Šiaurės ir Pietų pusrutulių skirtumai pastebimi daugelyje sričių - nuo klimato iki kultūrų ir tradicijų. Šiame straipsnyje nagrinėjami esminiai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų valstybių bei regionų, apimantys geografinius, ekonominius ir kultūrinius aspektus. Visame pasaulyje nėra dviejų vienodų valstybių - jų skirtingas istorinis vystymasis bei geografinė padėtis paveikė taip, kad kiekviena turi skirtingą išsivystymo lygį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą bei sąlygas. Norint pritaikyti kitų šalių patirtį, atsirado būtinumas šalių grupavimui. Siekiama atskleisti pasaulio gamtos ir visuomenės vientisumą, erdvines struktūras ir mąstymą, gamtos ir visuomenės savitarpio priklausomybę, jų raidos bei išlikimo klausimus.
Klimato Skirtumai
Vienas iš pagrindinių Šiaurės ir Pietų pusrutulių skirtumų yra klimatas. Šiauriniame pusrutulyje temperatūra skiriasi dėl didelių žemės ir vandens masių. Šiauriniame pusrutulyje metų laikai pasižymi temperatūros ir kritulių kaita. Kai kuriuose regionuose žiemos gali būti šaltos ir snieguotos, o kituose vasaros gali būti labai karštos. Pavyzdžiui, Šiaurės pusrutulyje žiema JAV gali labai skirtis nuo žiemos Europoje.
Nors šiauriniame pusrutulyje metų laikai vystosi prieš laikrodžio rodyklę, o pietiniame pusrutulyje metų laikai vyksta pagal laikrodžio rodyklę. Be to, šiauriniame pusrutulyje didžioji dalis žemės yra didelėse platumose, todėl šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Klimatas taip pat turi įtakos žmonių gyvenimui, nes šiaurinio pusrutulio klimato sąlygos yra palankesnės žemdirbystei ir gyvulininkystei.
Geografiniai Ypatumai
Kitas reikšmingas skirtumas tarp pusrutulių yra geografija. Šiaurės pusrutulyje yra daugiau žemės nei pietiniame pusrutulyje, o dideli žemynai, tokie kaip Azija, Europa ir Šiaurės Amerika. Šiauriniame pusrutulyje kraštovaizdžiai gali būti nuo snieguotų kalnų iki sausų dykumų ir tankių atogrąžų miškų. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerika yra didžiulis žemynas su įvairiu kraštovaizdžiu - nuo Uolinių kalnų iki Teksaso lygumų ir Kalifornijos paplūdimių.
Azija, didžiausias ir labiausiai apgyvendintas žemynas, kuriame telpa milžiniški kontrastai, sena civilizacija bei sparčiai besivystančios technologijos, taip pat yra Šiaurės pusrutulyje. Azijos valstybės apima platų regioną nuo Šiaurės Ledynų vandenyno iki Indonezijos salyno, nuo Artimųjų Rytų iki Tolimųjų Rytų. Šios šalys išsiskiria ne tik geografine įvairove, bet ir gyventojų skaičiumi, ekonomika, kultūra, religijomis, politinėmis santvarkomis. Azija užima apie 44,6 mln. kvadratinių kilometrų, kas sudaro maždaug 30 % viso Žemės sauso žemyno ploto. Ji ribojasi su Europa, Afrika (per Sueco kanalą ir Raudonąją jūrą), didžiaisiais vandenynais - Ramiojo, Arkties ir Indijos. Be to, Azija jungiasi su Europa taip vadinamame „Eurazijos“ žemyne.
Ekonominiai Skirtumai
Ekonominiai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų valstybių yra akivaizdūs. Šiaurės valstybės dažnai pasižymi aukštesniu pramonės išsivystymo lygiu, didesniu BVP vienam gyventojui ir aukštesniu gyvenimo lygiu. Tuo tarpu Pietų valstybėse dažnai vyrauja žemės ūkis, žemesnis pramonės išsivystymo lygis ir didesnis skurdas. Šiaurinio pusrutulio ekonomika labiau išsivysčiusi ir įvairesnė, joje yra daug pramoninių ir technologiškai pažengusių šalių. Šiaurės pusrutulyje yra daugiau įsidarbinimo galimybių ir apskritai aukštesnė gyvenimo kokybė. Pavyzdžiui: Jungtinės Valstijos, Japonija ir Vokietija yra Šiaurės pusrutulio ekonominės galios, turinčios aukštą technologijų ir verslo išsivystymo lygį.
