Šiame straipsnyje apžvelgiama S. Cvirkos kūryba, atsižvelgiant į to meto literatūrinį ir ideologinį kontekstą. Aptariami jo kūrinių bruožai, temos ir problemos, taip pat jų sąsajos su to laikotarpio visuomenės realijomis. Straipsnyje remiamasi įvairių literatūros kritikų įžvalgomis, siekiant pateikti išsamią ir objektyvią analizę.
Petro Cvirkos kūrybos kelias ir jo socialinis fonas
Žemdirbio sūnus, sovietinės armijos kareivis Kuršo mūšiuose, laikraščio korespondentas steigiant Lietuvoje kolūkius, septintajame dešimtmetyje iškilo kaip ryškiausias panoraminio romano kūrėjas. Buitinio pasakojimo konkretumas, paveldėtas iš Žemaitės ir P. Cvirkos, jo kūryboje jungėsi su socialistinės ideologijos teziškumu ir moralinio kategoriškumo etika. Atgyjančią epinę tradiciją apriorinės koncepcijos atmiešė iliustraciniais vaizdais ir publicistiniu patosu. Lietuvos kaimas, plėšomas socialinių formacijų kaitos, - pagrindinė jo prozos tema. Žmogus, ieškąs teisybės, - svarbiausias kūrinių herojus.
Apysakoje „Palikimas“ (1949), parašytoje keliaujančio laikraščių korespondento, lietuvis valstietis laužte laužiamas išsižadėti individualaus ūkininkavimo įpročių ir psichologijos, nes kolūkinė santvarka suteiksianti jam gerovę ir palaimą.
Literatūrinis kontekstas ir cenzūros šešėlis
Šeštajame dešimtmetyje proza, įskaitant noveles, apysakas ir romanus, užėmė svarbią vietą literatūriniame gyvenime, kaip ir dera XX amžiaus literatūrai. Tačiau ideologinė kontrolė ir cenzūra, nors ir sušvelnėjo poezijos atžvilgiu "atlydžio" laikotarpiu, išliko griežta prozos kūriniams. Prozos kūriniai, pasakojantys herojų biografijas, neišvengiamai susidurdavo su sovietinės valdžios įsigalėjimo Lietuvoje, deportacijų ir partizaninio karo klausimais.
Šių įvykių interpretacija turėjo atitikti oficialiąją versiją, kuri įteisino okupacinį režimą. Pagal ją nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo skurdo ir vargo šalis, valdoma "fašistinių budelių". Socialistinė santvarka buvo pateikiama kaip istorinio proceso neišvengiamybė, lėmusi Lietuvos suklestėjimą. Pokaryje vyko klasių kova, o visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, buvo vadinami "banditais". Romano fabula turėjo rutuliotis pagal šias privalomas "marksistines" aksiomas, iliustruojant jas personažų mąstymu ir veiksmais, pateisinant masines represijas "istorijos būtinybės" ir "socialistinio humanizmo" aspektais. Romanai, prisitaikę prie šios ideologinės konjunktūros, tokie kaip Alf. Bieliausko "Rožės žydi raudonai" ir V. Petkevičiaus "Apie duoną, meilę ir šautuvą", buvo leidžiami dideliais tiražais.
Antrosios sovietų okupacijos pradžioje Lietuvoje viešai veikė kelių pavidalų spaudos cenzūra: Glavlitas - Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba (vėliau pervardyta Vyriausiąja valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba), Obllitas (ar Oblitas) Kaune 1950-1953 metais ir Gorlitas ten pat, Klaipėdos ir Šiaulių skyriai, slaptai - karo cenzūra, specialus tarnybinio pašto skyrius. Sovietinių respublikų Glavlitai buvo sąjunginio Glavlito padaliniai. Šios instancijos varžė kone visas viešojo kultūrinio gyvenimo sritis: kontroliavo spaudą, radijo laidas, teatro spektaklius, kino filmus, muziejų ir parodų ekspozicijas, tikrino naudojimąsi užsienio leidiniais, skaitė laiškus ir t.t.
