Sauliaus Šaltenio apysaka „Riešutų duona“ - tai epochos kūrinys, išsaugojęs savo aktualumą ir vis iš naujo atrandamas skirtingų kartų skaitytojų. Ne kiekviena knyga pelno literatūros klasikos vardą, o dar mažiau jų įdomiomis ir aktualiomis laikomos ištisų kartų. Vienas iš tokių kūrinių - lietuvių rašytojo Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“. Tai knyga apie nerūpestingiausią gyvenimo laiką - jaunystę, gilius išgyvenimus ir kasdienio gyvenimo išbandymus.
1950-ieji, pokaris. Provincijos miestelyje gyvena dvi šeimos - Kaminskai ir Šatai. Dvi kaimynų šeimos, kurios nuolat vaidijasi ir nesutaria. Ši priešprieša įskiepijama ir vaikams, kurie taip pat nemėgsta kaimynystėje gyvenančių bendraamžių. Tačiau bėgant metams Andrius Šatas vis labiau domisi Liuka Kaminskaite. Tarp jaunuolių užgimsta jausmai, griaunantys tėvų dirbtinai statomas sienas. Mažame Lietuvos provincijos miestelyje skleidžiasi Romeo ir Džiuljetos dramos verta istorija.
„Riešutų duona“ - gyva knyga apie tikrus žmones bei jų likimus, meistriškos Sauliaus Šaltenio plunksnos dėka išvengusi sovietinių cenzorių priekabių. 1972 m. parašytas kūrinys buvo šmaikštus, aštrus, balansuojantis ant leistinumo ribos. Tai pasakojimas apie jaunuolius, kurie nenori taikstytis su rutina, priešinasi galiojantiems papročiams, kovoja su kasdienybe ir nusistovėjusiu visuomenės požiūriu. Tekstas koncentruotas ne į buities ir peizažo aprašymą, o į veikėjus, jų psichologinius portretus, elgesį, siužeto vystymą. Knyga, kurioje pasakojama apie praeitį, aktuali ir šiandien, nes klausimai, kuriuos sprendžia jauni žmonės, nesikeičia.
1978 m. Lietuvos kino studijoje šio kūrinio motyvais sukurtas meninis filmas, laikomas pirmąja lietuviška tragikomedija. Filmą režisavo Arūnas Žebriūnas, o scenarijų kūrė pats apysakos autorius Saulius Šaltenis. Vaidmenis jame sukūrė legendiniai Lietuvos aktoriai: Doloresa Kazragytė, Antanas Šurna, Kostas Smoriginas ir kiti. Trečiadienio vakarą 12-oje Lietuvos miestų buvo nemokamai pristatytas restauruotas ir šiuolaikiniams kino ekranams pritaikytas 1978-aisiais sukurtas Arūno Žebriūno filmas „Riešutų duona“. Atgimusi pirmoji lietuviška tragikomedija į kino teatrus sukvietė beveik 2000 žiūrovų visoje Lietuvoje. Tai didžiausias kino paveldo pristatymo visuomenei renginys iki šiol. Prieš 41 metus sukurta „Riešutų duona“ pasakoja tragikomišką istoriją apie dvi šeimas ir jaunuolių meilę. Į pristatymo vakarą Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, atvyko ir su kino kritike Rasa Paukštyte bei žiūrovais bendravo „Auksine gerve“ už viso gyvenimo nuopelnus įvertintas operatorius Algimantas Mockus. Jo atsiminimai apie „Riešutų duonos“ filmavimą salėje kėlė ir juoką, ir sentimentus. A. Mockus atskleidė, kad filmas buvo kuriamas ne paviljone, o tikrame kaime, tikrose trobose. Filmo reikšmę susirinkusiems žiūrovams aktualizavo kritikė Rasa Paukštytė: „Riešutų duona” siūlo žvelgti į supantį pasaulį per ironijos, humoro prizmę. Atsisakyti mąstymo klišių, neslėpti jausmų. Absurdas, tarsi sako merkdami akį autoriai, yra sudėtinė kasdienybės dalis, tad jį tyrinėdami mes šiek tiek daugiau sužinosime apie save. Arūnui Žebriūnui pavyko įvaizdinti savitą filosofinių klausimų ir labai šmaikščios intonacijos dermę, už kurią taip mėgstamas Sauliaus Šaltenio kūrinys.
