusijos kariuomenės rankas.
Šis karas turėjo didelių pasekmių:
- Žuvo daug civilių gyventojų ir karių.
- Dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus ir tapti pabėgėliais.
- Buvo sunaikinta infrastruktūra ir ekonomika.
- Padidėjo etninė įtampa ir nepasitikėjimas.
- Rusija pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, o tai dar labiau apsunkino situaciją.
Abchazijoje iki 1994 m. vyravo gruzinai - dauguma jų irgi išvyti, Abchazijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 525 tūkst. iki 200 tūkst. Toks pat likimas ištiko ir Pietų Osetijos gruzinus. Šitaip Užkaukazėje gyvenamosios vietos neteko kas dešimtas.
Svarbiausi istorijos aspektai – Rusijos ir Gruzijos karas
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1918-1920 | Osetijos-Gruzijos karinis konfliktas ir sukilimų numalšinimas. |
| 1921 | Pietų Osetija tapo Pietų Osetijos autonomine apskritimi Sakartvelo sudėtyje. Abchazija prijungta prie Sakartvelo. |
| 1931 | Abchazija paskelbta Abchazijos Autonomine Tarybų Socialistine Respublika (AATSR) Sakartvelo sudėtyje. |
| 1990 rugsėjo 20 | Pietų Osetija paskelbė nepriklausomą Pietų Osetijos Demokratinę Respubliką TSRS sudėtyje. |
| 1991 sausio 5 | Pirmasis Sakartvelo-Pietų Osetinų karas. |
| 1992 vasario 21 | Sakartvelas atstato 1921 metų Sakartvelo Demokratinės Respublikos konstituciją. |
| 2006 lapkričio 12 | Pietų Osetija paskelbė savo nepriklausomybę. |
| 2008 rugpjūčio 8 | Antrasis karas prieš Pietų Osetiją, Rusijos įsitraukimas. |
Dabartinė situacija ir „borderizacija“
Šiandien Rusija kartu su Nikaragva, Venesuela ir Nauru yra pripažinusios šias teritorijas nepriklausomomis valstybėmis, nors faktiškai galime jas vadinti Rusijos aneksuotomis teritorijomis. Abchazija yra pripažinusi Pietų Osetiją ir atvirkščiai. Taip pat jas pripažįsta bandančios atsiskirti Padniestrės (Moldova) ir Kalnų Karabacho (Azerbaidžanas) teritorijos.
Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijose dauguma gyventojų turi Rusijos pilietybę, rusų kalba yra pripažinta valstybine, o Rusijos rublis yra šių sričių nacionalinė valiuta. 2015 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Dūmoje ratifikavo aljanso ir tolesnės Pietų Osetijos integracijos į Rusiją sutartį. Pagal šią sutartį Rusija aneksavo dalį Pietų Osetijos ir pareiškė esanti atsakinga už visos likusios Pietų Osetijos gynybą ir saugumą, tolesnę integraciją vidaus politikoje bei visus klausimus ir sprendimus, susijusius su Pietų Osetijos užsienio politika. Kremliuje toliau kalbama apie absoliučią Pietų Osetijos aneksiją ir prijungimą prie Šiaurės Osetijos, kuri priklauso Rusijai. Deja, Pietų Osetijos visuomenė tokiai baigčiai neprieštarauja.
Lyginant Abchaziją su Pietų Osetija, integracijos į Rusiją siekiai Abchazijoje yra šiek tiek silpnesni, nors teritorija visiškai atsisako bendradarbiauti su Gruzija. Tačiau, skirtingai nei Pietų Osetija, Abchazija nesiekia visiškos integracijos į Rusiją ir teikia pirmenybę nepriklausomos valstybės statusui. Net apie 80% abchazų pasisako už nepriklausomybę ir tik 20% už integraciją su Rusija. Deja, tik 15% Abchazijos teritorijos gyventojų pasisako už integraciją su Gruzija.
