Didysis Ketvirtadienis - ypatinga diena krikščionims, žyminti Paskutinę vakarienę, Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų įsteigimą. Ši diena, išpuošta daugybe slėpinių, kviečia mus apmąstyti duonos ir vyno reikšmę, ne tik kaip simbolius, bet ir kaip realią Kristaus Kūno ir Kraujo dovaną. Per Paskutinę vakarienę Jėzus paėmė duoną, laužė ją ir davė savo mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas“. Taip pat paėmė taurę su vynu ir tarė: „Gerkite iš jos visi; tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“.
Eucharistija: dvasinio gyvenimo versmė
Šis įvykis turi gilią teologinę reikšmę. Duona ir vynas yra pagrindiniai maisto produktai, palaikantys žmogaus gyvybę. Jėzus, tapdamas duona ir vynu, dovanoja save mums kaip dvasinį maistą, kuris maitina mūsų sielas ir suteikia amžinąjį gyvenimą. Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.
Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Konsekruojant įvyksta duonos ir vyno transsubstanciacija - duonai ir vynui virstant Kristaus Kūnu ir Krauju. Nors duona ir vynas išlaiko savo pavidalą, jie padaromi Kristaus Kūnu ir Krauju tiesiogine, o ne perkeltine ar alegorine prasme.
Šv. Mišios (2023-05-08) Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje
Vynas kaip sakralumo ir bendrystės ženklas
Pas daugelį šeimų ant velykinio, kalėdinio ar kitų švenčių stalo atsiduria taurė vyno, kurio reikšmė nuo seno buvo sakralinė, neatsiejama nuo Kristaus Kūno ir Kraujo vartojimo Eucharistijos metu bei dvasinės vienybės su Dievomis išraiška. Religinėje tradicijoje vynas niekada nebuvo skirtas svaiginimuisi, priešingai - jis turėjo skatinti bendrystę, saiką ir išreikšti džiaugsmą. Naujajame Testamente pirmasis Jėzaus stebuklas - Galilėjos Kanoje vestuvių metu vanduo perkeistas į vyną. Jis tampa gausos, apstumo, palaimos, sotumo, linksmumo ir džiaugsmo ženklu.
| Pavadinimas | Dvasinė reikšmė |
|---|---|
| Eucharistija | Dėkojimas Dievui už atliktus darbus ir išganymą. |
| Šventoji Komunija | Vienybė su Kristumi ir tarpusavio bendrystė. |
| Duonos laužymas | Jėzaus pasidalinimas su mokiniais ir jų atpažinimas prisikėlusio Viešpaties. |
| Švenčiausiasis Sakramentas | Svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas Tabernakulyje. |
Tarnystės pavyzdys
Paskutinės vakarienės metu Jėzus ne tik įsteigė Eucharistiją, bet ir parodė nuolankios tarnystės pavyzdį, nuplaudamas savo mokiniams kojas. Šis gestas, atliktas tarno, o ne Mokytojo, atskleidžia Jėzaus meilės ir nusižeminimo gelmę. Jėzus tarė: „Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“. Ši mintis pabrėžia, kad Eucharistija turėtų įkvėpti mus konkretiems meilės darbams. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus Caritas est sakė, kad neįmanoma vertai dalyvauti Eucharistijoje, jei Mišių stalas nesitęsia tarnystės stalu, bendryste su vargšais.
Šv. Paulius rašė: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Kadangi viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: juk visi dalijamės viena duona“. Šitaip Eucharistija tampa gailestingumo sakramentu, vienybės ženklu ir meilės ryšiu.