Straipsnį parengė Ingrida Kuprevičiūtė - gydomosios mitybos specialistė, „Gydanti lėkštė“ įkūrėja.
Šiuolaikinė medicina, tirdama maistą iki smulkiausių jo sudedamųjų dalių, atskleidė sąsajas tarp maisto ir sveikatos ir parodė, kaip skirtingos maistinės medžiagos veikia kūno sistemas. Įrodyta, kad maistas, kurį valgome, turi tiesioginę įtaką mūsų savijautai ir sveikatai. Todėl maistas tikrai gali gydyti ar bent jau stipriai prisidėti prie mūsų geresnės savijautos.
Prieskoniai turi unikalių maistinių medžiagų, kurių nesurasime jokioje daržovėje. Pavyzdžiui, ciberžolėje yra randamas kurkuminas, kuris pasižymi stipriomis priešvėžinėmis savybėmis, juodgrūdės aliejuje - timochinonas, kuris stipriai gerina imuninę sistemą. Todėl į kasdienę savo mitybą būtina įtraukti ir prieskonius.
Kas yra Anyžius?
Iš Artimųjų Rytų kilęs anyžius laikomas vienu seniausių žinomų prieskonių. Ispaninio šalavijo sėklos - maistingos ir sočios sėklos, plačiai naudojamos įvairių patiekalų gamybai.
Žvelgiant iš biologinės perspektyvos, anyžiai gali būti vadinami išskirtinio skonio prieskoninių žolių petražolių ir morkų giminaičiais. Tai įprastai vienmetis salierinių šeimos augalas, augantis ir paplitęs Egipte, Turkijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Manoma, kad tai buvo vienas pirmųjų specialiai auginti pradėtų augalų, o kartu ir vienas pirmųjų pasaulyje plačiai paplitusių prieskonių.
Šis augalas užauga iki 15 - 50 centimetrų ar net dar didesnio ūgio. Anyžinė ožiažolė arba paprastasis anyžius yra kilęs iš Viduržemio jūros regiono šalių (Egipto, Mažosios Azijos, Graikijos, Kipro).
Anyžius Lietuvoje
Paprastasis anyžius Lietuvoje savaime neauga, bet kaip prieskoninė ar vaistinė žolė gali būti auginamas soduose ar daržuose. Tiesa, įdomu tai, kad anyžius į Lietuvos teritoriją pirmą kartą atkeliauti galėjo dar 19 a. Nors Lietuvoje anyžiai natūraliomis sąlygomis neauga, juos sėkmingai ir kokybiškai galima užsiauginti, pasodinus šį augalą sode ar darže.
Anyžių Auginimas
Nusprendus anyžius auginti nuosavame sode ar darže, sudėtinga nebus. Svarbiausia parinkti gana atvirą ir saulės spindulių lepinamą vietą bei purų, nerūgštų, kokybišką dirvožemį. Anyžinė ožiažolė yra iki 60 cm aukščio vienmetis žolinis augalas su šakotu stiebu, apaugusiu trumpais plaukeliais. Lapai pakaitiniai. Apatiniai lapai yra stiebiniai ant plonų, ilgų lapkočių, ištisiniai, apvaliomis viršūnėlėmis, dantyti. Viduriniai lapai trilapiai, su kuokšteliniais dantytais lapeliais, triskiaučiai. Viršutiniai lapai nuo trijų iki penkių skilčių, suskirstyti į linijinius segmentus. Žiedynai - sudėtiniai skėčiai, susitelkę ant stiebų. Patys žiedai maži, balti ir nepastebimi.
Šias žoles galima sėti tiek tiesiai į dirvą, tiek daigus auginti šiltnamyje, juos kiek vėliau perkeliant į nuolatinę augimo vietą. Maistui ir sveikatos stiprinimui įprastai naudojamos sėklos, priklausomai nuo sodinimo būdo, subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Jei vasara itin sausa, kad sėklos kokybiškai subręstų patartina anyžius laistyti.
