Pietų Sudanas - viena mažiausiai lankomų pasaulio šalių, kurios kultūra ir tradicijos išlieka paslaptimi daugeliui. Tai ne vieta, į kurią keliaujama spontaniškai; tai kelionė, reikalaujanti kruopštaus planavimo ir atvirumo naujoms patirtims. Šios kelionės pagrindas - pažintis su keturiomis Pietų Sudano gentimis: Mundari, Boya, Lotuko ir Dinka. Kiekvienoje jų gyvensite ne kaip stebėtojai, bet kaip svečiai: miegosite palapinėse kaimuose, dalinsitės vakaro arbata, klausysitės pasakojimų, o kartais tiesiog būsite, stebėdami genčių gyvenimą iš labai arti. Tai - kelionė be dekoracijų, kultūrinė patirtis, kurioje tikrumas kartais priverčia susigūžti, bet dar dažniau - sustoti ir permąstyti.
Džuba: jauniausios Afrikos valstybės sostinė
Pirmąją kelionės dieną išvyksite iš Vilniaus ir skrisite į Pietų Sudaną. Antrąją dieną pasieksite Džubą - jauniausios Afrikos valstybės sostinę, įsikūrusią palei Baltąjį Nilą, vos už kelių šimtų kilometrų nuo Ugandos sienos. Šiame mieste susitinka senos gentinės tradicijos ir šiuolaikinės nepriklausomybės troškimas. Nors tai oficialus šalies politinis ir ekonominis centras, daug kur vis dar dominuoja žvyrkeliai, paprastos skardinės parduotuvėlės ir dulkėti kvartalai, kuriuose verda kasdienis gyvenimas. Džuboje nėra dangoraižių ar reklaminių ekranų - tik tikras, atviras Afrikos miestas, dar tik formuojantis savo tapatybę.
Oro uoste jus pasitiks vietinė komanda ir palydės į viešbutį. Kol ilsėsitės po ilgos kelionės, kelionės vadovė pasirūpins reikiamais leidimais ir pasienio formalumais, kurių reikia judant po šalies regionus. Laisvu metu galėsite pasižvalgyti po miestą arba pasivaikščioti palei Nilą - pagrindinį gyvybės šaltinį regione. Džuboje susitinka skirtingos tautinės grupės, o vietiniai turgūs kupini spalvų, kvapų ir pokalbių. Tai puiki proga pamažu įsilieti į vietinį ritmą.
Susitikimas su gentimis: kultūrinė kelionė
Lotuko gentis: senosios tradicijos kalnuotame regione
Po pusryčių važiuosite į rytus, į Lotuko genties teritoriją, esančią kalvotame regione netoli Imatongo kalnų. Ši diena žymės perėjimą iš miesto į visiškai kitokį pasaulį, kuriame gyvenimą lemia ne laikrodis, o gamta ir bendruomenės ritmas. Lotuko - viena seniausių nilotų genčių, išlaikiusi stiprią klaninę struktūrą ir daug senųjų tradicijų. Jie kalba otuho kalba, o jų kasdienybė glaudžiai susijusi su žemės ūkiu, gyvulininkyste, sezonų kaita ir iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Gentį valdo vadinamasis „lietaus prišaukėjas“ - dvasinis ir bendruomeninis lyderis, kuriuo gali būti tiek vyras, tiek moteris. Šis vaidmuo perduodamas maždaug kas 20-25 metus, o genties senoliai išlieka svarbiais sprendimų priėmėjais.
Atvykę į Lotuko kaimą, įsikursite stovyklavietėje prie vietinių gyvenviečių, kur jus pasitiks bendruomenės nariai. Visą popietę praleisite susipažindami su jų aplinka, bendrausite su žmonėmis, stebėsite kasdienius darbus - kaip gaminamas maistas, kaip puošiamasi karoliukais, kaip vyksta bendravimas tarp kartų. Jei pasiseks, pamatysite tradicinį šokį ar bendruomeninį susibūrimą - čia viskas vyksta pagal vietinį gyvenimo ritmą, be išankstinio plano. Tai bus pirmoji naktis, kurią praleisite toliau nuo miestų - paprastomis sąlygomis, bet su artimu ryšiu su aplinka ir žmonėmis.