Skaitmeniniams kino ekranams pritaikytas filmas tą pačią dieną nemokamais seansais buvo pristatytas visuose Lietuvos miestuose, šiuo metu turinčiuose DCP rodymo galimybę: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Anykščiuose, Utenoje, Gargžduose, Ukmergėje ir Varėnoje. Po pristatymo visuomenei restauruotas filmas „Riešutų duona“ tapo atviru demonstravimui visoje Lietuvoje suderinus leidimus su Lietuvos kino centru. Leidimą legaliam rodymui bei aukščiausios kokybės kopiją gali gauti bet kuri įstaiga, kultūros centras, nevyriausybinė organizacija, pasaulio lietuvių bendruomenė ar kita oficiali iniciatyvinė grupė.
Riešutų duona | Anonsas
Nuo seno tiek kasdienis, tiek šventinis lietuvių stalas neįsivaizduojamas be šviežios, kvapnios duonos. Pastaruoju metu ypač populiari tapo ir namuose kepta raugo duona, kurią sudaro vos keturi ingredientai: natūralus raugas, miltai, vanduo bei žiupsnelis druskos. Šiame straipsnyje rasite įvairių riešutų duonos receptų, nuo paprastų ir greitų iki sudėtingesnių, be glitimo, veganiškų ir tradicinių variantų.
Duonos kepimo paslaptys ir tradicijos Lietuvoje
Pastaruoju metu namuose kepta duona tapo madinga. Iš naminės duonos tikimės ne tik paprastumo, kaimiško kvapo, bet ir natūralumo - jokių E priedų. Dienraštis "Lietuvos žinios" 2011 m. sausio 12 d. publikavo žurnalistės Jūratės Mičiulienės straipsnį apie tai, kaip anykštėnė muziejininkė Rita Vasiliauskienė Niūronyse, Arklio muziejaus Legų sodyboje, kepa naminę duoną. R. Vasiliauskienė, kasdien minkydama duoną muziejaus gryčioje Anykščių rajone, klausia: "Kodėl duona iš parduotuvės, kurioje netrūksta visokių konservantų, turinčių lyg ir pailginti duonos galiojimo laiką, pelija greičiau nei naminė?" Atsakymas paprastas - parduotuvėje parduodamą duoną gadina mielės, kurių dedama, kad ji greičiau išaugtų, išsipūstų. O mielės - paprasčiausias grybelis, nuo jų duona ir ima pelyti. Jokie konservantai nepadeda. Pasak duonos paslapčių žinovės, parduotuvėje pirkta duona yra pusiau sintetinis produktas. "Spartinant gamybą pridedama visokių puriklių, minkštiklių. Turbūt patyrėte, kad paėmus kepalą į rankas jo svoris beveik nejuntamas", - sako R. Vasiliauskienė. Naminė duona yra visai kas kita.
Duonos kvapas ir tradicijų žavesys
Nuo kepamos duonos kvapo apsąla visi, į aukštaitišką gryčią užsukusieji. "Jis labiausiai stebina iš įvairių Lietuvos vietų į ekskursijas atvykstančius vaikus. Pasirodo, tai jiems nematyta įdomybė, - džiaugiasi R. Vasiliauskienė. - Vos peržengę slenkstį puola reikšti savo įspūdžių. Vieniems mediniai kubiliukai su rūgstančia tešla „pirtim kvepia“, kiti sako - „kaimu smirdi“. Kepamos ruginės duonos kvapas stebina ir visko mačiusius užsieniečius. „Daugelis gailisi, kad jų krašte tokios tradicijos neišlikusios, - pasakoja pašnekovė. - Neturi jie ruginės duonos ir dėl to, kad Vakarų Europoje nėra žiemkenčiams reikalingų gamtinių sąlygų - šaltos, sniegingos žiemos. Tad jie kepa kvietinę, kukurūzinę ir visokią kitokią. Ruginės dažniausiai pas mus paragauja pirmą kartą. Būna, kad kai kam ir nepatinka, sako, per sunki, per rūgšti. Pamenu, kai pas mus buvo atvykęs Gruzijos ambasadorius su svečiais, tai prie šašlykų atsivežė savo lavašo."
