Žemaičių tarmė užima vakarinę Lietuvos dalį. Ši dalis yra gerokai mažesnė negu aukštaičių tarmės. Žemaičių kalba, kaip gyvas ir savitas reiškinys, jau seniai traukia kalbininkų ir kultūros tyrinėtojų dėmesį. Pasak žemaičių kalbos tyrinėtojų, žemaičių kalbos atsiradimas galėjo prasidėti dar V amžiuje, o VII amžiuje žemaičiai jau kalbėjo atskira kalba.
Istorinė žemaičių raida
Aukštaičių ir žemaičių vardai vartojami jau seniai. Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje. Aukštaičiai pirmąkart minimi 1322 m. kunigaikščio Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu. Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė.“
Pagrindinės žemaičių tarmės ypatybės
Skiriamoji žemaičių ir aukštaičių tarmių ypatybė yra balsių ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Žemaičių tarmė į patarmes skiriama pagal jau minėtų balsių ie, uo tarimą. Pagal šių garsų atitikmenis žemaičiai skyla į tris patarmes: pietų žemaičius, vakarų žemaičius ir šiaurės žemaičius.
Donininkų patarmė
Klaipėdiškiai, pajūrio žemaičiai, tariantys balsius o, ė vietoj bendrinės kalbos dvibalsių uo, ie, vadinami donininkais. Šiame krašte gyvena Klaipėdos, Priekulės, Šilutės apylinkėse. Donininkų patarmėje ir dabar tariami įtempti ir gana siauri ilgi balsiai ọ ir ẹ. Donininkų ir dūnininkų riba sutampa su Klaipėdos krašto politine siena, nustatyta 1422 m. Melno taikos sutartimi.
Fonetiniai ir gramatiniai savitumai
- Kirčiavimas: Žemaičiams būdingas kirčio atitraukimas. Jis gali būti sąlyginis ir visuotinis. Reiškinys stiprėja einant iš rytų į vakarus.
- Nosinių balsių tarimas: Nemaža dalis pietrytinių žemaičių vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių ą, ę, ų, į yra išlaikę senesnį tų garsų tarimą su priebalsiu n, pvz.: kansnis („kąsnis“), švėnstė („švęsti“).
- Galūnės: Žemaičiai netaria trumpųjų balsių niekada nekirčiuojamose galūnėse, pvz.: nėš („neša“), vīrs („vyras“).
- Dviskaita: Žemaičiai palyginti labai gerai yra išlaikę įvairių kalbos dalių dviskaitą, pvz.: vedo, vedvė dėrbau.
Žemaičių kalbos statusas ir ateitis
Apskritai sąvokos kalba ir tarmė yra labai artimos. Žemaičių kalbos vadinimas lietuvių tarme nėra visai tikslus, nes ji nuo aukštaičių daugeliu požymių skiriasi labiau, negu kai kurios slavų ar germanų kalbos tarpusavyje. Šiandien, kai globalizacija ir bendrinės kalbos įtaka stiprėja, žemaičių kalbos išsaugojimas tampa ypač svarbus. Džiugina ir tai, kad tarmių vartojimo sfera ne siaurėja, o plečiasi: žemaičių kalba sugrįžo į daugelį mokyklų, grįžta ji ir į viešąjį gyvenimą, o literatūriniai kūriniai žemaičių kalba tampa vis populiaresni.