Pasakos, kuriose pagrindiniais veikėjais tampa gyvūnai, ypač šunys ir katės, nuo seno žavi klausytojus ir skaitytojus visame pasaulyje. Šios istorijos dažnai ne tik linksmina, bet ir moko svarbių gyvenimo pamokų, atspindi žmogiškąsias savybes per gyvūnų prizmę. Nuo senovės folkloro iki šiuolaikinių animacinių filmų - šuo ir katinas išlieka ryškiais ir universaliais personažais, gebančiais įkūnyti ištikimybę, gudrumą, savarankiškumą ar net godumą.
Šuo ir katinas populiariose istorijose
Šiuolaikinėje kultūroje šuo ir katinas dažnai tampa komedijų ir nuotykių pasakų herojais. Pavyzdžiui, galime rasti nuotaikingą komediją visai šeimai, kokią gautumėte sumaišę filmus „Garfildas“ ir „Rožinė pantera“. Joje normaliomis aplinkybėmis Monika ir Džekas niekuomet nesusitiktų. Monikos pasaulis - virtuali erdvė: jos augintinė, katė vardu Diva, yra interneto mega sensacija. Tuo tarpu Džekas yra vagišius, kurio paskutinės operacijos grobį - didžiulį rubiną - ką tik prarijo benamis šunelis Čiči.
Visus šiuos keturis spalvingus herojus likimas suveda Monrealio oro uoste besirengiant skrydžiui į Niujorką. Kuomet Diva ir Čiči pasprunka iš savo narvų, jų šeimininkams nelieka nieko kito, kaip nešdintis iš lėktuvo ir leistis savo brangiųjų augintinių pėdomis. Prasideda beprotiška kelionė, kurioje nuotykių netrūks nei patiems augintiniams, nei jų šeimininkams.
Kitoje visiems gerai pažįstamoje istorijoje pagrindinių veikėjų trijulė - berniukas dėdė Fiodoras, katinas Matroskinas ir šuo Šarikas - demonstruoja neįtikėtiną savarankiškumą ir išradingumą. Iškart kyla klausimas, kodėl berniuką dėde vadina? Ogi todėl, kad jis labai savarankiškas ir gudrus, antai ketverių išmoko skaityti, šešerių - pats sriubos išsivirti. Katinas Matroskinas - „jūrinis, tik tiek, kad vandens bijo“, labai praktiškas, moka visokius vertingus ūkio darbus dirbti, pyragus kepti, siuvimo mašina siūti, kojines adyti, dainas dainuoti. Kaime prie jų prisijungęs šuo Šarikas - paprastas, o ne koks veislinis. Taigi trijulė įsikuria jaukioje Rūgpienių kaimo trobelėje su trimis svarbiausiais dalykais: krosnimi per pusę virtuvės, televizoriumi ir, žinoma, būda. Kadangi vyručių sumanumui nėra ribų, jie netrukus įsigyja karvę, šautuvą, net traktorių.
Istorija prasideda, kai tėvai turėjo berniuką, vadino jį dėde Fiodoru. Mat buvo labai rimtas ir savarankiškas ir gyvūnus mylėjo. Vieną dieną dėdė Fiodoras parsivedė namo kalbantį katiną Matroskiną. Viskas būtų buvę gerai, bet mama žvėrių nemėgo, ypač kačių visokių. Tad dėdė Fiodoras nusprendė išvykti į Rūgpienių kaimą ir apsigyventi ten su Matroskinu, gal dar ir šunį priimti.
Išminties ir ištikimybės pamokos pasakose
Senosios pasakos dažnai pasitelkia šunis ir kates, kad perteiktų gilias moralines pamokas apie godumą, ištikimybę ar apsukrumą. Šios istorijos moko, jog svarbu vertinti tai, ką turi, ir pasitikėti savo bičiuliais.
Auksinų pasaka: šuns ir katės ištikimybė
Vienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auksinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kartą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną - eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda, ir sūnus išeina. Sutikęs moterėlę, sūnus išgelbsti jos gyvybę mainais už auksiną. Grįžęs namo, jis motinai sako: „Gerai, gerai, mama, mes šuniuko neturėjom, o kaip be jo gyvensi?“ Motina apsiramino.
Po kelių dienų sūnus prašo antro tėvo auksino. Motina jau nenori duoti - vėl niekams išleisiąs. Galop vis tik duoda, ir sūnus išeina į miestą. Vėl sutinka tą pačią moterėlę ir išgelbsti katytę. Sūnus sako: „Gerai, gerai, mama, katytės mes neturėjom, o kaip be murklytės gyvensi?“ Po kelių dienų sūnus vėl panoro miestan nukakti. Bet jis gerai žino: neduos motina auksino, todėl pats jį pasiėmė ir išėjo drauge su šuniuku ir katyte.
