Korėjos karas (1950-1953 m.) buvo vienas iš pirmųjų ir reikšmingiausių Šaltojo karo konfliktų, atskleidęs gilią ideologinę priešpriešą tarp komunistinio Rytų bloko ir kapitalistinių Vakarų valstybių. Šis karas ne tik pakeitė Korėjos pusiasalio likimą, bet ir tapo pamoka visam pasauliui apie tai, kaip greitai regioniniai konfliktai gali pavirsti globaliomis grėsmėmis. Tai buvo pirmasis ideologinio Šaltojo karo tarp JAV ir SSRS pasireiškimas atvira kova. Korėjos karas - kruviniausias XX a. antrojoje pusėje vykęs karas, jis pareikalavo daugiau nei 3 milijonų aukų.
Istorinis kontekstas: padalinto pusiasalio užuomazgos
Korėjos karo ištakos siekia XX a. pirmąją pusę, kai 1910 m. Japonija okupavo Korėją ir pavertė ją savo kolonija. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Korėja buvo padalinta į dvi dalis palei 38-ąją lygiagretę: šiaurinę dalį kontroliavo Sovietų Sąjunga, o pietinę - Jungtinės Amerikos Valstijos. Šis padalijimas įtvirtino ideologinius skirtumus tarp šiaurės ir pietų, o 1948 m. susikūrus dviem atskiroms valstybėms - Korėjos Respublikai (Pietų Korėjai) ir Korėjos Liaudies Demokratinei Respublikai (Šiaurės Korėjai) - santykiai tarp jų pradėjo blogėti. Prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą Aljanso šalių sušauktuose susirinkimuose buvo aptariamas būsimos laisvos Korėjos likimas, tačiau karo laimėtojos nusprendė, kad su Korėja turi elgtis kaip su Japonijos sudedamąja dalimi. Viena iš svarbiausių karą sukėlusių priežasčių buvo tai, kad prieš imperialistinės Japonijos okupaciją Korėja nesugebėjo suformuoti savo modernios valdžios ir priimti politinės sistemos.
Vos atgavus nepriklausomybę, įsiveržusiai Sovietų Sąjungos armijai buvo nesunku įsteigti komunistinę valdžią. Jeigu JAV pasiūlymas padalinti Korėjos pusiasalį ties 38-ąja lygiagrete nebūtų sustabdęs sovietų fronto, netrukus visas pusiasalis būtų buvęs sovietų įtakoje. Todėl atsirado dvi Korėjos: pietinė dalis - okupuota JAV, šiaurinė - SSRS. Pagal JAV pageidavimą, 1947 m. lapkritį buvo priimtas nutarimas Pietų Korėjoje surengti demokratinius rinkimus ir oficialiai įkurti valstybę su nepriklausoma valdžia. Pietų Korėjos teritorijoje buvo susitelkę apie 2/3 gyventojų, todėl buvo manoma, kad vien Pietų Korėja turi teisę demokratiškai nulemti abiejų šalių likimą. 1948 m. pietuose buvo priimta demokratinė konstitucija ir įkurta Korėjos Respublika. Tačiau vos keliais mėnesiais vėliau Šiaurės Korėja irgi priėmė konstituciją ir patvirtino Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos įkūrimą. Abi šalys skelbėsi, jog joms priklauso visas Korėjos pusiasalis, tačiau atskirai įkurtos skirtingos politinės sistemos tik dar labiau atskyrė ir supriešino tautą. Sovietų Sąjunga aprūpino Šiaurės Korėją ginklais ir patarėjais, o JAV rėmė Pietų Korėjos karinį rengimą. Įtampa augo, pasienyje vis dažniau kilo susirėmimai.
