Rytų Europos virtuvė - tai kulinarinė tradicija, paplitusi Rytų Europos šalyse: Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Tai viena iš regioninių vakarietiškų virtuvių.
XIX a. pabaigoje atskiros Rytų Europos tautos sukonstravo savo nacionalines virtuves, išskirdamos svarbiausius nacionalinius patiekalus. Nepaisant to, Rytų Europos regiono šalių virtuvės turi daugiau tarpusavio panašumų negu skirtumų. Apie IX-XI a. visame regione paplito ruginė duona, kuri tapo svarbiausiu maisto produktu. Nuo XIII a. Rytų Europos (ypač Rusijos) kulinariją labai stipriai paveikė Didžiosios Stepės virtuvės. Nuo XVI-XVIII a. veikiant šioms rytietiškoms ir Vakarų Europos tradicijoms Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) susiformavo savita kulinarijos mokykla, apėmusi dabartinės Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas. Joje paplito rafinuoti žvėrienos patiekalai, konditerijos gaminiai. Nuo XVIII a. Rusijai užkariavus pajūrį, ATR, ir vis labiau atsidarant į Vakarus, Rusiška virtuvė prisijungė prie šių vakarietiškų tradicijų: visame regione ėmė stipriai plisti tuo metu nauji vakarietiški produktai bei technologijos: šokoladas, konditerija, daugybė prieskonių. Jekaterinos II valdymo laikais XVIII a. II pusėje apogėjų pasiekė rafinuota rusų-prancūzų virtuvė, paplitusi tarp Rusijos imperijos aristokratijos, kurios žymiausi patiekalai yra befstrogenas, Kijevo kotletas, Orlovo veršiena, šarlotė. XIX a. Rytų Europą pasiekė bulvės, kurios labai stipriai paveikė valstietiškas virtuves, tapdamos vienu svarbiausiu produktu, galinčiu pakeisti ruginę duoną. XX a. TSRS ir komunistiniame bloke kulinarinės tradicijos labai sumenko dėl produktų stygiaus. Susiformavo savotiška Tarybinė virtuvė. XX a. pabaigoje žlugus komunistiniam blokui atsikūrusios valstybės bando atgaivinti tradicines kulinarines tradicijas.
Nors daugumoje vakarietiškų virtuvių labiausiai paplitęs javas yra kvietys, o pagrindinis angliavandenių šaltinis - kvietinė duona, Rytų Europoje duona kepama iš rugių. Nors Rytų Europoje naudojama šiek tiek augalinių baltymų (žirniai, pupos, riešutai), jie užima antraeilę reikšmę. Svarbiausi vis tiek išlieka gyvulinės kilmės baltymai. Tradiciškai naudojamos mėsos rūšys yra kiauliena, jautiena, paukštiena.
Mėsos gaminiai Rytų Europoje
Tiek mėsa, tiek žuvis labai dažnai apdorojami rūkant. Tokiu būdu gaunamos labai įvairios dešrų rūšys, tarp kurių daug vietinės kilmės porūšių, pvz., lietuviškas skilandis, kinziukas. Mėsa gali būti rūkoma ir gabalais (taip gaunama lenkiška Polędwica). Svarbus produktas yra rūkyti lašiniai, kurie naudojami kaip svarbus užkandis.
Šaltas rūkymas - tai rūkymas dūmais, kurių temperatūra +15- +25 °C, kartais iki +35 °C. Šalto rūkymo metu dūmų temperatūra dažniausiai būna 19-25 °C, rūkymas trunka kelias dienas, todėl tokiam rūkymui ruošiama mėsa ar žuvis paprastai būna sūdoma. Karštas rūkymas - rūkymas dūmais, kurių temperatūra virš +80 °C. Šiaip temperatūros riba, nuo kada rūkymas laikomas karštuoju nėra griežtai sutarta. Taip pat kartais skiria rūkomąjį kepimą (angl. smoke-roasting), kai kepamą maistą kartu veikia ir dūmai.
Konservavimas rūkant sumažina vandens kiekį ir dūmų medžiagos apsaugo rūkomą produktą nuo gedimo (bakteriostatinis poveikis). Taip pat keičiasi skoninės savybės - dūmai suteikia rūkomam produktui specifinį skonį ir kvapą.