R. Vasiliauskienė pastebėjo, kad duonos kepimo ceremonija labai patinka japonams ir kinams. "Šios tautos ypač žavisi senosiomis tradicijomis ir labai emocingai reiškia susižavėjimą. Gal todėl, kad pačios rūpinasi savo paveldu. Daug bendros kalbos su jais randame, - džiaugiasi aukštaitė. - Kartą, kol duona kepė, pasiūlėme japonams pavaikščioti su kojūkais. Japonai nustebo ir mus nustebino, nes pasakė, kad tai ir jų nacionalinė pramoga."
Arklio muziejus ir duonos kelias
Naminės duonos „kepykla“ - aukštaitiška gryčia - darbo nestokoja nei žiemą, nei vasarą. Mokslo metais viena paskui kitą važiuoja moksleivių grupės, vasarą - turistai. Kartais duoną tenka kepti net du kartus per dieną. Dvi šeimininkės per savaitę sunaudoja bene tris maišus (150 kg) ruginių miltų. Arklio muziejuje duonos kepimas labai prigijo. Juk net yra posakis „arklys-duonpelnys“. Arkliukas ir žemę duonai išdirbdavo, ir iš laukų parveždavo, paskui javus iškuldavo, sumaldavo. Muziejaus darbuotojai rudenį pasėję rugių nuo šio pavasario lankytojams rengiasi demonstruoti visą duonos kelią. Bus smagi rugiapjūtė su dainomis, paskui kūlimas, malimas arklio traukiamomis mašinomis.
Senovinis receptas ir šiuolaikinės variacijos
Pasak R. Vasiliauskienės, pats seniausias, paprasčiausias ir natūraliausias naminės duonos receptas (jo net užsirašyti nereikia) - ruginiai miltai ir vanduo, na, dar sauja kmynų, druskos. „Daugiau jokių prieskonių moterys nenaudojo. Nelabai jų ir turėjo. Priedai - jau šių laikų prasimanymas, - pasakoja ji. - Tačiau visuomet šeimininkės mokėdavo pagudrauti ir savo duonos skonį pagerinti. Kad ji nebūtų tokia rūgšti, įtarkuodavo cukrinio runkelio, vėliau, kai atsirado cukraus, saują kitą įberdavo. Salyklinė duona su padaigintais grūdeliais taip pat būdavo saldesnė.
Pašnekovė tikina, kad namie išsikepti duonos nėra labai sudėtinga. Pirmiausia reikia pasigaminti raugo - kelis šaukštus miltų sumaišyti su šiltu vandeniu ir pastatyti šiltai (geriausiai - 30 laipsnių temperatūroje). Tokioje šilumoje miltai įrūgsta per 12 valandų. Jei vėsiau, teks parą laukti. „Ne veltui sakoma, kad duona - gyvas daiktas. Juk rūgstant po ją laksto visokios bakterijos - gyvi mikroorganizmai. Jie dauginasi taip, kaip jiems patinka, o ne kaip šeimininkė nori, - duonos brandinimo procesą aiškina R. Vasiliauskienė. - Dėl to tos pačios šeimininkės duona (net ir tų pačių priedų dedant) kiekvienąkart skirtingo skonio būna - kartais saldesnė, kartais rūgštesnė, kartais kyla sunkiau, o kartais ir labai greitai.
Jau paruoštas raugas maišomas su miltais ir šiltu vandeniu - iki tirštos grietinės purumo. Tada duona auginama, kol gražiai iškils. „Jei kambarys šiltas, prikūrentas, pakanka per naktį tokią tešlą palaikyti ir rytą dar pridėjus miltų ir išminkius jau bus galima kepti. Tirštumas tinkamas, kai tešla nelimpa prie kubilo sienelių“, - kepimo paslapčių mokė R. Vasiliauskienė.