Šio augalo sėjimui visada turi būti parinkta derlinga, nerūgšti ir lengva dirva. Vieta visada turi būti saulėta ir šilta, nes anyžiai mėgsta šilumą, nors ir yra labai atsparūs šalčiui. Dažniausiai dirva anyžiams sodinti ruošiama iš rudens: vieta sukasama ir būtinai pašalinamos visos šakninės piktžolės. Dirvą rekomenduojama patręšti mėšlu arba kompostu. Nusprendę savo sklype auginti anyžius, atkreipkite dėmesį, kad tai gana lėtai augantis augalas dėl neįprastos struktūros ir gana storo sėklų apvalkalo, kuris blogai praleidžia drėgmę ir orą.
Dar geresnis variantas: tam, kad užtikrintumėte gerą derlių, sėklas prieš sodinimą geriausia sudaiginti. Sudrėkintas sėklas reikėtų padėti ant lėkštės ir kelioms dienoms uždengti maistine plėvele. Anyžius į dirvą galima sėti, kai praeina pirmosios šalnos ir temperatūra būna stabiliai šilta. Sėklos turėtų būti sėjamos eilutėmis maždaug 3-4 cm gylyje. Atstumas tarp eilučių turėtų būti ne mažesnis kaip 20 cm. Anyžinė ožiažolė puikiai dera su tokiomis kultūromis kaip kininiai kopūstai arba ridikėliai. Beveik visos daržovės gerai dera su anyžiais. Su šiuo augalu netinka kartu auginti tik kalendros - jų ligos ir kenkėjai yra tie patys. Jei ankstesniais metais toje vietoje augo kalendros, tai šiais metais anyžių ten sėti nereikėtų.
Anyžius nėra labai reiklus augalas, tačiau, norint užsitikrinti gerą derlių, juo reikia rūpintis kaip ir kitais augalais. Tam, kad derlius nenusivėlintų, svarbu, kad jauni augalai gerai įsitvirtintų dirvoje. Todėl joje neturėtų būti piktžolių. Kol pasirodys pirmieji stiprūs ūgliai, anyžių sėklas reikia laistyti nuolat ir labai gausiai. Kai anyžių daigai pradeda dygti ir sudygsta gana tankiai, augalus reikėtų retkarčiais praretinti. Reikėtų palikti tarp daigų maždaug 15 cm tarpą. Kai daigai bus pakankamai aukšti, galima laistyti mažiau. Beje, apytikslį augalų dygimo laiką galite nustatyti ir patys. Jei po pasodinimo oras nuolat vėsus (vos apie 4-5 °C šilumos), laukti teks apie 3-4 savaites.
Kad gautumėte gerą ir gausų anyžinės ožiažolės derlių, augalų nuolatos tręšti nereikia. Svarbu augalus pasėti į derlingą, gerai superfosfatu patręštą dirvą. To turėtų visiškai pakakti. Beveik visos paprastojo anyžiaus veislės yra gana atsparios kenkėjams ir ligoms. Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai - tai stiebiniai paslėptastraubliai. Jie maitinasi sėklalizdžio turiniu, tokiu būdu labai sumažina daigų skaičių, pažeidžia vaisius ir sumažina eterinių aliejų kiekį vaisiuose. Paprasčiausias kontrolės būdas - dezinfekuoti anyžių sėklas naftalinu. Jei paslėptastraublių vis tiek atsiranda, pasėlius apdorokite metafosu.
Blakė - dar vienas kenkėjas, kuris pažeidžia anyžių lapus, stiebų viršūnes ir vaisius, todėl jie nudžiūsta ir žūsta. Yra keletas būdų, kaip kovoti su blakėmis. Liaudiškas priemones lengva pasigaminti, jos mažiausiai pakenks dirvožemiui ir būsimam derliui. Pavyzdžiui, svogūnų užpilas puikiai apsaugo anyžius nuo blakių. Paimkite 250 g svogūnų lukštų ir 5 dienas palaikykite juos užpiltus vandeniu. Perkoškite užpilą ir nupurkškite anyžius. Dar vieni pavojingi kenkėjai yra amarai. Jie daugiausia įsikuria ant skėčių ir stiebų, ir išsiurbia iš jų visas sultis, todėl augalas žūsta arba gerokai sumažėja jo derlius.