Dideliu populiarumu gali pasigirti ne tik karštai ar šaltai rūkyti, bet ir virti mėsos gaminiai. Virtos dešros ir dešrelės sėkmingai konkuruoja su kitais produktais prekybos centrų lentynose dėl kelių svarbių priežasčių: patogumo vartoti ir didelio asortimento. Vytinti gaminiai gana brangūs, tačiau taip pat mėgstami ir vertinami. Vytinti, kaip ir rūkyti mėsos gaminiai, žinomi jau nuo gilios senovės ir priklauso Lietuvos kulinariniam paveldui.
Svarbiausia dešrų gamybos žaliava yra neriebi jautiena, kiauliena, rečiau − aviena ir paukštiena. Kepeninių ir kraujinių dešrų žaliava − galvijai ir paskerstų gyvulių kraujas. Beveik visų rūšių dešroms daryti vartojami lašiniai. Kad dešrų įdaras turėtų daugiau pilnaverčių baltymų, į jį dedama kraujo plazmos, riebaus ir lieso pieno, pieno baltymų, kiaušinių, o kad pagerėtų skonis − druskos, cukraus, prieskonių ir uždaro (juodųjų, raudonųjų ir kvapiųjų pipirų, muskato riešutų, kardamono, kalendrų, kmynų, svogūnų, česnakų ir kt.). Į kai kurias mėsos duonos ir rūkytų dešrų rūšis dedama konjako arba maderos.
Dešroms tam tikrą formą suteikia ir saugo jas nuo aplinkos poveikio natūralios žarnos arba dirbtiniai apvalkalai (baltyminiai, celiulioziniai, polimerinės plėvelės). Įdarytos, virtos, pusiau rūkytos, rūkytos, kepeninės ir kitokios dešros vartojamos daugiausia tik šaltam užkandžiui ir sumuštiniams daryti. Virtos, pusiau rūkytos dešros bei mėsos duona vartojamos ir karštos − kepamos atskirai ar su kiaušiniene.
Įdarytos, virtos dešros ir mėsos duona laikoma šaldytuve ne ilgiau kaip parą. Šių dešrų supjaustyti griežinėliai šviesoje greitai pabąla, iš rausvų darosi pilki, todėl supjaustytų įdarytų ir virtų dešrų bei mėsos duonos nereikia iš anksto dėti į lėkštes ir palikti šviesoje. Virtos rūkytos dešros ne taip gerai laikosi kaip rūkytos.
Lietuviškas skilandis
Skilandis, kindziukas, kindzius, kindžiuks, pūslė - vienas iš populiariausių tradicinių rūkytų mėsos gaminių Lietuvoje. Namų sąlygomis skilandis paprastai gaminamas vien iš kiaulienos, o mėsos perdirbimo įmonėse naudojama kiauliena ir jautiena. Skilandis nuo senų laikų taupomas vasaros darbymečiui, tiekiamas svečiams įvairiomis progomis. Skilandžiui būdingas rūgštokas, aštrokas, prieskonių, sūrus skonis bei brandinant ir džiovinant susidarantis specifinis skonis ir kvapas.
Skilandis yra pripažintas tarptautiniu mastu Europos Sąjungoje. Paraišką dėl skilandžio pripažinimo garantuotu tradiciniu produktu pateikė Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacija 2009 m. Ji nurodė, jog tai yra rūkytas, virvele perrištas, nelygaus, gruoblėto paviršiaus, suspausto lašo arba nedidelės cukinijos formos, standžios konsistencijos mėsos gaminys natūraliame apvalkale (kiaulės skrandyje, pūslėje). Skilandis - vienas iš septynių lietuviškų maisto produktų, Europos komisijos įtrauktų į Saugomų geografinių nuorodų registrą, kurį sudaro daugiau nei 1200 saugomų produktų Europoje.
Šiame sąraše 2016 m. Lietuvos kaimuose nuo senų laikų jis buvo taupomas vasaros darbymečiui (šienapjūtei, rugiapjūtei) ar svečiams. Lietuvių rašytojas Simonas Daukantas 1845 m. išleistoje knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašė, kad skilandis senovės Lietuvoje buvo svečiams tiekiamas valgis. Skilandis yra minimas ir daugelio kitų lietuvių literatūros klasikų kūriniuose.
