Buvau daugelyje valstybių, kurios klestėjo Antikos civilizacijos, ir lankiau daugelį garsiausių griuvėsių. Ši kelionė atskleidė ne tik architektūros grožį, bet ir gilias kultūras, kurios formavo mūsų civilizacijos pamatus. Nuo dykumų oazių iki įspūdingų miestų ir vietinių tradicijų, pastatai byloja apie praeities gyvenimą ir mintis.
Antikinio pasaulio stebuklai
Palmyra - dykumos perlas
Palmyra - žymiausias romėnų miestas Artmiuosiuose Rytuose. Jo gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas. Palmyros romėnų miesto teatras Sirijoje. Deja, Palmyra nemažai nukentėjo nuo dabartinio pilietinio karo, apgriauta Belo šventykla, bokštiniai kapai. Aš spėjau į Palmyrą nuvykti dar iki karo.
Hierapolis ir Pamukalės nekropolis
Garsiųjų Turkijos Pamukalės baltųjų terasų viršūnėje stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio - mirusiųjų miesto).
2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus.
Graikų architektūros pavyzdžiai - Pergamas ir Atėnai
Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą - viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų - egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne tauip ir toli), Asklepijonas - ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.
Atėnų Akropolis - jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje - šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puoštas moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų - istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį - juokų darbas!
Bet tikroji Atėnų magija - net ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai - Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.
Delfų orakulė ir Mikėnų senovė
Griuvėsiai kalno šlaite, kur ateitį graikams pranašaudavo garsioji Delfų orakulė. Visi Graikijos poliai į Delfus nešdavo dovanas, čia statydavo savo skulptūras ir lobynus, kad “pasirodytų” prieš kitus miestus. Todėl Delfų muziejuje - vieni svarbiausių senovės graikų meno stebuklų.
Mikėnai kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai! Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams).
Pompėjos laiko kapsulė
Dauguma antikinių miestų ištisus tūkstančius metus buvo laikomi niekam nereikalingais griuvėsiais, nešiojami po plytą. Pompėja - nuostabi išimtis. 79 m. po Kr. ją palaidojo išsiveržusio Vezuvijaus ugnikalnio lava. Palaidojo tokią, kokia buvo tą dieną. Dabar Pompėja - stulbinantis langas į Antikinį gyvenimą. Tame mieste išliko viskas iki smulkmenų: iškeltos pėsčiųjų perėjos, prekystaliai, grafiti, freskos. Ir žmonės liko gulėti ten, kur juos užvirto žudanti lava.
La Terrible Historia de Pompeya: La Ciudad que el Volcán Sepultó | Documental para dormir
Efeso didybė ir detalės
Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą. Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek - nuostabu.
Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai. Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai - sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių - maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų neatsatydavo. Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro.
Kiti romėnų imperijos pėdsakai
Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai - Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Aspendose stūgso bene geriausiai išlikęs romėnų teatras. Myra žavi savo unikaliais kapais uolose, panašiais kaip Jordanijos Petroje. Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta. Žydų Pilėnai. Kai šturmavo romėnų kariai, tvirtovę gynę žydai susidegino.
Šiaurės Afrikoje, Tunise, gausu didingų romėnų pastatų. Džemo (Tunisas) romėnų amfieatras įspūdžiu gali ruingtis su Romos koliziejumi. Bet Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“.
Romos uostas, per kurį buvo gabenta daugelis prekių į senovės Romą, taip pat pasižymėjo didingais pastatais. Nereikia nė aiškinti, kokius turtus tai sunešė miestui, kiek didingų pastatų čia pastatyta. Visgi, daug pastatų čia gerai išliko ir atmosfera net šiek tiek primena Pompėją.
Balbekas - didybės kupinas romėnų šventovių kompleksas. Jupiterio šventykla kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė - bet išsilaikiusi tiesiog puikiai. Nepaisant savo didybės Balbekas nėra apgultas turistų, ypač nesezono metu.
Romos Imperijos provincijos sostinė Augusta Emerita (dabartinė Merida Ispanijoje) pasakoja apie romėnų viešpatavimą Europoje. Šiuolaikinis miestas čia „prarijo“ senąją Augusta Emeritą, Romos Imperijos provincijos sostinę. Tačiau ta sostinė šen bei ten vis pasirodo: štai romėnų Dianos šventykla tarp šiuolaikinių namų, štai teatras ir amfiteatras, štai vienoje pusėje automobilių kelio romėnų akvedukas, o kitoje - romėnų hipodromas. Štai vienas ilgiausių romėnų tiltų per upę, triumfo arka tarp senamiesčio restoranų.
