Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Tai ne tik maistas, bet ir svarbi kultūrinė realija, turinti gilias dvasines ir kultūrines šaknis. Lietuvių kalboje ir kultūroje duona užima ypatingą vietą, atspindėdama tautos vertybes, istoriją ir pasaulėžiūrą. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti duonos įvaizdžio prasmes ir jų kaitą lietuvių tautosakoje, papročiuose, literatūros kūriniuose.
Duonos istorija Lietuvoje: nuo Neolito iki šių dienų
Archeologai teigia, kad duoną kepti mūsų kraštuose išmokta neolite, t. y. prieš kokius 4 tūkst. metų. Taigi galima sakyti, kad duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių. Pirmoji duona Lietuvoje iškepta prieš 3500 metų, bronzos amžiuje. Tiesa, tuometinė duona gerokai skyrėsi nuo šiandien mums įprastos - tais laikais žmonės dar neaugino rugių, neturėjo girnų ir duonkepės krosnies. Bronzos amžiuje duona galėjo būti kepama iš kvietinių, taip pat speltos kviečių ar miežinių miltų.
Įdomu tai, kad šiuolaikinis latviškas duonos pavadinimas maize primena mums apie tą senovinę miežinę duoną. Grūdus tais laikais smulkindavo ant akmeninio paviršiaus, trinant juos kitu akmeniu - tai buvo gana rūpi, kaip dabar sakytume, pilno grūdo duona. Ypatingas būdavo ir duonos kepimas - neturint duonkepės krosnies duona būdavo formuojama kaip paplotėlis ir kepama ant įkaitusio akmens ar induose ant ugnies. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių - akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi.
Nuo seno ji sieta su gyvenimo gerovės kategorija, sočiu ir visaverčiu buvimu ar, priešingai, - su vargu ir sunkiu darbu. