Visose kultūrose, taip pat ir lietuvių, gausu įvairių ženklų ir prietarų, perspėjančių ar saugančių nuo nelaimių. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius reiškinius, kai ore matomi besisukantys ratai - nuo gamtinių paukščių elgesio iki techninių skrydžių. Pasistengsime išsiaiškinti, kas gali slypėti už tokio elgesio ir kodėl žmonėms kyla klausimų apie tai, ką reiškia tam tikri judesiai danguje. Nors konkretaus paaiškinimo apie „ratus virš Pavilnio“ tiesiogiai pateiktoje medžiagoje nėra, apžvelgsime bendrus principus ir susijusias istorijas, kurios gali padėti suprasti panašius reiškinius.
Gandrai: dangaus pranašai ir jų skrydžio ratilai
Nuo seno gandrai Lietuvoje buvo laikomi santarvės ir ištikimybės simboliu. Daugelis sodybų šeimininkų, kurių kiemuose įsikuria gandrai, stengiasi puoselėti šią draugystę, laikydami juos savotiška namų puošmena. Žmonės apipynė šiuos paukščius daugybe prietarų. Senoliai sakydavo: jei tais metais pirmą kartą gandrą pamatysi skrendantį, vadinasi, seksis darbai, jei pamatysi gandrą tupintį, viskas bus po senovei. Tikėta, kad gandras gali išpranašauti orą: jei jis savo lizde nerimsta, plazdena sparnais, kiša galvą po sparnu - lauk audros, o prieš lietų gandras visada išeina varlinėti.
Taip pat yra prietaras, kad jei virš namų suka gandras, tai šeima gali laukti pagausėjimo. Tačiau, ar yra kokia nors tiesa šiame prietare? Ornitologai turi kitą paaiškinimą, susijusį su natūraliu paukščių elgesiu.
Kodėl gandrai suka ratus?
Prieš migraciją gandrus galima pamatyti pakilusius ir sukančius ratus virš sodybų. Anot vieno paaiškinimo, karštomis vasaros dienomis jie tiesiog gaudo šiltas oro sroves, kurios kildamos į viršų pakelia ir paukščius. Iš tiesų, gandrai, kaip ir kiti plėšrieji paukščiai, dažnai naudojasi šiltomis oro srovėmis, kad pakiltų aukštyn be didelių energijos sąnaudų. Šis reiškinys vadinamas termikų naudojimu.
Gandrų gyvenimo būdas ir migracija
Gandrai į sodybas sugrįžta tarsi namo. Jie susiranda kaimą ir lizdą, kuriame pernai perėjo, lyg su ten gyvenančiais žmonėmis būtų sudarę nematomas sutartis. Pirmiausia į lizdavietę atskrenda vienas paukštis, ornitologai spėja, kad patinas, o po kelių dienų pasirodo ir antras. Atskridęs į senąjį lizdą patinas, laukdamas patelės, ryžtingai gina namus nuo svetimų gandrų, kurie irgi norėtų čia įsikurti. Gandrai įsikuria beveik paruoštuose lizduose, tik kasmet juos pataiso. Ant elektros stulpų, nulūžusių medžių, senų pastatų stogų ar vandentiekio bokštų susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kitokias statybines medžiagas. Lizdus krauna nuolat, net ir tada, kai jaunikliai auga. Daugiausia gandrų aptinkama pelkėtose vietose, bet ir ten, kur pelkės jau seniai nusausintos, o vietoj jų yra tik sausos pievos ir kultūriniai laukai, gandrai jaučiasi gerai. Peri abu gandrai.
Gandrai lizduose padeda baltus kiaušinius, perint jie išsitepa ir tampa gelsvai rusvi. Vidutinio dydžio kiaušinis sveria apie 120 g ir siekia apie 73,2 x 51,8 mm. Kartais dėtį sudaro tik vienas kiaušinis, tačiau ornitologai žino atvejų, kai gandrai perėjo ir 6 ar 7 kiaušinius. Dėties dydis paprastai priklauso nuo paukščių amžiaus. Didžiausia būna 6-7 gandro gyvenimo metais. Peri abu poros nariai, tačiau naktimis kiaušinius visada šildo patelė. Gandrai peri 31-34 dienas.