Dzūkai dažniausiai ruošdavo sūdytus mėsos gaminius. Kad mėsa gerai įsisūrėtų, ją laikydavo specialioje geldoje, lovyje, vėliau pakabindavo palėpėje arba specialioje medinėje patalpoje. Suvalkijoje iš pradžių kumpius, dešras ir lašinius, kaip Žemaitijoje, rūkydavo kamine, vėliau, ėmus plisti dvarų kultūrai, suvalkiečiai statydinosi specialius statinius - rūkyklas. Įvairiuose regionuose skirdavosi net malkos, naudojamos rūkant mėsą: aukštaičiai ir žemaičiai naudodavo alksnį su kadagiu, suvalkiečiai - tik alksnį.
Atvėsinta kiauliena rankomis arba specialiomis mašinomis supjaustoma 1-3 cm gabalėliais, o lašiniai - 0,5-2 cm gabaliukais. Mėsa sumaišoma su prieskoniais ir kitais priedais. Pagamintas faršas brandinamas ne mažiau kaip 6 valandas, esant ne aukštesnei nei 4 laipsnių temperatūrai. Paskui mėsa kietai sukemšama į natūralias kiaulių pūsles arba galvijų akląsias žarnas. Prikimšta pūslė užrišama natūraliais storais siūlais arba virvelėmis. Suformuotas produktas perrišamas virvele išilgai, padalijant produktą į keturias dalis. Paskui skilandžiai sukabinami ant rėmų ir brandinami, esant ne aukštesnei nei 4 laipsnių temperatūrai, ne mažiau kaip 3 paras. Skilandžiai rūkomi esant 18-30 laipsnių temperatūrai dūmais, gautais deginant lapuočių medžių pjuvenas. Su pertraukomis rūkoma nuo 2 iki 15 parų. Vėliau rūkyti skilandžiai džiovinami, esant 8-18 laipsnių temperatūrai, ne mažiau kaip 30 parų.
Maisto pramonė Lietuvoje ir mėsos gamyba
Maisto pramonė - viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių pramonės šakų. Žaliavą jai teikia daugiausia žemės ūkis, medžioklė, žvejyba. Vartotojui patenka vis mažiau neapdirbtų žemės ūkio produktų. Perdirbti produktai yra ne tik maistingesni, labiau vitaminizuoti, bet ir ilgiau išsilaiko. Lietuvos žemės ūkis pajėgus aprūpinti šalies gyventojus visais svarbiausiais maisto produktais ir turi potencialias galimybes dalį jų eksportuoti.
Žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją. Kaimas vis labiau vertinamas kaip šalies infrastruktūra, gerinanti ir miesto žmonių gyvenimo kokybę. Sparčiai besikeičianti visuomenė kelia naujus reikalavimus žemės ūkio žaliavoms ir maisto produktams. Ypač didėja aukštos kokybės, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Produktų kilmė, kokybė, asortimentas, prekinė išvaizda, jų vartojimo patogumas atveria naujas rinkos galimybes. Auga visuomenės susidomėjimas kaimo atnaujinimu ir kraštovaizdžio išsaugojimu. Kyla nauji gyvulių gerovės reikalavimai. Maisto ūkis radikaliai keičiasi, jis labiau integruojamas į pasaulinę ekonomiką.
Mėsos pramonės produkcija - tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsigyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose.
Rūkytų mėsos gaminių gamybos ypatumai
Rūkytų mėsos gaminių gamyba yra sudėtingas procesas, reikalaujantis specialių žinių ir įrangos. Svarbu pabrėžti, kad teiginiai apie tai, jog natūralų rūkymo procesą galima pakeisti kokiu nors mirkymu, yra neteisingi. Aukščiausios rūšies produktų gamyboje naudojama tik geriausios kokybės atrinkta mėsos žaliava. Šiuose mėsos gaminiuose negali būti mechaniškai atskirtos mėsos, baltyminių mėsos pakaitalų (sojos, kviečių baltymų koncentrato, kiaušinių miltelių, pieno miltelių) ir užpildų (bulvių ar kukurūzų krakmolo, manų kruopų, kviečių skaidulų). Pirmos rūšies gaminiuose leidžiama naudoti iki 1-2 % baltyminių mėsos pakaitalų ir iki 2-3 % užpildų (priklausomai nuo produktų grupės). Į antros rūšies mėsos produktus galima įdėti iki 2 % baltyminių mėsos pakaitalų, užpildų (bulvių ar kukurūzų krakmolo, manų kruopų, kviečių skaidulų) kiekis neribojamas.
