Taiga, dar žinoma kaip borealinių spygliuočių miškų biomas, yra didžiausia sausumos ekosistema Žemėje, užimanti apie 30 % pasaulio miškų ploto. Ji užima didžiausią sausumos dalį ir sudaro apie 30 % pasaulio miškų ploto. Ši milžiniška juosta driekiasi šiaurinio pusrutulio vidurinių platumų klimato juostos šiaurinėje dalyje, apimdama didelius Eurazijos ir Šiaurės Amerikos plotus. Taigos plotai driekiasi tūkstančius kilometrų iš šiaurės į pietus, sudarydami svarbią ekosistemą, turinčią didelę įtaką planetos klimatui ir biologinei įvairovei.
Šiaurėje taiga laipsniškai pereina į tundrą, kur medžiai tampa vis retesni ir žemesni, kol galiausiai pereina į atvirą tundros kraštovaizdį. Taigos pietinė riba palaipsniui pereina į mišrius miškus, miškastepes ir stepes.
Taigos geografinė įvairovė ir išsidėstymas
Atstumas iš šiaurės į pietus, kurį užima Sibiro taiga, yra įspūdingas - daugiau nei 2000 kilometrų. Šis didelis atstumas lemia didelę augalijos ir gyvūnijos įvairovę, taip pat skirtingus miškų tipus ir ekosistemas. Skiriami apie 30 geografinių variantų, pavyzdžiui, Rytų Sibiro taiga, Vakarų Sibiro taiga, Šiaurės Europos taiga, Aliaskos kalnų taiga, Rytų Kanados taiga.
Lietuva yra ties taigos biomo pietiniu pakraščiu, o spygliuočių miškai priskiriami prie Vakarų taigos tipo.
Taigos tipai pagal medynų tankumą
Pagal medyno tankumą skiriami du pagrindiniai taigos tipai: šviesioji taiga ir tamsioji taiga.
- Šviesioji taiga: Medžiai čia reti arba gana reti, lajomis nesusisiekia. Būdingi žemaūgiai krūmai, gausu žolinių augalų, ir labai vešli samanų danga. Šviesioji taiga būdinga šiaurinėms sritims.
- Tamsioji taiga: Šioje taigos dalyje medžiai tankūs, susisiekia lajomis, todėl miško paklotę pasiekia mažai šviesos. Krūmų nedaug, pasitaiko krūmokšnių (bruknių, mėlynių, kriaušlapių). Žolių danga retoka arba reta, tačiau samanų danga vešli (vyrauja šilsamanės, gūžtvės, dvyndantės). Tamsioji taiga būdinga pietiniams regionams, Europoje - ir vakarinėms sritims.
Augalija - spygliuočių karalystė
Taigos augalija yra įvairi ir prisitaikiusi prie atšiaurių sąlygų. Taigoje dominuoja spygliuočiai medžiai, tokie kaip pušys, eglės, kėniai ir maumedžiai.
- Europoje ir Vakarų Sibire: Vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai, ypač ten, kur klimatui didesnės įtakos turi vandenynai.
- Rytų Sibire: Taigos miškai čia šviesesni už taigos vakarinės dalies miškus, juose vyrauja maumedžiai.
- Rytų Kanadoje: Dominuoja eglės, pocūgės, kėniai.
Borealinės zonos šiaurinės dalies taigos miškuose vyrauja beržai. Didelius plotus užima oligotrofinės pelkės. Borealinės zonos pietiniame pakraštyje, daugiausia Rusijos europinėje dalyje, miškuose auga paprastosios eglės, paprastosios ir sibirinės pušys. Sibiro kalnuose vyrauja sibirinių pušų ir maumedžių miškai.
Gyvūnija - atšiaurios gamtos gyventojai
Didelė taigoje gyvūnų įvairovė, kur gyvena daug stambiųjų ir smulkiųjų žinduolių, gausu paukščių ir vabzdžių. Šiaurės spygliuočių miškai, vadinamoji taiga, kur klajoja rudieji lokiai, slampinėja pilkieji vilkai ir naktimis paslaptingai ūbauja pelėdos, kokių Lietuvoje nesutiksi.
