Pasaulis per 20 metų pasikeitė iš esmės. Dalis mūsų asmeninio, socialinio, profesinio gyvenimo vyksta virtualioje erdvėje. O jame save išreikšti, pateikti turime vieną vienintelę priemonę - jos didenybę Žodį, nes niekas nemato mūsų, slepiamės už Žodžių, todėl Žodis dar niekad nebuvo toks svarbus. Nežinome, bandome, klystame, „eismo taisyklių“ nepažįstame, nes visiškai keičiasi įtakos svertai - kas valdo žodį - tas turi auditoriją, kas turi auditoriją - tas turi rinką, tas turi valdžią. Manau, kad apie šiuos reiškinius reikia diskutuoti iš įvairių varpinių - lingvistikos, teisės, psichologijos, etikos. Mus vieną nuo kitų skiria mūsų pasirenkami sinonimai, sakinio konstrukcijos, įvardžiai ir jų naudojimas.
Morfologijos pagrindai ir daiktavardžio skaičius
Morfologija yra kalbos mokslo šaka, nagrinėjanti žodžių formas ir jų darybą. Lietuvių kalboje skiriama 11 kalbos dalių: 6 kaitomos (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir 5 nekaitomos (prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas, dalelytė). Daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri pasako asmens, daikto vardą arba tam tikro reiškinio pavadinimą ir atsako į klausimą kas tai? Daiktavardžiai yra kaitomi linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.).
Vienaskaitos daiktavardžiai
Vienaskaitos daiktavardžiai nurodo vieną asmenį, daiktą ar reiškinį. Kai kurie daiktavardžiai turi tik vienaskaitos formą, pavyzdžiui, cukrus. Tekstų analizėje ypatingą dėmesį reikėtų skirti asmeniniams įvardžiams, pvz., „aš“ ir „mes“, taip pat visiems savybiniams įvardžiams, tokiems kaip „mano“, „mūsų“, „tavo“ ir (ar) „jūsų“, „jo“, „jos“ ir pan. Emilija Malinauskaitė-Sigurdarson teigia: „Žodžių pavieniui vaikai neišmoksta - jie turi būti vartojami, girdimi, suprantami įvairiuose formatuose.“ Todėl, norint išmokti vienaskaitos formas, svarbu jas vartoti realiuose sakiniuose ir kontekste.
Pavyzdžiui, Ąžuolas yra Lietuvos simbolis. Lietuvių kalbos giria yra labai turtinga. Kiekvienas žodis turi savo svorį. Ant kaklo ryšimas šalikas apsaugo nuo šalčio. Nuo kalno leidžiamasi su slide arba pačiūža. Senelis pasakojo įdomią istoriją. Mokytojas diktavo diktantą, kurį reikėjo atidžiai užrašyti. Kalba vadinama „tautos kultūros, psichologijos ir filosofijos veidrodžiu vieninteliu šaltiniu jos dvasiai pažinti“.
| Vienaskaitos daiktavardžiai |
|---|
| Ąžuolas |
| Giria |
| Kalba |
| Šalikas |
| Slidė |
| Pačiūža |
| Senelis |
| Diktantas |
| Žodis |
| Cukrus |
Daugiskaitos daiktavardžiai
Daugiskaitos daiktavardžiai nurodo du ar daugiau asmenų, daiktų ar reiškinių. Kai kurie daiktavardžiai turi tik daugiskaitos formą, pavyzdžiui, miltai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad daiktavardžiai kaitaliojami ne tik skaičiais, bet ir linksniais, todėl teisingas formų vartojimas užtikrina aiškią ir suprantamą komunikaciją. Pavyzdžiui, daiktavardis „furnitūra“ yra vienaskaitinis ir neturi daugiskaitos.
Šventinį stalą puošė daug gėlių, kurių kvapas sukūrė jaukią atmosferą. Seneliai visuomet laukia anūkų. Slidės ir pačiūžos yra populiariausias žiemos sporto inventorius. Šilti šalikai apsaugo nuo speigo. Draugai kartu leidžia laiką. Aplink pleveno vonios burbulai. Miškuose auga aukšti medžiai, o po jais - daug gilių. Tėvai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais. Visi žodžiai yra svarbūs. „Profesiniame gyvenime tas pats - dauguma mūsų jungiasi dirbti į virtualius debesis, viso pasaulio vadybos ekspertai tvirtina, kad įmonių tęstinumo ir išlikimo garantas bus gebėjimas skaitmenizuoti, apsaugoti, analizuoti ir modeliuoti darbą su savo turimais duomenimis.“
| Daugiskaitos daiktavardžiai |
|---|
| Seneliai |
| Slidės |
| Šalikai |
| Pačiūžos |
| Draugai |
| Burbulai |
| Medžiai |
| Gilės |
| Tėvai |
| Žodžiai |
Kontekstinis ugdymas ir skaičiaus formų įsisavinimas
Emilija Malinauskaitė-Sigurdarson, mokanti lietuvius užsienyje, pabrėžia kontekstinio ugdymo svarbą. Jos pamokos yra iš dalies akademinės, o iš dalies - pažintinės, siekiant, kad vaikus apsuptų konkreti tema, o akademiniai dalykai būtų mokomi toje temoje. Pavyzdžiui, gruodį antrokai mokėsi daiktavardžių daugiskaitos, o žodynas buvo susijęs su žiema: slidė - slidės, šalikas - šalikai, pačiūža - pačiūžos.
