Lietuvos vandens telkiniuose galima aptikti keturias vėžių rūšis, kurios skiriasi savo kilme, išvaizda ir poveikiu ekosistemai. Tai vietiniai plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai, bei invazinės rūšys - žymėtieji ir rainuotieji vėžiai. Šios rūšys čia ne tik aktyviai veisiasi, bet ir veja lauk mūsiškius senbuvius. Nuo seno manyta, kad vėžiai gyvena tik gėluose ir labai švariuose vandens telkiniuose. Tačiau pastaruoju metu jų aptinkama ir Baltijos jūroje, ir miestų taršos paveiktuose telkiniuose. Tokie pokyčiai vyksta ne dėl augančio Lietuvos vėžiagyvių atsparumo, o dėl vis naujų vėžių rūšių patekimo į Lietuvos vandenis. Svarbu juos skirti, nes nuo rūšies priklauso, kaip ir kada su vėžiagyviu galima elgtis.
Žymėtieji vėžiai: Invazinis raudonžnyplis
Žymėtasis vėžys, priklausantis upinių vėžių (Astacidae) šeimai, yra vienas iš Lietuvoje paplitusių invazinių vėžiagyvių. Ši rūšis išsiskiria keliais būdingais požymiais. Jų kiautas yra lygus, tamsiai rudas, o žnyplės - stambios. Išskirtinis bruožas yra ryškiai raudona apatinė žnyplių pusė, o pirštų susijungimo vietoje dažniausiai yra ryški melsvai balta dėmė. Būtent dėl šios dėmės vėžiai gavo tokį pavadinimą. Už kaklinės vagelės dygliukų, kokius turi kitų Lietuvoje aptinkamų rūšių vėžiai, žymėtieji vėžiai neturi. Jie užauga iki 12-16 cm, o kartais ir iki 20-22 cm ilgio.
Kilmė ir paplitimas
Žymėtieji vėžiai savaime paplitę Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje, nuo Kalifornijos pietuose iki Britų Kolumbijos Kanados šiaurėje ir nuo Ramiojo vandenyno pakrančių iki Uolinių kalnų rytuose. Paprastai jie gyvena gėluose, bet aptinkami ir mažai druskinguose priekrančių vandenyse. Į Europą šie vėžiai pirmiausia buvo introdukuoti 1960 m. Švedijoje. Kadangi Europoje vietiniai plačiažnypliai vėžiai sparčiai nyko, buvo manoma, kad žymėtieji vėžiai gali pakeisti vietinius vėžius, neįvertinus, kad jie dažnai yra pavojingos ligos, vėžių maro, kurį sukelia Aphanomyces astaci, nešiotojai. Siekiant atkurti vis mažėjančią vėžių populiaciją, 1972-aisiais į Europą, o kartu ir Lietuvą iš Šiaurės Amerikos atvežti žymėtieji vėžiai. Aklimatizavimo tikslas buvo atkurti vėžių išteklius maro nusiaubtuose vandens telkiniuose, kur buvo išnykę ar sumažėję plačiažnyplių vėžių ištekiai. Jie buvo įleisti į 2 ežerus Vilniaus ir Trakų rajonuose. Paaiškėjo, kad amerikiniai vėžiai yra vėžių maro užkrato nešiotojai.
Lietuvoje žymėtieji vėžiai dabar daugiausia paplitę rytinėje šalies dalyje. Jie gyvena upėse ir ežeruose, o gausesnės populiacijos susidaro upėse. Šalyje žinoma daugiau kaip 40 šios rūšies vėžių populiacijų. Žymėtieji vėžiai gana sėslūs, todėl savaime plinta palyginti lėtai. Dažniausiai naujuose vandens telkiniuose atsiranda dėl to, kad žmonės juos nelegaliai perkelia ir įveisia.
Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai
Žymėtieji vėžiai perneša vėžių marą, kuris pavojingas vietinių rūšių vėžiams. Jie yra agresyvūs ir iš užimtų buveinių išstumia kitų rūšių vėžius. Upėse, kuriose apsigyvena žymėtieji vėžiai, visų kitų rūšių vėžiai išnyksta, jų konkurencijos neatlaiko netgi rainuotieji vėžiai. Ežeruose žymėtieji vėžiai gali gyventi kartu su rainuotaisiais vėžiais, nes jie paprastai įsikuria skirtingame gylyje ir tarpusavyje mažiau konkuruoja. Būdami geriau prisitaikę gyventi užterštoje aplinkoje, mišriose populiacijose žymėtieji vėžiai palaipsniui išstūmė plačiažnyplius vėžius iš vandens telkinių ir tapo vyraujančia vėžių rūšimi. Šie vėžiagyviai pripažinti invaziniais ir yra naikintini.
Šie vėžiai yra visaėdžiai - minta augalų liekanomis, moliuskais, vabzdžių lervomis, negyvomis žuvimis, detritu. Tarp jų neretas kanibalizmas. Subręsta 3-4 gyvenimo metais, poruojasi rudenį, paprastai spalį-lapkritį. Patelės deda 200-400 ikrų, kuriuos nešioja iki gegužės-birželio. Lietuvoje aptinkami 1-7 m gylyje, dažniausiai ten, kur kietas gruntas (dugnas akmenuotas, molingas ar smėlėtas). Žymėtieji vėžiai mėgsta slėptis po akmenimis, medžių skenduoliais. Jie aktyvūs visą parą.
Populiacijos kontrolė
Žymėtiesiems vėžiams patekus į vandens telkinį, efektyvių priemonių juos išnaikinti nėra. Labai svarbu gyventojus informuoti apie šių vėžių daromą žalą ir aiškinti, kokį pavojų kelia savavališkas jų perkėlimas į naujus vandens telkinius. Ūdros, unguriai, ešeriai, vėgėlės ir kiti natūralūs priešai reikšmingos įtakos jų populiacijų gausumui nedaro. Žymėtuosius vėžius galima gaudyti ištisus metus, neribojamas sugaunamų individų skaičius ir dydis. Pagavus, draudžiama leisti atgal į vandens telkinį.
Lietuvos vietiniai ir kiti invaziniai vėžiai
Šiuo metu Lietuvoje gyvena keturios vėžių rūšys: dvi vietinės Europos vėžių rūšys - plačiažnypliai ir siauražnypliai, bei dvi Šiaurės Amerikos žemyno rūšys - introdukuoti žymėtieji ir patys atsibastę rainuotieji vėžiai.
Plačiažnypliai vėžiai
Plačiažnypliai vėžiai - Lietuvos čiabuviai, dar vadinami upiniais vėžiais. Iš visų rūšių jie yra labiausiai vertinami dėl skonio ir maistinių savybių. Paprastai šie vėžiai būna tamsiai rudi, kartais pasitaiko ir mėlynų. Lengviausia juos atskirti pagal plačias žnyples, kurių apačia yra rudai alyvinė. Plačiažnypliams vėžiams gyventi palankiausios sąlygos tuose vandens telkiniuose, kurių vanduo skaidrus, dugnas kietas, gausu povandeninės augalijos. Jie yra jautrūs deguonies trūkumui vandenyje. Šie vėžiai būna aktyvūs naktį, dieną tūno kieto ežero ar upės dugne po akmenimis, šaknimis ar urveliuose. Užauga iki 300 gramų svorio ir dvidešimties centimetrų ilgio. Plačiažnypliai, kaip jautri aplinkos pokyčiams rūšis, 1992-aisias buvo įtraukta į saugotinų gyvūnų sąrašus Europos Sąjungos buveinių direktyvoje. Dauginasi nuo ketverių metų, patelės kiaušinėlius nešioja devynis mėnesius (apie 100 kiaušinėlių). Maži plačiažnypliukai išsirita birželio pabaigoje.
Siauražnypliai vėžiai
Siauražnyplių vėžių gimtinė - Rytų Europos vandenys, į rytus nuo plačiažnyplio vėžio arealo, ypač Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose. Į Lietuvos vandenis jie buvo atsitiktinai introdukuoti XIX a. pab., iš Latvijos ir Baltarusijos. Šie vėžiai pasižymi gelsvai žalios spalvos kūno viršumi, nors atspalviai gali kisti, ir balta ar labai šviesia apačia. Kiautas yra šiurkštus, ypač galvakrūtinės šonuose. Ilgų ir siaurų žnyplių savininkai nėra tokie išrankūs kaip plačiažnypliai - jiems netrukdo nei dienos šviesa, nei deguonies stygius, nei sūresnis vanduo. Jie puikiai gyvena ir ant dumblėto grunto, kaip slėptuves naudoja įvairius ant dugno gulinčius objektus. Kadangi siauražnypliai maitinasi ir dieną, jie užauga didesni už plačiažnyplius. Būdami vislesni ir geriau prisitaikę aplinkos pokyčiams, siauražnypliai vėžiai palaipsniui išstūmė jautresnius plačiažnyplius vėžius.