Tiesioginių knygos naikintojų ir jų talkininkų veikla, užfiksuota dokumentuose, yra patikima baisiausių sovietmečio nusikaltimų Lietuvos kultūrai liudytoja. Pavyzdžiui, į didįjį „pasenusių leidinių“ registrą pateko du garsiausi lietuvių literatūros klasikai - Maironis, Vaižgantas ir pora šimtų vidurinės kartos poetų, prozininkų, kritikų, publicistų ir kitų žinomų spaudos žmonių. Skaudžiausi smūgiai buvo nukreipti prieš ilgaamžių religijos tradicijų išaugintą ir nepriklausomybės sąlygomis išsiplėtojusią Lietuvoje Katalikų bažnyčią, pasižymėjusią leidybos gausa.
K. Borutos kūrinio „Baltaragio malūnas“ likimas buvo jau iš anksto nuspręstas, todėl nereikia manyti, kad palankesnis K. Korsako atsiliepimas būtų galėjęs ką nors pakeisti. Jau susipažinęs su K. Korsako atsiliepimu, Lietuvos Glavlito viršininkas rusas A. Malyginas 1946 m. sausio mėnesį savo ataskaitoje partijos CK ideologijos reikalų sekretoriui K. Preikšui pažymėjo, kad Lietuvos rašytojų kūriniuose „pasitaiko dekadentizmo, beviltiškumo, mistikos motyvų“, ir gana nuosaikiai pakritikavo „Baltaragio malūną“: ši knyga „nors ir turi tam tikros meninės vertės, yra persunkta misticizmu ir kovos su nelabąja jėga - velniu - beprasmiškumo idėja <…>. Kūrinys ir savo fabula neatitinka dabarties reikalavimų“. Glavlito sulaikomi spaudiniai buvo visą laiką šalinami iš apyvartos - deginami, pjaustomi spaustuvėse ir vežami į popieriaus fabrikus.
Literatūrinio ugdymo tikslai ir kompetencijos
Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko paskirtis - suteikti mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros (kultūros) pagrindus, padėti ugdytis kalbėjimo, klausymo, skaitymo, teksto analizės ir interpretacijos bei rašymo įgūdžius, gebėjimą reikšti mintis raštu ir žodžiu taisyklinga lietuvių kalba, supažindinti mokinius su Lietuvos, Europos ir pasaulio literatūra bei kultūra.
Literatūrinis ugdymas padeda mokiniams suprasti literatūrą kaip žodžio meną, savęs ir pasaulio pažinimo priemonę, ugdytis savarankiško skaitymo įgūdžius ir pomėgį skaityti, gebėjimą analizuoti ir interpretuoti įvairių žanrų tekstus, formuotis estetinį skonį. Nagrinėdami lietuvių ir kitų tautų literatūrinį bei kultūrinį palikimą, pažindami kalbą kaip socialinį kultūrinį reiškinį, mokiniai suvokia istorinės atminties, tradicijų, kalbos vertę, asmeninio indėlio į kultūros kūrimą prasmę, ugdosi dialogu, atsakomybe, kūrybiškumu pagrįstą santykį su savosios kultūros tradicija, pagarbą bei atvirumą kitoms kalboms ir kultūroms.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė.
Pažinimo ir kultūrinė kompetencija
Pažinimo kompetencija apima dalyko žinias ir gebėjimus, kritinio mąstymo, problemų sprendimo, mokėjimo mokytis gebėjimus. Dalyko žinias ir gebėjimus mokiniai ugdosi, analizuodami kalbos vienetus, mokydamiesi taisyklingai kalbėti ir rašyti, skaitydami, nagrinėdami ir vertindami įvairių žanrų ir laikotarpių lietuvių bei pasaulio literatūros kūrinius, kultūros tekstus, kurdami įvairių žanrų ir tipų tekstus, vartodami kalbotyros, literatūros teorijos ir teksto analizės sąvokas ir terminus.
Kultūrinė kompetencija apima kultūrinį išprusimą, kultūrinę raišką ir kultūrinį sąmoningumą. Kultūrinis išprusimas pirmiausia susijęs su žiniomis: mokiniai ugdosi skaitydami, nagrinėdami, interpretuodami, lygindami ir vertindami įvairių žanrų ir laikotarpių lietuvių bei pasaulio literatūros kūrinius; susipažindami su svarbiais tekstais ir reiškiniais; domėdamiesi šiuolaikinės literatūros ir kultūros aktualijomis ir jas savarankiškai vertindami.