Karo pradžia ir JT pajėgų įsitraukimas
1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja, remiama Sovietų Sąjungos, įsiveržė į Pietų Korėją, siekdama jėga suvienyti pusiasalį. Šiaurės Korėjos komunistų partija telkė dideles pastangas užimti Pietų Korėjos sostinę, Seulą, nes tikėjosi, kad likusi Korėjos dalis bus kur kas lengviau palaužta. Staigus Šiaurės Korėjos įsiveržimas buvo netikėtas JAV, JT ir pačios Korėjos Respublikos kariuomenei. Šiaurės Korėjos kariuomenė turėjo geresnę karinę įrangą nei Pietų, nes Kinija ir Sovietų Sąjunga naująją sąjungininkę rėmė tankais, sunkiąja artilerija ir tūkstančiais patyrusių karo veteranų. Dėl šios priežasties Seulas sugebėjo gintis vos dvi dienas, kol buvo užimtas. Tuometinis JAV prezidentas Haris Trumenas (Harry S. Truman) reagavo iškart, jis suteikė leidimą tuometiniam JAV oro pajėgų generolui D. Makarturui (Douglas MacArthur) naudoti karinę jėgą prieš agresorių. Taip pat nedelsdamas kreipėsi į JT, ši organizacija pareikalavo, kad Šiaurės Korėja atitrauktų savo kariuomenę, ir pakvietė JT nares suteikti pagalbą Korėjos Respublikos pajėgoms. Iš viso 16 valstybių pasiuntė savo dalinius į pagalbą Pietų Korėjai. Daugiausiai karių pasiuntė JAV. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo kariuomenė buvo sumažinta, nemažai jos dislokuota Europoje ir okupuotoje Japonijoje, pasirengimo lygis buvo labai žemas.
Todėl įsiveržus Šiaurės Korėjai, besiginantieji neturėjo kitos išeities kaip tik trauktis į pietus. 1950 m. rugpjūčio pradžioje besiginančios Pietų Korėjos pajėgos jau buvo atsitraukusios iki vadinamojo Busano perimetro (teritorija apytiksliai 50 km spinduliu nuo Busano). Tačiau tuo metu atvyko pakankamai JAV pastiprinimo, kad galėtų sulaikyti frontą nuo tolesnio judėjimo į pietus, todėl karas kurį laiką neprogresavo. Tuo metu generolas D. Makarturas, kuris vadovavo JT pajėgoms, priėmė prieštaringą sprendimą netikėtai išsilaipinti Korėjos pusiasalio vakarų pakrantėje prie Inčiono (Incheon) ir taip įkalinti Šiaurės Korėjos pajėgas. Nors Kinija ir Sovietų Sąjunga įspėjo Šiaurės Korėją apie galimą tokią ataką, bet jos pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pozicijas Busano perimetre. Dėl šios priežasties Pietų Korėjos ir JAV pajėgos nesunkiai atsikovojo Seulą ir sukėlė chaosą Šiaurės Korėjos pajėgose, jos iki rugsėjo pabaigos buvo visiškai pakrikusios. Iki spalio pabaigos sąjungininkai buvo priartėję prie Kinijos sienos. Atrodė, kad karas tuoj baigsis Pietų Korėjos pergale ir pusiasalio suvienijimu.
Kinijos įsitraukimas: karo lūžis
Būtent tada, kai atrodė, kad Korėja bus suvienyta, įsiterpė Kinijos pajėgos. Kai JT pajėgos priartėjo prie Jalu upės, skiriančios Korėją nuo Kinijos, Pekinas pajuto tiesioginę grėsmę. Kinija suvaidino svarbų vaidmenį Korėjos kare, remdama Šiaurės Korėją karine ir ekonomine pagalba. Kinijos įsikišimas į karą pakeitė jėgų pusiausvyrą ir užkirto kelią JT pajėgoms užimti visą Korėjos pusiasalį. Kinijos motyvai dalyvauti kare buvo įvairūs, įskaitant norą apsaugoti savo sienas nuo JAV įtakos ir išlaikyti komunistinį režimą Šiaurės Korėjoje. Pačioje Kinijoje buvo prieštaravimų dėl galimybės tiesiogiai susiremti su JAV, bet Kinijos lyderis Mao Dzedungas (Mao Zedong) to nepaisė. Todėl netrukus jungtines JT pajėgas pasitiko daugiau nei milijonas kinų karių ir sovietų lėktuvai. Nuo to momento generolas D. Makarturas šį karą pavadino „visiškai nauju karu“, nes jis galutinai perėjo į tarptautinį lygmenį.