Rainuotieji vėžiai
Dar vieni invaziniai vėžiai - rainuotieji. Jie į Lietuvą atsibastė patys, kaip spėjama - iš Lenkijos, ir Lietuvoje stebimi nuo 1995-ųjų. Taip vadinami dėl tamsiai raudonų skersinių dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, kiautas ir žnyplės su spygliais. Rainuotieji vėžiai yra mažesni už kitus vėžius, Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio. Didelę rainuotųjų populiaciją lemia jų nereiklumas gyvenamajai aplinkai. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šiems vėžiams mažiausiai rūpi temperatūrų svyravimai, vandens gėlumas, švarumas, slėptuvės ir netgi maistas. Gyviai dryžuotais pilveliais aktyvūs visą parą ir visus metus - netgi žiemą. Mokslininkas dr. A. Burba pasakoja vėžiavęs gruodžio mėnesį ir rainuotųjų pagavęs daugiau nei vasarą. Šių vėžių pagauti įmanoma ir Kuršių mariose bei Baltijos jūros pakrantėje. Jie dauginasi nuo vienerių metų amžiaus, o patelės nešioja apie 600 ikrų kelias savaites.
Vėžių rūšių palyginimas
| Rūšis | Statusas | Išskirtiniai požymiai | Gyvenimo būdas ir buveinė | Reprodukcija | Gaudymo taisyklės |
|---|---|---|---|---|---|
| Plačiažnyplis | Vietinis | Kūno viršus tamsiai rudas ar žydras, kiautas lygus, apačia rudai alyvinė. Plačios žnyplės, raudonai ruda apačia. | Gyvena skaidriuose gėluose vandenyse su kietu dugnu. Jautrus deguonies trūkumui. Aktyvūs naktį, dieną slepiasi urvuose. Užauga iki 20 cm, 300 g. | Dauginasi nuo 4 metų. Patelė nešioja apie 100 ikrų 9 mėnesius. | Nuo liepos 16 d. iki spalio 15 d. Ne daugiau 50 vėžių, minimalus dydis 10 cm. Mažesni paleidžiami. Tik bučiukais/samteliais. |
| Siauražnyplis | Invazinis | Kūno viršus gelsvai žalias (nuo gelsvo iki šviesiai rudo), apačia balta ar labai šviesi. Kiautas šiurkštus. Siauros žnyplės. | Introdukuotas iš Baltarusijos/Latvijos. Neišrankus aplinkai (toleruoja dienos šviesą, deguonies stygių, sūresnį vandenį). Gyvena ant dumblėto dugno. Aktyvus ir dieną. | Vislesnis nei plačiažnyplis. | Nuo liepos 16 d. iki spalio 15 d. Ne daugiau 50 vėžių, minimalus dydis 10 cm. Mažesni paleidžiami. Tik bučiukais/samteliais. |
| Žymėtasis | Invazinis | Kiautas lygus, tamsiai rudas, apačia ryškiai raudona. Stambios žnyplės, su ryškia melsvai balta dėme pirštų sujungimo vietoje. Užauga iki 12-22 cm. | Savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje. Perneša vėžių marą, išstumia vietinius. Gyvena upėse ir ežeruose (1-7 m gylyje, kietas gruntas). Visaėdis, kanibalas. Aktyvus visą parą. | Subręsta 3-4 metais. Patelės deda 200-400 ikrų, nešioja iki gegužės-birželio. | Ištisus metus. Neribojamas skaičius ir dydis. Pagavus draudžiama paleisti atgal. Leidžiami visi gaudymo būdai. |
| Rainuotasis | Invazinis | Kūnas blyškiai rudas, kiautas ir žnyplės su spygliais. Pilvelio viršus su tamsiai raudonais skersiniais dryžiais. Mažesnis (iki 13 cm). | Atsibastė iš Lenkijos. Mažiausiai reiklus aplinkai. Gyvena lėtesnės tėkmės, uždumblėjusio dugno upėse, Kuršių mariose, Baltijos jūroje. Aktyvus visą parą ir visus metus. | Dauginasi nuo 1 metų. Patelė nešioja apie 600 ikrų kelias savaites. | Ištisus metus. Neribojamas skaičius ir dydis. Pagavus draudžiama paleisti atgal. Leidžiami visi gaudymo būdai. |