Vėl sutinka moterėlę. Bet šį kartą jos rankos tuščios, tik stovi nuleidusi galvą ir žiūri į žemę. Moterėlė nurodo: „Čia, dvi pėdos po žeme, yra rūsys; jeigu žemę atkastum ir dangtį atkeltum, tai patektum pas mirusią karalaitę, ant kurios piršto brangus žiedas užmautas.“ Sūnus atkasa žemę, įlipa į rūsį ir išneša moterėlei žiedą. Moterėlė pasiima auksiną ir nueina, prisakiusi tuojau rūsio dangtį uždaryti. O sūnus sugalvojo dar kartą rūsį apžiūrėti ir įlindo į vidų. Tačiau tą pačią akimirką dangtis pokšt, ir užsidarė, o jis liko ten kaip kalėjime - nei tu dangtį pajudinsi, nei ką. Gerokai laiko praėjo. Sūnus aimanuoja: „Vargšai gyvulėliai, juk jūs dangčio vis tiek nepakeisite. Aiman!“ Sulig tais žodžiais atbėgo šeši žmogiukai ir kelia dangtį. Jie sako: „Tavo žiedas mus pašaukė.“ Sūnus sušunka: „Ak šitaip! Va čia tai bent.“ Žmogiukai prapuolė, o sūnus su šuniuku ir katyte patraukė kur kojos neša. Tris dienas ėjo ir priėjo karaliaus pilį, o ten pasiprašė darbo. Karalius šiuo metu darbo neturįs, bet už tarną galįs priimti. Ką gi, ir tai gerai! Taip juodu ir sutaria: karalius turi priglausti ir tarno gyvuliukus - šuniuką ir katytę.
Tarnas gyvena sau be vargo. Bet vieną dieną tarnas užsinori geresnės drapanos. Beregint tarnas su tokiais drabužiais, kad net akį veria. Tik visa bėda - vyresnioji karalaitė pro langą nužiūrėjo, ką tarnas darė, kaip su žmogiukais kalbėjo - viską. Graužia ją pavydas, kad ir ji negali taip greitai įsitaisyti gražių drabužių. Ir - tik pamanykit! - dabar karalaitė kasdien tyko, kaip tą žiedą iš tarno nučiupti. Kartą vidurdienį, kai tarnas miegojo pokaičio, karalaitė ant galų pirštų pristypino ir numovė žiedą. Tarnas paskui visus kampus išnaršė beieškodamas. Žino, kurgi ne - matė ant karalaitės piršto. Tarnas tuojau užsipuolė vagilę, kad gražiuoju žiedą atiduotų; jeigu ne - paskųsiąs karaliui. Kur tai matyta!
Vieną naktį, kai karaliaus nebuvo namie, karalaitė atsikėlė ir uždegė tarno kambarį, kad tasai miegodamas sudegtų. Bet šuniukas su katyte laiku prikėlė tarną ir išgelbėjo jį iš gaisro; tiktai sudegė drabužiai, kuriuos žmogiukai buvo atnešę. Pareina karalius ir ima smarkiai barti tarną: jei savo kambarį sudeginęs, tai kada ir visą pilį supleškinsiąs. Ką su tokiu daugiau darysi - į kalėjimą! Vargšas tarnas, visai nekaltas, sėdi kalėjime. Kalėjimas, lyg tyčia, ežero saloje, kur šuniukui ir katytei sunku nusigauti.
Vargšai gyvuliukai, vienas inkšdami, kitas miaukdami, keletą dienų lakstė po karaliaus kiemą. Galiausiai, katytei šauna mintis: „Tai ne kas kitas, kaip mūsų pono žiedas,“ - sušuko katytė ir ėmė tykoti, gal kas duris pravers. Netrukus pati karalaitė duris virstelėjo. Šuniukas su katyte atgauna žiedą. Katytė norėjo atiduoti šuniukui žiedą, o tas tik kliunkt į vandenį, ir nugrimzdo į ežero dugną! Nepataikė, vargšelė. Nieko nedarysi - plaukia atgalios. O ežero dugne žiedą prarijo žuvis. Kitą dieną tą žuvį sužvejojo karaliaus žūklys ir atidavė pietums pataisyti. Virėjas išskrodė žuvį, o vidurius į mėšlyną išmetė. Laimė, katytė tų vidurių užsimanė. Beėsdama ir rado prapuolusį žiedą.