Kinų puolimas buvo netikėtas ir galingas. JT pajėgos, nepasiruošusios tokiam mastui, buvo priverstos trauktis. Speiguotą žiemą, kuriai buvo nepasiruošusi, JT armija patyrė didžiulį pasipriešinimą, todėl turėjo trauktis atgal į pietus. Besitraukdama, patyrusi daug aukų ir nuostolių, Pietų Korėja 1951 m. sausį vėl prarado Seulą, jo valdžią perėmė komunistai. Per kelis mėnesius frontas pasislinko atgal iki 38-osios lygiagretės, o 1951 m. pradžioje Seulas vėl buvo užimtas Šiaurės Korėjos. Makartūras, norėdamas atsakyti, siūlė bombarduoti Kiniją ir net panaudoti branduolinius ginklus, tačiau Trumenas atmetė šį pasiūlymą, baimindamasis, kad toks veiksmas sukeltų Trečiąjį pasaulinį karą. 1951 m. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai pasmerkus Kiniją kaip agresorę, JAV kariuomenei Korėjoje vadovavęs gen. Douglas MacArthur įsakė pradėti antskrydžius prieš kinų bazes Mandžiūrijoje.
Karo eiga po Kinijos įsikišimo ir paliaubos
Nuo 1951 m. pavasario frontas stabilizavosi ties 38-ąja lygiagrete. Nors kovos tęsėsi dar dvejus metus, nė viena pusė negalėjo pasiekti lemiamos pergalės. Mūšiai vyko kalnuotose vietovėse, o kariai patyrė baisias sąlygas - šaltį, lietų ir purvą. Jau 1951 m. pradžioje pamačiusi, kad karas nebeprogresuoja, JAV pasiūlė Kinijai paliaubas. Tačiau dėl nuolatinių susirėmimų paliaubų nepasiekta. Situacija nesikeitė iki pat Stalino mirties 1953 m. kovą ir paaštrėjusios situacijos Kinijos viduje, dėl kurios ir Mao Dzedungas pakeitė strategiją Korėjos atžvilgiu. 1953 m. birželį, Sovietų Sąjungai taip pat pasiūlius paliaubas, prasidėjo rimtos derybos.
Po ilgų derybų, vykusių Panmundžome, 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytas paliaubų susitarimas. Jis įtvirtino naują demilitarizuotą zoną (DMZ) ties 38-ąja lygiagrete - iš esmės toje pačioje vietoje, kur karas ir prasidėjo. JT, Kinijos ir Šiaurės Korėjos sutarimu ties paskutine fronto linija buvo sukurta keturių kilometrų pločio demilitarizuota zona (DMZ). Nors Pietų Korėja dėl paliaubų buvo nusiteikusi priešiškai, bet galiausiai sutiko su nutarimais ir 1954 m. spalį pasirašė abipusę gynybos sutartį su JAV. Svarbu pabrėžti, kad iki šiol taikos sutartis tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos nebuvo pasirašyta - techniškai abi šalys vis dar yra kare.
Korėjos karo pasekmės ir Kinijos ilgalaikė įtaka
Korėjos karas paliko gilų pėdsaką Korėjos pusiasalyje. Karas pareikalavo milijonų gyvybių, sugriovė ekonomiką ir padalijo šeimas. Padalijimas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos išlieka iki šiol. Miestai ir kaimai buvo sugriauti, infrastruktūra sunaikinta. Korėjos karas buvo tragiškas įvykis ir Šiaurės, ir Pietų Korėjoms. Bandymai suvienyti Korėją nepasiteisino, pasekmės buvo tragiškos ir destruktyvios. Žmonių aukų skaičius buvo neįtikėtinai didelis. Šeimos, padalytos tarp šiaurės ir pietų, liko atskirtos dešimtmečiams, o kai kurios iki šiol neturi galimybės susitikti.
