Senoviniai Pietų Europos tautų šokiai - tai ne tik pramoga, bet ir svarbi kultūros dalis, atspindinti regiono istoriją, papročius ir vertybes. Šie šokiai, perduodami iš kartos į kartą, išsaugo tautinį identitetą ir stiprina bendruomenės ryšius. Liaudies choreografija - tai liaudies meno rūšis, sinkretinė liaudies kūryba, apimanti liaudies šokius, žaidimus, ratelius ir apeiginius veiksmus su choreografijos elementais. Ji glaudžiai susijusi su vaidyba, tautosaka, vokaline ir instrumentine liaudies muzika.
Liaudies Choreografijos Kilmė ir Raida
Liaudies choreografijos kilmė siekia gimininės gentinės bendruomenės laikus. Pirmykščių žmonių piešiniai ant urvų sienų rodo, kad ankstyviausia žmonių saviraiškos forma buvo šokiai ir pantomima. Seniausiais laikomi toteminiai šokiai, kurių judesių pagrindinė ypatybė - totemo (žvėries, paukščio, vabzdžio) mėgdžiojimas. Senosios kilmės liaudies choreografija susijusi su magine paskirtimi ir apeigomis, atliekama per įvairius ritualus (ritualinis šokis). Pasilinksminimų liaudies choreografija pradėjo klostytis vėliau, bet jos kilmė irgi siekia gimininės gentinės bendruomenės laikus. Atsirado buitinės choreografijos miniatiūros ir teatralizuoti pantomiminiai vaidinimai, lyriniai meilės arba piršlybų šokiai.
Pirmieji liaudies choreografijos paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose žinomi dar iš senovės Graikijos laikų. Ankstyvosios krikščionybės laikais liaudies choreografija kurį laiką dar buvo toleruojama - to meto bažnyčių freskose vaizduotas angelų šokis, primenantis liaudies ratelius, bet jau nuo IV a. pradėjo įsitvirtinti neigiamas požiūris į bet kokį šokį. Toks požiūris ypač įsivyravo viduramžiais. Renesanso ir baroko laikotarpiu buvo įprasta folkloro elementus įkomponuoti į profesionaliąją kūrybą. XIX a. pradžioje Europoje prasidėjus nacionaliniams sąjūdžiams liaudies choreografija tapo patriotinių jausmų raiškos priemone: išpopuliarėjo čekų polka, vengrų čardašas, lenkų mazurka ir kiti šokiai. Modifikuoti nacionaliniai šokiai, pritaikyti aukštuomenės skoniui, buvo įtraukti į romantinį baletą.
Europos Tautų Choreografijos Ypatumai
Kai kurių Vakarų Europos tautų (austrų, prancūzų, olandų, vokiečių) choreografijai būdinga plastiški judesiai, nesudėtingos figūros; vyrauja grupiniai ir poriniai šokiai. Vidurio Europos tautų (čekų, lenkų, vengrų) liaudies choreografijos žingsniai sudėtingesni, dinamiškesni, prie jų derinami rankų ir liemens judesiai.
Pietų Europos tautų (bulgarų, serbų, juodkalniečių) žingsnių junginiai sudėtingi, muzikos ritmas sinkopinis; moterys ir vyrai šoka atskirai. Daugelio Azijos tautų (Vietnamo, Indijos, Indonezijos, Kinijos) choreografijai būdinga sudėtinga rankų ir liemens plastika, gausu kanonizuotų simbolinių judesių ir pozų; kai kurių tautelių (Havajų, Tahiti, Samoa salų gyventojų, iš dalies eskimų) šokiai atliekami sėdint arba stovint vietoje.
Afrikos tautų, Amerikos, Australijos aborigenų liaudies choreografija turi daug bendrų elementų, dažniausiai šokama ir žaidžiama sustojus ratu; mėgdžiojami žvėrių, paukščių judesiai, vaizduojami gamtos reiškiniai, medžioklės siužetai; judesiais reiškiama džiaugsmas, liūdesys, daug pantomimos elementų. Afrikos tautų choreografijai būdinga didelė ritmo įvairovė; šokiai ir žaidimai dažniausiai sudaro apeigų dalį. Rusų, baltarusių, ukrainiečių liaudies choreografijoje vyrauja rateliai ir žaidimai; šokiams būdingi platūs rankų mostai, dideli žingsniai, šuoliai, tūpsniai. Kaukazo, Užkaukazės, Vidurinės Azijos tautų liaudies choreografija turi daug improvizacijos elementų, nemažai atskirų vyrų ir moterų šokių; moterų judesiai plastiški, švelnūs, vyrų - griežti, figūros sudėtingos, su akrobatikos elementais.