Vėžiavimas Lietuvoje: Taisyklės ir praktiniai patarimai
Kalbant apie vėžių gaudymą, keturias jų rūšis reikia skirti į dvi dalis: saugotinus plačiažnyplius ir siauražnyplius bei naikintinus žymėtuosius ir rainuotuosius. Pastaruosius du galima gaudyti bet kokiais būdais, kiekiais, bet kokiu metu, nepaisant dydžio. Ir netgi pagavus, draudžiama leisti atgal į vandens telkinį. Siauražnyplius ir plačiažnyplius gaudyti ne taip paprasta, o gaudymo tvarką nustato Mėgėjiškos žūklės taisyklės.
Gaudymo sezonas ir apribojimai
Nuo liepos 16 dienos Lietuvoje oficialiai prasideda plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių gaudymo sezonas. Lietuviškus vėžius leidžiama gaudyti nuo liepos 15 iki spalio 15 d., o invazinius - ištisus metus. Būtent plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai yra dažniausiai pateikiami valgyti, tačiau jų rinkimo kiekis yra ribojamas. Sumažėjus šių rūšių populiacijai, vėžiautojams imti taikyti apribojimai: per parą draudžiama sugauti daugiau nei 50 vėžių, kurių minimalus dydis 10 cm (matuoti reikia nuo galvos smaigalio iki ištiestos uodegos galo). Pagauti mažesni nei dešimties centimetrų vėžiai turi būti paleidžiami atgal į tą patį vandens telkinį. Jauni vėžiukai savarankišką gyvenimą pradeda tik liepos pradžioje, o iki gaudyti leistino 10 cm ilgio užauga tik per 3-5 metus. Vėžiaujant šių rūšių vėžius reikia turėti žvejo bilietą.
Už neleistinais būdais ir įrankiais pagautą kiekvieną vėžį, taip pat už viršnorminį ir mažesnį nei 10 cm vėžį, numatytos baudos. Lietuvoje draudžiama savavališkai įžuvinti vandens telkinius vėžiais. Tai galima daryti, tik pasikonsultavus su specialistais ir mokslininkais, todėl viename vandens telkinyje pagauto vėžio negalima paleisti į kitą telkinį.
Gaudymo vietos ir sąlygos
Vėžių mėgstamos gyvenimo vietos yra upeliukai, upės, ežerai. Juos nesunkiai galima rasti ant kieto ir akmenuoto dugno, prie smėlėto ar akmenuoto kranto, seklumoje. Vėžiai gaudomi nuo 30 iki 50 cm gylyje. Įėjimas į jų urvą dažniausiai yra paslėptas akmenyse, priekrantės medžių šaknyse ar po nuskendusiais medžiais. Žinoma, žvejai gaudo juos ir nuo 1 iki 3 metrų gylyje.
Upinių vėžių aktyvumas labai priklauso nuo vandens apšvietimo laipsnio. Tamsiame, neskaidriam vandenyje, kur blogai prasiskverbia šviesa, gaudyti vėžius reikia anksti vakare ir statyti gaudykles apie 15-16 val. Daugiausiai jų ir bus sugauta į vakarą. Skaidriame vandenyje, kur saulės spinduliai prasiskverbia giliai pro vandenį, vėžius reikėtų pradėti gaudyti vėlai vakare. Oro sąlygos taip pat veikia vėžių maitinimosi aktyvumą: esant apniukus, vėžius pradėti gaudyti ženkliai anksčiau, nei jei būtų giedra. Lyjant, vėžių laimikis sugausite didesnis. Sėkmingas laikas gaudyti vėžius, kai yra šiltos ir tamsios naktys. Žaibuojant ir griaudžiant, vėžių laimikis bus prastas. Netinkamas laikas gaudyti vėžius esant pilnačiai (išskyrus vėlai rudenį), šviesioms ir/ar šaltoms naktims, esant rūkui. Norint padidinti vėžių laimikį, rekomenduojama ant kranto uždegti keletą laužų (kai gaudoma nuo kranto), arba valtyje įsirengti elektrinį apšvietimą, kai gaudoma tolėliau nuo kranto.