Pagrindiniai Korėjos karo aukų skaičiai
| Šalis / Grupė | Aukų skaičius (apytikslis) | Pastabos |
|---|---|---|
| Pietų Korėja | 1,3 milijono | Žuvę, sužeisti, pagrobti ar dingę karininkai ir civiliai |
| Šiaurės Korėja | 1,5 milijono | Civilių ir karininkų aukos |
| Jungtinių Tautų kariai | 40 000 | Iš jų apie 37 000 JAV karių |
| Kinijos kariai | 500 000 |
Sostinė Seulas buvo smarkiai suniokota, sugriauta pusė valstybės industrinės infrastruktūros ir trečdalis gyvenamųjų pastatų. Šiaurės Korėjoje dauguma šalies industrijos sunaikinta, o sostinė Pchenjanas sulygintas su žeme. Buvo manoma, kad Korėjos padalinimas bus išspręstas karu, tačiau, po Korėjos karo praėjus keliems dešimtmečiams, abi šalys tapo visiškai skirtingos ir vis dar išlieka padalintos. Korėjos nutraukė visus tarpusavio diplomatinius santykius, karas oficialiai niekada nesibaigė, todėl įtampa tarp jų išliko.
Po karo Kinija išliko svarbi Šiaurės Korėjos sąjungininkė ir rėmėja. Kinija yra didžiausia Šiaurės Korėjos prekybos partnerė ir teikia jai ekonominę pagalbą, nepaisant tarptautinių sankcijų. Kinija taip pat atlieka svarbų vaidmenį derybose dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos, siekdama užtikrinti stabilumą regione. Pekinas iki šiol aprūpindavo Šiaurės Korėjos režimą itin svarbia pagalba jau daug metų, siūlė jai diplomatinę apsaugą nuo JAV ir kitų valstybių. Pekino besitęsianti parama Pchenjanui nėra sietina su bendra ideologija ar bendravimu praeityje, greičiau - su Kinijos saugumo išskaičiavimais. Kinijos ir Šiaurės Korėjos aljansas primena Šaltojo karo reliktą, kurio išsilaikymas neturi racijos XXI amžiuje.
Šiaurės Korėja dabar yra dar labiau priklausoma nuo Kinijos nei anksčiau, tačiau Kinija - taip pat. Kinijai Šiaurės Korėja lieka būtinas strateginis buferis, ir Korėjos susivienijimo scenarijaus atveju daugiausia, ką Kinija galėtų toleruoti, tai būtų neutrali Korėja su draugiška laikysena Pekino atžvilgiu. Pekinui reikalingas buferis, kuris apsaugotų jos šiaurines sienas nuo atakos, tačiau tai negarantuoja, jog Pekinas bandys išsaugoti Šiaurės Korėjos režimą bet kokia kaina.
Koguryo karalystė ir istorinė perspektyva Kinijos-Korėjos santykiuose
Kinija ir Šiaurės Korėja stipriai remiasi istorija, vertindamos savo ir viena kitos strategines pozicijas. Šiaurės Korėja savo nacionalinio identiteto ištakas mato jau nuo Koguryo karalystės, kuri egzistavo nuo 37 m. pr. Kr. iki 668 m. po Kr. ir kuri apėmė dabartinę Šiaurės Korėją ir modernios Kinijos šiaurės rytus. Per VII a. viena Kinijos dinastijų negalėjo išplėsti įtakos į Koguryo karalystę, kad pasisektų taip padaryti, teko sudaryti aljansą su pietine karalyste, kur dabar yra Pietų Korėja. Kinijos dinastijos veiksmai prieš Koguryo karalystę atspindėjo jos susirūpinimą dėl stiprios valstybės buvimo šalia Kinijos sienų. Tas susirūpinimas niekur nedingo iki šiol. Kinija ir abi Korėjos itin aršiai kovoja akademinėje erdvėje, bandydamos įrodyti savo istorines sąsajas su Koguryo karalyste.