„Duokš man tuojau žiedą į nasrus!“ Šį kartą gyvuliukai laimingai nuplaukė iki kalėjimo. Kalinys, savo bičiulius išvydęs, labai apsidžiaugė ir atidarė langą. O katytė užsiropštė siena ir padavė jam žiedą. Nueina į karaliaus pilį ir sakosi esąs jaunikis, norįs jauniausiajai karalaitei pasipiršti. Karalius galvoja: „Didelė garbė turėti tokį žentą, kuris vien auksu rengiasi.“ Sutaria su jauniausia karalaite vestuves. Kai sutarė vestuves, jaunikis išėjo į lauką, pasukiojo žiedą ir pagalvojo: „Kad čia atsirastų deimanto pilis, kurioje galėčiau vestuves kelti!“ Tuojau pilis radosi. Tada atšoko vestuves ir gyveno laimingai.
Reksiuko pamoka: nepasiduok godumui
Seniai labai seniai, gyveno sau vienas paprastas šuniukas: su uodega, keturiomis kojomis, galva - na, visomis šunims būdingomis dalimis. Jo vardas buvo Reksiukas. Kartą Reksiukas vaikštinėjo miesto gatvėmis, ir bevaikštinėdamas išgirdo nedidelį šurmulį. Priėjęs arčiau išvydo būrį žmonių, žiūrinėjančių vis kur kokį įdomesnį daiktą nusipirkus. Aha, tai juk mugė atvyko į miestą. Apsidžiaugė Reksiukas, nes gerai žinojo, kad mugėse visuomet atsiras bent vienas, o dažniausiai ir keli pardavėjai, kepantys ir aplinkiniams siūlantys skaniausių kepsniukų.
Išvydęs pirmąjį stalą šalia čirškiančios keptuvės, atsargiai priėjo prie jo, pauostė kuriame kampe skaniausiai kvepia, ir pamatė didžiausią kada matytą kaulą. Jį išmetė vos prieš kelias sekundes papietavęs mugės lankytojas. Ilgai nedvejojęs, pasičiupo Reksiukas sultingąjį kaulą ir leidosi bėgti. Laimei, kaulo niekas nepasigedo ir nė nesiruošė šuniuko vytis, todėl greitai jis sulėtino savo žingsnius ir vaikštinėjo ramaus parko pakraštyje. Čia atrodė puiki vieta papietauti. „Na. Jei dar perlipsiu į kitą upelio pusę, bus tikrai saugu. Niekas manęs ten nepamatys“ - pagalvojo sau Reksiukas ir su sultingu kaulu nasruose ėmė žygiuoti siauru tilteliu.
Beeidamas jis atsitiktinai žvilgtelėjo į vandenį, kuriame išvydo labai į jį patį panašų šuniuką, laikantį dar didesnį ir dar skanesnį kaulą. Reksiukas nesuprato, kad tai tik jo paties atspindys, ir ėmė jausti širdį spaudžiantį pavydą. Oi kaip užsinorėjo šio didesnio kaulo Reksiukas… Nebežinojo ką ir bedaryti: ar gąsdinti šuniuką, ar prašyti ar dar kaip pagudrauti. Nieko geriau nesugalvojęs jis tiesiog ėmė loti ant vandenyje esančio „kito šuns“. Tačiau kai jis atvėrė burną, jo laikytas kaulas įkrito į upelį ir buvo nuneštas sriaunios srovės. Šuniukas, prieš kelias akimirkas dar besidžiaugęs rastu skanėstu, dabar suprato likęs be nieko. Jis prarado kaulą, kurį jau turėjo, bandydamas pagriebti kaulą, kurio niekada ir nebuvo. Suprato Reksiukas: niekada nežinai, kada per savo godumą gali prarasti ir tai ką turi dabar.
Kova dėl kaulo ir apgavystės pasekmės
Kartą šuo ir katė dėl kaulo susipešė. Istorija tęsiasi toliau, kai bajus suprato gyvulių šneką. Išgirdęs katės žodžius apie tai, kad šuo jam neduoda ramybės, bajus susisielojo. „Nenusimink! Na, pardavė jis jautį su veršiuku… tai pats susirgs. Jo šermenims papjaus daug avių, tuomet ir prisiėsi sočiai.“ Išgirdo bajus katės žodžius ir susisielojo. Ką dabar daryti, kaip išsigelbėti? Galvojo galvojo, bet nieko nesugalvojo. Galų gale iš liūdesio ir baimės bajus susirgo ir mirė. Bajaus šermenims buvo papjauta daug avių.