Islamiškosios architektūros grožis ir principai
Įvadas į islamiškąją architektūrą
Islamiškoji architektūra yra daugelio amžių senumo architektūros srovė, kurios principai susiję su islamu. Islamiškąja architektūra vadinamas architektūros stilius, kurią musulmonai sukūrė 7 amžiuje, siekdami fiziškai išreikšti islamo principus; ši tradicija tęsiasi iki dabartinių laikų. Dažniausiai su islamo architektūra siejamas statinys yra mečetė - musulmonų maldos namai. Tiesa, ši architektūra apima ne vien religinės paskirties pastatus, bet ir tvirtoves, rūmus, kapavietes, viešosios paskirties statinius, pvz., mokyklas, mažesnės apimties elementus - fontanus, viešąsias pirtis ir pan.
Ankstyvajai islamiškajai architektūrai darė įtakos romaninė, bizantinė ir persų architektūra. Iš Artimųjų Rytų islamo architektūra išplito po pasaulį, ypač Azijoje, jai taip pat darė įtakos kinų ir mogolų architektūra. Islamiškoji architektūra kai kuriose Europos dalyse yra versija islamo architektūros, išvystytos Šiaurės Afrikos musulmonų, užkariavusių Iberijos pusiasalį ir daugelį salų vakarinėje Viduržemio jūros dalyje, šią architektūrą jie tobulino per kelis šimtus valdymo metų. Daug tokios architektūros pavyzdžių yra Ispanijoje. 19 amžiaus viduryje Ispanijoje kūrė katalonų architektas Antonio Gaudi, kurio darbams didelės įtakos turėjo islamiškosios architektūros Ispanijoje stilius.
Būdingi islamiškosios architektūros elementai
Islamo pastatams būdingos aukštos, skulptūrinės formos, daug ornamentų. Kai kurie islamiškosios architektūros statiniai - vieni įspūdingiausių pasaulyje. Minaretai penkis kartus per dieną kviečia musulmonus melstis.
Kupolai
Kupolai Islamo architektūroje kupolai statomi taip, kad tiktų ant trikampės arba keturkampės patalpos. Tokias struktūras dažnai puošia mozaikos iš plytelių.
Mukarnai
Skliautai iš mukarnų (islamo architektūros konstrukcinis ir dekoratyvinis elementas. Susideda iš keliais aukštais išdėstytų trimačių geometrinės formos (dažniausiai prizminių) įdubų) primena korį ar stalaktitus. Mukarnai būna iš akmens, medžio, jie jungia gretimas plokštumas, puošia paskliautes, kolonų kapitelius, frizus.
Puošybos detalės
Islamo puošybos elementai: spalvotų plytelių mozaikos su pasikartojančiais motyvais, su geometriniais ar augaliniais motyvais. Įprastai būna įkomponuota ištraukų iš Korano arabų kalba. Kitas elementas - mašrabijos, arba medžių pinučiai ant langų, kurie kartais saugo privatumą, o kartais tėra puošybos elementas arba skiria patalpas viduje. Dažnai galima pamatyti ir piešinių ant sienų, skulptūrų, plytelėmis iškaltų sienų, dekoratyvių drožinių.
Lauko puošyba
Islamiškoje architektūroje prie pastatų dažnai užsodinami sodai, įrengiami vidiniai kiemeliai, hipostiliai.
Garsiausi islamiškosios architektūros pavyzdžiai
Uolos kupolo šventykla, Jeruzalė
Ši 7 a. pastatyta šventykla yra seniausias išlikęs islamiškosios architektūros paminklas. Pirmas bizantinio stiliaus islamiškas pastatas - Uolos kupolo šventykla yra vienas iš ankstyviausių islamiškosios architeltūros pavyzdžių. Auksu apkaltas kupolas stovi ant aštuonkampio pagrindo. Pats pastatas puoštas gėlių motyvų ir geometrinėmis mozaikomis.
Tadžmahalas, Agra
Vienas iš septynių pasaulio stebuklų, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Tadžmahalas Indijoje laikomas garsiausiu islamiškosios architektūros pavyzdžiu pasaulyje. Šiame 17 a. statytame mauzoliejuje dera persų, indų ir islamiškosios architektūros elementų, jis - viena iš dažniausiai turistų lankomų vietų. Balto marmuro kupolas akimirksniu atpažįstamas nuotraukose. Iš arčiau matyti mažos puošybos detalės - įstatyti brangieji akmenys ir arabų kaligrafijos rašmenys.