Pavyzdžiui, kinai teigia, kad tai buvo kinų dinastija, žinoma, norėdami pateisinti Šiaurės Korėjos režimo priežiūrą ir kvestionuoti visas potencialiai susivienijusios Korėjos pretenzijas į teritorijas, kurios yra į vakarus nuo Jaludziango upės. Korėjos pusiasalis taip pat buvo pasitelkiamas kaip potencialios invazijos kelias tarp Kinijos ir Japonijos. Per XIII a., po daugiau nei dviejų dešimtmečių konflikto, Yuan dinastija galų gale pajungė Korėjos karalystę ir panaudojo jos laivadirbius, karius ir išteklius surengti du išpuolius prieš Japoniją, kurie visiškai nenusisekė. Po trijų šimtmečių susivienijusi Japonija, valdoma Tojotomi Hidejoši, surengė didelio masto invaziją į Korėją, bandydama pasiekti Mingų dinastijos valdas. Šešerių metų karas parodė vieną Korėjos gynybos silpnąją vietą - japonai sparčiai judėjo per pusiasalį, greitai užimdami Seulą, Kesongą ir Pchenjaną. Kinų patrankos, mobiliosios pajėgos iš pietinių provincijų ir korėjiečių gebėjimas atkirsti japonų aprūpinimo laivus pakeitė karo eigą, tačiau per visą japonų intervencijos laikotarpį kinai ir korėjiečiai dėl daug ko nesutarė. Nepaisant Korėjos susirūpinimo potencialiu Kinijos dominavimu, nuo VII a. įvairios Korėjos karalystės sugebėjo išlaikyti savo nepriklausomybę ir nominaliai prisiderinti prie Kinijos imperinės vizijos bei palaikyti ypatingus santykius su Kinijos dinastijomis. Tai leido Kinijai būti užtikrintai Korėjos lojalumu dėl pasienio zonos ir leido Korėrai būti santykinai užtikrinta, kad Kinija neokupuos jos.
Dabartinės įtampos ir branduolinė programa
Šiaurės Korėjos branduoliniai bandymai ir raketų paleidimai kasdien atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre, didindami įtampą Korėjos pusiasalyje. Nors režimas žada kelti gyvenimo standartus, didelė dalis išteklių nukreipiama į karinę pramonę. Šiaurės Korėja toliau aktyviai tobulina kietuoju kuru varomas raketas, mobilius paleidimo įrenginius ir karinius palydovus. Nepaisant sankcijų, Seulo vertinimu, šalis kasmet galėtų pagaminti medžiagų, reikalingų sukurti iki 20 branduolinių galvučių. Pchenjanas neketina derėtis dėl nusiginklavimo - branduolinis statusas įtvirtintas Konstitucijoje. Kartu didinamas ir trumpojo nuotolio raketų bei valdomos artilerijos kiekis, skirtas taikiniams Pietų Korėjoje naikinti. K.Č.Unas patikino, kad jo kariuomenė gali sunaikinti kaimyninę valstybę, jei ši imtųsi bent menkiausio priešiško veiksmo. Reikalavimas kategoriškas: Pietų Korėja turi atsisakyti bet kokių teritorinių ar politinių pretenzijų Šiaurės atžvilgiu, antraip gresia katastrofiškas konfliktas.
Nutraukus tiesioginį ryšį ir bendradarbiavimą - po 2020 m. ryšių biuro susprogdinimo - Korėjos pusiasalyje beveik neliko priemonių įtampai suvaldyti, nors nuo 1953 m. Seului buvo pasakytas griežtas „ne“, bet Vašingtonui palikta galimybė dialogui - nors ir su sąlygomis, prieštaraujančiomis nusistovėjusioms tarptautinėms taisyklėms. Rodgeris Bakeris mato, jog Kinija vis labiau nusivilia Šiaurės Korėjos elgesiu, gal netgi iki tiek, kad nutrauktų savo ilgametę paramą Pchenjanui. Kinijos lyderiams tokie manevrai itin pasitarnavo užsitikrinant regioninius interesus ir apraminant JAV, kai ji užsimanydavo manipuliuoti valiuta. Tačiau ir Kinijai tokie manevrai nebėra tokie naudingi, kadangi JAV pradėjo Kiniją raginti arba bendradarbiauti su Pchenjanu, arba nuo jo visiškai atsiriboti. JAV užsienio reikalų ministras Johnas Kerry neseniai vykusio vizito Kinijoje metu prašė Pekino pagalbos, kad galėtų geriau suprasti Šiaurės Korėjos elgesį - agresyvius pareiškimus ir neprognozuojamus veiksmus. Pekinas savo ruožtu teigė, jog pats Vašingtonas turi vesti dialogą su Pchenjanu, ir minėjo, kad Kinija nėra užmezgusi stiprių saitų su šia valstybe. Kinija gali siūlyti savo pagalbą Šiaurės Korėjai už politines nuolaidas kitur. Šiaurės Korėjos veiksmai sukelia kitų valstybių reakciją, kuri gali kenkti Kinijos strateginiams interesams, pavyzdžiui, JAV raketinės gynybos sistemos išplėtimą ar spartesnę Japonijos remilitarizaciją, ar tuo labiau Pietų Korėjos ir Japonijos karinį bendradarbiavimą. Nepaisant įtampos, tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos vyksta dialogas ir bendradarbiavimas įvairiose srityse. 2000 m. ir 2007 m. įvyko abiejų Korėjos valstybių vadovų susitikimai, kuriuose buvo pasirašyti susitarimai dėl bendradarbiavimo ekonomikos, kultūros ir humanitarinės pagalbos srityse. Tačiau ateitis Korėjos pusiasalyje išlieka neaiški.