Išsiritęs jauniklis sveria 70-77 g, gandriukai būna apaugę baltais tankiais pūkais. Iš pradžių paukščiukai ilgai guli. Tik po 15 dienų jie pirmą kartą atsistoja ir nuo tada beveik visą laiką praleidžia stovėdami. Po 36 dienų mažyliai bando stovėti ant vienos kojos. Prieš palikdami lizdą, jauni gandrai ilgai mankština sparnus - mosuoja jais ir vis dažniau trumpam pakyla virš lizdo. Tokie bandymai ne visada būna sėkmingi. Nemokantis gerai skristi paukštelis nesugeba aplenkti pakeliui stovinčio medžio, įsivelia į jo šakas ir nukrenta žemyn. Prakutę gandriukai lizdą palieka maždaug po 70 dienų nuo išsiritimo.
Suaugęs gandras sveria apie 4 kg. Baltasis gandras visas yra baltas, tik sparnai - juodi. Snapas - raudonas, ilgas ir stiprus. Apie akis vietomis pilka. Abiejų lyčių gandrų išvaizda - labai panaši. Gandrai gali išgyventi iki 33 metų, nors vidutinė jų gyvenimo trukmė - 5 metai.
Gandrai minta smulkiais stuburiniais ir stambiais bestuburiais gyvūnais ir tik retai paragauja kokių nors augalų. Jie - gana ėdrūs, todėl maisto ieško visą dieną. Gandras sulesa daugybę labai smulkių vabzdžių - juos renka nuo augalų, kartais pagauna ore. Gaudo įvairius bestuburius, varliagyvius, kartais žuvytes, ant žemės perinčių paukščių jauniklius, net vikrius kurapkiukus, žvirblius. Nors varlių gandras suryja daug, bet ne visų rūšių jas mėgsta: retai ėda žaliąsias varles, bet mielai lesa rudąsias. Dažnai ryja peles, žiurkes, net kiškiukus ir visokius roplius. Ornitologai pataria gandrams neduoti nieko riebaus. Jeigu gandras suėda nors kiek riebalų, sutrinka jo kepenų veikla, jis nebesimaitina, tampa vangus, liūdnas ir gali net mirti. Gandriukai pradeda maitintis jau pirmąją gyvenimo dieną. Jie savarankiškai lesa abiejų tėvų atneštą ir susmulkintą maistą. Suaugę gandrai jaunikliams, ypač karštomis dienomis, snapuose neša ir vandens. Maži, dar pūkuoti gandriukai skleidžia tylų, panašų į kačiukų kniaukimą garsą. Ilgainiui jis išnyksta, o suaugę paukščiai dažniausiai šnypščia kaip žąsys, kartais šnypštimą pakeičia kalenimu. Kalenimo garsas išgaunamas suduodant viena snapo dalimi į kitą. Tokio garso tonas, stipris ir dažnis gali būti įvairūs, priklauso nuo paukščio nuotaikos. Pavyzdžiui, staiga išgąsdintas gandras pakyla skristi trumpai tarkštelėjęs. Atskridęs į lizdą sutuoktinis palankius jausmus savo porai iš pradžių išreiškia trumpai sušnypšdamas, jam atsakoma tuo pačiu. Vėliau paukščiai galvas pakelia aukštyn taip, kad antsnapis atsiduria po posnapiu ir beveik liečia nugarą. Tuomet pasigirsta skardus, ilgai trunkantis klegenimas. Keldami galvas aukštyn klegenti bando ir maži gandriukai, bet jų snapai yra dar per minkšti ir per švelnūs, tad jokio garso nesigirdi. Gandrai dažniausiai triukšmauja dieną, nors kartais jų kalenimą galima girdėti ir naktį, ypač kai paukščiai pajunta pavojų.
PAUKŠČIO GYVENIMO CIKLAS | Animacija
Gandrai parskrenda į Lietuvą kovo pabaigoje. Kovo 25-ąją senoliai vadindavo Blovieščiais, ji buvo švenčiama kaip gandrų sugrįžtuvių diena. O išskrenda iš mūsų kraštų gandrai rugpjūčio pabaigoje. Ornitologų teigimu, jie žiemoja Afrikoje, Indijoje, vietovėse nuo Ugandos ir Kenijos iki pat pietinio Afrikos pakraščio. Iš pradžių iš Lietuvos patraukia Karpatų kalnų link. Specialistai spėja, kad gandrai ilgesnio poilsio sustoja Bulgarijoje. Po to per Bosforo sąsiaurį skrenda į Mažąją Aziją ir traukia tolyn pietryčių kryptimi iki Viduržemio jūros. Čia pasuka į pietus ir traukia rytine Viduržemio jūros pakrante, per Sinajaus pusiasalį, Sueco įlankos regione perskrenda Raudonąją jūrą ir patenka į Afriką. Per 2-3 kelionės mėnesius gandrai įveikia 8-10 tūkst. km.
