Šernas (Sus scrofa), angl. Wild boar, vok. Wildschwein, - kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Jo kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas ir raumeningas. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo, jos gale yra ilgesnių plaukų kuokštas. Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra rudi, švelnūs vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą, o vasarą - retesni. Keteros šeriai ilgi - juos šernai pašiaušia iš baimės, pykčio ar siekdami įbauginti savo priešininką. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po 3-5 mėn. dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugusiems būdingas kailis susiformuoja kitą pavasarį, kai šernai pirmą kartą išsišeria. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio ar ilgiau. Vasarą kailis būna tamsesnis ir belieka tik šeriai. Sveria vidutiniškai 135 kg (109 - 160 kg), bet būna ir iki 350 kg. Kaukolė masyvi. Patinų labai stambios tribriaunės viršutinės ir apatinės nuolat beaugančios iltys.
Šernų Buveinės ir Gyvenimo Būdas
Šernai aptinkami visuose miškuose, bet gausiau jų ten, kur derlingesnis dirvožemis, įvairesnė ir gausesnė augalija, o ypač svarbios žemės ūkio kultūros. Miškas šernui pirmiausia yra slėpimosi vieta, o žemės ūkio laukai - mitybos vietos. Visais metų laikais jie labiausiai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus, o lapuočių miškai svarbesni vasarą, kai žvėrys dažnai maudosi. Spygliuočiai geriau apsaugo nuo kritulių, todėl po jais dažniau būna guoliai. Daugiausia guolių po senesnių eglių lajomis, rečiau - eglių pomiškyje, po pušimis ar pušų želdiniuose. Kartais guoliai kirtavietėse, po išvirtusių medžių šaknimis, žagarų krūvose. Guoliai paprastai būna medžio pietinėje, pietryčių pusėje, ir labai retai - vakarinėje pusėje, nes čia neapsaugoti nuo vyraujančių vakarinių vėjų. Žiemą guoliai dažniausiai išklojami eglės šakelėmis, kartais pušies, kadagio šakomis, samanomis. Dalis guolių būna neiškloti - tai laikini guoliai. Kartais įsikuria skruzdėlynuose. Atšilus orams, išklotuose guoliuose būna tik patelės su jaunikliais. Guoliai būna bendri - jų ilgis 136 cm, plotis 100 cm.
Šernai aktyvūs prietemoje ir naktį. Tai bandos gyvūnas. Bandos pagrindą sudaro šernės-motinos šeimyninė grupė. Tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu. Pavasarį bandos yra didžiausios - vidutiniškai jose būna 6, daugiausia - 22 žvėrys. Juk tuomet šernės vedžiojasi jauniklius ir, kartais susijungia atskiros bandos. Vasarą ir rudens pradžioje bandos mažiausios (vidutiniškai 5 žvėrys), nors pasitaiko ir gausių bandų. Orams atšalus, vėl formuojasi didesnės bandos - į jas priimami ir žuvusių patelių jaunikliai. Šernai palyginti sėslūs - kol pakanka mėgstamo maisto ir žvėrys nebaidomi. Išbaidyti, gali per parą nueiti apie 10- 20 km. Toliausiai keliauja patinai. Priklausomai nuo amžiaus, lyties vidutiniškai per parą nueina nuo 0,3 iki 10,5 km. Žiemą bandos išmina sniege takus. Kai žiemą šernai šeriami, tai vidutinė bandos individuali teritorija būna 146 ha (17 - 470 ha), o patinų - vienišių - 442 ha (68 - 1385 ha). Individualios teritorijos dažnai užsikloja. Šiltuoju metų laiku šernai užima didesnę teritoriją. Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble.