Šalių klasifikavimas pagal ekonominį išsivystymą
Didžiausios šalys, turinčios aukščiausią BVP lygį yra - JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Kanada - sudaro didžiausių išsivysčiusių šalių pasaulio šalių grupę, dažniausiai vadinamos „Didysis septintukas“ (D-7, angliškai G-7). Į besivystančių šalių grupę įeina 1125 šalys, kurios negali būti apibūdintos kaip išsivysčiusios šalys arba kaip pereinamosios ekonomikos šalys. Pereinamosios ekonomikos šalims taip pat naudojamas regioninis skirstymas. Bendrasis bruožas būdingas pereinamosios ekonomikos šalims yra ekonomikos kontrolė iš administracinio centro ir besiremiantis rinkos ekonomikos principais. Kitas bruožas - lėšų pertransformavimas iš bankrotojančių arba nuostolingų stambių pramonės objektų. Taip pat keletas šalių gali būti priskirtas prie pereinamosios ekonomikos šalių, tokios kaip: Kinija, Kambodžis, Lao Demokratinė Respublika, Vietnamas ir kelios Afrikos šalys. Dauguma iš jų yra žemės ūkio, mažų pajamų turinčios valstybės, kurioms išgyvenimo tikslas yra ekonomikos keitimas ir vystymas.
Pagal išsivystymo lygį valstybės skirstomos į kelis tipus:
- Industriškai išsivysčiusios šalys: JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija ir dauguma Vakarų Europos šalių. Šios šalys turi susiformavusią rinkos ekonomiką, pagrįstą dideliais pagrindinio kapitalo, kvalifikuoto darbo ištekliais, pažangiausiomis gamybos technologijomis.
- Besivystančios šalys: Esančios Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Jos dar nepraėjo industrializacijos stadijos, gyventojai daugiausiai dirba žemės ūkyje, mažai raštingi, didžiulis nedarbas, sparčiai auga gyventojų skaičius. Šalys augina eksportui vieną ar kelias žemės ūkio kultūras, tiekia užsieniui kokią nors iškasamą žaliavą.
- Buvusios socialistinės šalys: Valstybės, pereinančios nuo centralizuotos ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Dar kol kas neaišku, kokiu keliu pasuks buvusios Sovietų Sąjungos ir kitos buvusios komunistinės Rytų Europos valstybės, nes daugelyje jų gamybos apimtis vienam gyventojui gerokai krito.
Ekonomikos raida ir BVP
Vakarų šalių statistika ekonominę raidą, valstybių išsivystymo lygį nustato pagal žmonių perkamąją galią. Perkamoji galia matuojama, tiriant jų nustatytą prekių ir paslaugų krepšelį. Per 1950-1996 metų laikotarpį pasireiškė laipsniško pajamų diferenciacijos švelnėjimo ir šalių, turinčių aukštus ir žemus BVP vienam gyventojui rodiklius, ekonominio vystymosi tam tikro suartėjimo tendencija. Pasaulio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. neturtingiausių žmonių, lyginamasis svoris padidėjo nuo 1.2 iki 1.5 proc., tuo tarpu pasaulinio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. turtingiausių žmonių, dalis sumažėjo nuo 44.1 iki 40.4 procento. Analogiškos tendencijos buvo būdingos ir kvintiliniam pajamų paskirstymui. Besivystančios šalys skiriasi sugebėjimais pagerinti savo ekonominę padėtį per tam tikrą laiką. Trečiojo pasaulio priešakyje sparčiai besivystančios šalys, vadinamos naujomis industrinėmis šalimis - tai Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanis.
Ekonominis augimas - tai BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, atsižvelgiant perkamąją galią, apskaičiuota USD. Tarp žmogaus socialinės raidos ir šalies ekonominės plėtros nėra savaiminio, automatinio ryšio. Išsivysčiusios šalys (Europos Sąjungos „stipriosios“ bei JAV, Japonija pasižymi aukštais raštingumo rodikliais, BVP tenkančio vienam gyventojui lygiu) turi aukštą žmogaus socialinės raidos indeksą. Tuo tarpu Vidurio Europos šalys bei buvusios Sovietinės šalys turi žemesnį, tačiau pakankamai gerą raštingumo lygį savo šalyse, BVP dalį tenkančią vienam gyventojui bei vidutinį žmogaus socialinės raidos indeksą.
