Beveik kasdien žiniasklaida praneša apie Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų bandymus ar raketų paleidimą į jūrą. Šie provokuojantys veiksmai gali įžiebti karinį konfliktą tarp abiejų Korėjų. Šiaurės ir Pietų Korėjos konfliktas yra vienas labiausiai užsitęsusių šių laikų karinių konfliktų, kurio ištakos siekia Antrąjį pasaulinį karą. Sukanka 70 metų, kai prasidėjo Korėjos karas, kurio metu prieš daugiau nei šešis dešimtmečius Šiaurės ir Pietų Korėja kariavo tarpusavyje, o karas pareikalavo didžiulių aukų ir sunaikinimo. Korėjos karas - tai 1950 m. birželį - 1953 m. liepą tarp Jungtinių Tautų (JT) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) palaikomos Pietų Korėjos (arba Korėjos Respublikos) bei Sovietų Sąjungos ir Kinijos palaikomos Šiaurės Korėjos (Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos) vykęs karas. Šis konfliktas padalino Korėjos pusiasalį į Šiaurės Korėją ir Pietų Korėją, tapdamas pirmuoju ideologinio Šaltojo karo tarp JAV ir SSRS pasireiškimu atvira kova. Prieš dvejus metus abiejų Korėjų vadovai deklaravo, kad karas pagaliau turi būti baigtas oficialiai, tačiau įtampa Korėjos pusiasalyje auga iki šiol.
Priešistorė: Padalintos Korėjos šaknys
Žiauraus Korėjos karo ištakos siekia XX a. pirmosios pusės šalies istoriją. 1910 m. Japonija okupavo Korėją ir pavertė pusiasalį savo kolonija. Tai, kad 1945 m. rugpjūčio 15 d. Japonija pasidavė Antrajame pasauliniame kare, reiškė nepriklausomybę buvusiai jos kolonijai - Korėjai. Dar prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą Aljanso šalių sušauktuose susirinkimuose buvo aptariamas būsimos laisvos Korėjos likimas, tačiau karo laimėtojos nusprendė, kad su Korėja turi elgtis kaip su Japonijos sudedamąja dalimi. Viena iš svarbiausių karą sukėlusių priežasčių buvo tai, kad prieš imperialistinės Japonijos okupaciją Korėja nesugebėjo suformuoti savo modernios valdžios ir priimti politinės sistemos. Tai buvo didžiausia Korėjos silpnybė, todėl, vos atgavus nepriklausomybę, įsiveržusiai Sovietų Sąjungos armijai buvo nesunku įsteigti komunistinę valdžią.
Antrojo pasaulinio karo metu, 1945 m. balandį, į Korėją iš šiaurės įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai, o pietuose išsilaipino amerikiečių jūrų pėstininkai. Pagal JAV ir Sovietų Sąjungos susitarimą šalis buvo padalinta palei 38 lygiagretę. Jeigu JAV pasiūlymas padalinti Korėjos pusiasalį ties 38-ąja lygiagrete nebūtų sustabdęs sovietų fronto, netrukus visas pusiasalis būtų buvęs sovietų įtakoje. Todėl atsirado dvi Korėjos: pietinė dalis - okupuota JAV, šiaurinė - SSRS. Buvo planuojama, kad abi Korėjos dalys bus suvienytos, bet nepavyko susitarti, mat skirtingose pusiasalio pusėse įsigalėjo ideologiškai skirtingi režimai.
Aljansas nebeturėjo aiškių tolesnių planų dėl Korėjos, todėl JAV, Anglijos ir SSRS vadovai susitiko Maskvoje ir sutarė suformuoti JAV ir SSRS Jungtinę komisiją, kuri leido per 5 metus įkurti Korėjoje politinę sistemą. Šią 5 metams valstybę padalinančią sutartį ypač neigiamai priėmė gyventojai abiejose Korėjos pusėse. Amerikiečių kontroliuojamuose pietuose buvo surengti demokratiški rinkimai, į valdžią atėjo liberalių pažiūrų prezidentas Li Singmanas. Šiaurėje Sovietų Sąjunga be jokių rinkimų perdavė valdžią komunistų lyderiui Kim Ir Senui, dabartinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno seneliui. Galiausiai 1947 m. spręsti šį sudėtingą reikalą tiesiogiai ėmėsi Jungtinės Tautos, tačiau ir jų įtaka buvo ribota.