Gaudymo būdai ir masalas
Vėžiai, kurie tik pasikeitė savo kiautą, yra patys aktyviausi ir alkaniausi. Vėžiai mėgsta įvairiausią masalą: senus lašinius, vištos kepenis, šviežios žuvies gabaliukus ir sugedusią žalią mėsą. Nuo senovės minimas populiarus vėžių skanėstas - lupta, kartais dar ir kepta varlė.
Plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai gaudomi tik bučiukais ir samteliais (iš viso ne daugiau nei penkiais). Bučiukas - tai iš metalinio korpuso žiedų ir tinklelio sudarytas įrankis, nugramzdinamas ant dugno. Į jį vėžiai įlenda, o išlysti jau nebegali. Vėžiavimas bučiukais yra pasyvesnis: tereikia įrankį panardinti vakare ir ištraukti ryte. Samteliai reikalauja daugiau pastangų, nes juos reikia ištraukti kas 15-20 minučių. Šis įrankis pagamintas iš medinio ar metalinio lankelio ir tinklelio. Samtelis trimis virvelėmis pritvirtinamas prie karties. Atėjus laikui samtelis traukiamas nuo dugno į vandens paviršių staigiu judesiu, kad vėžiai nespėtų išsilakstyti. Kuolelis prie kranto, kiek siekia ranka, įbedamas į dugną taip, kad samtelio lankelis, o kartu ir masalas priglustų prie dugno. Vėžiaujant iš valties, nuo tilto arba plausto, patogiau naudoti samtelius su metaliniais lankeliais, nes toks samtelis pats nugrimzta ant dugno.
Invaziniai žymėtieji ir rainuotieji vėžiai gali būti gaudomi įvairiausiais būdais: rankomis, graibšteliu, kuoliuku ar virvele, ant kurių pririšamas masalas. Seklesnėse vietose, kuriose galima laisvai braidyti, maždaug kas 2 metrus ant dugno padedamos negyvos žuvelės ar mėsos gabaliukai. Tuomet laukiama priartėjant vėžių, kurie gaudomi graibšteliu arba tiesiog rankomis. Rankomis rainuotuosius vėžius taip pat galima gaudyti dienos metu. Jie slepiasi po medžių šaknimis, akmenimis, medžio gabalais, šakomis, kerplėšomis ir kitose pridengtose vietose. Gaudant reikia rainuotąjį vėžį paimti už nugaros. Ranką į urvą reikia kišti atsargiai, nes vėžys visada jame lindi iškišęs žnyples, kuriomis gali skaudžiai sužnybti pirštus. Dieną aktyvūs vėžiai kartais užkimba ir ant meškerės. Tačiau rainuotuosius ir žymėtuosius pagauti bučiukais ar samteliais dažnai yra sudėtingiau.
Vėžių laikymas gyvų
Sugauti vėžiai laikomi kuprinėje, maišelyje arba pintinėje. Norint vėžius išlaikyti gyvus ilgesnį laiką (savaitę ir kartais ilgiau), patartina juos sukrauti į pintinėlę su drėgnomis samanomis ir laikyti vėsioje vietoje. Prie +6°C vėžiai užmiega ir ilgiau išlieka gyvi.