Labai dažnai antros rūšies gaminių sudėtyje pirmoje vietoje matome užrašą „mechaniškai atskirta paukštiena“. Po rankinio paukščių skerdenų išpjaustymo, ant kaulų dar lieka maistui tinkamos mėsos likučių. Yra speciali technologija, kai šie kaulai su mėsos likučiais yra susmulkinami ir perleidžiama per specialų sietelį/filtrą - kaulai ir jų dalys lieka, o mėsos žaliava praeina. Gaunama tyrės pavidalo mėsos masė. Tai ir yra ta „mechaniškai atskirta paukštiena“, kuri taip pat yra mėsos žaliava, tik jos naudojimas draudžiamas aukščiausios rūšies gaminiuose dėl mažesnės mitybinės vertės.
Mėsos gaminių ženklinimas ir kokybės kontrolė
Svarbu atkreipti dėmesį į mėsos gaminių ženklinimą. Jei gaminys supakuotas panaudojus modifikuotos atmosferos technologiją, tai ant pakuotės privalomas užrašas „Supakuota panaudojant apsaugines dujas“. Atmosferos oras, kurio mes kvėpuojame, yra sudarytas iš azoto (78%), deguonies (21%) ir kai kurių kitų dujų (anglies dvideginio, argono) mišinio (1%). Specialia įranga iš pakuotės iš viso išsiurbiamas oras ir įpučiami tie patys komponentai (deguonis, azotas ir anglies dvideginis) tik kitokiomis proporcijomis: jei pakuojami termiškai apdoroti gaminiai (pvz., virtos dešrelės), sumažinama azoto ir padidinama anglies dvideginio, deguonies nepučiama visai, o jei pakuojame šviežią mėsą, padidinamas deguonies santykis.
Gamyboje visiškai nenaudojami E raidėmis žymimi priedai. Tačiau net ir nededant E priedų, galutiniame mėsos produkte galima tyrimu metu aptikti nitrito ir mononatrio glutamato nedidelius kiekius. Mononatrio glutamatas yra natūrali mėsos cheminės sudėties medžiaga. Gamyboje naudojami natūralių prieskoninių daržovių ekstraktai. Daržovės natūraliai kaupia nitratus, kurie suskyla į nitritus. Tai visiškai natūralus kasdieninis procesas, apie kurį net nesusimąstome valgydami daržoves.
Įmonėje įdiegta savikontrolės sistema, kurios vidaus auditų metu yra tikrinami gamybiniai technologiniai procesai, žaliavos ir receptūros. Atliekamas atsekamumas ir žaliavų nurodytų gaminio ženklinimo etiketės sudėtyje identifikavimas. Tai pat gaminių sudėtį ir technologinius procesus periodiškai tikrina teritorinė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Bet kada galima atsekti, iš kokių žaliavų buvo realiai pagamintos tam tikros partijos dešrelės, ir sulyginti su ženklinimo etiketėje pateikta informacija.
Vartotojų teisės ir maisto sauga
Apie kai kurios mėsos nebetinkamumą vartoti dažnai liudija papilkėjusi, pablukusi spalva. Tiesa, kiek kitaip yra su vištiena - pasibaigus jos galiojimo laikui, spalva nepasikeičia, todėl reikia atkreipti dėmesį, ar mėsa neperdžiūvusi, ar nėra apsitraukusi glitėsiais, nejuntamas blogas kvapas. Nė vienas legalia prekyba užsiimantis asmuo, prekiaujantis parduotuvėje, turguje ar ūkyje, neturi teisės atsisakyti parodyti kilmės dokumentus. Pirkėjas, gavęs neigiamą atsakymą į šį prašymą, turi teisę kreiptis į Lietuvos vartotojų institutą ar Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT).