Nors Gruzija bandė susigrąžinti Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas - tai vykdė nesėkmingai, nes visada sulaukdavo ginkluoto Rusijos pasipriešinimo, tai lėmė dar didesnį teritorijų praradimą. Gruzija bandė laimėti Pietų Osetijos ir Abchazijos simpatiją, teikdama humanitarinę paramą, tačiau tai darė nesėkmingai, ir kontrastas tarp gyvenimo lygio Gruzijoje vienoje pusėje ir Pietų Osetijoje bei Abchazijoje kitoje pusėje tapo dar ryškesnis. Taip pat Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams buvo suteikti neutralūs atpažinimo ir kelionės dokumentai, leidžiantys jiems gauti išsilavinimą ir gydymą Gruzijoje, tačiau „neutralūs“ pasai buvo aršiai kritikuojami Rusijos, kuri bijojo didesnės Gruzijos įtakos regione.
„Borderizacija“ ir jos pasekmės
Rusijos kontroliuojamos išorinės sienos su Gruzija ir nesibaigianti „borderizacija“ šiandien yra kone didžiausia problema ir grėsmė Gruzijai bei jos tolesnei integracijai į Vakarus. Vadinamoji „borderizacija“ susideda iš dviejų problemų. Pirmoji - tai anksčiau buvusios tik teorinės ribos tarp Gruzijos vertimas į fizinę sieną, apjuostą spygliuota viela, sužymėtą pasienio ženklais ir kontroliuojamą Rusijai pavaldžių patrulių. Antroji - tai nuolat perkeliami pasienio ženklai giliau į Gruzijos teritoriją. Ši tipiška Rusijos strategija, skirta destabilizuoti Gruziją, tęsiasi nuo pat 2008 m. ir taip Rusija veržiasi Tbilisio link, kuris yra tik 45 km nuo šiuo metu kontroliuojamos Rusijos teritorijos. 2015 m. liepos 10 d. Rusija tylomis perstatė riboženklius ir užėmė dar 1,5 km teritorijos, į kurią taip pat patenka apie 200 m. Baku-Supsos naftotiekio. Nors iki šiol nebuvo sutrikdyta vamzdyno veikla - tai yra akivaizdi Rusijos provokacija. Taip pat šiuo metu siena yra arti strategiškai svarbios Rytų-Vakarų magistralės, kuri yra pagrindinis transporto koridorius, jungiantis įvairius valstybės regionus. Šią vasarą, prieš pat Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimą Hamburge, Rusijos pajėgos, saugančios okupuotos Pietų Osetijos pasienį su Gruzija, perkėlė pasienio žymeklius dar toliau į Gruzijos teritoriją.
Gruzijos vyriausybė ir prezidentas smerkia Rusijos veiksmus, tačiau stengiasi išlikti kantrūs ir atsargūs bei atsilaikyti prieš Rusijos provokaciją. Tačiau tokios Gruzijos pozicijos nepripažįsta ne tik Gruzijos piliečiai, bet ir Jungtinių Tautų Organizacija. Nuolatinė „borderizacija“ - tai didžiausias trukdys Gruzijai prisijungti prie NATO. Nepaisant to, jog NATO išreiškė poziciją, kad šis konfliktas nėra trukdys Gruzijai prisijungti prie Aljanso, ateis laikas, kai Gruzija privalės apsispręsti dėl šių teritorijų statuso, savo suverenumo bei aiškių teritorinių ribų. Todėl vykdoma „borderizacija“ - tai aiški Rusijos provokacija ir trukdys Gruzijai integruotis į Vakarus.
Medijų vaidmuo ir visuomenės informuotumas
Kalbant apie kartveliškas medijas, jos tiesiog ignoruoja šiuos klausimus ir niekaip nenušviečia regiono problemų. Derybiniai klausimai aprašomi pranešimuose spaudai. Dažniausiai rašoma tik apie neeilinius įvykius, pavyzdžiui, „perplaukė Ingurio upę ir žuvo“, „ką nors nužudė“, „ką nors užėmė“. Kasdienė buitis medijose vietos neranda. Veikia tik kelios naujienų agentūros, kurios domisi šiais klausimais ir juos giliau nagrinėja. Tai galioja kalbant ne tik apie konfliktų pilkąsias zonas ir taikdarystę, bet ir, pavyzdžiui, apie smurto artimoje aplinkoje vaizdavimą. Šia tema prabylama tik tada, kai praliejamas kraujas, kai įvyksta žmogžudystė ar kas nors šokiruojančio. Tačiau nutylima, kai asmuo, išžaginęs moterį, lieka nenuteistas. Jei medijos pasakotų apie tai, o ne ieškotų sensacijų, smurto lygis neabejotinai nukristų.