Vėžių populiacijos valdymas ir apsauga
Vėžių populiacijos Lietuvoje nuolat stebimos ir valdomos. Aplinkos ministerija užsako tyrimus, kuriuos atlieka mokslininkai, vykdydami kasmet nenutrūkstamą vėžių monitoringą. Vandens telkiniai atrenkami remiantis seniau apie vėžius rašiusių autorių darbais, ieškoma naujų vėžingų plotų, pakartotinai tiriami seniau tirti telkiniai. Apie kiekvieną tiriamą vandens telkinį apklausiami aplinkosaugininkai, aplinkiniai gyventojai, žvejai. Vėliau, priklausomai nuo vandens telkinio ploto, statomas tam tikras kiekis gaudyklių, o pagavus stebimas ir aprašomas vėžių kiekis, dydis, ligos, lytis, išvaizda, jų buvimo gylis, aplinkiniai augalai ir kita informacija. Tuomet mokslininkai perduoda gautą informaciją Aplinkos ministerijos pareigūnams. Aplinkos ministerijos gamtos išteklių skyriaus vyr. specialistas Giedrius Ladukas teigė, kad vėžių įveisimas yra analogiškas įžuvinimui. Kasmet iš mokslininkų gaunama informacija apie vėžių populiacijos pakitimus tam tikruose vandens telkiniuose ir pagal duomenis sprendžiama, kur reikia leisti vėžius.
Visuomenės ekologijos instituto mokslinis sekretorius, dr. Aloyzas Burba teigia, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog invaziniai vėžiai visiškai išstumia vietinius. Tyrimai rodo, kad situacija sudėtinga, nes nuo 1995-ųjų Lietuvoje atsiradus rainuotiesiems vėžiams, tuo pat metu padidėjo ir plačiažnyplių vėžių populiacija. Pasak dr. A. Burbos, plačiažnypliai pradėjo aktyviau veistis dėl sumažėjusios taršos. Mokslininkas pabrėžia, kad būtina skirti vėžių rūšis, nes jie yra skirtingi, skirtingai besielgiantys ir skirtingų poreikių turintys gyviai. Dr. Aloyzas Burba teigia, kad lietuviai neišnaudoja puikios verslo galimybės - plačiažnyplių vėžių veisimo. Pasak mokslininko, siauražnyplių rinka jau užpildyta, o plačiažnyplių - atvira. O šie vėžiai visoje Europoje yra labiausiai vertinamas delikatesas. Mokslininkas džiaugiasi, nes Lietuva - vėžinga šalis ir mano, kad dėl invazinių vėžių pavojingumo nereikėtų taip jaudintis. „Gal nereikia jų taip naikinti kaip Sosnovskio barščių, bet reikia kontroliuoti jų populiaciją valgant ir mėgaujantis“, - teigė A. Burba.
Vėžių virimo paslaptys: Kaip paruošti gardų delikatesą
Vienas svarbiausių dalykų, norint paruošti skanius ir saugius vėžius, yra žinoti ir nepamiršti, kad virti galima tik gyvus vėžius! Taip žinosite, kad vėžiai yra švieži. Jei ne patys virėte, tai galima atskirti, ar buvo verdami gyvi vėžiai, pasižiūrėjus į jų uodegėlę - jei vėžys buvo negyvas, ji išlieka tiesi, jei gyvas - susiriečia. Vėžiai yra verdami gyvi, kitu atveju rizikuojama apsinuodyti, mat negyvo vėžio mėsa nedelsiant pradeda gesti. Svarbu vėžius dėti tik į verdantį vandenį - taip jie iškart žūsta ir nesikankina. Jei vėžiai yra verdami greit po pagavimo, jokių specialių sąlygų išlaikyti juos gyvus nereikia.
Vėžių virimo receptas
Norėdami išvirti gardžius vėžius, pasiruoškite šiuos ingredientus:
- 3 kilogramams vėžių
- 5 litrai vandens
- 5 šaukštai druskos
- 2 citrinos
- 20 juodųjų pipirų grūdelių
- Krapai
- 5 lauro lapeliai
- Petražolės
Paruošimas:
- Užvirinkite vandenį.
- Sudėkite druską, prieskonines žoleles ir prieskonius, perpjautas citrinas ir vėl užvirkite.
- Kai vanduo vėl užvirs, įdėkite gyvus vėžius.
- Priklausomai nuo dydžio, vėžiai virami nuo 15 iki 25 minučių. Smulkūs (iki 70 gramų) vėžiai verdami iki 15 minučių, vidutinio dydžio vėžiai verdami 17-20 minučių, o stambesni (100-110 gramų) vėžiai verdami iki 25 minučių.
- Išjunkite ugnį ir duokite vėžiams pastovėti sultinyje apie 30 minučių, kad įsigertų skonio.