Šiaurės ir Pietų ekonomikos prieš pilietinį karą paaiškinimas | 3 minučių istorijos apžvalga
Kultūriniai Skirtumai
Kultūra yra dar viena sritis, kurioje pusrutuliai labai skiriasi. Šiaurinis pusrutulis turi ilgą civilizacijos ir kultūrinio vystymosi istoriją, su daugybe senovės kultūrų, kurios padarė įtaką šiuolaikinio pasaulio muzikai, literatūrai, menui ir architektūrai. Šiaurės pusrutulyje daugelis didžiųjų miestų yra kultūros ir turizmo centrai, kuriuose yra daug muziejų, galerijų ir istorinių vietų. Pavyzdžiui: Paryžius, Londonas, Niujorkas ir Roma yra ikoniški šiaurinio pusrutulio miestai, žinomi dėl savo turtingos kultūros ir architektūros istorijos.
Kultūriniai skirtumai tarp abiejų pusrutulių yra labai dideli. Šiauriniame pusrutulyje yra daug šalių su labai įvairiomis kultūromis, o pietiniame pusrutulyje kultūrą labiau veikia Europos kolonizacija.
Kultūrų klasifikavimas pagal R. D. Lewis modelį
Britų kultūrologas R. D. Lewis tautų kultūras skirsto pagal jų atstovų rodomą dėmesį išoriniam pasauliui. Dėmesys telkiamas tikslui pasiekti (organizuoti planuotojai (vienaplaniai)). Dėmesys skiriamas žmonėms (šnekūs, ieškantys tarpusavio ryšio (daugiaplaniai)). Dėmesys telkiamas į pagarbą žmogui (santūrūs, intravertai).
Vienaplanės (VK) ir daugiaplanės (DK) kultūros
Esminis jų skirtumas - veiklos kryptingumas. VK kultūros atstovai (švedai, šveicarai, olandai, vokiečiai) naudoja laiką kryptingai, dirba vieną darbą seka, kurią yra nusistatę, stengiasi padaryti per numatytą laiką, tiki, kad taip galima padaryti geriau ir daugiau. Vokiečiai yra itin tikslingi, daug reikšmės teikia projekto analizei, suskirstymui, vienu metu kryptingai sprendžia vieną problemą, susikaupia ties viena projekto dalimi, todėl pasiekia kone tobulų rezultatų. Amerikiečiai taip pat labai kryptingi, tačiau jų požiūris į darbą kiek kitoks.
DK kultūros atstovai (portugalai, ispanai, italai) yra lankstūs ir imlūs. Savaime suprantama yra pertraukti ir įsiterpti į pokalbį, net jei tai ir trukdo pašnekovams bendrauti. Švedijoje, Vokietijoje, Britanijoje tai laikoma blogu tonu, neleistina. DK vienu metu daro daug darbų, dažnai ne pagal numatytą tvarką, bet jam tai normalu. DK žmonės nepaiso tvarkaraščių ir punktualumo, laikosi tik tuo atveju, jei reikalauja partneris, kurio negalim nepaisyti. Tikrovė, realūs santykiai jiems svarbiau už dirbtinius susitarimus. Jie mėgsta išsišnekėti, išsiaiškinti iki smulkmenų.
Bendravimas tarp DK ir VK žmonių nėra paprastas. Jei tenka darbuotis kartu, jie vieni kitus erzina, ir jei neprisitaiko, kyla nepasitenkinimas, įtampa. Tačiau, bendraudami jie daro vieni kitiems įtaką. Atlikti tyrimai - požiūris į laiką italų-vokiečių įmonėje - parodė, kad pradžioje ginčijęsi, vėliau jie sugebėjo bendradarbiauti. Italai suvokė, kad teoriškai laikantis terminų, numatyto biudžeto, galima geriau išsiaiškinti tikslus, kontroliuoti/valdyti situaciją. Vokiečiai taip pat pamatė, kad dėka lankstesnio požiūrio galima koreguoti planą, pastebėti trūkumus ir paskutinę akimirką daryti taisymus laike.
Santūrios (SK) kultūros
SK kultūros yra Japonijoje, Kinijoje, Taivane, Singapūre, Korėjoje, Turkijoje, Suomijoje. Kelios Rytų Azijos šalys galėtų būti priskirtos ir šiai ir DK. SK atstovai retai patys inicijuoja veiklą ar diskusiją, yra linkę pirmiau įsiklausyti į kitą, išsiaiškinti jo užimamą padėtį visuomenėje ir į tai atsižvelgdami susidaro savo nuomonę. SK bruožai - ne kalba, o klauso, jokio sprendimo - neišklausius (suomiai laikomi geriausiais klausytojais pasaulyje, nes tikrai įsiklauso ir įsijaučia į pašnekovo kalbą), niekada nepertraukia. Net kai pradeda formuluoti atsakymą, tikslios nuomonės neišsako. Išklausę kalbą, SK atstovai elgiasi skirtingai. SK atstatai yra intravertiški, nepasitiki daugiažodžiavimu, todėl moka bendrauti be žodžių - subtilia kūno kalba, tik ne emocingu gestikuliavimu. Kalba užuolankomis, neveikiamąja forma (mašina sugadinta), vengiama įvardinti kaltininką. Rečiau vadina žmones vardais, nei vakariečiai. Lengvas, tuščias pokalbis jiems sekasi sunkiai. SK turi vieną išskirtinį bruožą - susimenkinimą. SK nepranokstamos subtiliu nežodiniu bendravimu, dažni jaustukai - atodūsiai, aiktelėjimai, malonūs murmesiai.