Boya gentis: ritualinės randų žymės ir metaliniai papuošalai
Ryte išvyksite į Boya genties teritoriją - kalnuotą Pietų Sudano pietryčių sritį, kur gyvena viena vizualiai išraiškingiausių šio regiono bendruomenių. Kelias ves per retai gyvenamas vietoves, kur kartais prasilenkiama tik su dulkėmis, motociklais ir pavieniais pėsčiaisiais. Boya gentis, dar žinoma kaip Larim, priklauso Surmikų etninei grupei. Jie gyvena išaugę tarp kukurūzų, pupelių ir sorgo laukų, augina gyvulius, o savo pasaulėžiūrą ir tapatybę išreiškia per kūno ženklus ir puošybą. Boya moterys išsiskiria sudėtingais kūno raižiniais - randais, išpjaustytais geometriniais raštais. Jos taip pat puošiasi metaliniais papuošalais, kuriais perveria ne tik ausis ar nosį, bet ir lūpas ar net vokų kraštus.
Atvykę įsikursite netoli kaimo ir aplankysite keletą netoliese esančių gyvenviečių. Turėsite progą pabendrauti su vietiniais, stebėti jų dienos darbus, pasikalbėti apie papročius, maistą, vaikų auklėjimą, bendruomenės santykius. Jei pasiseks, pamatysite ritualinį susibūrimą arba tradicinę apeigą - tokie momentai nėra suplanuoti, todėl kiekvienas jų tampa tikru atradimu. Tai bus dar viena naktis, praleista toli nuo miesto, gamtos ir žmonių apsuptyje.
Mundari gentis: artimas ryšys su galvijais
Po pusryčių vyksite į Mundari teritoriją. Tai - neabejotinai viena įspūdingiausių patirčių šioje kelionėje. Mundari yra nedidelė nilotų kilmės etninė grupė, gyvenanti netoli Nilo. Jų gyvenimas neatsiejamas nuo galvijų, nes jie čia yra ne tik maistas ar turtas, bet ir statuso, prestižimo bei socialinių santykių pagrindas. Atvykę įsikursite netoli galvijų stovyklos, atviroje lygumoje, kur žmonės ir gyvuliai gyvena itin glaudžiai. Likusią dienos dalį praleisite bendraudami su Mundari bendruomene, stebėdami jų kasdienybę. Pamatysite, kaip tvarkomos stovyklos, kaip jaunuoliai rūpinasi galvijais, kaip čia su gyvuliais elgiamas ne tik kaip su turto forma, bet ir kaip su gyvais bendruomenės nariais.
Taip pat įdomu ir tai, kad Mundari vyrai dažnai plaukus plauna karvių šlapimu. Dėl jame esančių amoniako junginių plaukai įgauna raudoną ar geltoną atspalvį, tokia išvaizda laikoma gražia ir vyriška. Jauni berniukai čia dažnai maitinasi vien pienu, o ekstremalesniais atvejais - ir galvijų krauju. Šios praktikos mums gali pasirodyti neįprastos, tačiau čia jos turi savo logiką ir svarbą vietos kultūroje. Mundari taip pat garsėja šokiais ir imtynėmis - jei vyks bendruomeninis susibūrimas, turėsite galimybę tai pamatyti gyvai.
Dinka gentis: aukščiausi pasaulyje žmonės
Rytą praleisite su Mundari bendruomene - stebėsite, kaip anksti ryte iš stovyklos išgenami galvijai, kaip jaunuoliai jais rūpinasi ir ruošiasi dienos darbams. Tai dalis kasdienio gyvenimo, kurį turėsite progą pamatyti iš arti. Vėliau vyksite į netoliese esančius Mundari kaimus, kur dar giliau susipažinsite su šios genties buityje įsišaknijusiais papročiais. Po pietų paliksite Mundari teritoriją ir važiuosite į Dinka genties žemes - pas didžiausią etninę grupę Pietų Sudane. Dinka bendruomenės paprastai įsikūrusios palei Nilo upę, o jų gyvenimas taip pat stipriai susijęs su galvijais - jie yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, turtas ir socialinių santykių pagrindas. Dinka kultūroje aiškiai pasiskirsto darbai: vyrai rūpinasi galvijais, o moterys atsakingos už žemės ūkį, maisto gaminimą ir vandens tiekimą.