Gandrų populiacijos mažėjimas ir pagalba
Ornitologai baiminasi, kad po gero dešimtmečio Lietuvoje gandrų gali beveik nelikti. Pasak jų, tai gali lemti daug priežasčių. Kasmet mažėja gandralizdžių sodybose - ant medžių, stogų. Galbūt taip yra todėl, kad baigia išnykti vienkiemiai, juose nebegyvena žmonės. Juk gandrams reikia žmonių bendrijos. Be to, atskridę gandrai vis dažniau neberanda savo senųjų lizdų, susuktų ant elektros stulpų. Elektros stulpų mūsų šalyje mažėja, nes elektros laidus specialistai dabar pakasa po žeme, o senus stulpus, net ir tuos, ant kurių buvo gandralizdžiai, nugriauna.
Specialistai pastebi, kad gandrai Lietuvoje kasmet užaugina vis mažiau gandriukų. Mažas jauniklių skaičius rodo, kad prastėja sąlygos maitintis ir išmaitinti jauniklius. Galbūt tai lėmė kelios sausos karštos vasaros. Karštomis vasaromis gandrams sunku išmisti patiems ir išmaitinti vaikus. Kai sąlygos - nepalankios, būna, kad gandrai patys iš lizdų išmeta kiaušinius ar jau išsiritusius gandriukus, nes nujaučia, jog nesugebės užauginti jauniklių. Akivaizdu ir tai, kad aplinkoje naudojama vis daugiau cheminių preparatų. Tai kenkia gandrų mitybai. Be to, ne visi išperėti gandriukai užauga. Beveik kiekviename lizde lieka nepraskilęs vienas ar daugiau kiaušinių. Kai kurie gandriukai apsinuodija maistu. Ne kartą aptikome jauniklių, kurių kojos buvo įsipynusios į lizdo medžiagas. Daug gandrų, ypač jaunų, nutrenkia elektros srovė, jiems atsitūpus ant elektros perdavimo linijų, ypač aukštos įtampos atramų.
Visi minėti dalykai rodo, kad aplinkos sąlygos gandrams sėkmingai išgyventi ir daugintis Lietuvoje tampa vis mažiau palankios. Norint atgaivinti gandrų populiaciją, pasiekti, kad ji didėtų, reikia sudaryti šiems paukščiams palankesnes sąlygas, perkelti lizdus nuo griaunamų elektros stulpų, statyti specialias platformas gandrams ant pastatų. Anksčiau žmonės patys įkeldavo į medžius senų vežimų ratų ar ėdžių ir taip padėdavo gandrams sukti lizdus. Tačiau dabar taip nebedaroma. Paukščiams reikia, kad žmonės jų netrikdytų tais ypatingais gyvenimo laikotarpiais, kai jie peri arba migruoja. O dar žmonės turėtų labiau saugoti paukščius ir jais rūpintis, ypač tada, kai vyksta jų migracija - rudenį (kai sparnuočiai skrenda žiemoti į šiltus kraštus) ir pavasarį (kai paukščiai grįžta į Lietuvą perėti bei praleisti šiltojo metų sezono).
Ratai danguje: lėktuvai ir gausūs paukščių būriai
Paukščių ratai danguje yra natūralus reiškinys, tačiau kartais ir žmogaus veiklos rezultatas. Žmonės taip pat pastebi kitus „ratus“ danguje, kurie gali kelti nuostabą ar net nerimą.