Paukštiena ir jos gaminiai yra greitai gendančios prekės, todėl jų laikymo temperatūra yra griežtai reglamentuota. Šviežia vištiena turi būti laikoma ne aukštesnėje nei +4 °C temperatūroje, smulkinta - ne aukštesnėje nei +2 °C, o subgaminiai, pavyzdžiui, kepenėlės - ne aukštesnėje nei +3 °C temperatūroje. Saugi termiškai apdorotų mėsos laikymo temperatūra gali svyruoti nuo 0 iki +6 °C.
Gamintojai kontroliuoja ir atsako už tai, kad gaminiai iš įmonės išvažiuotų atšaldyti iki reikalaujamos temperatūros, transportavimui būtų pakraunami į saugias talpas. Prekybininkai, savo ruožtu, privalo kontroliuoti ir užtikrinti reikalaujamas laikymo sąlygas vitrinoje, o vartotojas atsakingas už elgesį su gaminiu savo aplinkoje. Net ir visus šviežumo kriterijus atitinkanti mėsa ne visada pasiekia namus tinkama vartojimui. Dažniausiai taip nutinka mėsos gaminį ilgai laikant prišildytame automobilyje. Tokiu atveju geriausias būdas apsaugoti mėsą - šaltkrepšis. Neturint šio daikto ir įtarus, kad mėsos gaminiui galėjo pakenkti šiluma, reikėtų patikrinti parsineštos į namus mėsos konsistenciją bei kvapą.
Lietuvoje maisto saugą užtikrinančią sistemą kasmet audituoja ir vertina apie 10 skirtingų užsienio ekspertų ir auditorių komanda. Be to, tyrimų duomenimis, net 99 proc. mūsų šalyje parduodamų maisto gaminių yra saugūs, kai bendras ES vidurkis šiek tiek mažesnis - 97 proc.
"Krekenavos agrofirma": pavyzdys iš Lietuvos rinkos
UAB „Krekenavos agrofirma“ istorija siekia daugiau nei 3 dešimtmečius. 1993 m. Krekenavos miestelyje įsikūręs kiaulių auginimo kompleksas buvo didžiausias visoje šalyje. Tuomet pastačius mėsos perdirbimo cechą, čia pradėti gaminti ir mėsos gaminiai. Per dešimtmetį stipriai išaugus „Krekenavos“ mėsos gaminių paklausai, prireikė naujo cecho, nes senasis nebepajėgė patenkinti paklausos. Todėl 2004 metais, investavus daugiau nei 23 mln. eurų, Kėdainių rajone pastatyta moderni, visiškai nauja mėsos perdirbimo gamykla.
Įmonei pradėjus daugiau koncentruotis į mėsos perdirbimo verslą, 2008 metais danų bendrovei „Saerimner“ buvo parduotas įmonei priklausęs „Krekenavos“ kiaulių auginimo kompleksas. 2009 metų pavasarį šalia Kėdainių esančioje perdirbimo įmonėje buvo pastatytas naujas priestatas, kuriame įrengtas modernus šviežios mėsos pakavimo cechas. Daugiau nei 6 mln. eurų investicija padidino įmonės konkurencingumą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šiandien esame ES standartus atitinkanti mėsos perdirbimo įmonė, nuolatos auganti, tobulėjanti ir investuojanti ne tik į naujas gamybos technologijas, naujus įrenginius, bet ir sistemingai ugdanti savo darbuotojų kompetencijas. Nuo 2017 metų UAB „Krekenavos agrofirma“ apyvarta kasmet viršija 120 mln.