- Stambieji žinduoliai: Briedžiai ir kiti įvairių rūšių elniai, vilkai, lokiai.
- Smulkieji žinduoliai: Voverės, miegapelės, kiaunės, sabalai.
- Paukščiai: Kurtiniai, jerubės.
Stuburinių gyvūnų prisitaikymas taigoje siekia išsaugoti kūno šilumą žemoje temperatūroje. Paukščiai ir žinduoliai turi gerai išvystytą kailio ar plunksnų izoliaciją; kailiai žiemą dažnai būna storesni nei vasarą. Kai kurių būdingų gyvūnų rūšių populiacijos cikliškai auga ir mažėja.
Paukščių įvairovė ir stebėjimas taigoje
Taigos miškuose ir miškatundrėje galima sutikti retų paukščių rūšių. Mūsų tikslas bus išgirsti ir pamatyti kuo daugiau skirtingų rūšių.
- Ieškosime ryškiu „veido disku“ pasipuošusių laplandinių pelėdų, kurios Lietuvoje labai retos, o štai Suomijoje gyvena stabili populiacija.
- Iš arčiau susipažinsite su sodriomis mėlynomis plunksnomis pasipuošusiomis paprastosiomis mėlynuodegėmis. Šis musinukinių šeimai priklausantis šiaurės paukštelis į Lietuvą užklysta labai retai, tik migracijų metu.
- Galima pamatyti šiaurines startas, kurios kartais dar vadinamos „taigos startomis“. Šis mažas rusvas paukštelis yra mūsiškių geltonųjų ir nendrinių startų giminaitis, tačiau mėgsta ne atviras vietas, bet drėgnus spygliuočių miškus su krūmais ir pelkėmis.
- Tarp sparnuočių galima išvysti sibirinį kėkštą ir mažąją startą - dar vienas šiaurės kraštų paukštis, kurio Lietuvoje nepamatysite.
- Dairysimės tripirščių genių ir mums, lietuviams, pažįstamų svirbelių.
- Aplinkiniuose miškuose galima sutikti ir raibąją pelėdą.
- Miškingesnėse vietose dairysimės pentinuotųjų startų.
- Pabandysime pamatyti ir vieną rečiausių bei įdomiausių Europos zylių - taiginę zylę. Suomijoje ši zylių rūšis yra labai reta, bet būtent Ivalo-Utsjoki miškai ir miškingi tundrų pakraščiai yra tos vietos, kur paukščių entuziastai jas kasmet stebi.
Rudųjų lokių stebėjimas Martinselkoneno gamtos centre
Martinselkoneno gamtos centras yra speciali laukinės gamtos stebėjimo ir fotografavimo bazė. Nuo 1995 metų čia organizuojamos rudųjų lokių stebėjimo naktys, suteikiančios unikalią galimybę išvysti šiuos didingus gyvūnus jų natūralioje aplinkoje. Pasistiprinę pietumis ir pamažu leidžiantis sutemoms, apie 17 valandą, jaukiai įsikursime specialioje slėptuvėje ir gurkšnodami karštą arbatą bei klausydamiesi ūbaujančių pelėdų lauksime pasirodant pirmųjų lokių. Slėptuvėje praleisime visą naktį ir grįšime tik paryčiais.
Taigos klimatas ir dirvožemiai
Taigos klimatinės sąlygos apibūdinamos šaltomis žiemomis ir vėsesnėmis, bet ilgesnėmis vasaromis nei tundroje. Taiga turi šaltas žiemas, bet šiltesnes ir ilgesnes vasaras nei tundra.
- Žemyninis klimatas: Vakarų Sibiro lygumoje, Sibiro centrinėje dalyje, Jakutijoje ir Magadano srityje būdingas žemyninis klimatas, su dažnais speigais, giedra ir sausa žiemą, o vasaros šiltėja ir ilgėja iš šiaurės į pietus. Kritulių mažėja tolstant nuo vandenynų.