Informacijos kaupimas ir sprendimų priėmimas
Kalbant apie kultūrinius požymius, svarbu ne tik bendravimo ypatumai, bet ir informacijos kaupimo metodai. Sukaupta informacija turi nevienodą svarbą ir reikšmę skirtingose kultūrose. Ir priimant sprendimus remiamasi ne tuo pačiu būdu surinkta informacija. Labai daug kultūrų veikdamos remiasi gausiai surinkta informacija (vokiečiai, švedai, amerikiečiai, Šiaurės europiečiai, šveicarai). Komunikacijos ir informacijos revoliucija tokio mąstymo šalims - svajonės išsipildymas, nes galima labai greitai surinkti ir patvirtinti informaciją. Yra stiprus ryšys tarp daugiaplanių kultūrų atstovų ir vertinančių pokalbius. Pokalbio kultūros maudosi informacijoje. Jie tiek daug žino, kad bet kokios darbotvarkės nebetenka didelės reikšmės. Per susitikimus jie jos ir nepaiso, kalba be eilės, nesuvokia, kaip galima numatyti pokalbio eigą. Jie linkę problemas spręsti remdamiesi savo asmeniniais ryšiais. Reikia pažymėti, kad ekonomika labiausiai klesti tose šalyse, kuriose veikiant remiamasi tyrimais ir faktais (išskyrus Japoniją, kur svarbu ne tik pokalbiai, bet ir oficiali, faktinė informacija).
Informacijos šaltiniai skirtingose kultūrose
| Pokalbio kultūros info šaltiniai | Faktų kultūros info šaltiniai | Įsiklausymo kultūros info šaltiniai |
|---|---|---|
| Šeima | Ataskaitos | Iš partnerių |
| Bendradarbiai | Duomenų bazės | Šeima |
| Giminės | Projektų aprašai | Mokyklos draugai |
| Mokyklos draugai | Kolegijos | Studijų draugai |
| Sporto klubai | Skaitymas | Laikraščiai |
| Skaitymas | TV, radijas | Projektų aprašai |
| Apkalbos kavinėse | Duomenų bazės | |
| Draugai, šeima | Seni mokytojai | |
| Seni mokytojai | Dziudo, karatė | |
| Radijas, TV | Golfas, tenisas | |
| Žmonos giminės | ||
| Tv, radijas |
Gyventojų Pasiskirstymas ir Fauna/Flora
Didžioji dalis pasaulio gyventojų gyvena šiauriniame pusrutulyje, nes dauguma išsivysčiusių šalių yra būtent šioje srityje.
Fauna ir flora taip pat labai skiriasi tarp pusrutulių. Šiaurės pusrutulyje yra daug įvairių gyvūnų ir augalų rūšių - nuo baltųjų lokių ir banginių Arktyje iki dramblių ir gorilų Afrikoje. Šiaurės pusrutulyje yra didesnė medžių ir augalų rūšių įvairovė - nuo ąžuolų ir beržų Europoje iki kaktusų ir palmių Šiaurės Amerikoje. Pavyzdžiui: Liūtas yra garsus Šiaurės pusrutulio gyvūnas, randamas Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse. Augalijos ir faunos pasiskirstymas abiejuose pusrutuliuose labai skiriasi. Šiaurės pusrutulyje yra daug gyvūnų ir augalų rūšių, ypač Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje.
Šiaurės ir Pietų ekonomikos prieš pilietinį karą paaiškinimas | 3 minučių istorijos apžvalga
Pavyzdžiai: Regioniniai ir Šalių Skirtumai
Kipras: Padalinta Sala
Kipras, sala rytinėje Viduržemio jūros dalyje, turi įspūdingą ir sudėtingą istoriją. Sala yra padalinta į dvi dalis: šiaurinę dalį, žinomą kaip Šiaurės Kipro Turkijos Respublika, ir pietinę dalį, žinomą kaip Kipro Respublika. Šis susiskaldymas padarė didelę įtaką salos politikai, ekonomikai, kultūrai ir socialiniam gyvenimui.