Alhambra, Granada
Alhambra yra 14 a. statyti rūmai ir tvirtovė Ispanijoje, Andalūzijoje, greta Granados miesto. Šis architektūrinis ansamblis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Per pastaruosius 700 metų kompleksas neteko dalies struktūrų, tačiau ir tai, kas išliko yra stulbinamo grožio islamiškosios architektūros puošybos pavyzdys - gipso ir medžio raižiniai, spalvotos plytelės, kaligrafijos intarpai, Liūtų kiemą puošiantys mukarnai.
Heydaro Alijevo centras, Baku
Garsus modernizuotos islamiškosios architektūros pavyzdys, pelnęs apdovanojimų. Šį centrą 2013 m. suprojektavo irakiečių ir britų kilmės architektė Zaha Hadid (ji mirė 2016 m.). Statinys naujai interpretuoja tradicinės islamiškosios architektūros elementų derinimą, rezonuoja su šimtmečių senumo tradicija, o tuo pačiu atrodo visiškai šiuolaikiškai.
Lietuvos kultūros paveldo pastatai ir jų istorijos
Mažeikių miesto istorijos atspindžiai
Juk iš tiesų dažnas tautietis renkasi veikiau aplankyti ir pažinti svetimas šalis, o ne savo gimtąją kraštą. Tačiau Lietuvoje taip pat gausu istorinių pastatų, kurie pasakoja įdomias istorijas. Šią vasarą miesto gyventojai, nusprendę savo pietų pertrauką iškeisti į ekskursijas po istorinius, gražiausius Mažeikių pastatus, lankėsi Lietuvos banko rūmuose, Mažeikių evangelikų liuteronų, stačiatikių maldos namuose, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Kaskart žmonių, norinčių pietauti su kultūros paveldu ir daugiau sužinoti apie miesto bei jo pastatų istoriją, daugėja. Šį kartą į ekskursiją, lydimi istoriko, Mažeikių praeities žinovo Vytauto Ramanausko, leidosi per trisdešimt mažeikiškių. Pietų su kultūros paveldu sumanytoja ir viena iš organizatorių Savivaldybės paminklosaugos specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė, kad ši ankstyvą rudenį surengta ekskursija - šiemet paskutinė.
Mažeikių geležinkelio stoties istorija
Pirmiausia V. Ramanauskas ekskursijos dalyvius nusivedė į geležinkelio stoties peroną. Čia jis priminė pastato istoriją, rodė senas nuotraukas, kaip stoties pastatas atrodė anksčiau. Pasak jo, yra legenda, kad ši stotis turėjo būti pastatyta Viekšniuose. Iš Viekšnių žydų bendruomenės tuometės valdžios atstovai, atsakingi už geležinkelio stoties statybas, tikėjosi kyšio. Tačiau Viekšnių žydai kyšio nedavė ir stotis buvo „nukišta“ į Mažeikių pelkynus, į pamiškę. Tačiau tai tik legenda, - pridūrė Mažeikių muziejaus specialistas. „Galima pasidžiaugti ano meto statybų sparta. 1868 metais buvo paskelbtas konkursas, 1869 metais išaiškintas konkurso laimėtojas ir per nepilnus dvejus metus nutiestas geležinkelis iš Liepojos į Kaišiadoris. Mažeikių geležinkelio stotis pradėjo veikti 1871 metų rugsėjį, tad šiemet jai sukanka garbingas jubiliejus - 150 metų.
„Lietuvos geležinkeliams“ priklausantis pastatas ilgą laiką buvo tuščias, tačiau jau ketverius metus čia veikia „Menų stotis“, kurios įkūrėjai kultūriniais renginiais, novatoriškomis idėjomis stengėsi patraukti įvairaus amžiaus mažeikiškius. Gaila, bet šie metai „Menų stočiai“ gali būti paskutiniai, nes COVID-19 pandemijos ir karantinų metu veikla nevyko, o nuomą „Lietuvos geležinkeliai“ viešajai įstaigai skaičiavo… Jei šios problemos nepavyks išspręsti, geležinkelio stotis vėl liks tuščia. Šiame Stoties g. 22 teritorijoje išlikusiame namuke kadaise buvo užvirinamas karštas vanduo, kurį išdalydavo prie geležinkelio dirbusiems žmonėms, kad jie galėtų užsiplikyti arbatos. Stoties g. 22 pastate kadaise gyveno į Mažeikius atvykdavę traukinių konduktoriai. Vėliau ekskursijos dalyviai, klausydamiesi V. Ramanausko pasakojimų, patraukė restauruoto buvusio geležinkelininkų namo link. Manoma, kad, jį pastačius, čia apsigyveno aukštesnio rango geležinkelio darbuotojai. Sovietmečiu namas tapo daugiabučiu, mažeikiškiai jame gyveno iki 1991 metų. Neįvykus planuotai renovacijai, dėl kurios buvo iškeldinti gyventojai, pastatas ilgą laiką stovėjo tuščias. Ilgą laiką vaiduokliu buvęs geležinkelininkų pastatas atnaujintas prieš trejus metus.