Pagal JAV pageidavimą, 1947 m. lapkritį buvo priimtas nutarimas Pietų Korėjoje surengti demokratinius rinkimus ir oficialiai įkurti valstybę su nepriklausoma valdžia. Pietų Korėjos teritorijoje buvo susitelkę apie 2/3 gyventojų, todėl buvo manoma, kad vien Pietų Korėja turi teisę demokratiškai nulemti abiejų šalių likimą. Kai kurie Pietų Korėjos politikai prieštaravo šiam sprendimui, nes tikėjo, jog tai tik dar labiau suskaldys valstybę. 1948 m. pietuose buvo priimta demokratinė konstitucija ir įkurta Korėjos Respublika. Tačiau vos keliais mėnesiais vėliau Šiaurės Korėjoje irgi buvo priimta konstitucija ir patvirtintas Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos įkūrimas. Abi šalys skelbėsi, jog joms priklauso visas Korėjos pusiasalis, tačiau atskirai įkurtos skirtingos politinės sistemos tik dar labiau atskyrė ir supriešino tautą.
Pasirengimas karui ir Šiaurės Korėjos invazija
1949 m. SSRS ir JAV kariniai daliniai buvo išvesti iš pusiasalio. Šiaurės Korėja intensyviai rengėsi „pietinės šalies dalies išvadavimui“. Josifas Stalinas po ilgų Kim Ir Seno įkalbinėjimų įtikėjo, kad karo atveju amerikiečiai nesikiš, todėl galima ir reikia paremti komunistinę Šiaurės Korėjos valdžią. Sovietų Sąjunga suteikė Šiaurės Korėjai milžinišką paramą, perdavė daug ginkluotės, technikos, amunicijos, nusiuntė į šalį karinius patarėjus. Amerikiečiai iš pradžių neskyrė deramos paramos Pietų Korėjos ginkluotosioms pajėgoms, nenorėdami provokuoti Pekino.
Šių dviejų valstybių karinės galios buvo labai nevienodos. Pietų Korėjos kariuomenė (93 tūkst. karių) buvo silpnesnė nei šiauriečių pajėgos, beveik neturėjo šarvuotosios technikos, o karo lėktuvų buvo vos keliolika. Tuo metu šiauriečiai turėjo 175 tūkst. karių, 150 tankų, 172 kovos lėktuvus, šimtus artilerijos pabūklų.
1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja paleido pirmuosius artilerijos šūvius į Pietų Korėjos teritoriją ir komunistinės Šiaurės Korėjos kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją. Pasaulio bendruomenei tai buvo netikėta. Šiaurės Korėjos komunistų partija telkė dideles pastangas užimti Pietų Korėjos sostinę, Seulą, nes tikėjosi, kad likusi Korėjos dalis bus kur kas lengviau palaužta. Staigus Šiaurės Korėjos įsiveržimas buvo netikėtas JAV, JT ir pačios Korėjos Respublikos kariuomenei. Šiaurės Korėjos kariuomenė turėjo geresnę karinę įrangą nei Pietų, nes Kinija ir Sovietų Sąjunga naująją sąjungininkę rėmė tankais, sunkiąja artilerija ir tūkstančiais patyrusių karo veteranų. Dėl šios priežasties Seulas sugebėjo gintis vos dvi dienas, kol buvo užimtas.
Po dviejų dienų nuo įsiveržimo, JAV prezidentas Harry S. Truman (1884-1972) įsakė JAV kariams paremti Korėjos Respubliką (Pietų Korėją). Tuometinis JAV prezidentas Haris Trumenas reagavo iškart, jis suteikė leidimą tuometiniam JAV oro pajėgų generolui D. Makarturui (Douglas MacArthur) naudoti karinę jėgą prieš agresorių. Taip pat nedelsdamas kreipėsi į JT, ši organizacija pareikalavo, kad Šiaurės Korėja atitrauktų savo kariuomenę, ir pakvietė JT nares suteikti pagalbą Korėjos Respublikos pajėgoms. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nusprendė siųsti karinį kontingentą į pagalbą Pietų Korėjai. Iš viso 16 valstybių pasiuntė savo dalinius į pagalbą Pietų Korėjai. Daugiausiai karių pasiuntė JAV, tačiau po Antrojo pasaulinio karo kariuomenė buvo sumažinta, nemažai jos dislokuota Europoje ir okupuotoje Japonijoje, pasirengimo lygis buvo labai žemas.