Keleivinių lėktuvų manevrai
Paprastai jeigu keleivinis lėktuvas su keleiviais suka ratus virš kokio nors oro uosto, tai gali reikšti, kad jis laukia savo eilės ar palankių oro sąlygų nusileisti. Tačiau jeigu oro uostas neužimta, o oras yra puikus, tai gali reikšti, kad pilotai nori sudeginti kuo daugiau kuro, kad avarinio nusileidimo atveju kilus gaisrui jo būtų mažiau. Matyt, apie tai galvodami poilsiautojai suko galvas, kodėl daugiau kaip valandą ratus virš Palangos suka didelis keleivinis lėktuvas. „Visi žino, kad Palangoje yra oro uostas, dėl to pamatęs lėktuvą, pamaniau, kad čia koks eilinis reisas. Tačiau jis gana neįprastai manevravo ir suko ratus gerą valandą ar daugiau. Šiais laikais visko būna, tai pasidarė kiek neramu ir baugoka, kas čia vyksta pajūryje“, - pasakojo tv3.lt skaitytojas Audrius, pasidalijęs ir telefonu darytomis lėktuvo nuotraukomis.
Tačiau paaiškėjo, kad viskas kur kas paprasčiau, nei galima pamanyti. Gyventojų matytas laineris, pasirodo, priklauso Vilniuje registruotai užsakomųjų skrydžių bendrovei „Getjet Airlines“. Kodėl jai priklausantis „Boeing“ ilgai suko ratus virš Lietuvos pajūrio kurorto, portalui tv3.lt bendrovė pakomentavo taip: „Šiuo metu pasiruošimą baigia mūsų nauja „Boeing 737-NG“ pilotų grupė, ji vakar atliko praktinių skraidymų sesiją.“
Masinė paukščių migracija ir apokalipsės vizijos
Antradienį Izraelio ekonominės sostinės gyventojai sustingo iš baimės: vidury dienos Tel Avivo dangų užtraukė ne audros debesys, o tūkstančiai juodų varnų. Virš Tel Avivo dangoraižių susibūręs milžiniškas paukščių būrys priminė kadrus iš geriausių Holivudo siaubo filmų. Tūkstančiai paukščių suko ratus virš miesto, o jų keliamas triukšmas ir tankmė praktiškai užstojo saulės šviesą. Socialiniuose tinkluose akimirksniu atgimė Biblijos tekstai. Dažniausiai minima Apreiškimo knygos 19:17 eilutė, kurioje aprašomas angelas, šaukiantis visus dangaus paukščius susirinkti į „didžiąją Dievo vakarienę“. Net senovės Romoje kunigai (augūrai) pagal paukščių skrydžio trajektorijas spręsdavo apie imperijos likimą ir karų baigtį.
Kol visuomenę krečia panika, ornitologai lieka ištikimi faktams. „Čia nėra jokio antgamtinio reiškinio. Tai masinė sezoninė migracija,“ - teigia specialistai. Skaičiuojama, kad pavasarį per Izraelį praskrenda apie 500 milijonų paukščių. Varnos tiesiog naudojasi miesto infrastruktūra kaip laikina stotele prieš ilgą kelionę. Nepaisant logiškų paaiškinimų, baimės faktorius išlieka milžiniškas.
Pavilnys: istorijos ir gamtos apsuptyje
Šis straipsnis skirtas apžvelgti Pavilnio istoriją, remiantis turima informacija ir siekiant atskleisti šio Vilniaus rajono unikalumą. Nuo legendų, meilės ir pasiaukojimo iki šių dienų, Pavilnys slepia daug įdomių istorijų, kurias verta prisiminti. Nors tiesioginių paminėjimų apie „ratus virš Pavilnio“ nėra, vietovės unikalumas ir istorinis kontekstas gali pritraukti įvairių gamtos reiškinių stebėtojus ir tapti įvairių pasakojimų fone.
Vilniaus legenda ir Pavilnio kilmė
Vilnius, kaip žinia, turi legendą apie geležinį vilką, tačiau Pavilnys taip pat turi savo istoriją, kupiną meilės ir pasiaukojimo. Ši romantiška legenda atskleidžia, iš kur kilo Pavilnys, kodėl Vilniuje tik vienas kelias yra Juodasis kelias, ir kam buvo pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Taip pat sužinome apie Rokantiškių pilies praeitį, kuri kadaise buvo viena gražiausių Lietuvoje, kol 1655 m. ją sudegino Maskvos caro ir kazokų kariuomenė. Saujelė narsuolių brolijos vyrų, gelbėdami savo vado mylimą, krito mūšio lauke, o šiandien ši istorija sklando Vilniaus slėniuose ir kalvose.