Klaipėdos Didžiosios Vandens gatvės istorija
Muziejus įsikūręs trijuose sklypuose Didžiojo Vandens gatvėje, palei buvusią Dangės senvagę, kuria upė tekėjo iki XVII a. vidurio. Į pietus nuo senosios Dangės vagos XVI a. pirmojoje pusėje atsiranda pastatų ir 1540 m. čia gyvena 16 žvejų šeimų. Vėliau šiame rajone, kuris priklausė piliai, pradėta apgyvendinti pilies karius bei pilį aptarnaujantį personalą, prie Dangės kūrėsi odininkai. Dėl to priemiestis pradėtas vadinti Odų gatvele. 1589 m. jame gyveno 46 šeimos. XVII a. pirmojoje pusėje miestas apjuostas bastioninių gynybinių įtvirtinimų sistema, kartu su senamiesčiu įtrauktas ir Odų gatvelės priemiestis. XVII a. viduryje senamiesčio teritorija buvo visai užstatyta. Todėl 1667 m. pradedama užpilti senoji Dangės vaga, priemiestyje telkšoję vandens telkiniai. Užpylus senvagę, išplanuota Didžioji Vandens gatvė bei sklypai šalia jos. Priemiestis tapo neatsiejama miesto dalimi, 1692 m. jam buvo suteiktas Frydricho priemiesčio vardas. 1722 m. Didžiojoje Vandens gatvėje XVIII-XIX a. kūrėsi karčemos, kepyklos, alaus daryklos, parduotuvės, įvairios dirbtuvės - ji buvo viena judriausių ir tapybiškiausių buvusio priemiesčio gatvelių.
Didžiosios Vandens gatvės pastatų evoliucija
| Pastato adresas | Statybos laikotarpis | Architektūros stilius | Papildoma informacija |
|---|---|---|---|
| Didžioji Vandens g. 2 | 1773-1774 m. | Barokas | Pastatė pašto direktorius J. Ch. Witte; būdingi mansardiniai stogai, saikingos detalės. |
| Didžioji Vandens g. 8. 2 | XVIII a. pabaiga | Prekybininkų namas | Aptikti XVII a. pabaigos sluoksniai, rekonstruotas, rūsio skliautai išmūryti XIX a. pirmoje pusėje; turėjo pusrūsius prekėms. |
Pastatas Didžiojoje Vandens g. 2 - vienas seniausių Klaipėdos gyvenamųjų namų. Šį baroko stiliaus statinį 1773-1774 m. pastatė pašto direktorius J. Ch. Witte. Kadangi barokui plisti Klaipėdoje nebuvo tinkamų ekonominių sąlygų (menkai įsibėgėjusi prekyba, nesusiformavęs turtingų pirklių sluoksnis), jis tęsėsi trumpai - tik XVIII a. antrojoje pusėje ir palyginti su kitais miestais buvo kuklus. Statiniuose negausu plokštinių elementų, skulptūrų, įmantrių mūrinių frontonų, mat tuo metu Klaipėdoje nebuvo profesionalių skulptorių, lipdytojų. Klaipėdos barokui, taip pat ir muziejaus statiniui, būdingi mansardiniai stogai ir saikingos architektūrinės detalės.