Karo eiga ir pagrindiniai etapai
Karo pradžia buvo žaibiška ir akivaizdžiai geriau sekėsi šiauriečiams. Vos trečią dieną Šiaurės Korėjos kariuomenė jau buvo užėmusi sostinę Seulą ir sparčiai veržėsi į pietus. Besiginantieji neturėjo kitos išeities, kaip tik trauktis į pietus. 1950 m. rugpjūčio pradžioje besiginančios Pietų Korėjos pajėgos jau buvo atsitraukusios iki vadinamojo Busano perimetro (teritorija apytiksliai 50 km spinduliu nuo Busano). Jungtinių Tautų pajėgos, vadovaujamos amerikiečių generolo Daglaso Makarturo, sugebėjo sustabdyti komunistinių pajėgų puolimą tik pietrytinėje šalies dalyje, Pusano uostamiesčio regione. Tačiau tuo metu atvyko pakankamai JAV pastiprinimo, kad galėtų sulaikyti frontą nuo tolesnio judėjimo į pietus, todėl karas kurį laiką neprogresavo.
Korėjos karas (1950–1953)
Tačiau netrukus atėjo Jungtinių Tautų koalicijos pagalba. 1950 m. rugsėjo 15 d. buvo išlaipintas amerikiečių jūrų desantas Inčchone (apie 30 km į pietvakarius nuo Seulo). Tuomet generolas D. Makarturas, kuris vadovavo JT pajėgoms, priėmė prieštaringą sprendimą netikėtai išsilaipinti Korėjos pusiasalio vakarų pakrantėje prie Inčiono (Incheon) ir taip įkalinti Šiaurės Korėjos pajėgas. Nors Kinija ir Sovietų Sąjunga įspėjo Šiaurės Korėją apie galimą tokią ataką, bet jos pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pozicijas Busano perimetre. Šiaurės Korėjos kariuomenei kilo grėsmė, kad priešai atsidurs jos užnugaryje, tad teko pradėti trauktis iš Pietų Korėjos. Dėl šios priežasties Pietų Korėjos ir JAV pajėgos nesunkiai atsikovojo Seulą ir sukėlė chaosą Šiaurės Korėjos pajėgose, jos iki rugsėjo pabaigos buvo visiškai pakrikusios.
Jeigu JAV būtų nusprendusios palikti viską, kaip buvo prieš prasidedant karui, galėjo jį nutraukti tuo momentu, nes šis karas pareikalavo virš 100 000 pietų korėjiečių gyvybių, buvo sugriauta valstybės infrastruktūra, o Šiaurės Korėjos pajėgos palaužtos. Tačiau Pietų Korėjos ir JAV generolai nusprendė galutinai įveikti komunistinę Šiaurės Korėją, be to, atsirado Korėjos suvienijimo viltis, nes atrodė, kad nedaug trūko iki pergalės. Kita vertus, JT palaikė tik gynimosi nuo Šiaurės Korėjos idėją, nes bijojo, kad karas gali išsiplėsti, kadangi tolesnėje karo raidoje galėjo tiesiogiai įsitraukti SSRS ir Kinija.
Jungtinių Tautų karinės pajėgos perėmė iniciatyvą ir, stumdamos šiauriečių pajėgas, įžengė į Šiaurės Korėją. Jau rugsėjo 30-ą dieną Pietų Korėjos pajėgos kirto 38-ąją lygiagretę, o spalio 7-ą dieną buvo išduotas neaiškiai suformuluotas JT leidimas visoms jų pajėgoms kirsti nustatytą ribą siekiant įvesti bendrą valdžią Korėjoje. Rudenį kai kuriose vietose Jungtinių Tautų koalicijos pajėgos pasiekė Kinijos pasienį. Spalio 26 d. kai kuriose vietose netgi buvo pasiekta Jalu upė (ja eina Šiaurės Korėjos ir Kinijos siena). Kilo šiauriečių pajėgų sutriuškinimo pavojus. Maždaug tomis dienomis Kinija pareiškė, kad savo pasienyje netoleruos JAV kariuomenės. Tačiau jau spalio 20-ąją jungtinė Pietų Korėjos pusę palaikanti kariuomenė žygiavo per didžiąją Šiaurės Korėjos dalį, o tuometinis Korėjos Respublikos prezidentas L. Sungmanas (Lee Seungman) triumfavo Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane (Pyongyang).