Istorinis Kipro fonas ir politinis padalijimas
Kipras turi turtingą istoriją, siekiančią senovės laikus. Dėl strateginės salos padėties Viduržemio jūroje ji tapo daugelio civilizacijų kryžkele. Šiuolaikinę Kipro istoriją daugiausia formuoja Graikijos pietų ir Turkijos šiaurės padalijimas. 1960 m. atgavus nepriklausomybę nuo britų kolonijinės valdžios, kilo įtampa tarp Kipro graikų daugumos ir Kipro turkų mažumos. Ši įtampa paaštrėjo 1974 m., kai Graikijos remiamas perversmas bandė suvienyti salą su Graikija. Turkija įsikišo kariniu būdu, dėl kurio buvo okupuota šiaurinė salos dalis. Dėl šių įvykių Kipras de facto buvo padalintas į du atskirus subjektus.
Kipro politinis susiskaldymas pasireiškia dviejų skirtingų vyriausybių egzistavimu. Pietuose yra tarptautiniu mastu pripažinta Kipro Respublika, kuri yra Europos Sąjungos narė. Kita vertus, šiaurėje yra Šiaurės Kipro Turkijos Respublika, kurią pripažįsta tik Turkija. Šis padalijimas turi didelių politinių, teisinių ir diplomatinių pasekmių salai ir jos gyventojams. Kipro Respublika atstovauja salai tarptautinėse organizacijose ir palaiko diplomatinius santykius su daugeliu pasaulio šalių. Kita vertus, Šiaurės Kipras yra tarptautiniu mastu izoliuotas, išskyrus santykius su Turkija. Ši politinė ir diplomatinė izoliacija daro didelį poveikį Šiaurės Kipro žmonių ekonomikai, švietimui ir gyvenimo kokybei.
Valdymo ir pripažinimo skirtumai
Šiaurės ir Pietų Kipro valdymas labai skiriasi dėl skirtingo pripažinimo tarptautiniu lygmeniu. Kipro Respublika turi nusistovėjusią ir veikiančią demokratinę vyriausybę, kuri savo piliečiams teikia visas vyriausybės paslaugas. Kita vertus, Šiaurės Kipre padėtis yra sudėtingesnė. Šiaurės Kipro Turkijos Respublika, kurią pripažįsta tik Turkija, turi savo vyriausybės struktūras, tačiau dauguma jų nėra pripažįstamos tarptautiniu mastu. Dėl šio pripažinimo skirtumo skiriasi galimybės patekti į tarptautines rinkas, finansavimo galimybės ir investicijos. Nors Pietų Kipras gauna naudos iš narystės Europos Sąjungoje ir kitose tarptautinėse organizacijose, Šiaurės Kipras daugelyje sričių yra priklausomas nuo Turkijos paramos. Ši priklausomybė daro didelę įtaką Šiaurės Kipro ekonominiam vystymuisi ir gyvenimo lygiui.
Ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai skirtumai
Ekonominis atotrūkis tarp Šiaurės ir Pietų Kipro yra tiesioginė Šiaurės Kipro politinio susiskaldymo ir su tuo susijusios tarptautinės izoliacijos pasekmė. Pietų Kipro ekonomika yra diversifikuota, kuriai didelę įtaką daro paslaugos, ypač turizmas ir finansinės paslaugos. Pietų Kipro ekonomikai taip pat naudinga galimybė patekti į Europos Sąjungos rinkas ir užsienio investicijos. Priešingai, Šiaurės Kipro ekonomika labai priklauso nuo žemės ūkio ir Turkijos paramos. Dėl tarptautinės izoliacijos sunku patekti į tarptautines rinkas ir investicijas, todėl ekonominė įvairovė mažėja ir gyvenimo lygis prastesnis, palyginti su Pietų Kipru. Šiaurės Kipre nedarbo lygis yra didesnis, o ekonomika auga lėčiau nei pietinėje salos dalyje.