Pastatas Didžiojoje Vandens g. 8. 2 statytas XVIII a. pabaigoje. 1980-1981 m. archeologinių tyrimų rūsyje metu (archeologas J. Genys) buvo aptikti ankstyviausi XVII a. pabaigos sluoksniai, nustatyta, kad statinys kelis kartus buvo rekonstruotas, XVIII a. antrojoje pusėje įgijo dabartinį planą, XIX a. pirmojoje pusėje išmūryti rūsio skliautai. Sklypas su pastatais priklausė stambiesiems prekybininkams. Tą liudija ir pastato architektūra. Paprastai prekybininkų namuose būdavo įrengiami pusrūsiai, kuriuose sandėliuojamos prekės, mugių metu išnuomojamos atvykusiems pirkliams iš kitų miestų. Dėl to išorės laiptai į pastatą būdavo aukšti, iki XIX a. vidurio - mediniai, po 1854 m. Trečiajame sklype XIX-XX a. pirmojoje pusėje veikė kalvė. Pastatai buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu. Šiame pastatų komplekse XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvo nutarta įrengti miesto Liaudies ūkio pasiekimų parodą. Pastatų kompleksas buvo restauruojamas ir statomas naujas korpusas pagal archit. N. ir V. Zubovų projektą. 1987 m. lapkričio 5 d. buvo atidaryta Liaudies ūkio pasiekimų paroda, tačiau ji veikė trumpą laiką. 1988 m. birželio 17 d. nutarimu pastatai buvo perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Iš pradžių jame veikė laikinos parodos, 1992 m. rugpjūčio 1 d.
La Terrible Historia de Pompeya: La Ciudad que el Volcán Sepultó | Documental para dormir
Vilniaus senamiesčio perlas - Medininkų restoranas
Dabartinis „Medininkų“ restorano pastatas nuo atsiradimo dienos (XV-XVI a. sandūroje) kelis šimtmečius buvo greta stovinčio 10-ojo namo belangis korpusas. XVI a. pab. jis buvo rekonstruotas renesanso stiliumi, jo fasadų plokštumos, nišos ištisai padengtos labiausiai paplitusiu trijų sluoksnių sgrafitu. Juodojo sluoksnio dažomoji medžiaga buvo medžio anglis, o baltojo - kalkiniai dažai. XVII a. pab.-XVIII a. I ketvirtyje namus nuomojo Vilniaus magistrato narys Mykolas Morozas ir pirklys Juozas Steponavičius. Iš inventorių aiškėja, kad namai buvo turtingai įrengti, su paveikslais ant sienų, gerais baldais, veidrodžiais. Po didžiojo 1749 m. gaisro.
1770 m. rudenį Jelenskis pasirašė sutartį su archit. Karlu Spampaniu (Carlo Spampani, apie 1740-1783), kad šis per metus laiko sujungtų abu namus, pastatytų naują fasadą prie gatvės, name įrengtų gyvenamąsias patalpas, sklype pastatytų bravorą, arklidę, vežiminę, kieme įrengtų mūrinį šulinį. Po šios rekonstrukcijos pastatas įgijo ankstyvojo klasicizmo formas, buvo aptinkuotas sgrafitas, panaikintas frontonas. XIX a. namas ne kartą remontuotas. Didelių 1865 ir 1887 m. rekonstrukcijų metu statinio fasadai sudalinti horizontaliomis juostomis, kampai akcentuoti rustais, pirmame aukšte iškirsti vitrininiai langai. Kai 1970 m. namą pradėjo tyrinėti PKI specialistai, fasaduose buvo atidengti kelių architektūros stilių mūro ir dekoro elementai. Restauruoti namo fasadai demonstruoja įvairių išlikusių stilių paveldą: pirmo ir antro aukšto gotikinį mūrą, pagrindinio fasado apskritas ir arkines nišas, kampu sumūrytų plytų tarpaukštinę juostą bei puošnų gotikinį frizą virš apskritų nišelių. Renesansinis sgrafitas restauruotas arba atkurtas ne tik prie gatvės, bet ir kiemo fasaduose (archit. E. Purlys, dail. Elimyras Mateiča, Juozas Pilipavičius ir Povilas Kuodis). Beveik vieningai teigiamai buvo sutiktas „Medininkų“ restorano interjeras. Jo autorius archit. Kęstutis Gibavičius pasirinko stilizuotą „senovišką“ interjero sprendimą. Išlikusias restauruotas plytų mūro sienas papildė keraminių plytelių grindys. Originalios perdangos, tamsūs beicuoto medžio baldai ir šviestuvai.
Trakų unikalumas
Trakai yra vienas iš tų miestų, kuris, atrodytų, yra visiems gerai žinomas, tačiau menkai pažintas. Dauguma Trakus lankančių keliautojų žavisi Salos pilimi, bet dažnai apeina savo dėmesiu išlikusią unikalią miesto medinę architektūrą. Šis maršrutas - dar vienas keliarodis į miesto pažinimą ir prisijaukinimą, padėsiantis giliau atskleisti skirtingų epochų, kultūrų ir stilių pastatų istoriją, miestiečių gyvenimo būdą ir pomėgius.