Įdomūs Korėjos karo faktai
- Amerikiečių generolo paimtas į nelaisvę: Praėjus mėnesiui po karo pradžios, generolas majoras William F. Dean buvo atskirtas nuo savo pajėgų ir paimtas į nelaisvę Šiaurės Korėjos karių. Jis buvo kalinamas iki karo pabaigos.
- Karinis dalinys be pasiruošimo: Korėjos karo pradžioje JAV sukūrė 8240-ąjį armijos padalinį, sudarytą iš karių, turinčių netradicinę karinę patirtį, skirtą kovai su partizanais.
- 38-oji lygiagretė: Ši lygiagretė buvo svarbi tema prieš karą, karo metu ir po jo, simbolizuojanti padalijimą tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos.
- Karas įvairiais vardais: Korėjos karas vadinamas įvairiais vardais, priklausomai nuo šalies: JAV - Korėjos karu arba „Pamirštu karu“, Šiaurės Korėja - „Tėvynės išlaisvinimo karu“, Pietų Korėja - „šešiais-dviem-penkiais“, Kinija - „Karas priešintis JAV agresijai ir pagalba Korėjai“.
- JAV numetė atominę bombą prieš penkerius metus ir buvo pasiruošusi tai padaryti dar kartą: Buvo planuojama numesti atominę bombą ant Kinijos, jeigu ji išsiųs karius į Korėją.
- Korėjos karas niekada nesibaigė: 1953 m. pasirašyta paliaubų sutartis nėra taikos sutartis, todėl formaliai karas tebevyksta.
- Lietuvių dalyvavimas: Korėjoje kariavo ir lietuviai ar lietuvių kilmės amerikiečiai. Žinoma, kad JAV kariuomenėje Korėjoje tarnavo srž. mjr. Mobilizuotų į Sovietų Sąjungos kariuomenę ir teikusių paramą Šiaurės Korėjai lietuvių priskaičiuojama iki 100-150.
- Karas apjungė senas ir naujas taktikas: Kare buvo naudojamos tiek senos, tiek naujos karinės taktikos, įskaitant desantus ore ir invazijas amfibijomis.
Naudota ginkluotė Korėjos kare
- Sovietinis karabinas „Mosin-Nagant“, 1944 m. modelis
- Amerikietiškas „Colt“, 1917 m. modelis
- Sovietinis snaiperių šautuvas „Mosin-Nagant“, 1891/1930 m. modelis
- Britiškas pėstininkų šautuvas „Lee-Enfield Mk III“, 1907 m. modelis
- Sovietinis pistoletas-kulkosvaidis „PPŠ-41“, 1941 m. modelis
- Amerikietiškas šautuvas „Enfield M1917“, 1917 m. modelis
- Sovietinis pistoletas-kulkosvaidis „PPŠ-43“, 1943 m. modelis
- Britiškas revolveris „Webley Mark VI“, 1915 m. modelis
- Japoniškas karabinas „Arisaka 30“, 1897 m. modelis.