PAUKŠČIO GYVENIMO CIKLAS | Animacija
Juodasis kelias: paslapties šydas Vilniaus apylinkėse
Vilniečiai žino, kur yra Juodasis kelias, tačiau nedaugelis susimąsto, kodėl jis toks. Kelias prasideda už Markučių ir tęsiasi keturis kilometrus, vingiuoja ir kyla aukštyn. Kodėl jis Juodas? Galbūt dėl kažkada įvykusių įvykių? Pavadinimai, vardai - jie atsiranda nuo įvykių, gamtos ypatumų ar tiesiog užmirštami. Atsiranda nauji, niekada anksčiau nevadinti. Vilniečiai, bent dauguma jų, turi žinoti arba bent girdėjo, kur yra tas Juodasis kelias. Tik niekas nesusimąsto, kodėl jis juodas, kodėl būtent toks pavadinimas, o ne kitoks, kas jį davė, nuo ko jis atsirado. Kelias, gal greičiau gatvė, nes juk visa asfaltu padengta, prasideda už Markučių, ji tęsiasi kokius gerus keturis kilometrus. Kelias vingiuoja ir kyla aukštyn, vienoje vietoje gal koks kilometras didžiulės įkalnės. Tai su mašina gal ir nesunku, bet jūs su dviratuku pabandykit į jį užvažiuoti, va čia tai bus gardumėlis, gal dėl to jis ir Juodasis. Juodasis kelias Vilniuje tikrai vienas, kito tiesiog nėra, visos kitos gatvės, ir tai be spalvų.
Gedas svarsto apie gatvių pavadinimus: „Net nežinau, sūnau, kodėl jis Juodas. Gal kažkada kokie nors įvykiai buvo, nuo kurių ir kilo toks pavadinimas. Tai jeigu Juodas, vadinasi blogai čia buvo. Sakai, žuvo? Aišku labai gaila, tikriausiai vardo ar vardų, žmonės be reikalo neduoda, nedalina. Pavadinimai, vardai, iš kur jie atėjo, nuo ko kilo, kas davė, vieni nuo kažkokių įvykių, kiti nuo gamtos keistenybių ar ypatumų. Yra net ir tokių, kurių net negali paaiškinti nuo ko jie kilo. Bėgo amžiai, keitėsi kartos ir žmonės, keitėsi tradicijos, tikėjimas, taip ir pavadinimai vieni išliko, kiti pasikeitė, trečius tiesiog pamiršome. Atsiranda vis nauji, niekada anksčiau nevadinti.“
Gedimino apylinkės ir Vilniaus piliakalniai
Rytas Belmonto parke. Gediminas, bėgdamas takais, gaudo vėjo sukeliamus kvapus. Jam trisdešimt ketveri metai, jis augo čia, prie Vilnios krantų. Jis žino žemutinį Pavilnį, viršutinį Pavilnį ir dar tolimesnes apylinkes. Jo tėvas - lietuvis, mama - lenkė. Gedas laisvai šneka trimis kalbomis. Jis - istorikas arba archeologas, baigęs Vilniaus universitetą. Jam rūpi neatrasti arba užmiršti senaties įvykiai. Gedas pribėga laiptukus Pučkorių-Belmonto taku. Jis sportuoja nuo mažens, lankė boksą, dziudo, važinėjo dviračiu, slidinėjo, plaukiojo ir žaidė krepšinį. Jo ūgis - beveik metras devyniasdešimt. Pagaliau ir paskutinis laiptukas. Jis įkvėpė laukų, pievų, miško aromatą ir vėl bėgte toliau. Žmonių nėra, jam gamta teikia palaimą. Senoji Vilnia, jos posūkiai, jos kalvos, jos keliukai matė daug. Pro šias apylinkes ėjo keliai iš Vilniaus į Vitebską, Smolenską, Maskvą. Čia stovėjo Rokantiškių pilis, iš kurios šiandien tik griuvėsiai belikę. Šioje Vilniaus miesto dalyje yra ne vienas piliakalnis. Vilnius yra senesnis, nei įkūrė Gediminas. O vilkų čia tikrai daug būta. Gedas pribėga suoliuką, vėl atsispaudimai. Bėga toliau, vėl mintys toli. Ne visi vilniečiai vaikščiojo šiais takais. Mažai padavimų, legendų apie šias vietas. Takas leidžiasi žemyn, pasigirsta vandens garsas, tai Belmonto arba Pučkorių kriokliai. Dabar čia aplinka sutvarkyta, anksčiau mažai kas lankydavosi. Tik jis su savo draugeliais čia kelią žinojo.