Anyžiaus vaisiai renkami, kai visiškai sunoksta. Tada augalai nupjaunami arba, jei tai dideli plotai - nušienaujami. Išdžiovinti anyžius geriausia lauko sąlygomis. Šių augalų subrandintuose vaisiuose yra riebalinio aliejaus (8-30 %) ir eterinio aliejaus (iki 6 %). Eteriniame aliejuje yra anetolio (80-90 %), metilhavikolio (10 %), anyžių aldehido, anyžių ketono ir anyžių rūgšties. Būtent eterinis aliejus lemia anyžiui būdingą aromatingą kvapą ir saldų skonį.
Naudingosios Anyžių Savybės
Anyžinė ožiažolė, arba tiesiog anyžius (Pimpinella anisum) - tai salierinių (Apiaceae) šeimos ožiažolių (Pimpinella) genties žolinių augalų rūšis. Anyžius senovėje buvo vartojamas kaip vaistas nuo košmarų ir gyvatės įkandimo.
Kai kuriems anyžiai yra nepriimtini dėl specifinio skonio. Tačiau spręsti apie šiuos augalus vertėtų tikrai ne pagal jų skonines savybes. Anyžiai pasižymi pluoštu naudingų savybių:
- Gerina apetitą.
- Padeda sureguliuoti virškinimo procesus.
- Gali būti naudojami pilvo pūtimo prevencijai.
- Naudingi širdies ir kraujagyslių sistemai.
- Padeda susilpninti galvos skausmus ir sukimąsi.
- Padeda gydant viršutinių kvėpavimo takų susirgimus ir peršalimą, padedant atsikosėti, kovojant su gerklės skausmu.
- Arbata rekomenduojama vartoti žindančioms moterims, kurioms trūksta pieno.
- Arbata naudinga ir bendram įvairių organizmo sistemų stiprinimui.
Anetolis, randamas anyžiuje, pasižymi žarnyną raminančiu poveikiu. Jis suaktyvina parasimpatinę nervų sistemą, kuri padeda atpalaiduoti ne tik žarnyno raumenis, bet ir kvėpavimo takų. Todėl gali būti naudingas žmonėms, kuriuos kankina skrandžio, žarnyno ar bronchiniai spazmai. Libane anyžius yra labai plačiai naudojamas kaip priemonė nuo vidurių užkietėjimo. Anyžius taip pat gali pagelbėti žmonėms, turintiems blogą burnos kvapą.
Anyžių aliejus ir jo vaisiai įeina į daugelio gydomųjų kompleksinių preparatų sudėtį, nes pasižymi priešuždegiminėmis, spazmolitinėmis ir atsikosėjimą lengvinančiomis savybėmis. Anyžių arbata gerina žarnyno darbą, virškinimą, stimuliuoja virškinimo liaukų funkciją, pasižymi antiseptiniu, vidurius laisvinančiu ir karminatyviu poveikiu.
Anyžiai Kulinarijoje
Nereikėtų pamiršti, kad anyžiai naudojami ir kaip prieskoniai. Jais gali būti gardinami tiek saldūs, tiek sūrūs patiekalai. Nedideli kiekiai anyžių sėklų dedami į mėsos gaminius. Anyžių sėklos tinka įvairiausiems jautienos patiekalams. Jos itin dera su citrusiniais vaisiais, todėl įmaišę kelias sėklas į citrinų ar apelsinų bei alyvuogių aliejaus užpilą, suteiksite jam dar sodresnį Viduržemio jūros dvelksmą.
Geriausia anyžiaus sėklas naudoti ne maltas. Sumaltos jos gana greitai praranda savo naudingąsias savybes, todėl, jeigu susimalate ar nusiperkate jau sumaltas, turėtumėte jas sunaudoti gana greitai - per kelis mėnesius. Anyžiaus sėklas laikykite orui nepralaidžiame indelyje, tamsioje vietoje. Galite anyžių naudoti salotų padažų paskaninimui, marinatams.