Būtent tada, kai atrodė, kad Korėja bus suvienyta, įsiterpė Kinijos pajėgos. Šiaurės Korėjos patiriant pralaimėjimus, Kinija padėjo intensyviau. Tačiau padėtį radikaliai pakeitė daugiau nei pusės milijono Kinijos karių įsiveržimas į Korėją. Pačioje Kinijoje buvo prieštaravimų dėl galimybės tiesiogiai susiremti su JAV, bet Kinijos lyderis Mao Dzedungas (Mao Zedong) to nepaisė. Nuo to momento generolas D. Makarturas šį karą pavadino „visiškai nauju karu“, nes jis galutinai perėjo į tarptautinį lygmenį. Dabar jau Jungtinių Tautų daliniams teko trauktis į pietus. Rudenį komunistinės sąjungininkės pradėjo kontrpuolimą, vėl užėmė Seulą ir pasislinko apie 100 km piečiau Korėjos valstybių ikikarinės sienos. Per mėnesį Šiaurės Korėjos kariai ir kinai, remiami sovietų karo aviacijos, atkovojo visą Šiaurės Korėjos teritoriją ir užėmė Seulą bei žemes apie 100 kilometrų piečiau 38-osios lygiagretės.
Speiguotą žiemą, kuriai buvo nepasiruošusi, JT armija patyrė didžiulį pasipriešinimą, todėl turėjo trauktis atgal į pietus. Besitraukdama, patyrusi daug aukų ir nuostolių, Pietų Korėja 1951 m. sausį vėl prarado Seulą, jo valdžią perėmė komunistai. Galiausiai 1951 m. sausį Jungtinių Tautų pajėgos pamažu vėl kiek nustūmė šiauriečius, atkovojo Seulą. Jau 1951 m. pradžioje pamačiusi, kad karas nebeprogresuoja, JAV pasiūlė Kinijai paliaubas. Tačiau dėl nuolatinių susirėmimų paliaubų nepasiekta. Situacija nesikeitė iki pat Stalino mirties 1953 m. kovą ir paaštrėjusios situacijos Kinijos viduje, dėl kurios ir Mao Dzedungas pakeitė strategiją Korėjos atžvilgiu.
Ginkluotė ir technologijos
Korėjos karas buvo paskutinis, kuriame dar gausiai naudoti propeleriniai kovos lėktuvai, ir pirmasis, kuriame jau intensyviai pasitelkti reaktyviniai naikintuvai. Sovietų Sąjunga 1950-ųjų rudenį nusiuntė į Kiniją bei Korėją visą korpusą tuo metu moderniausių naikintuvų „MiG 15“, lakūnų, aviacijos inžinierių, skrydžių valdymo specialistų bei instruktorių. Jau pirmieji oro mūšiai parodė, kad „MiG 15“ yra pajėgesni už amerikiečių naikintuvus „F-80 Shooting Star“ ir „F-84 Thunderjet“. Padėtį ore pakeisti amerikiečių naudai padėjo atsiųsti naujausi naikintuvai „F-86 Sabre“. Karas Korėjoje tapo reaktyvinės karo aviacijos eros pradžia.
Kare taip pat buvo naudojamos specialiosios pajėgos. 187-osios orlaivių pulko kovinės komandos desantininkai ore atliko visus vykdomus Korėjos karo veiksmus. Jie 1950 m. iš orlaivių parašiutais iššoko į Šiaurės Korėjos Sunch'ŏn miestą ir 1952 m. Munsan-ni Pietų Korėjoje. Desantininkai Korėjoje kovojo iš viso šešiose kampanijose. 1950 m. Inchon mūšio metu buvo vykdoma invazija amfibijomis iš Geltonosios jūros. Tai buvo didžiulė Jungtinių Tautų pergalė, kuri pakreipė jėgų pusiausvyrą.