Žmogaus veiklos įtaka laukinei gamtai ir paukščiams
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius pastebi,ad žmonės dėl nešvaros ar triukšmo linkę kaltinti gyvūnus ir piktinasi, atrodytų, keistais jų įpročiais, bet ieškant kaltų pirmiausia reikėtų žvilgtelėti į veidrodį. „Ne visai maloni tiesa yra ta, kad už visa tai atsakingas žmogus. Nuo seno žmogaus buitinė betvarkė įpratino gyvūnus laikytis arčiau. Pradėjus gyventi sėsliai, sėti javus, aplink ėmė suktis žiurkės, tarakonai, vieni kitiems žmonės perdavė utėles ir blusas. Maisto atliekos - viena priežasčių, dėl ko pas žmogų atėjo šuo. Gamtininko teigimu, tik labai maža dalis žmogaus nesuvartotų ir atliekomis virtusių maisto produktų galėtų būti nekenksmingas ėdalas laukiniam gyvūnui.“
Šiuolaikinius žmones S.Paltanavičius vadina baisėtinai netvarkingais ir neatsakingais - kuriančius maistą, kurio nesuvalgo ir išmeta. Žala - daugialypė. Į aplinką pakliūvančios žmogaus maisto atliekos sugriovė natūralius gyvūnų maitinimosi įpročius. „Varninių paukščių - pilkųjų varnų, kuosų, kovų - populiacijos gamtoje dėl žmogaus nekultūros yra daug kartų didesnės nei galėtų būti. Tai tuoj pat atsisuka prieš kitas rūšis. Varniniai paukščiai nusiaubia laukinių ančių lizdus ir sukuriama visa neigiamai veikianti ekologinė grandinė“, - paaiškino gamtininkas.
Kitas pavyzdys - balandis, kuris yra iš žmogaus kontrolės ištrūkęs ir sulaukėjęs naminis karvelis. Jų populiacija nekontroliuojama, nes jokių priešų šie paukščiai neturi ir dauginasi netrukdomi. Žmonių globa lesinant kepinių likučiais ar paliekant laisvą prieigą prie kitų atliekų šią problemą tik gilina.
PAUKŠČIO GYVENIMO CIKLAS | Animacija
Maisto atliekų problema Lietuvoje ir sprendimai
Nuo 1992 metų situacija Lietuvoje pasikeitė - surinktos atliekos yra apdorojamos ir po to sąvartynuose šalinama tik nedidelė jų dalis. Maisto atliekos dar išlieka problema. Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje maisto atliekų kiekis mišriame komunalinių atliekų sraute sudaro apie 15 proc., o vienam šalies gyventojui tenka vidutiniškai 41 kg maisto atliekų per metus.
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras stebi mišrių komunalinių atliekų srautą ir kiekvieną metų ketvirtį skelbia „Atliekų kultūros“ indeksą, rodantį rūšiavimo lygį.
| Regionas | Maisto atliekų kiekis (kg/gyventojui per metus) | Pokytis, lyginant su pandemijos įkarščiu (80,5 kg) |
|---|---|---|
| Vilniaus regionas (2022 m. pavasaris) | 45,5 | Sumažėjo 45 proc. |
Daugiau maisto išmeta šeimos su vaikais, taip pat didmiesčių gyventojai ir didesnių pajamų namų ūkiai, - rodo Kauno technologijos universiteto mokslininkų daryto tyrimo duomenys. Išmesdami maisto atliekas ir palikdami neuždengtus mišrių atliekų konteinerius žmonės pakviečia gyvūnus į maišelių tąsymo ir maisto likučių ieškojimo puotą.
„Situacija turėtų pagerėti, nes visoje Lietuvoje antžeminiai konteineriai keičiami pusiau požeminiais. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jau atidaryta 211 pusiau požeminių konteinerių aikštelių iš numatytų 260. Naujųjų konteinerių dangčiai maži, todėl paukščiams požeminių konteinerių turinys praktiškai nebeprieinamas“, - paaiškino Klaipėdos regioninio atliekų tvarkymo centro (KRATC) atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Liubinavičius. Šiuolaikiniai sąvartynai gyvūnams irgi nėra svetingi. Regioninį Dumpių sąvartyną nuo lapių ir stirnų skiria aukštos tvoros, o nuo paukščių - tentai, dengiantys deginimui paruoštų mišrių atliekų konteinerius. „Graužikams sąvartyne taip pat nėra maisto, nes į mūsų sąvartyną deponuojama labai mažai - iki 1,5 proc. - komunalinių atliekų. Be to rūšiavimo įrenginių išsijotas medžiagas sąvartyne suspaudžiame tankintuvu, sluoksniuojame su statybinėmis atliekomis ir šlaku. Atliekos atsiduria po kietu grunto sluoksniu“, - situaciją nušvietė KRATC atstovas.