- Vandenynų įtaka: Rusijos šiaurės vakarinės dalies bei Barentso jūros pakrantės klimatui įtaką daro nuo Atlanto vandenyno atnešamos oro masės (atodrėkiai žiemą, lietūs vasarą).
Žiemą didžiojoje Rusijos dalyje vyrauja šalti orai, dažnos pūgos. Rusijos šiaurinėje dalyje būna labai stiprios sniego pūgos, Sibire - buranai (sniego pūgos esant stipriam vėjui ir dideliam šalčiui). Pakrantėse nuo jūrų pučia smarkūs ir gūsingi vėjai, nuo kalnų - bora (šaltas, gūsingas vėjas). Sniego danga europinėje dalyje išlieka 5-6 mėn.
Amžinasis įšalas ir jo padariniai
Ištisinio įšalo zona formuojasi į šiaurę nuo Jenisiejaus žiočių iki Anadyrio įlankos ir Užbaikalėje. Sluoksnio storis siekia iki 300-400 m (Jakutijoje), o įšalo didžiausias gylis - 1370 m (Viliujaus plynaukštė). Vasarą daugelyje vietų žemės paviršius atitirpsta tik iki 1 m gylio. Atitirpęs vanduo nesusigeria į žemę, todėl lygumose ir žemumose gausu nedidelių ežerų ir pelkių.
Taigos dirvožemiai
Taigos dirvožemiai yra labai įvairūs, priklausomai nuo geografinio regiono ir vyraujančių medžių rūšių.
Taiga ir Tundra: Pagrindiniai Skirtumai
Tundra ir taiga yra du skirtingi gamtos regionai, kurie pasižymi skirtingu klimatu, augalija ir gyvūnija. Nors abu šie biomai yra šiaurinėse platumose ir dažnai aptinkami šalia vienas kito, jie turi esminių skirtumų.
Taigos šiaurinė riba sutampa su miškatundrės zona, kur medžiai tampa vis retesni ir žemesni, kol galiausiai pereina į atvirą tundros kraštovaizdį. Šioje zonoje vyrauja arktinis ir subarktinis klimatas, daugiametis įšalas ir trumpi, vėsūs vasaros sezonai. Ši zona išplitusi piečiau tundrų ir miškatundrių ir vadinama taiga.
| Charakteristika | Tundra | Taiga (Borealinis Miškas) |
|---|---|---|
| Geografinė padėtis | Šiauriau taigos, Arkties ir Antarktidos regionuose, aukštumose. | Piečiau tundros, Šiaurės pusrutulyje. |
| Klimatas | Labai šaltas, žemė dažnai įšalusi (amžinas įšalas). | Šaltos žiemos, bet šiltesnės ir ilgesnės vasaros nei tundroje. |
| Augalija | Reta ir žema. Augalai žemi ir atsparūs šalčiui. | Dominuoja spygliuočiai medžiai (pušys, eglės, maumedžiai, kėniai). |
| Gyvūnija | Prisitaikę prie itin šalto klimato (pvz., šiauriniai elniai, baltieji kiškiai, šermuonėliai). | Dažnai didesni nei tundros gyvūnai (lokiai, vilkai, briedžiai, lūšys). |
| Kraštovaizdis | Bekraštė Laplandijos tundra, kur namus randa šiauriniai elniai, baltieji kiškiai, šermuonėliai, gyvena reti paukščiai, tarpsta samanų kilimai ir kerpių karalystės. | Šiaurės spygliuočių miškai, kur klajoja rudieji lokiai, slampinėja pilkieji vilkai ir naktimis paslaptingai ūbauja pelėdos. |
Įspūdingi taigos regionai ir jų unikalumas
Koli nacionalinis parkas Suomijoje
Rytų Suomijoje, Šiaurės Karelijos regione, plytintis Koli nacionalinis parkas yra ypatingas ledynmečių suformuotas gamtos kūrinys. Čia stūkso išraiškingos uolynų kalvos, kurių paviršių per milijonus metų nugludino besitraukiantys ledynai, papėdėse telkšo skaidrūs ežerai su šimtais salų ir ošia gyvybės pilni ūksmingi eglynai.
Kuusamo apylinkės: nuo taigos iki tundros
Grįžę iš lokių slėptuvės papusryčiausime ir iškeliausime į Kuusamo miestą. Riedėsime ne pagrindiniais, o mažesniais miško ir laukų keliukais, kad išvystume kuo daugiau laukinės gamtos stebuklų. Visą dieną praleisime keliaudami po Kuusamo apylinkes. Šiame regione gūdžius taigos miškus pamažu keičia įspūdingas tundros kraštovaizdis su neįžengiamomis aukštapelkėmis, žemaūgiais medeliais, viržynais ir samanų kilimais. Anksti ryte leisimės į rytinę Kuusamo dalį ieškoti kurtinių ir kitų miško vištelių.
Laplandija - už poliarinio rato
Rytą praleidę Kuusamo apylinkėse vėliau pajudėsime už poliarinio rato - į samių kraštą Laplandiją. Pakeliui užsuksime prie Kaunispää kalno, vieno žymiausių ir lengvai pasiekiamų Laplandijos kalnų. Šioje vietoje ne tik pasigrožėsime vaizdinga panorama su lygumomis, kalvagūbriais ir papėdėse telkšančiais ežerais, bet ir pabandysime pamatyti tundrai būdingų paukščių rūšių - įvairių sėjikų ir tilvikų. Šią dieną leisimės į kelionę po žmogaus rankos mažai paliestą laukinį tundros pasaulį. Gegužę bekraštės lygumos pamažu ima puoštis sodria spalva ir pirmaisiais žiedais, nes čia, į šiaurę, atkeliauja pavasaris. Žygiuosime miškatundrės takeliais, leisimės akmeningomis plynaukštėmis, aplankysime aukštapelkių pakraščius, keliausime šniokščiančių upių pakrantėmis ir grožėsimės pavasarėjančia tundros gamta. Tundros buveinėse peri tundrinės žąsys.
Aliaskos laukinė taiga ir tundra
Šiaurės Amerikoje, Aliaska, kelias per tundrą ir taigą - tai nesibaigianti iššūkių virtinė. Aliaska - mažiausiai apgyvendinta valstija. Čia sutinki tik gyvūniją ir nuogą, tokią pat kaip prieš kelis šimtmečius nepaliestą, gamtą. Čia gyvenantys atapaskai, vieni iš vietinių genčių, žino „kas gamtai - gamtai“ principą, todėl dar ir dabar nestinga žuvies (nes sugauta tiek, kiek reikia stalui), mėsos (gyvūnai gerbiami ir medžiojami tik būtinoms maisto reikmėms).
Aliaskoje, kaip ir kaimyninėje Kanadoje, gausu miškų, todėl galima pamatyti ne vieną žvėrį. Parko darbuotojai skatina gerbti žvėrių ramybę, neerzinti jų. Mums visai netikėtai teko susitikti grizlių šeimynėlę. Aliaskos laukinę gamtą patyrėme ne tik savais batais, bet visai netikėtai į ją gavome dirstelėti iš paukščio skrydžio. Skrendi visai arti upės, ir atrodo - tuoj paliesi tą švarų, skaidrų paviršių, o galbūt visai arti kalnų viršūnių, kol iš šalčio net dantys pradeda tratėti, apsuksi porą ratų aplink šniokščiantį krioklį arba leisies pasižiūrėti besiganančio briedžio.
Kadangi tvirto, išmindžioto paviršiaus nėra, tundros ir taigos žemė gali būti labai įvairi. Kai kur it ant tramplino žengsi į minkštas samanas, gal prieš tave atsivers neperžengiami krūmynai, ne kartą reikės bristi per sraunią upę ar kepurnėtis per kalnų perėją. Kai nuvargsti, gali įkristi į mėlynes ar kitas uogas ir šlamšti jas saujomis. Jos didelės ir dailios, sveikos ir saldžios.