Rupaus malimo miltų galima įsigyti ir parduotuvėse, jie būna malti su visu lukšteliu, tokie maistingesni. Nors tradicinė lietuviška duona būdavo kepama vien iš ruginių miltų, dabar moterys jau įprato ją visaip paskaninti. Jei vien ruginė duona per sunki ir per rūgšti, įmaišoma kvietinių miltų, dar deda avižinių dribsnių, sėlenų, saulėgrąžų. O paskaninus džiovintais vaisiais, riešutais - bus nuostabi riešutų duona. „Kas kaip sumano, taip ir eksperimentuoja. Kiekviena šeimininkė gali atrasti mėgstamiausią“, - pasakoja R. Vasiliauskienė.
Pašnekovė prisipažino nežinanti, kokios temperatūros elektrinėje orkaitėje duoną kepti, nes ji visada į duonkepę krosnį šauna. Kadangi krosnyje daugiau erdvės, duonai nebaisus ir 300 laipsnių karštis. Orkaitėje pakaktų ir iki 200. Ar duona iškepusi, medinio pagaliuko, kaip į pyragą, neįkiši ir nepatikrinsi, nes ji beveik parą, kol atvėsta, dar būna šlapia. „Reikia kepalėlio apačią pastuksenti. Jei skamba kaip pabeldus į duris, vadinasi, iškepusi, jei garsas duslus, dera šauti atgal į krosnį“, - patarė R. Vasiliauskienė.
Ryte užkūrusi krosnį moteris ją kūrena tris valandas, sudegina keturis glėbius malkų. Kad vidus jau gerai įkaitęs, matyti iš duonkepės lubų - iš pradžių vėsios plytos aprūksta, paskui suodžiai dingsta, plytos pabąla.
Tradicijos išsaugojimas
Anksčiau kaimo moterys į duonkepę krosnį didelių kepalų sušaudavo, kiek tik tilpdavo. Juk turint darbų iki kaklo, nebūdavo laiko dažnai duonos kepti. Jų šeimai užtekdavo bene mėnesį. Tiek laiko duona ir negesdavo. Be to, kepalai dideli, beveik dešimties kilogramų svorio, pluta stora, tai ne taip greitai sudžiūdavo.
Kai muziejaus lankytojams šeimininkė rodo, kaip kepti duoną, užsieniečiai nustemba išvydę, kad ant ližės pirmiausia paklojama džiovintų ajero lapų. „Kam tas šienas ant lentos reikalingas?“ - klausia jie. Nuo pastarųjų duona neįgauna jokio kvapo, tačiau ant ajerų kepta duona - labai kvapi. „Žiemai moterys jų prisidžiovindavo, o vasarą vaikus siųsdavo kur nors prie balos, kad parneštų žalių, - pasakoja R. Vasiliauskienė. - Tradiciją duoną kepti ant ajerų išsaugojome turbūt mes vieninteliai.
Istoriniai faktai apie duoną
Neraugintos duonos paplotėlius pradėta kepti dar ankstyvajame neolite, kai tik atsirado girnos. Šveicarijoje rasta duonos, keptos prieš 4000, Egipte - prieš 3500 metų. Lietuvoje duona žinoma nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Iki XX a. vidurio ji buvo vienas pagrindinių mūsų tautos valgių, nors nuo XIX a. vidurio paplito ir bulvių patiekalai. Iš neraugintos tešlos švedai kepa traškią duonelę, macus, paplotėlius. Kinai, japonai duoną kepa iš ryžių, indai - iš sorų, brazilai - iš manijokų. Škotijoje įprasta duoną kepti iš avižinių ir kvietinių miltų. Amerikiečiai duoną dažniausiai kepa iš kviečių, vokiečiai, skandinavai - iš kviečių ir rugių, o Lietuvoje įprasčiausia kepti iš rugių.