Prieskoniai su Anyžių Skoniu
Nors anyžius yra unikalus prieskonis, kai kurie kiti prieskoniai gali turėti panašų skonį ar aromatą.
Pankolis
Pankolių sėklos turi saldų, anyžių primenantį skonį, kuris puikiai tinka desertams, kepiniams ir sūriems patiekalams. Vieną-du šauštelius pankolių sėklų užplikykite karštu vandeniu ir leiskite pastovėti 10 min. Pankolių sėklos naudojamos ne tik virtuvėje bet gydomos ir įvairios ligos.
Žvaigždinis Anyžius (Illicium verum)
Žvaigždinis anyžius (Illicium verum) yra vienas iš unikaliausių prieskonių. Plačiai naudojamas Azijos virtuvėje ir vertinamas už savo aštriai saldų skonį, primenantį anyžių ir gvazdikėlį. Nors jis nėra toks žinomas kaip kiti prieskoniai, jo aromatas ir naudingos savybės daro jį nepakeičiamu ingredientu daugelio patiekalų gamyboje. Dėl patrauklios akiai formos žvaigždiniais anyžiais dažniausiai puošiami šventiniai kepiniai, o su juodaisiais pipirais, cinamonu, gvazdikėliais ar imbieru puikiai derantis jų aromatas šauniai papildo gėrimus, padažus ar marinatus.
Kas yra žvaigždinis anyžius? Tai augalas, kilęs iš Pietryčių Azijos, o jo pavadinimas atsirado dėl savitos žvaigždės formos, kurią sudaro aštuoni kūgiai. Jis turi šiltą, saldų skonį su šiek tiek aštrumo, todėl dažnai naudojamas tiek saldžiuose, tiek pikantiškuose patiekaluose.
Nauda sveikatai. Žvaigždinis anyžius ne tik suteikia patiekalams nepaprastą skonį, bet ir pasižymi vertingomis gydomosiomis savybėmis. Jis yra žinomas dėl savo virškinimą gerinančio poveikio, mažinančio pilvo pūtimą ir skausmus. Be to, žvaigždinis anyžius turi antibakterinių savybių ir gali padėti kovoti su virškinimo sutrikimais, pavyzdžiui, rėmeniu ir pykinimu. Jis gali būti naudojamas kaip prieskonis sriuboms, troškiniams, marinatams, desertams ir net gėrimams. Vienas iš populiariausių žvaigždinio anyžiaus naudojimo būdų yra kinų prieskonių mišinyje, vadinamame „cinamono ir žvaigždinio anyžiaus“ mišiniu, kuris dažnai pridedamas prie mėsos patiekalų arba keptų daržovių. Gardindami maistą galite jį derinti su gvazdikėliais, kardamonu, cinamonu ir kalendromis.
Bobutės Patarimas: Pastiprinti Organizmui ir Virškinimui
Norintiems pastiprinti organizmą, pavalyti jį nuo parazitų, pagerinti virškinimo veiklą, rekomenduojamas mišinys:
- Žvaigždinis anyžius (Badajanas)
- Gvazdikėliai
- Juodgrūdės sėklos
1 arb.š. šio mišinio įberkite į 250 ml verdančio vandens ir pavirkite dar 5 min. Atvėsus nukoškite ir vartokite prieš maistą 20-30 min. (Jei naudojate maltus prieskonius, ⅓ arb. š. užpilkite 200 ml verdančiu vandeniu ir palaikykite 5-10 min. kol pritrauks). Skanaus ir į sveikatą!