Laukinių gyvūnų prigimties keitimas ir lesinimo pasekmės
Kada greitai pasikeis žmonių ir gyvūnų įpročiai - jau kitas klausimas. Nors Neringos sąvartynas jau prieš dešimtmetį buvo uždarytas, palaidotas ir apželdintas, šernai iki šiol sugrįžta ten knisti. Svarbaus maitintojo netekę žvėrys patraukė ėdesio ieškoti kitur ir rado gyvenvietėse. Dabar šernus sunku ne tik išprašyti, bet ir nuo jų apsiginti, kai nebebijodami žmonių pastoja kelią. „Poilsiautojai maitina ir šernus, ir lapes. Jiems tai - egzotika. Bet taip neturi būti. Šernai gali gyventi netoli žmogaus, bet neturi būti maitinami iš šaldytuvo. Negalima šerti. Negalima prisijaukinti. Aš labai myliu gyvūnus, bet šitoks rūpinimasis nėra meilė. Tai laukinio gyvūno prigimties keitimas. Natūralus jų gyvenimas nėra sunkus. Jis, priešingai, yra labai subalansuotas“, - nedvejodamas taria S.Paltanavičius.
Gamtininko teigimu, tik labai maža dalis žmogaus nesuvartotų ir atliekomis virtusių maisto produktų galėtų būti nekenksmingas ėdalas gyvūnui. Natūraliame gyvūnų maiste nėra nei pridėtinės druskos, nei padažų, nei kitų įvairiausių maisto priedų. „Pavyzdžiui, ežys pagal savo sistematiką - gana primityvus gyvūnas. Pastebėjęs prie konteinerio stiklainį su prarūgusiu majonezu ar pienu, ežys nesupras, kad gali apsinuodyti, o vėliau kankinsis“, - paaiškino S.Paltanavičius. Panašių grėsmių gyvūnams sukelia ir maisto atliekos, paliktos miško poilsiavietėse bei prie pažintinių takų įrengtose šiukšliadėžėse. „Šiukšliadėžės savaime provokuoja palikti šiukšles. Neseniai teko svečiuotis Islandijoje. Ten šiukšliadėžių nepamatysi ne tik greta pažintinių takų, bet ir automobilių stovėjimo aikštelėse. Mintis paprasta: ką atsivežei, tą ir išsivežk ten, kur yra organizuotai sutvarkoma“, - įspūdžiais pasidalino Arūnas Liubinavičius.
Bauda už laukinių gyvūnų lesinimą
Pakeitus senuosius konteinerius į pusiau požeminius, dalis tose vietovėse įpratusių maitintis gyvūnų ima badauti, netgi veikti prieš savo prigimtį. Kaip pavyzdį S.Paltanavičius pateikia gatvėje matytą vaizdą, kai balandis bandė pasistiprinti besimėtančiu dešrigaliu, nors jo organizmas skirtas grūdinėms kultūroms virškinti.
Tačiau gelbėti paukščius ar kitus gyvūnus maistu - prastas sprendimas. „Jei žinome, kad šerti laukinius gyvūnus yra klaida, bet jos nepripažįstame ir nesprendžiame, tuomet lieka vienintelis kelias - drausti. Estai gana toli nuėję šiuo keliu. Jei Taline išsitrauksite batoną ir pademonstruodami savo mielaširdystę imsite lesinti paukščius, nepykite dėl 8000 eurų baudos“, - sakė gamtininkas. Vilniuje laukinių ir bešeimininkių gyvūnų šėrimas taip pat yra draudžiamas. Pirmąsyk už tokį elgesį piniginė gali paplonėti nuo 50 iki 120 eurų, nusižengus pakartotinai - iki 230 eurų. Pareigūnas taip pat gali pareikšti asmeniui žodinę pastabą.