Korėjos kare buvo naudojamas platus margumynas įvairiausios ginkluotės ir technikos. Žemiau pateikiamas dalinis sąrašas:
| Tipas | Modelis | Metai | Kilmė |
|---|---|---|---|
| Karabinas | „Mosin-Nagant“ | 1944 m. | Sovietinis |
| Pistoletas | „Colt“ | 1917 m. | Amerikietiškas |
| Snaiperių šautuvas | „Mosin-Nagant“ | 1891/1930 m. | Sovietinis |
| Pėstininkų šautuvas | „Lee-Enfield Mk III“ | 1907 m. | Britiškas |
| Pistoletas-kulkosvaidis | „PPŠ-41“ | 1941 m. | Sovietinis |
| Šautuvas | „Enfield M1917“ | 1917 m. | Amerikietiškas |
| Pistoletas-kulkosvaidis | „PPŠ-43“ | 1943 m. | Sovietinis |
| Revolveris | „Webley Mark VI“ | 1915 m. | Britiškas |
| Karabinas | „Arisaka 30“ | 1897 m. | Japoniškas |
JAV žvalgybos ir komunikacijos perėmimas
Po Antrojo pasaulinio karo JAV išardė daugumą savo signalų žvalgybos ir kriptoanalizės pajėgumų. Tačiau Sovietų Sąjunga padarė atvirkščiai, jie suaktyvino naują ryšių tinklą ir pagerino šifravimo metodiką. Norėdamas atsakyti rusams, JAV gynybos sekretorius įsakė įsteigti aukščiausio slaptumo organizaciją, kuri buvo pavadinta „Ginkluotųjų pajėgų saugumo agentūra“ arba sutrumpintai vadinama AFSA.
Nors AFSA nebuvo veiksminga prieš Sovietų Sąjungą, Korėjos karo metu ji sėkmingai perimdavau Šiaurės Korėjos aukšto lygio transliacijas. Šiaurės Korėja be jokio šifravimo transliavo karinių operacijų taktikas ir paslaptis. Kai korėjiečiai suprato, jog amerikiečiai perima jų signalus, jie pradėjo šifruoti visą informaciją, tačiau tas šifravimas buvo nesudėtingas AFSA agentūrai. Vėliau ši agentūra buvo reorganizuota ir pavadinta „Nacionalinio saugumo agentūra“.
Branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė
1950 m. buvo jau praėję penkeri metai po atominių bombų numetimo Japonijoje, todėl buvo daroma prielaida, kad atominiai ginklai bus įtraukti į bet kokį būsimą konfliktą, įskaitant ir Korėjos karą. Jungtinės kariuomenės vadai įsakė numesti atominę bomba ant Kinijos, jeigu ji išsiųs karius į Korėją. Kinija žinoma ignoravo grėsmę. Panašiai buvo planuota numesti atominę bombą ant Sovietų Sąjungos, jeigu ji įsitrauktų į tiesioginę sąjungą, tačiau Europos lyderiai tokiam eskalavimui pasipriešino, bijodama, kad tai bus pretekstas Europos užkariavimui. Todėl Jungtinės Amerikos Valstijos pažadėjo atominius ginklus naudoti Korėjoje tik siekiant užkirsti kelią didelėms karinėms katastrofoms.
Paliaubos ir demilitarizuota zona
1951 m. liepą Šiaurės ir Pietų Korėjos pradėjo derybas. Jos užtruko net dvejus metus, o 1953 m. birželį, Sovietų Sąjungai taip pat pasiūlius paliaubas, prasidėjo rimtos derybos. Nepaisant įnirtingos Pietų Korėjos opozicijos, galiausiai 1953 m. liepos 27 d. Panmundžiome (Panmunjom) buvo pasirašyta paliaubų sutartis. Šią dieną baigėsi daugiau nei trejus metus trukę kariniai veiksmai. JT, Kinijos ir Šiaurės Korėjos sutarimu ties paskutine fronto linija, kuri driekėsi aukščiau 38-osios lygiagretės - ikikarinės sienos - buvo sukurta keturių kilometrų pločio demilitarizuota zona (DMZ). Ši linija tapo faktine Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos ir Korėros Respublikos siena. Mūšiai liovėsi, bet taikos sutartis nepasirašyta iki šiol. Nors Pietų Korėja dėl paliaubų buvo nusiteikusi priešiškai, bet galiausiai sutiko su nutarimais ir 1954 m. spalį pasirašė abipusę gynybos sutartį su JAV.