Šernų Mityba ir Jos Poveikis Mėsai
Šernų mityboje daugiausia augalinis maistas (97%), kurio pagrindą sudaro žemės ūkio kultūros (80%), todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Kultūriniai augalai daugiausia sudaro šernų racioną vasarą ir rudenį. Natūralus augalinis maistas per metus vidutiniškai sudaro 16%, bet pavasarį šerno racione jo daugiau (30%). Beveik pusę viso maisto sudaro grūdinės kultūros (46%). Javus (kviečius, avižas, rugius) pradeda ėsti, kai jie būna pieninės brandos. Bulvių daugiausia suėda pavasarį, tik pasodinus, bei žiemą - kai šeriami papildomai. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų. Žoles ėda dažnai, bet nedideliais kiekiais, todėl jos sudaro per metus apie 6% viso maisto. Labiausiai mėgsta varpines žoles, dilgėles, pienes. Dažnai ėda garšvą, viksvas, žlugę, laukines salotas. Požemines augalų dalis ėda žiemą, kai maisto mažai. Vaisiai, obuoliai, uogos svarbios tik rudenį. Kai gausus gilių derlius - jos sudaro 10-40% raciono. Mažai ėda samanų, spyglių, medžių ir krūmų šaknų ir ūglių (išskyrus žiemą). Gyvūninės kilmės maistas per metus sudaro tik apie 3%. Mėgstamiausias šernų patiekalas - gilės ir trumai. Šie grybai auga po žeme, kad juos rasti dažnai naudojamos kiaulės. Grybavimui kiaulės treniruojamos. Dar viena ypatinga šernų savybė - nuodingos gyvatės, vienas iš mėgstamiausių jų patiekalų. Šernų visiškai neveikia mirtini nuodai. Kol kas mokslininkams šios gamtos mįslės įminti nepavyko. Manoma, kad lašiniai neleidžia nuodams prasiskverbti į nervų centrus ir suparaližuoti gyvūnus.
Ką ėda šernai? Išsamus jų mitybos vadovas!
Šerniena: Maistinė Vertė ir Saugumas
Laukinių žvėrių bei paukščių mėsa yra daug vertingesnė už naminių gyvulių ar paukščių mėsą, nes ji neturi tiek daug riebalų, joje žymiai daugiau amino rūgščių, vitaminų, mikroelementų. Elnininkystė buvo žinoma ir Lietuvoje. Specialiai šiems medžiojamiems žvėrims veisti ir auginti Lietuvos didikai Radvilos šalia Vilniaus įsteigė parką, Žvėrynu vadinamą. Šiandien tai vienas sostinės rajonų, tik elnių ten jau neberasime. Tačiau ir šių dienų Lietuvoje vis dar prisimenamos gražios elnininkystės tradicijos. Vienas kitas ūkininkas savo ūkiuose įsteigia aptvarus, kuriuose netrukus ima ganytis bandos raguotųjų gražuolių. Dėmėtasis elnias yra miškų gyvūnas, kuris daugiausia maitinasi žole. Ūkiuose auginami elniai taip pat maitinami žole, šienu, bulvėmis, obuoliais ir kitu natūraliu maistu. Elniai labai sveiki ir puikiai auga be jokių stimuliatorių, todėl jų mėsa yra labai aukštos kokybės - drąsiai galima sakyti, kad ūkiuose auginama elniena yra ekologiškai pati švariausiai ir sveikiausia mėsa. Tik ją paruošti reikia mokėti, o tuomet - galima ir liežuvį praryti.
Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei snukio ir nagų. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje.
Medžioklės Ypatumai ir Atilos Šernas
Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę. Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje. Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles. Artėjant paršiavimuisi patelė ima ruošti guolį. Jis būna maždaug 1 m skersmens, 30-40 cm aukščio, suknistas iš šakučių, sausų žolių, medžio žievės. Paršinga kiaulė būna apie 4 mėn. Veda vidutiniškai 4-6 jauniklius. Tik gimę šerniukai turi 10 dantų, iš jų 4 iltinius, mato ir netrukus jau bėgioja, bet pirmomis dienomis guolio nepalieka, didesnę paros dalį miega. Šerniukai žinda apie 10 savaičių, bet maisto patys ieško jau dviejų savaičių. Dviejų metų amžiaus šerniukai palieka šeimynines bandas ir susijungia į bendraamžių būrius. Dėl dramblotos šernų išvaizdos dažnai neteisingai galvojama apie jų psichines savybes. Jie mato prasčiau, bet puikiai uodžia ir girdi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šernai pajunta menkiausią dirvos virpesį. Apie jų sumanumą byloja ir plati mitybos skalė bei sugebėjimas rasti maisto įvairiose vietovėse.