Skaitmeninė kompetencija ir internetinis skaitymas
Skaitmeninė kompetencija apima bendravimą ir bendradarbiavimą virtualioje erdvėje, skaitmeninio turinio kūrimą, informacijos atranką ir vertinimą, problemų sprendimą, medijų raštingumą. Bendravimo ir bendradarbiavimo virtualioje erdvėje gebėjimus mokiniai ugdosi, kai saugiai ir etiškai bendrauja ir bendradarbiauja virtualiose socialinėse grupėse, žaidžia internetinius humanitarinio pobūdžio žaidimus ir mokosi, ugdydamiesi skaitmeninę kompetenciją, rašo asmeninius ir dalykinius elektroninius laiškus, dalijasi informacija; naudodamiesi socialiniais tinklais, dalyvauja savo mokyklos, bendruomenės, regiono, Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
Skaitmeninio turinio kūrimo gebėjimus mokiniai ugdosi, kurdami su lietuvių kalbos ir literatūros dalyku susijusį ir tarpdalykinį skaitmeninį turinį, pavyzdžiui, pranešimo pateiktis, įgarsindami tekstą, skelbdami savo kūrybą, rašto darbus, etiškai komentuodami knygas ir kultūros įvykius mokyklos intranete ar (ir) internete.
Informacijos atrankos ir vertinimo gebėjimus mokiniai ugdosi, kai teisėtai ir kūrybiškai naudojasi interneto galimybėmis; savarankiškai naudojasi įvairiais elektroniniais žodynais, tekstynais ir elektroniniais mokymosi šaltiniais, kalbos ir literatūros duomenų bazėmis, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banku, socialiniais tinklais ir kt. Problemų sprendimo gebėjimus mokiniai ugdosi, kai sumaniai naudojasi skaitmeninėmis priemonėmis, siekdami veiksmingo ir konstruktyvaus lietuvių kalbos ir literatūros dalyko mokymosi; puoselėja savo informacinę vertybių kultūrą (atsakingai pasirenka informacijos šaltinius internete, saugo intelektinę nuosavybę, gerbia autorių teises, rūpinasi komentarų kultūra).
Literatūros kūrinių įvairovė ir jų studijos skaitmeninėje erdvėje
Literatūros pamokose nagrinėjamų kūrinių sąrašas yra platus ir pritaikytas skirtingoms amžiaus grupėms. Jis apima tiek lietuvių, tiek ir pasaulio literatūros klasiką. Mokymo(si) turinys apibrėžia tematiką, tekstus ir kontekstus, kuriuose ugdomi mokinių pasiekimai.
Žemiau pateikiami kelių ugdymo etapų kūrinių pavyzdžiai, kuriuos mokiniai gali tyrinėti, taip pat naudojant skaitmenines priemones:
| Ugdymo etapas | Autorius | Kūrinys |
|---|---|---|
| Pradinis ugdymas | Hans Christian Andersen | Mergaitė su degtukais |
| Pradinis ugdymas | Kazys Binkis | Kiškių sukilimas |
| Pagrindinis ugdymas | Vytė Nemunėlis | Meškiukas Rudnosiukas |
| Pagrindinis ugdymas | Roald Dahl | Čarlis šokolado rojuje |
| Vidurinis ugdymas | Jonas Biliūnas | Liūdna pasaka |
| Vidurinis ugdymas | Vincas Mykolaitis-Putinas | Altorių šešėly |
| Vidurinis ugdymas (kontekstiniai) | V. Šekspyras | Hamletas |
| Vidurinis ugdymas (kontekstiniai) | A. Kamiu | Svetimas |
Aiškinamasi, kodėl reikia atidžiai klausytis. Aptariami esminiai klausymosi tikslai: sužinoti, išmokti, suprasti kitus. Mokomasi suprasti kalbėjimo paskirtį ir įvairių komunikavimo priemonių teikiamas galimybes, komunikuoti įvairiomis priemonėmis (telefonu, internetu).