Literatūrinės pasakos ištakos ir gyvūnų vaidmuo
Sunku nustatyti tikslią prancūzų literatūrinės pasakos pradžios datą. Yra žinoma, kad jau XII a. pradžioje stebukliniai elementai buvo plačiai vartojami tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje literatūroje, pavyzdžiui, Marijos Prancūzės (Marie de France) kūryboje. Jų aptinkama senuosiuose riterių romanuose. Šių elementų ypač gausu XVII a. kūriniuose: Gambervilio (Gamberville), Urfės (Urfé) romanuose, Vuatiuro (Voiture) poezijoje, jų esama Kornelio (Corneille) komedijose, Ponios de Sevinjė (M-me de Sevigne) laiškuose, Bualio (Boileau) satyrose ir t. t. XVII a. pabaiga-XVIII a. pradžia vadinama prancūzų literatūrinės pasakos aukso amžiumi.
Šarlis Pero: klasicizmas ir kalbantys gyvūnai
Pasakų elementus - žmogų su vienuolika burnų, kalbančius gyvulius - savo pasakėčiose vartojo Fenelonas (Fénelon). Netgi Liudvikas XIV (Louis XIV) bei jo ministrai mėgo pasakas, vaidinusias nemenką vaidmenį saloniniuose pokalbiuose. Iškiliausia asmenybė tarp šio laikotarpio pasakininkų, be abejo, yra Šarlis Pero. Pasakos žanro, klasicistų priskirto prie „žemesniųjų“, prilyginimas kitiems literatūros žanrams yra būtent jo nuopelnas.
Šarlio Pero pasakose visuotinai paplitęs ir žmonių bendravimas su gyvuliais - tokios yra Raudonkepuraitė ir Batuotas katinas. Kaip ir daugelyje pasaulio pasakų, gyvuliai žudomi vietoj žmonių antiherojams apgauti: Miegančiojoje gražuolėje vietoj jaunosios karalienės ir dviejų jos vaikučių papjaunami ėriukas, ožiukas ir jauna elnė. Šarlis Pero pasakose vaizduojami tik du antropomorfizuoti žvėrys - vilkas ir katinas. Vilkas klastingas. Jam pasiseka apgauti mažąją mergaitę ir jos senelę. Jis kalba keisdamas balsą. Katinas - tipiškas liokajus. Karalius jam duoda arbatpinigių. Fėjos ir žmogėdros veikia beveik visose pasakose.
Personažų apibūdinimas Pero pasakose
| Personažas | Savybės | Vaidmuo |
|---|---|---|
| Vilkas | Klastingas, apgaudinėjantis, keičiantis balsą | Antiherojus, kelia baimę, civilizacijos ir laukinio būvio priešprieša |
| Katinas | Praktiškas, sumanus, apsukrus, tipiškas liokajus | Herojus (dažnai per išmintį ir apsukrumą), padeda šeimininkui |
| Žmogėdra | Piktas, žiaurus, pasiverčia gyvūnais | Antiherojus, mistinė būtybė |
| Fėja | Antgamtinės dvasios galios, įžvalgumas | Geradarys, kartais ribota galia |
Šarlis Pero laisvai žaidžia bazine pasakos struktūra, kaskart keisdamas „tempą, tonaciją, dialogo, aprašymo ir pasakojimo santykį“. Pasakų apimtis labai skirtinga: nuo 2-3 iki 10 puslapių ir daugiau. Pasakose gausu realistiškų aprašymų: medžioklė Griselidyje, miegantys žmonės Miegančiojoje gražuolėje. Šarlis Pero adresuoja pasakas vaikams, turėdamas tikslą, kad „vaikas išmoktų“, tad kiekvienoje iš jų slypi žaisme apgaubtas moralas, - kad ir pamokytų, ir palinksmintų. Pasakos teigia dorumą, liaupsina drąsą, gerumą, nesuinteresuotumą, atkaklumą.