Receptas: Kinų Stiliaus Vištiena su Žvaigždiniu Anyžiumi
Jei norite išbandyti žvaigždinį anyžių savo virtuvėje, štai paprastas ir skanus receptas:
Ingredientai:
- 500 g vištienos filė, supjaustyta juostelėmis
- 2 žvaigždiniai anyžiai
- 1 šaukštas sojos padažo
- 1 šaukštas medaus
- 2 skiltelės česnako, susmulkintos
- 1 šaukštas imbiero, tarkuoto
- 1 šaukštas aliejaus
- 1 šaukštas ryžių acto
- 1/2 šaukštelio druskos
- 1/2 šaukštelio pipirų
Paruošimas:
- Įkaitinkite aliejų keptuvėje ant vidutinės ugnies.
- Įdėkite žvaigždinius anyžius, česnaką ir imbierą, ir kepkite kelias minutes, kol visi ingredientai išskleis savo aromatą.
- Įdėkite vištieną ir kepkite, kol ji gražiai apskrus.
- Supilkite sojos padažą, medų, ryžių actą, druską ir pipirus. Maišykite ir troškinkite dar 5-7 minutes, kol vištiena visiškai iškeps.
- Patiekite su ryžiais arba daržovėmis.
Lengvas vištienos receptas su žvaigždiniu anyžiumi
Estragonas
Estragonas turi subtilų anyžių skonį, kuris puikiai tinka prancūziškiems patiekalams, salotoms ir padažams.
Bazilikas
Kai kurios baziliko rūšys, pavyzdžiui, tailandietiškas bazilikas, turi anyžių atspalvį.
Kiti Naudingi Prieskoniai ir Žolelės
Be anyžių ir jam artimų prieskonių, yra daugybė kitų prieskonių ir žolelių, kurie gali praturtinti mūsų mitybą ir pagerinti sveikatą.
Ciberžolė
Ciberžolė ne retai vadinama Indijos auksu, prieskonių karaliene. Greičiausiai Indijoje ciberžolės rastume visuose patiekaluose. Tai vienas labiausiai moksliškai ištyrinėtų prieskonių. Šis prieskonis pasižymi labai stipriomis priešuždegiminėmis savybėmis. JAV MD Andersono vėžio centre buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad ciberžolė, siekiant sumažinti uždegiminius procesus, yra efektyvesnė už aspiriną ir ibuprofeną. Ciberžolė turi ne tik šias naudingas savybes. Ji labai plačiai išnagrinėta dėl savo priešvėžinių savybių, ji gerina kraujo cirkuliaciją, greitina žaizdų gijimą, mažina galvos skausmą.
Gvazdikėliai
Viena iš pagrindinių gvazdikėlių veikliųjų medžiagų yra eugenolio eterinis aliejus. Jis veikia kaip silpnas anestetikas. Odontologijos žurnale buvo minima, kad gvazdikėlių aliejus savo veiksmingumu prilygsta anestetikui benzokainui. Gvazdikėlių aliejus taip pat gerina cirkuliaciją, todėl, kai juo patepame vietą aplink skaudantį dantį, kraujagyslės prie dantenų prasiplečia, taip leisdamos didesniam kraujo kiekiui pasiekti skaudančią vietą, tai suteikia šilumos ir skausmą malšinantį poveikį. Jis yra analgetikas - mažina skausmą, turi uždegimą slopinantį poveikį - mažina patinimą bei pasižymi antibakterinėmis savybėmis - padeda kovoti su infekcijomis. Gvazdikėlių aliejus gali būti jums pačiu geriausiu draugu vasarą siekiant apsisaugoti nuo uodų įkandimų. Jeigu sėdite savo terasoje ir norite atbaidyti uodus, išmėginkite paprastą būdą - perpjaukite citriną ir į ją prismaigstykite gvazdikėlių. Paruošus patiekalą, nepamirškite jų išimti. Afrikoje ir Azijoje paplitę kvapieji gvazdikėliai išsiskiria intensyviu, aromatingu bei saldžiu kvapu ir šiek tiek deginančiu skoniu. Dėl šių išskirtinių savybių daugybę amžių gvazdikėliai buvo viena geidžiamiausių prekių, plukdomų pirklių laivais į Europą iš tolimų kraštų. Džiovinti neprasiskleidę gvazdikmedžio žiedai gali suteikti pikantiško aštrumo įvairiems patiekalams. Štai prancūzai perpjauna svogūną pusiau, įsmeigia 8-12 gvazdikėlių ir deda jį į sultinius ar troškinius. Tai suteikia patiekalui malonų aromatą. Be šio prieskonio neapsieinama ir vietnamiečių ar kinų virtuvėse. Gvazdikėliai taip pat yra ne vieno populiaraus prieskonių mišinio sudedamoji dalis.