Pramoginių Šokių Raida
Pramoginiai šokiai, kaip choreografijos šaka, apima įvairius šokius, atliekamus poros arba grupės žmonių per vakarėlius, pasilinksminimus ir konkursus. Šių šokių judesiai dažnai nėra griežtai reglamentuoti, leidžiant improvizacijai ir nuolatiniam repertuaro kitimui. Madai, įpročiams ir kultūrai tenka didelis vaidmuo formuojant pramoginių šokių stilius.
Dar XII amžiaus rašytiniai šaltiniai mini pirmuosius aukštuomenės šokius ir jų taisykles. XIII-XIV amžiais karalių ir didikų rūmuose vykdavo teatralizuotos šventės su šokiais, ypač po riterių turnyrų. Šokiai priminė eitynes ar pasivaikščiojimus su žvakėmis ir fakelais, pasižymėjo ceremoningumu ir iškilmingumu. Šokėjams pritardavo fleita, arfa, liutnia arba tamburinas, kartais jie patys dainuodavo. Populiarūs buvo branlis, farandola, burė ir rigodonas.
XIV-XV amžiais pramoginiai šokiai suklestėjo Italijoje, o vėliau - Prancūzijoje ir kitose šalyse. Buvo mėgstami vadinamieji žemieji šokiai - basdansai, pasižymintys daugybe nusilenkimų ir tūpsnių. Nuo XIV amžiaus pramoginiai šokiai tapo buitinių pramogų ir ceremonijų dalimi, vykdavusios rūmuose per šventes.
XVI-XVII amžiais dvaruose atsirado šokių mokytojai, pradėti rašyti pirmieji traktatai ir vadovėliai apie šokį, kurtos šokių mokyklos. XVIII amžiuje atsirado laisvesnio pobūdžio šokių: greitasis menuetas, kontradansas, miuzetė, ekosezas, grosfateris ir lendleris. Pramoginius šokius pradėjo šokti miestiečiai, išpopuliarėjo masiniai šokiai karmanjolė ir farandola. Nuo 1715 metų Paryžiuje rengti mokami viešieji šokių vakarai ir kaukių baliai, o 1768 metais atidaryta pirmoji specializuota vieša šokių salė.
XVIII amžiaus pabaigoje pramoginius šokius šoko įvairių luomų žmonės, o atlikimo maniera pasikeitė: atsisakyta paradiškumo ir ceremoningumo, būdinga judesių paprastumas ir veržlumas.
Lietuvos Tautiniai Šokiai ir Svetimųjų Įtaka
Lietuvos dvaruose XVIII amžiuje buvo šokama polonezas, krakoviakas ir galopas, o nuo XIX amžiaus vidurio - valsas ir polka. XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje kai kurie pramoginiai šokiai pradėjo plisti kaime.
XX amžiaus 3-4 dešimtmečiais daugiausia buvo šokama Europoje populiarūs pramoginiai šokiai. Miestuose atsirado šokių kursų, rengti konkursai (pirmasis surengtas 1935 m. V. Mintaučkio mokykloje Kaune), buvo išleista šokių aprašymų. 5-6 dešimtmečiais buvo populiarus valsas, polka, fokstrotas ir tango. Taip pat šokta ir padegrasas, padespanas, rokenrolas ir bugivugis.
7 dešimtmetyje pradėta steigti pramoginių šokių kolektyvus. Pramoginių šokių ansambliais, klubais ir studijomis buvo vadinami ir sportinių šokių kolektyvai. Bandoma išsiaiškinti, kokie polkų šokimo žingsnių variantai labiausiai paplito Dzūkijos, Suvalkijos, Aukštaitijos ir Žemaitijos etnografiniuose regionuose.