Nors jų gyvenimo būdas artimas kitoms nilotų gentims, Dinka išsiskiria savo genties dydžiu, įtaka ir bendruomeniniu pasididžiavimu. Jie taip pat garsėja tradiciniais šokiais ir imtynėmis, kurių metu bendruomenės susirenka drauge - tai svarbios socialinio gyvenimo dalys. Be to, Dinka žmonės laikomi vienais aukščiausių pasaulyje - kai kurių vyrų ūgis siekia net 2 metrus.
Rytą praleisite Dinka genties stovykloje - tai bus paskutinė proga pabūti kartu su bendruomene, pabendrauti su žmonėmis, pasidairyti po aplinką ar tiesiog pabūti stebėtoju - tyliai, ramiai ir su dėkingumu už priėmimą. Po pietų išvyksite atgal į Džubą. Kelias atgal leis apmąstyti tai, ką pamatėte ir išgyvenote per pastarąsias dienas - kelionę per kultūras, kurios kasdien gyvena pagal savo tradicijas, o jus įsileido į savo aplinką be jokios vaidybos.
Pietų Sudano kontekstas: istorija ir dabartis
Pietų Sudanas yra jauniausia Afrikos valstybė, įsikūrusi palei Baltąjį Nilą. Šalies nepriklausomybė buvo paskelbta 2011 m. liepos 9 d., po ilgus metus trukusio pilietinio karo su Sudanu. Šis politinis įvykis pakeitė pasaulio politinį žemėlapį, tačiau internetinės tarnybos ne iš karto atnaujino savo duomenų bazes. Pasaulinis taikos indeksas (GPI) įvertina saugiausias ir taikiausias pasaulio šalis, ir, deja, Pietų Sudanas yra viena iš mažiausiai saugių šalių pasaulyje.
Pietų Sudanas yra daugybės skirtingų genčių namai, kurių kiekviena turi savo unikalias tradicijas ir papročius. Šalyje gyvena per 200 įvairių genčių, kurios savo ruožtu vienijasi į didesnes etnines grupes. Dauguma tautų kalba nilotinėmis kalbomis. Didžiausios yra dvi etninės grupės - dinkai ir nuerai. Dėl didžiulės lingvistinės įvairovės šalyje paplitusios įvairios kaimyninių šalių kalbos, skirtos bendram susikalbėjimui, tarp jų pirmiausia arabų kalba. Oficialia Pietų Sudano kalba pasirinkta anglų kalba. Kitaip negu Sudane šiaurėje, kur vyrauja islamas, daugelis Pietų Sudano gyventojų išpažįsta vietines afrikines religijas.
Praktiniai patarimai keliaujantiems
Kelionės į Pietų Sudaną reikalauja kruopštaus planavimo ir pasiruošimo. Visą fotografijos įrangą (fotoaparatus, objektyvus, „GoPro“ ir kt.) reikia deklaruoti 2 savaitės prieš kelionę, kad būtų gauti fotografavimo leidimai iš Pietų Sudano vyriausybės. Pietų Sudanas yra viena iš mažiausiai saugių šalių pasaulyje, todėl keliaujant būtina laikytis atsargumo priemonių ir pasikliauti patikimų vietinių gidų pagalba. Prieš kelionę į Pietų Sudaną rekomenduojama pasiskiepyti nuo geltonosios karštinės, meningito ir kitų ligų. Taip pat būtina pasirūpinti vaistais nuo maliarijos. Rekomenduojama dėvėti lengvus, orui pralaidžius drabužius, kurie apsaugotų nuo saulės ir vabzdžių. Taip pat reikėtų turėti patogius batus, tinkamus vaikščiojimui nelygiu reljefu.
Dinka Lou of South Sudan 🇸🇸 lakes state (Ciec manyiel) love and lifestyle back then in early 2000s
Pietų Sudano valiuta yra Pietų Sudano svaras (SSP). Kelionės metu svarbu būti atidiems ir gerbti vietinius papročius bei tradicijas. Bendraudami su vietiniais gyventojais, stenkitės parodyti pagarbą ir susidomėjimą jų kultūra. Tai padės užmegzti nuoširdesnius ryšius ir padarys jūsų kelionę dar įsimintinesnę.