Rozmarinas
Rozmarinas turi daug puikių savybių, bet norėčiau atskleisti vieną, kuri dažnai lieka nepaminima. Daugeliui tikriausiai teko girdėti, kad apskrudusi mėsa turi kancerogenų, t.y. medžiagų, galinčių sukelti vėžį. Kepant aukštoje temperatūroje ilgesnį laiką susidaro heterocikliniai aminai (HCA). Jie yra kaupiami organizme, gali pažeisti žmogaus DNR ir provokuoti onkologinių ligų atsiradimą. Kuo šioje situacijoje galėtų pagelbėti rozmarinas? Austrijoje buvo atliktas tyrimas - mėsainiai buvo kepami 20 min. 180 C temperatūroje. Kepant mėsainius HCA kiekis vis didėjo. Prieš dedant kepimui kitus mėsainius, mokslininkai pabarstė juos rozmarinu ir tada įdėjo kepti tokiam pat laikui ir temperatūrai. Rozmarinas turi daug eterinių aliejų, todėl jei jo patiekaluose padauginsite, jis užgoš kitus prieskonius.
Kalendra
Kalendrų sėklos pasižymi labai teigiamomis savybėmis sprendžiant tokius negalavimus kaip dirgliosios žarnos sindromas. Jos padeda mažinti spazmus, atpalaiduoti pilvo raumenis. Visada kalendrą naudokite su kitais prieskoniais. Praktiškai yra neįmanoma įdėto kalendros į patiekalus per daug. Be to, kalendra gali netgi ištaisyti virėjo klaidas. Pavyzdžiui, jeigu kokio nors prieskonio įdėjote per daug, įdėkite tokį pat kiekį maltos kalendros ir tai turėtų padėti ištaisyti šią klaidą. Iš Viduržemio jūros pakrančių kilusi kalendra pasižymi savo universalumu - nuo neatmenamų laikų buvo valgomos visos šio salierinių šeimos augalo dalys - lapai, ūgliai ir sėklos. Įdomu tai, kad šis prieskonis pasaulyje sutinkamas skirtingais vardais. Kaukaziečiai kalendrą vadina kinza, ji taip pat žinoma kaip arabiška, kiniška ar indiška petražolė, blakinis krapas ar kmynas. Ne veltui paminėjome, kad kalendra - itin universalus prieskonis. Maisto gamyboje dažniausiai vartojamos maltos arba nesmulkintos kalendrų sėklos ir jų lapai. Malonaus citrusinio aromato ir salstelėjusio skonio sėklos tinka picoms, troškiniams, sriuboms ir netgi raugiant kopūstus.
Juodgrūdės sėklos
Juodgrūdės sėklos - puikus prieskonis bei papildas kulinarijoje ir konditerijoje. Juodgrūdę beria į salotas, padažus, ant bandelių, riestainių.
Anato sėklos
ANATO SĖKLOS yra spalvingas, sveikas ir maistingas mitybos priedas. Šios sėklos auginamos Pietų ir Centrinėje Amerikoje, jos naudojamos kaip natūralus maisto dažiklis ir konservantas.
Meškinis česnakas
Meškinio česnako nauda yra neįkainojama.
Ispaninio šalavijo sėklos
Ispaninio šalavijo sėklos - maistingos ir sočios sėklos, plačiai naudojamos įvairių patiekalų gamybai. Sėklos lengvai virškinamos, todėl nėra būtina jas mirkyti.