Atilos Šernas: didžiausias pasaulyje
Turkijoje ir Tadžikistane gyvena vadinamasis Atilos šernas (Sus scrofa attila) arba Kaspijos laukinis šernas, laukinio šerno porūšis, laikomas didžiausiu pasaulyje. Kai kurios šio porūšio patinų masės gali siekti net 300 kilogramų. Taip praneša prancūzų medžioklės leidinys Le Chasseur Français. Prancūzijoje net stambiausi šernai retai viršija 120-130 kilogramų, o Turkijoje ar Tadžikistane toks svoris yra visiškai įprastas. Kai kurie Turkijos patinai užauga iki įspūdingų 300 kilogramų, taigi dvigubai daugiau nei labai stambus prancūziškas šernas. Didžiulė Azijos buveinių įvairovė ir geografinė izoliacija lėmė Sus scrofa rūšies evoliucinį išsiskyrimą. Taip susidarė keli porūšiai, kiekvienas prisitaikęs prie savo aplinkos. Sus scrofa attila išsiskiria fenotipinėmis savybėmis - dydžiu, mase, morfologija, specifinėmis genetinėmis ypatybėmis ir masyvesne kūno sandara nei europiniai šernai. Šiandien šis porūšis laikomas didžiausiu laukinių šernų porūšiu pasaulyje.
Turkijoje yra ypač palankios sąlygos, paaiškinančios šių gigantų paplitimą. Daugiau nei 98 procentai gyventojų išpažįsta islamą, todėl šernas - gyvūnas, kurio mėsa nėra valgoma - nėra vietinės medžioklės objektas dėl maisto. Medžioklės spaudimas čia itin mažas. Prie to prisideda milžiniškos, laukinės ir kalnuotos teritorijos, be kelių ir gyvenviečių, beveik neturinčios žmogaus veiklos, ir gausūs maisto resursai, ypač visžalių ąžuolų gilės. Rezultatas akivaizdus: šernai gyvena ilgiau, daugiau priauga svorio ir pasiekia išskirtinius matmenis. Medžioklės zonos, kuriose vyksta varyminė medžioklė, užima daugiau kaip 180 tūkstančių hektarų, tai prilygsta visam Bouches du Rhône departamento miškų masyvui Prancūzijoje. Tokiose vietovėse šauliai gali būti vieni nuo kitų nutolę net kelis šimtus metrų. Šios zonos daugiausia yra šiaurinėje Turkijos dalyje, Amasijos regione, pačiame Tauro kalnų masyvo centre. Šis kalnynas, dominuojantis virš Juodosios jūros pakrantės, driekiasi daugiau kaip 600 kilometrų ir vietomis siekia 3800 metrų aukštį.
Šernas savo pravardę perėmė iš garsiųjų hunų karaliaus Atilos, garsėjusio savo jėga ir karinga aura. Jo reputacija, kaip negailestingo užkariautojo, padėjo gimti legenda. Jam priskiriama frazė: Ten, kur pražingsniuos mano žirgas, daugiau nebeželia žolė. Aišku, šis palyginimas yra simbolinis. Atilos šernas nėra kraugeriškas barbaras. Tačiau specialistai vieningai pabrėžia, kad sužeistą Atilos šerną arba į spąstus patekusį individą būtina sumedžioti iš atstumo ir tik šaunamuoju ginklu. Turkija ir Tadžikistanas siūlo išskirtinę medžioklės patirtį didingų peizažų ir beveik nepaliestos gamtos apsuptyje. Atilos šernas čia yra išskirtinis laimikis - masyvus, galingas, įspūdingas ir tikrai nepakartojamas.