UAB „Krekenavos agrofirma“ baigė vykdyti projektą „AB „Krekenavos agrofirma“ biodujų jėgainės įrengimo projektas“, projekto Nr. 04.2.1-LVPA-K-836-05-0014. Projektas įgyvendinamas pagal Europos regioninės plėtros fondo lėšomis iš dalies finansuojamą priemonę „Atsinaujinantys energijos ištekliai pramonei LT+“. Bendrovė atliko įmonės energijos (elektros, dujų, vandens, šildymo, šaldymo ir kt. dalių) vartojimo auditą bei biodujų jėgainės įrengimo vertinimą. Vadovaujantis audito išvadomis - tikslinga gamybos metu susidariusių gyvulinės kilmės atliekų utilizavimą vykdyti įsirengiant biodujų gamybos ir surinkimo įrangą. Biodujų gamybos apimtys, jų panaudojimas leis sumažinti produkcijos gamybos kaštus įmonėje ir taip prisidės prie bendrovės veiklos efektyvumo bei konkurencingumo didinimo. Projektas turės ilgalaikį efektą, biodujų jėgainė galės būti naudojama kelis dešimtmečius.
Lietuviškas skilandis, tikras ir natūralus!!!
Mitai apie mėsos gaminius
Svarbu paneigti kai kuriuos mitus, susijusius su mėsos gaminiais. Pavyzdžiui, netiesa, kad gamyba iš popieriaus yra įmanoma. Popieriaus naudojimas dešrų gamyboje yra senas ir labai juokingas mitas. Pigiose pirmos ir antros rūšies mėsos gaminiuose kaip pigi mėsos žaliava naudojama mechaniškai atskirta mėsa.
Taip pat netiesa, kad visuose mėsos gaminiuose yra daug mažiau mėsos, nei teigiama. Paimkime, pavyzdžiui, bet kokias aukščiausios rūšies virtas dešreles. Priklausomai nuo receptūros, grynos mėsos žaliavos dalis jose gali būti apie 75 proc., o likusią dalį sudarys vanduo, prieskoniai. O jei kalbėsime apie vytintas dešras, tai jų gamyboje mėsos sunaudojama netgi daugiau, nei galiausiai parduodama, kadangi vytinama mėsa praranda drėgmę ir dėl to tampa lengvesnė. Pirmos arba antros rūšies gaminiuose mėsos žaliava taip pat sudarys nemažą dalį - apie 65% (likusią dalį užims mėsos pakaitalai, užpildai, vanduo, prieskoniai), tačiau ten daugiau naudojama pigesnė mėsos žaliava - vadinama mechaniškai atskirta mėsa.
Gyvūnų gerovė
Gyvūnų svaiginimas UAB “Krekenavos agrofirma” vykdomas pačiais humaniškiausiais ir moderniausiais būdais - taip, jog gyvūnas net nespėtų pajausti skausmo: galvijai per sekundės dalis apsvaiginami specialiu pneumatiniu įrenginiu. O kiaulės yra užmigdomos specialiose dujų kamerose.
Kokybė, kaina, pakuotė ir dar daugybė reikalavimų. Apie tai mąsto vartotojai, žvelgdami į parduotuvių lentynose išdėliotus mėsos gaminius. Tačiau svarbiausia - kas ką mėgsta. Juk vieni parduotuvėse ranką dažniau tiesia prie virtų dešrų ar dešrelių, kiti mieliau renkasi sotesnius karštai rūkytus ar šaltai rūkytus gaminius. Virti gaminiai pramoniniu būdu dažniausiai verdami vandens garuose, bet gali būti verdami ir vandenyje. Rūkyti gaminiai gali būti rūkomi karštu arba šaltu (ne daugiau kaip 35 laipsnių) dūmu, dėl ko taip pat skirsis jų savybės.
Mėsos gaminių paruošimo technologijos nuolat kinta, tobulėjant technologinei įrangai. Senovėje, ruošiant mėsos gaminius, jie būdavo sūdomi ilgą laiką sūdymo talpose, kol druska prasiskverbdavo į mėsos gaminių vidų, kas reikalaudavo ilgo laiko. Šiuo metu sūdymas gali būti intensyvinamas sūdymo medžiagas įšvirkščiant į gaminius ar mėsą masažuojant, kas labai sutrumpina gaminių sūdymo trukmę. Mėsos produktus kiekvienas renkasi pagal skonį. Dideliu populiarumu gali pasigirti ne tik karštai ar šaltai rūkyti, bet ir virti mėsos gaminiai. Virtos dešros ir dešrelės sėkmingai konkuruoja su kitais produktais prekybos centruose lentynose dėl kelių svarbių priežasčių: patogumo vartoti ir didelio asortimento.