Linų sėmenys
Linų sėmenys naudingi sklandžiai virškinamojo trakto veiklai, nes slopina žarnyno uždegimą, apsaugo skrandį ir žarnyną nuo sudirginimo. Linų sėmenys labai vertinami dėl daugelio žmogaus organizmui svarbių medžiagų.
Kuminas
Lietuvoje dažnai kuminas painiojamas su kmynu. Tačiau galima suprasti, kodėl. Nemalti kuminai išvaizda išties panašūs į mums labiau įprastus kmynus, o įvairiose šalyse jie vadinami romėniškaisiais kmynais, kamunais, kominais ir kitais panašiais vardais. Visgi iš Egipto, Indijos ir Irano kilę kuminai pasižymi stipresniu aromatu bei skoniu. Todėl juos rekomenduojama naudoti saikingai, kitaip jie gali užgožti patį maistą. Gimtuosiuose Azijos kraštuose malonų, riešutus primenantį kumino skonį jausite bene visuose žymiausiuose patiekaluose - tiek indiškose Bombėjaus bulvėse, tiek tradiciniame uzbekiškame plove.
Kardamonas
Ajurvedinėse indų iliustracijose dar prieš kelis tūkstantmečius atvaizduotas kardamonas šiais laikais daugiausiai auginamas Gvatemaloje - būtent ši šalis Karibuose yra didžiausia šių prieskonių eksportuotoja visame pasaulyje. Kardamono sėklos gali būti renkamos tik rankomis, todėl jis laikomas trečiu brangiausiu prieskoniu po vanilės ir šafrano. Saldus ir aromatingas kardamonas yra gausiai naudojamas visame pasaulyje. Iš europiečių jį bene labiausiai mėgsta skandinavai - švedai ir suomiai juo gardina savo nacionalinius kepinius. Arabų kraštuose žiupsneliu ką tik sumalto kardamono skaninama malta kava. Kardamonas būna dviejų rūšių - juodasis ir žaliasis.
Cinamonas
Nelengva būtų rasti kitą prieskonį, kuris būtų taip apipintas mitais ir legendomis, kaip cinamonas - senovės egiptiečių vartotas jau prieš keturis tūkstančius metų, minėtas Biblijoje, graikų poliuose naudotas kaip smilkalas apeigų metu, o persų vadintas kinų medžiu. Kadaise už auksą brangesnės cinamono lazdelės ir milteliai daugeliui mūsų asocijuojasi su vaikyste ir mamos virta manų koše ar keptomis bandelėmis. Tačiau patyrę maisto žinovai patvirtins, jog tai - nebūtinai saldžių patiekalų ingredientas. Cinamonas pasižymi dūminiu aromatu, todėl sutaria su kiaulienos patiekalais. Cinamono skonis ir kvapas labiausiai priklauso nuo to, kur jis buvo augintas.
Garstyčios
Garstyčios nuo senų senovės augintos visame pasaulyje. Jos minimos ir kinų, ir europiečių rašytiniuose šaltiniuose, o skirtingos tautos didžiuojasi įvairiais padažais, pagamintais iš šių forma nedidelių, bet skoniu stiprių augalo sėklų. Smulkiose ankštyse subręstančios sėklos skirstomos į kelias rūšis - baltąsias, juodąsias ir rudąsias, dar žinomas kaip sarepto. Ruošiant maistą garstyčių sėklų naudojimas yra dažnas visuose kulinarinėmis tradicijomis išsiskiriančiuose planetos taškuose. Be jų neįsivaizduojama indų virtuvė - čia garstyčių sėklos laikomos vienu mėgstamiausių prieskonių.