Todėl taikdarystės procesuose žurnalistų vaidmuo yra labai svarbus - kad žmonės, gyvenantys viename regione, žinotų vieni apie kitus. Nekalbu apie didesnius regionus, tokius kaip Pietų Kaukazas ar Kaukazas, kalbu apie vidų - Sakartvelą ir atskilusius jo regionus Abchaziją ir Pietų Osetiją. Jeigu atliktume apklausą apie aktualiausias problemas, taikdarystės ir konflikto klausimai nepatektų net į trejetuką. Jie atsidurtų kur nors paskutinėse pozicijose, nes žmonėms svarbesni socialiniai klausimai, sveikatos apsauga. Taikdarystė jiems neaktuali, nes jie tiesiog nežino, kas vyksta pasienyje. Medijos turi daugiau informuoti apie tai - ir ne tik neigiamai, kaip visi įpratę. Yra daug pozityvių istorijų, taip pat ir apie moteris, tiek iš šios, tiek iš kitos sienos pusės. Kalbėkime ir apie sėkmes, ir apie problemas. Jeigu man parodys žmogų, kuris nori save realizuoti, bet susiduria su tam tikrais sunkumais, aš, kaip skaitytoja iš Tbilisio, būsiu su juo solidari, galbūt norėsiu jam padėti - taip taikdarystė tik stiprės. Jeigu nieko vieni apie kitus nežinosime ir nebūsime vieningi, nebūsime ir vienas kito dalimi.
Lygių teisių ir lygios galimybės turėtų būti pagrindinis prioritetas. Taip pat, ekonominis ir politinis moterų įgalinimas. Be šių dviejų komponentų negalėsime apsaugoti moterų. Lyčių lygybė yra ypač svarbi sprendimų priėmimo lygmeniu - kad galėtume visur dalyvauti, taip pat ir taikdarystės procesuose. Kai politikai dėlioja prioritetus, jie turi galvoti, klausti žmonių - mūsų, jūsų, visų - kaip tai reikėtų padaryti. Be abejo, taikdarystė susijusi su sveikatos apsauga, tad pastaroji yra ypač svarbi. Pavyzdžiui, jeigu skiepas nuo koronaviruso sprendžia šią problemą, ir rusiška, ir abchaziška, ir kartveliška pusė turėtų skirti skiepų žmonėms iš Abchazijos (Sakartvelas norėjo pasidalinti vakcinomis su Abchazija, tačiau ji jų nepriėmė. Abchazija gavo vakcinų iš Rusijos, bet jomis skiepytis gali tik Abchazijos pasus turintys piliečiai, todėl ten gyvenantys vietiniai kartvelai lieka už borto).
Svarbiausi istorijos aspektai – Rusijos ir Gruzijos karas
Vakarų valstybių vaidmuo ir perspektyvos
Dėl jau devynerius metus blogėjančios padėties kaltos ir Vakarų valstybės, kurios nuvertina Rusijos karinę grėsmę ir įsišaknijusias imperialistines ambicijas bei paviršutiniškai žvelgia į Rytų Europos valstybių istorinę patirtį ir poziciją Rusijos klausimu. Nepaisant skambių vertybinių deklaracijų, Vakarams Gruzija neįdomi daug metų. Ta pati situacija ima kartotis ir su Ukraina. Abu Europos Sąjungos pasienyje vykstantys karai daugeliui ES politikų atrodo kaip nereikšmingi įšaldyti konfliktai. Tačiau - tai nėra dar vienas konfliktas pasienyje, tai - principinė kova su Rusijos imperializmu ir raudonųjų linijų nepaisymu. Vakarų apatijai šioms valstybėms antrina ir didžiųjų ES valstybių siekis atkurti diplomatinius bei ekonominius santykius su Rusija nesustabdys Rusijos teritorinių ir karinių ambicijų.
Rusija pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę siekė sukurti precedentą (o gal tik atkartoti Kosovo atvejį). Padaryti tai nelabai pavyko. Kosovo pripažinimo atveju pirma buvo plėtojamas platus tarptautinis dialogas, egzistavo tam tikras Europos šalių sutarimas. Vertėtų priminti, kad ir šiuo atveju nebuvo prieita vieningos nuomonės. ES šalys, susiduriančios su separatizmo problemomis, atsisakė pripažinti Kosovo nepriklausomybę ir vargu ar greitu metu nors viena iš šių šalių pakeis savo poziciją. Rusija gi, kur separatizmo problema irgi yra ne pačioje paskutinėje vietoje, veikė grubiai ir tiesmukai. Kartu galima priminti, jog Maskvai nėra naujiena būti marginalių režimų užtarėje, ką ji dar kartą pademonstravo konflikte su Gruzija.