Aukos ir pasekmės
Korėjos karas buvo vienas didžiausių XX a. karų po Antrojo pasaulinio karo ir kruviniausias XX a. antrojoje pusėje vykęs karas. Jis buvo tragiškas įvykis ir Šiaurės, ir Pietų Korėjoms. Bandymai suvienyti Korėją nepasiteisino, pasekmės buvo tragiškos ir destruktyvios. Žmonių aukų skaičius buvo neįtikėtinai didelis. Kariniuose veiksmuose žuvo apie 40 000 Jungtinių Tautų karių (iš jų apie 37 000 JAV karių) ir apie 500 000 Kinijos karių. Korėjos karas pareikalavo daugiau nei 3 milijonų aukų iš viso. Vien Pietų Korėjoje žuvusių ar sunkiai sužeistų, Šiaurės Korėjos pagrobtų ar dingusių be žinios karininkų ir civilių buvo apie 1,3 milijono. Dėl karo maždaug 1 000 000 vaikų tapo našlaičiais ir apie 600 000 moterų liko našlėmis. Sostinė Seulas buvo smarkiai suniokota, sugriauta pusė valstybės industrinės infrastruktūros ir trečdalis gyvenamųjų pastatų. Šiaurės Korėjoje iš viso suskaičiuota apie 1,5 mln. civilių ir karininkų aukų, taip pat dauguma šalies industrijos sunaikinta, o sostinė Pchenjanas sulygintas su žeme.
Atrodė, jog tarptautinis Korėjos karas gali išvirsti į Trečiąjį pasaulinį karą, bet Sovietų Sąjunga nesiryžo tiesiogiai į jį įsikišti, o JAV taip pat nenorėjo tiesioginio karo su Kinija. Korėjoje kariavo ir lietuviai ar lietuvių kilmės amerikiečiai. Žinoma, kad JAV kariuomenėje Korėjoje tarnavo srž. mjr. Mobilizuotų į Sovietų Sąjungos kariuomenę ir teikusių paramą Šiaurės Korėjai lietuvių priskaičiuojama iki 100-150. Buvo manoma, kad Korėjos padalinimas bus išspręstas karu, tačiau, po Korėjos karo praėjus keliems dešimtmečiams, abi šalys tapo visiškai skirtingos ir vis dar išlieka padalintos. Korėjos nutraukė visus tarpusavio diplomatinius santykius, karas oficialiai niekada nesibaigė, todėl įtampa tarp jų išliko.
Karo pavadinimai ir interpretacijos
Korėjos karas įvairiose šalyse vadinamas skirtingai. Jungtinėse Amerikos Valstijose tai vadinama Korėjos kartu, o kartais ir „Pamirštu karu“. Šiaurės Korėja vadina „Tėvynės išlaisvinimo karu“. Pietų Korėjoje jis vadinamas „šešiais-dviem-penkiais“ arba pavadinimas gali būti pateikiamas kaip „yugio“. Kinija karui suteikė subtilų pavadinimą - „Karas priešintis JAV agresijai ir pagalba Korėjai“.
Dabartinė padėtis Korėjos pusiasalyje
Šiaurės Korėja, pasirinkusi komunistinį raidos kelią, šiandien yra tikras pasaulio bendruomenės galvos skausmas. Neturtinga šalis visą dėmesį skiria karinių pajėgų plėtrai ir, tikėtina, turi branduolinį ginklą. Tuo pat metu dauguma šalies gyventojų gyvena skurdžiai ir gali tik pasvajoti apie tokią gyvenimo kokybę, kokia gali džiaugtis demokratiją ir laisvąją rinką pasirinkusios Pietų Korėjos žmonės. Abiejų valstybių diplomatinių santykių trūkumas ir oficialiai nepasirašyta taikos sutartis palaiko nuolatinę įtampą, kuri bet kada gali peraugti į naują konfliktą.