Ruginė duona ir šiuolaikinės tendencijos
Nuo seno padavimais ir legendomis apipinta ruginė duona buvo siejama su lietuviškumu ir laikoma tautos simboliu. Tačiau „Nielsen“ rinkos tyrimo duomenys rodo, kad lietuviai ruginės duonos kasmet valgo vis mažiau. „Užsieniečiams ruginės duonos skonis dažnai pasirodo pernelyg neįprastas, per rūgštus. Jie stebisi, kad lietuviai pasiilgsta šio skonio ir kvapo“, - sako anykštėnė Rita Vasiliauskienė, beveik kasdien kepanti duoną aukštaitiškos gryčios krosnyje, Arklio muziejuje, Niūronyse. Tradicinei duonai kepti ji naudoja tik ruginę duoną iš lietuviškų rugių.
Riešutų duonos receptai
Riešutų duona be glitimo ir kiaušinių
Ši duona yra be glitimo ir kiaušinių, o visus ingredientus „suklijuoja“ gysločių sėklų luobelių milteliai. Ingredientai: 2 šaukštai gysločių sėklų luobelių miltelių 350 ml vandens 250 gramų riešutų (migdolų, graikinių riešutų, lazdyno) 250 gramų sėklų (moliūgų, saulėgrąžų) 50 gramų aguonų 50 gramų sezamo sėklų 1 arbatinis šaukštelis jūros druskos 3 šaukštai alyvuogių aliejaus arba kokosų aliejaus
Paruošimas: Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių ir patepkite kepimo skardą riebalais arba išklokite kepimo popieriumi. Kruopščiai sumaišykite gysločių sėklų luobelių miltelius su vandeniu, išplakite, kad įsitikintumėte, jog nėra gabalėlių. Į virtuvinį kombainą suberkite riešutus ir keletą kartų maišykite iki rupios masės.
Avižinių Dribsnių Riešutų Duona
Ingredientai: Avižiniai dribsniai Saulėgrąžos Moliūgų sėklos Riešutai (įvairūs) Linų sėmenys Ispaninių šalavijų sėklos (chia) Gysločių luobelės
Paruošimas: Kitame inde sumaišome avižinius dribsnius, saulėgrąžas ir moliūgų sėklas, riešutus ir linų sėmenis, ispaninių šalavijų sėklas (chia) ir gysločių luobeles. Kepimo formelę išklojame kepimo popieriumi ir ten sudedame duonos tešlą, šlapia ranka išlyginame kepaliuko paviršių. Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Riešutų duona su džiovintais vaisiais
Ingredientai: Džiovinti vaisiai (slyvos, abrikosai) Miltai Kepimo milteliai Rudas cukrus Druska Riešutai Kiaušiniai Vanilinis cukrus
Paruošimas: Džiovintus vaisius gerai nuplaukite ir palaikykite šiltame vandenyje, kad šiek tiek išbrinktų. Nuvarvinkite, slyvas ir abrikosus supjaustykite į keturias dalis. Dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, rudąjį cukrų ir druską. Sudėkite vaisius ir riešutus, išmaišykite. Kitame inde gerai suplakite kiaušinius su vaniliniu cukrumi. Masė turi būti tiršta ir puri. Tešlą supilkite į riebalais pateptą skardą, pašaukite į 180°C orkaitę ir kepkite maždaug valandą arba kol paviršius gražiai paruduos ir duona atšoks nuo sienelių.
Riešutų duona su kepimo mišiniu
Naudojant kepimo mišinį, duoną kepti yra ypač lengva ir greita. Ingredientai: 1 pakuotė kepimo mišinio 30 g obuolių sidro acto 550 ml šilto vandens 100 g kapotų graikinių riešutų 100 g smulkintų migdolų 100 g sveikų lazdyno riešutų 1 valgomasis šaukštas kepimo miltelių
Paruošimas: Įkaitinkite orkaitę iki 175 ° C. Kepimo mišinio turinį sumaišykite su 30 g obuolių sidro acto, 550 ml vandens ir 1 šaukštu kepimo miltelių. Minkykite, kol mišinys taps vienalyte tešla. Suberkite riešutus ir vėl gerai viską išmaišykite.
Patarimai ir gudrybės: Riešutai gali būti įvairūs, todėl pasirinkite tuos, kurie jums labiausiai patinka. Duonos kepimo paslaptys ir tradicijos Lietuvoje glaudžiai susijusios su gamtos ciklais ir šeimos bendryste. Pasigaminę riešutų duoną, galite eksperimentuoti su ingredientais.