Medžioklės patirtys Lietuvoje
Afrikinis kiaulių maras išnaikino didelę dalį šernų, tačiau ir prieš šiam mirtinam marui atkeliaujant į mūsų regioną, medžiotojas retai matydavo, o dar rečiau sumedžiodavo tokio dydžio ir amžiaus šerną, kokį sumedžiojo Eimantas. Tos dienos medžioklė niekuo nesiskyrė nuo kitų. Iš pradžių buvo nuspręsta laukti bebrų, o paskui sėsti į medžioklės bokštelį ir laukti, gal ateis šis kuilys. Reikia paminėti, kad šis didžiulis šernas, kritęs sausio 22 d., ankstesnėmis dienomis kelis kartus lankėsi toje pačioje viliojimo vietoje, kur jį nufilmavo miško kamera. „Iš pradžių išgirdau, kaip miške lūžta šakelės. Po kurio laiko pasirodė tas pats šernas. Jis apie 20 minučių sukinėjosi prie šėryklos, o aš laukiau palankaus momento iššauti. Kadangi jau buvo visai tamsu, įsijungiau žibintuvėlį ir iškart iššoviau. Žvelgdamas į gyvūną, pats medžiotojas buvo šokiruotas jo dydžio. Eimantas atskleidė, kad medžioja tik devynerius metus ir nieko panašaus iki tol nebuvo matęs. Kolegos, padėję gabenti šerną į apdorojimo vietą ir apžiūrėję sumedžiotą žvėrį, pripažino, kad ne visi yra matę tokį didelį ir seną šerną. „Sprendėme, kad šis gyvūnas yra maždaug šešerių ar net septynerių metų amžiaus.“ Tvarkydami šį šerno patiną medžiotojai aptiko keletą įdomių dalykų. Jis buvo rimtai sužeistas - turėjo ilgų pjautinių žaizdų, kurias jam rujos metu paliko konkurentų iltys. Šernų patinai prieš rujos sezoną užsiaugina šarvus. Jokių kulkų ar keistų sužalojimų nebuvo rasta, tačiau sėkmingo medžiotojo šūvis taip pat buvo gana neįprastas. „Kulka įėjo į gyvūno kūną, bet liko viduryje, nepasiekusi priešingoje pusėje esančių šonkaulių.“
Ką ėda šernai? Išsamus jų mitybos vadovas!
Žinoma, kad labai pavojinga sumedžioti šerną. Mokslininkai mano, kad tik stambus ryklys gali sužaloti labiau, nei medžiotojo išerzintas šernas. Jo stambios iltys ir jis praktiškai visai neturi baimės jausmo. Pamatęs žmogų, šernas tik nežymiai nerimauja. Primestoje kovoje jis kaunasi žūtbūtinai. Šernai gyvena bandomis. Meškos, vilkai ir tigrai aplenkia šių gyvūnų ganiavas. Visai netoli Kauno, kiek toliau už Lapių, Jonavos rajono Batėgalos kaime gyvena ūkininkai Lina ir Arvydas Balčiūnai. Šie žmonės jau keleri metai verčiasi kiek neįprasta ūkio forma - augina gyvūnus pramoginei medžioklei. Balčiūnų ūkyje, kur anksčiau driekėsi karvių ganyklos, dabar specialiuose aptvaruose šakotaragiai bėgioja. Šiuo metu bandoje - 21 dėmėtasis elnias. Tačiau pavasarį turėtų būti prieauglio, taip pat šeimininkai žada ir danielių užsiveisti. Jis neslepia, jog prieš orą metų pirmuosius elnius užveisė dėl vienintelio tikslo - medžioklės mėgėjams. Tiesa, kol kas dar niekas į elnius nešaudo, tam dar reikia pasirengti, specialų turimo miško plotą atitverti ir ten viską, ko reikia medžioklei, suruošti. Be elnių, Balčiūnų ūkyje kriuksi ir beveik 30 šernų. Na, gal ir ne visai laukinių - daugelis jų čia ir užaugę, prie žmogaus pripratę. Bet vis dėlto lygiai tokie, kokius ir miškuose sutikti galima. Tik šernas, skirtingai nei elnias, ne visuomet nuo žmogaus šalin sprunka. Tai itin gerai matyti ir ūkyje apsilankius. Šeimininkas juokdamasis sako, jog prie baikščių elnių pavieniui prieiti galima, nesibaido tuomet. Bet jei daugiau žmonių artinasi, elniai jau šalin sprunka - grėsmę jaučia. Tuo tarpu šernai, vos žmogų išvydę, atkriuksi prie tvoros, kiša smalsius snukius pro virbus - įdomu jiems, kas čia tokie apsilankė. Arvydas prisipažįsta, jog vienas jų tiek prisirišęs, kad net drauge į mišką eina, nelyginant koks šuo. O vienas kuilys, Čiuka vardu, milžinas tikras - tai šitam geriau ant kelio nepasipainioti. Kaipmat gali ilčių aštrumą į tavo minkštąsias vietas išmėginti. Kriuksi Čiuka, žiūri pro narvo virbus, nuo snukio putos drimba, o mažose akutėse tiesiog ir skaitai: "Pakliūtum tu man miške..." Kas paskatino Arvydą, anksčiau karves auginusį, lentas pjovusį, imtis tokio gana reto verslo? Į tai vyras atsako - noras išbandyti kažką naujo. Vis gyvenimas eina, vis nuobodžiauti netenka.