Kitas pavyzdys iš pirmokų pamokos vasaros pradžioje: pamokos tikslas buvo aprašyti augalą. Pamoką ji pradėjo perskaitydama pasaką apie ąžuolą, išsiaiškino nežinomus žodžius, vaikai atsakė į teksto suvokimo klausimus. Tada klausėsi lietuvių liaudies dainos apie ąžuolą, žiūrėjo dainos ir liaudies šokio vaizdo įrašą. Pabaigoje pristatė enciklopediją apie Lietuvos medžius ir joje skaitė, kuo ąžuolai ypatingi, kokie jie užauga, kuo ypatingos gilės.
Kontekstinės užduotys įtraukia: konkreti tema, kontekstas juos sudomina, o susidomėjus ir akademinės užduotys atliekamos lengviau. Mokiniai mokosi tada, kai sujungia naują informaciją su jau žinoma. Žodžių pavieniui vaikai neišmoksta - jie turi būti vartojami, girdimi, suprantami įvairiuose formatuose. Kai ruošiasi pamokoms, visada įvertina, kad gali būti nesuprantamų žodžių, pasiruošia vaizdinės medžiagos. Dabar tik taip ir daro: rodo ekrane diktanto iliustraciją, aptariame su vaikais, ką jie mato, kaip vadinasi objektai iliustracijose. Tada jau diktuoju tekstą, o vaikai žino, apie ką rašo, - rezultatai tikrai geresni.
Kalbos tikslumas ir vienaskaitos bei daugiskaitos svarba
Žmonės kalba, o jų kalba kalba apie juos visai ką kita, o ne jų norimą perteikti mintį. Ir mes girdim tą „ką kita“. Taigi kaip niekada svarbus tapo organiškumo, nuoširdumo, minties ir žodžio, tikrovės ir vienovės principas. Kaip anksčiau žmonija pasiskirstydavo teritoriniu, valstybiniu principu, taip dabar žmonija tampa auditorija ir ji jungiasi vertybių, interesų ar profesiniu principu į vieną ar kitą komunikacinį lauką. O jame mes, regis, kalbame taip, kaip įpratę realiame, - kiekvienas parenkame skirtingus sinonimus, sakinio konstrukcijas, įvardžius ir jais „kalbame“ pastabiam klausytojui visai kitus dalykus, nei manome kalbantys.
Dėl ribotos apimties paliesiu tik porą aktualesnių aspektų. Vienas jų ryšys su tikrove (tiesa). Čia mus vieną nuo kito skiria daiktavardžiai ir prieveiksmiai. Nesakyti tiksliai gerai diplomatijoje, bet projektų valdymo srityje, komandiniam darbe - su kiekvienu žodžiu taip daugiau chaoso. Net šeimoje vyras neskaito žmonos minčių, juo labiau kolegos įmonėje, kurioje komunikacija lyg iš degtukų statoma piramidė, kuri stovi tuo stabiliau, kuo tikslesnės jungtys. Mūsų bendravimas ir yra tokios jungtys.
Anot Visvaldo Legkausko („Socialinė psichologija“, Vilnius 2012), žmonės, siekiantys padaryti tiesioginę įtaką savo pašnekovams, kalbėdami vengia naudoti silpnas kalbos formas, rodančias netikrumą ir pasyvumą. Tokios silpnos kalbos formos apima sustiprinančius pranešimą žodžius („taigi“, „tikrai“, „labai“), abejonę reiškiančius žodžius („turbūt“, „manau“, „lyg tai“) bei mandagumo frazes („ar negalėtumėt“, „prašyčiau“, „norėčiau“). Vaikai, kurie skaito ir kuriems skaito, vartoja platesnį žodyną, kalba taisyklingiau.
Kitos kaitomos kalbos dalys ir skaičius
Būdvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi asmens, daikto arba reiškinio ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? Būdvardžiai kaitomi giminėmis (mot., vyr., bevardė: tyli, tylus, tylu), o mot. ir vyr. g. būdvardžiai - linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.). Kai kurie būdvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (baltasis) ir būti laipsniuojami. Tad skaičiaus kategorija yra svarbi ne tik daiktavardžiams, bet ir kitoms kaitomoms kalbos dalims, siekiant išreikšti informaciją tiksliai ir aiškiai.