Rusijos Federacija 2006 m. spalio 1 d. Pietų Osetijoje pradėjo aktyviai gaudyti „gruzinų šnipus“. Reikalingas tam „išdavikų“, bendravusių su Gruzijos specialiosiomis tarnybomis, sąrašas neva buvo aptiktas viename separatistų užgrobtame kaime. Tiesa, ši istorija neatrodo įtikinamai. Greičiausiai teisūs yra tie, įsitikinę, jog tokiu būdu nepripažintos respublikos vadovas Eduardas Kokoity suvedinėja asmenines sąskaitas. Sulaikytojo majoro artimieji teigia, kad T. Gučmazovas buvo sulaikytas Vladikaukaze - Šiaurės Osetijoje, t.y. Rusijos teritorijoje, o vėliau slapta pergabentas į Chinvalį - Pietų Osetijos sostinę. Atrodo, kad nepripažintos respublikos valstybės saugumo tarnybos gavo savotišką mandatą veikti Rusijos teritorijoje (arba joms talkina Rusijos FST). Be to, T. Gučmazovas turi Rusijos pilietybę ir negalėjo būti taip paprastai išduotas kitai valstybei. Nebent Maskva jau interpretuoja Pietų Osetiją kaip „savo teritoriją“.
Iki šiol spėliojama, kodėl Maskva ryžosi gana abejingam sprendimui ir pripažino šių dvejų Gruzijos teritorijų suverenumą? Teorijų yra keletas, tačiau tikriausiai įtakos turėjo ir apsvaigimas nuo „pergalės“. Nesvarbu, jog logiškai mąstant Rusijos mastelio šaliai turėtų būti truputį gėda didžiuotis pergale prieš tokį „aršų“ priešą kaip Gruzija. Tačiau Maskvai yra pernelyg svarbus pergalės konceptas, kad galima būtų praleisti progą įrašyti į savo naujausiąją istoriją „pergalingą puslapį“. Bet pergalės euforija negali tęstis amžinai. Šiuo atveju ją prislopino keletas veiksnių. Pirmiausia, Pietų Osetiją ir Abchaziją be Rusijos pripažino tik Nikaragva. Neabejotinai didelis netikėtumas Maskvai buvo tai, jog jos iš esmės nepalaikė nė viena kita Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalis. Pripažinti separatistinių Gruzijos teritorijų nepriklausomybę taip pat neskuba nei Iranas, nei Venesuela, nei Kinija, nei Kuba, nei kiti Rusijos draugai ir numanomi sąjungininkai. Be abejo, Kremlius tikėjosi didesnio palaikymo.
Savo sąlygas diktuoja ir pasaulinė ekonominė krizė. Pastaruoju metu garsios kalbos apie dotacijas regionui ir plataus masto pagalbą šioms nepripažintoms teritorijoms nutilo. Atvirai įsiveldama į konfliktą bei pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, tai pat garantuodama jų „saugumą“, Rusija faktiškai pati užmetė sau ant sprando dvi teritorijas-parazites. Tikriausiai, esant aukštoms naftos kainoms, ši avantiūra atrodė ne taip jau ir baisiai, tačiau krentanti naftos kaina verčia Kremlių susimąstyti. Net pats dalyvavimas konflikte atnešė Rusijai didelius ekonominius nuostolius - ją palieka užsienio investoriai. Kol kas matomiausias Maskvos nepripažintų respublikų palaikymas yra karinėje sferoje. Rusijos Dūma ratifikavo Sutartį dėl draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio paramos tarp Rusijos Federacijos ir Abchazijos bei Pietų Osetijos respublikų. Ši sutartis leis Maskvai „legaliai“ dislokuoti šių nepripažintų respublikų teritorijose savo karinius dalinius. Pirmos tokios rusų karinės bazės Pietų Osetijoje ir Abchazijoje gali atsirasti jau kitąmet.