Kultūriniai ir socialiniai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų Kipro atspindi įvairią salos istoriją ir dabartinį politinį susiskaldymą. Pietuose graikų stačiatikių bažnyčia formuoja kultūrinį gyvenimą, o šiaurėje svarbesnį vaidmenį vaidina islamas. Nepaisant šių skirtumų, žmonės abiejose salos pusėse turi daug kultūrinių tradicijų, susiformavusių per šimtmečius. Kasdienis gyvenimo būdas Šiaurės ir Pietų Kipre taip pat skiriasi. Nors Pietų Kipre yra aukštesnis gyvenimo lygis ir geresnės galimybės naudotis tokiomis paslaugomis kaip sveikatos priežiūra ir švietimas, Šiaurės Kipro gyventojai susiduria su didesniais ekonomikos ir infrastruktūros iššūkiais. Nepaisant to, abiejose salos dalyse yra stipri bendruomenė ir gilus ryšys su Kipro tapatybe.
Kalbos, išsilavinimas ir turizmas
Oficiali Pietų Kipro kalba yra graikų, o Šiaurės Kipre - turkų. Šis kalbinis susiskaldymas yra dar vienas salos politinės ir kultūrinės istorijos palikimas. Nepaisant šių skirtumų, abiejose salos dalyse plačiai kalbama angliškai, ypač turizmo ir tarptautinio verslo srityse. Taip pat yra didelių skirtumų švietimo srityje. Pietų Kipre yra gerai išvystyta švietimo sistema, kuri apima nuo ankstyvosios vaikystės iki aukštojo mokslo. Pietų Kipro universitetai pritraukia tarptautinius studentus ir yra įtraukti į tarptautinius reitingus. Kita vertus, Šiaurės Kipre švietimo sistemai didesnę įtaką daro Turkijos švietimo politika, o universitetai yra mažiau pripažįstami tarptautiniu mastu.
Nepaisant politinio susiskaldymo, Kipras yra populiari turistų lankoma vieta su įvairiomis lankytinomis vietomis abiejose salos dalyse. Pietų Kipras yra žinomas dėl savo smėlio paplūdimių, archeologinių vietovių ir gyvo naktinio gyvenimo. Šiaurės Kipras taip pat siūlo kvapą gniaužiančius kraštovaizdžius, nesugadintus paplūdimius ir istorines vietas. Tačiau kelionių apribojimai ir skirtingas tarptautinis pripažinimas gali apsunkinti keliones tarp Šiaurės ir Pietų Kipro. Pietų Kipro turistai naudojasi Europos Sąjungos privalumais, įskaitant euro naudojimą ir lengvesnes keliavimo galimybes. Kita vertus, Šiaurės Kipre valiuta yra Turkijos lira, todėl keliautojams gali tekti žinoti apie papildomą sienų kontrolę ir vizų reikalavimus. Nepaisant šių skirtumų, turizmas ir domėjimasis turtinga salos kultūra ir istorija prisideda prie Šiaurės ir Pietų Kipro suartėjimo.
Amerikos Žemynai: Šiaurė ir Pietūs
Pietų ir Šiaurės Amerika - du dideli žemynai, pasižymintys savitais bruožais, istorija, kultūra ir gamta. Nors abu žemynai turi bendrų bruožų, skirtumai tarp jų yra ryškūs ir įdomūs.
Šiaurės Amerika: Modernumas ir Gamtos Didybė
Šiaurės Amerika - žemynas, kuriame susipina modernūs miestai, įspūdinga gamta ir kultūrų įvairovė. Šis žemynas garsėja savo ekonomine galia, technologijų pažanga ir gamtos stebuklais. Šiaurės Amerika yra trečias pagal plotą žemynas, esantis šiaurės pusrutulyje, supamas Ramiojo, Atlanto ir Arkties vandenynų. Jos plotas yra 24,247 mln. km², gyventojų skaičius - 490 mln. Kraštutiniai kyšuliai: Šiaurės - Marčisono, Pietų - Marjato, Vakarų - Velso Princo, Rytų - Šv. Karolio. Aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė yra Makinlio kalnas (6194 m), žemiausia vieta - Mirties slėnis (-86 m), ilgiausia upė - Misisipė (5971 km), didžiausias ežeras - Aukštutinis (84 130 km²), didžiausia valstybė - Kanada (9,97 mln. km²), didžiausias miestas - Meksikas (18 mln.).
Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kalnynai, snieguotom viršūnėm Uoliniai kalnai ir miškingieji Apalačiai, smarkiai skiriasi išvaizda. Tas skirtumas aiškintinas jų amžiumi. Uoliniai yra palyginti jauni kalnai, dar nesudūlėję. Šiaurės Amerikos rytuose apie 2000 km driekiasi neaukšti, miškais apaugę Apalačių kalnai. Vakariniu Šiaurės Amerikos pakraščiu nutįsę Kordiljerų kalnai. Tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje. Ji tęsiasi nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės Pietų Amerikoje. Didieji ežerai, sudarantys penktadalį pasaulio gėlo vandens atsargų, apjuosę Kanados ir JAV sieną. Tik Mičigano ežeras visas priklauso JAV. Ežerus jungia vandens keliai, iš jų išteka Šv. Lauryno upė, įtekanti į Atlanto vandenyną. Kanados ir JAV viduriu driekiasi Didžiosios lygumos, dar vadinamos prerijomis. Šioje didžiulėje teritorijoje vasaros karštos, o žiemos šaltos ir gilios. Didysis kanjonas formavosi milijonus metų: įsiskverbę per kietas uolienas, jį išgraužė Kolorado upė ir jos intakai. Jeloustono nacionalinis parkas - vienas garsiausių ir labiausiai lankomų nacionalinių parkų, įkurtas Uoliniuose kalnuose. Evergleidsas - Floridos šlapių lygumų nacionalinis parkas, kur veisiasi daugybė retų augalų ir gyvūnų.
Šiaurės Amerika yra vienas iš rečiausiai apgyventų žemynų. Daugiau kaip du trečdaliai jo gyventojų susispietę JAV, paskui eina Meksika ir galiausiai Kanada. Į Šiaurės Ameriką nuolat plūsta imigrantai, daugiausia iš Europos, bet taip pat iš Pietų Amerikos ir Azijos. JAV dažnai vadinama „kultūrų katilu“, nes čia susimaišiusios daugybė tautų. Čiabuviai - indėnai ir eskimai - yra palikuonys žmonių, kurie prieš kokius 50 000 metų tuomet dar sausu Beringo sąsiauriu atkeliavo iš Azijos.
Šiaurės Amerika yra viena ekonomiškai stipriausių pasaulio regionų. JAV yra didžiausia pasaulio ekonomika, o Kanada ir Meksika taip pat yra svarbios ekonomikos. Šiaurės Amerika siūlo platų turizmo galimybių spektrą, nuo didmiesčių iki gamtos parkų. JAV miestai: Niujorkas, Čikaga, Los Andželas ir kiti didmiesčiai garsėja savo architektūra, kultūra ir pramogomis. JAV nacionaliniai parkai: Didysis kanjonas, Jeloustono nacionalinis parkas ir kiti parkai siūlo įspūdingus gamtos vaizdus ir galimybes aktyviam poilsiui. Havajai ir Florida: populiarios atostogų vietos su puikiais paplūdimiais ir pramogomis.
Pietų Amerika: Gamtos ir Kultūrų Įvairovė
Pietų Amerika - tai žemynas, kuris neabejotinai patraukia keliautojus savo egzotiškumu, gamtos grožiu ir karštais temperamentais. Pietų Amerika - tai gamtos kontrastų žemynas, kuriame galima rasti įspūdingų gamtos objektų: Amazonija: didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia upių sistema, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno. Tai namai bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Patagonija: pietinis gyvenamo pasaulio pakraštys, garsėjantis vėjuota ir atšiauria gamta, ledynais ir pingvinais. Andai: antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais ir nuostabiomis panoramomis. Rio de Žaneiro pakrantė: viena populiariausių Pietų Amerikos gamtinių lankytinų vietų. Andų gamtą papildo senovės civilizacijos - inkų - griuvėsiai, primenantys apie galingą imperiją, kuri klestėjo šiose žemėse. Inkų civilizacija, nepriklausoma nuo Europos, paliko unikalų kultūros paveldą, kurį šiandien gali tyrinėti turistai.
Pietų Amerikos kultūra - tai ispanų, portugalų, indėnų ir afrikiečių kultūrų mišinys. Didžiojoje dalyje Pietų Amerikos šalių kalbama ispaniškai, o Brazilijoje - portugališkai. Pietų Amerikoje galima rasti įspūdingų tradicijų, tokių kaip Brazilijos karnavalai, kuriuose susipina krikščioniškos šventės ir genties apeigos. Pietų Amerikos miestuose galima rasti įspūdingų architektūros pavyzdžių, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad paveldas čia nėra taip saugomas, kaip Europoje. Naujieji didmiesčių centrai: XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pastatyti puošnūs daugiaaukščiai, teatrai ir muziejai, kurie liudija apie šalių klestėjimą. Pietų Amerikoje didelė socialinė atskirtis, kurią liudija lūšnynai, vadinami skirtingais pavadinimais kiekvienoje šalyje (favelos Brazilijoje, villa miseria Argentinoje ir t. t.). Šiuos lūšnynus savomis rankomis pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Pietų Amerika - pats nesaugiausias pasaulio žemynas pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, lenkiantis net Afriką. Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia - Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje.