Muskato riešutai
Senovėje muskatų riešutai buvo itin vertinami. Viduramžiais XII a. jie tapo madingi visoje Europoje - iš Indonezijos kilusį itin brangų prieskonį Europos turtingieji tiesiog graibstė, nors svaras muskatų riešutų buvo vertas kelių karvių. Gimtojoje Indonezijoje be muskatų neįsivaizduojami troškiniai, sriubos ir mėsos patiekalai. Europiečiai šį prieskonį taip pat nesunkiai asimiliavo. Muskatų riešutų kevalų milteliais visame Senajame žemyne gardinami mėsos ir bulvių patiekalai, sriubos, padažai ir kepiniai. Olandai mėgsta jais skaninti briuselinius kopūstus, kalafiorus ir šparagines pupeles. Patikrinti muskatų riešutų kokybę galite su siuvimo adata.
Imbieras
Manoma, kad imbieras po kaimynines Pietryčių Azijos šalis paplito iš Ramiojo vandenyno salų. Kiek vėliau juo susidomėjo kinai - sakoma, kad Konfucijus šiuo augalu mėgavosi kasdien. Yra dvi imbiero rūšys: baltieji imbierai ir juodieji. Juodieji tiesiog nuplikomi verdančiu vandeniu, tačiau nuo šaknų nenulupama žievelė. Kad imbiero šaknis būtų balta, ji valoma šepečiu ir per kelias valandas po žievelės pašalinimo trinama specialiais tirpalais. Imbieras pasižymi salsvu ir aštriu skoniu. Juo gardinti patiekalus ypač mėgsta kinai, korėjiečiai, vietnamiečiai ir japonai. Sunku būtų įsivaizduoti sušius be šalia patiekto šlakelio sojų padažo, pipirkrienių pastos ir marinuoto imbiero gabaliukų, tiesa? Beje, rožinę spalvą jie įgauna dėl ryžių acto, kuriame marinuojami. Šaldytuve ar kambaryje šviežias imbieras išbus vos kelias savaites, tačiau šaldiklyje jį galima laikyti neribotą laiką. Šaldyti galima ir imbierų piurė.
Prieskonių Laikymas
Prieskoniai savo šviežumą geriausiai išlaiko, jei yra laikomi dėžutėse ar stikliniuose indeliuose vėsioje, tamsioje vietoje. Kai gaminate, nelaikykite ilgą laiką prieskonių su atidarytu dangteliu. Jeigu laikomi idealiomis sąlygomis, sumalti prieskoniai gali išsilaikyti apie metus, ne malti - 2-3 metus. Seni prieskoniai praranda savo skonio ir gydomąsias savybes.
Kaip galite patikrinti maltų prieskonių šviežumą? Atidarykite prieskonių dėžutę, pridėkite prie nosies ir pauostykite. Kaip patikrinti grynuosius (ne maltus) prieskonius? Patrinkite juos švelniai tarp pirštų. Daugelį (bet ne visus) grynųjų prieskonių yra naudinga prieš sumalant šiek tiek sausai paskrudinti. Svarbu, kad jūs tą padarytumėte teisingai, t.y. prieskoniai turėtų paruduoti, bet neturėtų sudegti, susvilti. Prieš sumalant, paskrudinti prieskoniai turėtų atvėsti.
ETNO Produktai su Anyžiais
ETNO siūlo įvairių arbatų ir prieskonių su anyžiais. ETNO arbatos ir prieskoniai pirkti internetu. Puoselėjame žolininkystę ir iš Lietuvoje surinktų žolelių ir uogų - melisų, čiobrelių, ramunėlių, aviečių ir kitų, kuriame kasdien magija ir pasakomis patikėti paskatinančias arbatas.
| Produkto Pavadinimas | Aprašymas | Kaina |
|---|---|---|
| Anyžiaus pasaka | prieskoninė arbata, ETNO, 20 pakelių | 2,39 € |
| Aksominis vakaras | žolelių arbata, ETNO, 22 pakeliai | 2,39 € |
| Arbatos rinkinys | ETNO, 40 pakelių, 4 skonių | 4,69 € |
| Birių arbatų rinkinys su dėžute | ETNO, 5 vnt., 5 skoniai | 27,45 € -40% 16,47 € |
| Birių arbatų rinkinys | ETNO, 5 vnt., 5 skoniai | 27,45 € |
tags: #prieskoniai #su #anyziaus #skoniu