Nelietuviškos kilmės šokiai lėmė porinio šokio atsiradimą, o jo vystymąsi pagreitino iš svetur atkeliavę kadriliai, polka, valsas ir kiti šokiai. Atsiradęs porinis šokis, kuriam Lietuvoje smarkiai prieštaravo Bažnyčia, pagreitino šokių tempą. Svetimų tautų liaudies šokiai tokie, kaip valsas ar polka, lietuvių liaudies pasilinksminimus pasiekė per miestus ir dvarus. Dauguma kitų nelietuviškos kilmės šokių buvo nusižiūrėta bajorijos pokyliuose. Jie būdavo adaptuojami pagal lietuvių liaudies choreografijos poreikius, t. y. pritaikomas muzikos tempas, supaprastinami judesiai. Kartais nelietuvišką šokio kilmę išduodavo tik šokio pavadinimas, kadangi nuo autentiškų lietuviškų šokių choreografinis atlikimas visiškai nesiskirdavo. Kai kuriuose nelietuviškos kilmės šokiuose yra pastebima savotiška raida, kada svetimo krašto derinių, būdingų vienai vietovei judesių yra pamažu atsisakoma. Lietuvių liaudies choreografijoje yra aptinkami ne tik kaimyninių tautų šokiai, bet ir tokie šokiai, kurių šaknys slypi toli nuo Lietuvos.
Lietuvių liaudies sceninio šokio istorija (XX a.)
Tradicijų Išsaugojimas ir Naujovės
Svarbu išlaikyti ryšį su savo tėvyne, su savo tauta ir jos nariais, neužmirštant savo papročių, savo tautinių ir religinių tradicijų. Tačiau, gyvenant svetur, kartais sunku laikytis to, kas atrodė gera ir privaloma tėvynėje. Todėl svarbu rasti balansą tarp tradicijų išsaugojimo ir naujovių įvedimo.
Tradicijos ir papročiai yra žmonių kultūrinio veikimo sukurtos formos, susijusios ne su atskiru asmeniu, bet su visuomene. Atskiras asmuo turi įpročius, o visuomenė turi papročius ir tradicijas. Paprotys yra visuomeninių santykių nusistovėjusi forma, kuri dažniausiai išreiškia neutralius, nei gerus nei blogus nusiteikimus. Tuo tarpu tradicija yra visuomenės pripažinta forma, kuri išreiškia tam tikrą vertybę - kokį nors dorovinį jausmą, kokią nors dorybę, kokią nors meno, mokslo ar religijos idėją.
Tradicijos turi didelę reikšmę tautos ir asmens gyvenime. Jos padeda išsaugoti tautinį identitetą, stiprina bendruomenės ryšius ir perduoda vertybes iš kartos į kartą. Tačiau tradicijos nėra statiški dalykai. Jos gali kisti, išsigimti ir mirti. Kitimo priežasties reikia ieškoti ne tiek pačioje tradicijos formoj, kiek visuomenės nuotaikoj ir pasaulėžiūroj, kuriomis rėmėsi tradicija.
Kūčios yra krikščioniška ir labai lietuviška tradicija. Tačiau pastaraisiais laikais mūsų Kūčios įgauna naujų pradų, o šie išstumia senuosius originaliuosius. Pavyzdžiui, seniau Kūčių diena būdavo absoliutaus pasninko diena, o dabar pasninkas pamirštamas, o valgių gausumas paliekamas ir net pridedama degtinė, kurios seniau nevartota. Seniau Kūčių vakarienė baigdavosi visų giedamomis kalėdinėmis giesmėmis, o dabar užtenka pasidžiaugti papuošta ir pašviesta eglaite.
Anatolijos Ugnis: Senovės ir Šiuolaikinio Šokio Sintezė
Ansamblis „Anatolijos ugnis“ yra unikalus reiškinys ne tik tarp šokių kolektyvų Turkijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Scenoje vienu metu gali pasirodyti šimtai šokėjų, o jų judesiai yra absoliučiai sinchroniški. Toks profesionalumas ir masinis dalyvavimas kartu su ryškiais kostiumais užburia, o atlikimo greitis - nuostabus.
Grupė, kurią 1999 metais sukūrė Mustafa Erdoganas, tapo kultūrinių mainų tarp Rytų ir Vakarų simboliu, atspindinčiu senovės regiono mitologiją ir istoriją, reprezentuojančiu liaudies šokių, baleto ir šiuolaikinių judesių sintezę, perteikiančiu taikos ir kultūros žinią.
Ansamblis „Anatolijos ugnis“ koncertavo daugiau nei 85 šalyse, įskaitant JAV, Australiją, Kiniją, Japoniją ir Vokietiją.