Nors, tiesą sakant, jų pačių pasaulis nėra pernelyg dorybingas; praktiškas požiūris į gyvenimą, atsargumas, kartais ir klasta personažams padeda pasprukti nuo nehumaniškų tėvų, žiaurių priešų, išvengti bado ir skurdo. „Vienų laimė retai sukuriama be daugelio kitų nelaimės, o dažnai ir mirties“, - teigia pasakininkas. Šarlio Pero pasakos buvo ambivalentiškos, skirtos ne tik vaikams. Jos skaitytos salonuose. Pasakų pasaulyje personažai paprastai kuriami kontrasto principu. Jie gražūs arba bjaurūs, protingi arba kvaili, kilnūs arba niekšiški. Tokia opozicija akivaizdi ir Šarlio Pero pasakose. Fėjos (išskyrus aštuntąją Miegančiojoje gražuolėje), neturtingieji, našlaičiai, vaikai ir net katinas priskirtini prie teigiamų herojų, nes niekam nedaro bloga, tik antiherojams. Nė vieno pikto žodžio nepasakoma ir prieš karalius. Priešingai, jie visada giriami. Tai rodo pasakininką buvus didelį Liudviko XIV šalininką.
Visi Šarlio Pero personažai pakankamai statiški. Čia galima prisiminti klasicizmo principus, kuriais buvo remtasi. Pasak klasicistų, gamta sukuria charakterius, kurie nebekinta. Savo kūriniuose jie iškeldavo vieną kurį personažo bruožą: dorybę arba ydą. Antiherojų vaidmenį Šarlio Pero pasakose atlieka pamotės su savo dukterimis, žmogėdros, vilkas. Jie vaizduojami tokie blogi, kokie tik begali būti. Atskirai minėtini medkirtys iš Juokingų norų ir Batuoto katino šeimininkas, kurie nei teigiami, nei neigiami. Pirmasis įkūnija idėją, kad maža tėra žmonių, gebančių tinkamai pasinaudoti dangaus dovanomis, o antrasis, toks neveiklus ir bukaprotis, padeda išryškinti katino sumanumą. Jaučiamas ironiškas autoriaus požiūris į liaudies pasakų „trečiąjį brolį“, kuris patiria herojiškus išbandymus.
Kai kurie personažai turi prototipus. Žilis de Rė (Gilles de Rais) davė pradžią mitui apie Mėlynbarzdį. Žmogėdros gimė iš vengrų invazijų sukelto siaubo. Jei susimąstytume, kodėl Šarlis Pero vienu iš Raudonkepuraitės personažų pasirinko vilką, reikėtų atkreipti dėmesį, jog iki pat praėjusio šimtmečio pabaigos šių žvėrių buvo labiausiai bijomasi, Europoje jie smarkiausiai naikinti.
Pasakotojas niekada neaprašinėja savo personažų. Jis kuria juos pasitelkdamas pačias ryškiausias ir efektingiausias detales. Herojai nėra žaislai antgamtinių jėgų rankose, o fėjos ne tokios jau galingos: „Aš neturiu pakankamai galios“, - sako viena iš jų Miegančiojoje gražuolėje. Pelenės fėjos burtai tetrunka vos iki vidurnakčio. Kartais patys herojai (Batuotas katinas, Nykštukas), niekuo kitu nepasikliaudami, veikia tarytum fėjos. Vienas veikėjas gali figūruoti keliose pasakose. Nykštukas septynmyliais batais, įspėjantis fėją Miegančiojoje gražuolėje, greičiausiai yra tas pats mažasis berniukas iš Nykštuko, kuris tuos batus nuauna nuo užsnūdusio žmogėdros kojų.
Šarlio Pero vartojo daugybę stilistinių priemonių. Kadangi tai pasakos, jose apstu stebuklingų daiktų (užburtas ratas, septynmyliai batai, burtų lazdelė ir t. t.). Pasakose gausu simbolių. Jau pačios fėjos, kaip nurodo simbolių žodynas, reiškia antgamtines dvasios galias arba puikius vaizduotės sugebėjimus. Tai žmogaus gebėjimas vaizduotėje kurti planus, kurių jis negali realizuoti. Fėjos lazdelė yra galios, įžvalgumo simbolis. Simboliški yra skaičiai 7, 12, kai kurie personažai (vilkas). Net visa pasaka gali būti simboliška ir turėti keletą interpretacijų. „Lʼhistoire de la littérature fantastique en France“ pateikia prielaidą, kad Miegančioji gražuolė simbolizuoja visada gają, bet susilpnėjusią tradiciją (tradiciją apskritai), o drąsusis riteris - tai lemtingasis ieškotojas, kuris ją atranda ir atgaivina.
Šarlis Pero mėgsta palyginimus, dažniausiai tokį: „ji buvo gražiausia, kokią galėjai pamatyti“. Mėlynbarzdis - pati dramatiškiausia pasaka, baugi ir įtikinama. Visos scenos puikiai sukonstruotos: suvilioti bandoma kviečiant pasivaikščioti, paskui į puotą; gundoma atrakinti draudžiamas duris; raktas grąžinamas drebančia ranka.