Pietų Korėja: Gyva Kultūra ir Vystymasis
Pietų Korėja, kaip ir kitos Azijos valstybės, demonstruoja savitą kultūrinį vystymąsi. Korėjos nacionalinė išsivadavimo diena (kor. 광복절 Gwangbokjeol) - yra viena iš svarbiausių Pietų Korėjos valstybinių švenčių, minima kiekvienų metų rugpjūčio 15 dieną. Šią dieną 1945 m. Pietų Korėja išsilaisvino iš Japonijos imperijos okupacijos, kurioje ji buvo nuo 1910 m. Pats pavadinimas pažodžiui reiškia „šviesos dienos atkūrimas“ ir tai simbolizuoja, jog Korėja vėl išvydo šviesą po ilgos tamsos. Ši diena turi ne tik istorinės prasmės, bet ir tautiškumo bei pilietiškumo, kadangi tai parodo tautos nepasidavimą, kovą, viltį, kantrybę ir gebėjimą atgimti iš naujo. Kadangi XIX a. pabaigoje tarp valstybių vyko lenktynės dėl kolonijų, kiekviena tauta siekė gauti jų kuo daugiau. Korėja buvo įtraukta į Kinijos, Rusijos ir Japonijos konfliktą, nes kiekviena iš šių šalių siekė ją padaryti savo kolonija. Šis istorinis kontekstas formavo Pietų Korėjos tapatybę ir vėlesnį ekonominį bei kultūrinį vystymąsi.
Busanas (kor. 부산 Busan) - antrasis pagal gyventojų skaičių Pietų Korėjos miestas po Seulo. Miestas įsikūręs šalies pietryčiuose, Korėjos sąsiaurio pakrantėje ir yra didžiausias šalies bei vienas didžiausių pasaulio uostų. Geografinė padėtis lemia gerai išvystytą logistiką, turizmą ir žuvininkystę. Kaip pakrantės miestas Busanas garsėja savo paplūdimiais ir, dėl tiek korėjiečių, tiek užsieniečių, turistų traukos į juos, yra dažnai vadinamas šalies vasaros sostine.
Džiadžiangmjonas (kor. 자장면 jajangmyeon) - iš Kinijos kilęs, o Korėjoje pagal vietinį skonį adaptuotas patiekalas, gaminamas iš kvietinių makaronų, kartu su čundžiang (kor. 춘장 chunjang) - juodųjų sojų pupelių padažu, kiauliena ir daržovėmis. Šis patiekalas atsirado XIX a. pab. Pietų Korėjos uostamiestyje Inčione, kuriame dirbo iš Kinijos atvykę migrantai.
Šin Saimdang (kor. 신사임당 Sin Saimdang) - garsiausia Džiosono dinastijos (kor. 조선 Joseon) laikotarpio menininkė, poetė, kaligrafė ir rašytoja, simbolizuojanti išmintingą, išsilavinusią bei dorybingą moterį. Ji laikoma viena pirmųjų moterų Korėjoje, pasiekusių visuomeninį pripažinimą per meną ir literatūrą, o jos įvaizdis iki šiol yra išlikęs svarbia Korėjos kultūrinio sąmoningumo dalimi. Jonduinghuo žibintų festivalis (kor. 연등회, Yeondeunghoe) - didžiausia budizmo šventė Pietų Korėjoje, skirta Budos gimtadieniui paminėti. Hahoe etnografinis kaimas (kor. 안동하회마을 Andong Hahoe Ma-eul) - tai tradicinis kaimas, įsikūręs Andonge, Gyeongsangbuk-do provincijoje, Pietų Korėjoje. Jis 2010 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Tuo tarpu Šiaurės Korėjos sostinėje, Pchenjane, nebaigtas statyti dangoraižis, Rjugjongo viešbutis (kor. 류경 호텔 Ryugyong), dažnai vadinamas „tuščiu milžinu“ arba „vaiduoklių viešbučiu“, yra vienas iš kontroversiškiausių statinių Šiaurės Korėjoje. 105 aukštų viešbutis šalies sostinėje rodo Šiaurės Korėjos norą tapti modernia valstybe, atskleidžia šalies socialinius ir ekonominius trūkumus. 1987 m. pradėtas statyti viešbutis iki šiol oficialiai nebaigtas ir nenaudojamas. Pirmaisiais metais statybos vyko sklandžiai ir sparčiai, tačiau ilgainiui pradėjo lėtėti dėl ekonominių problemų, jų kilo 1992 m. po Sovietų Sąjungos žlugimo.
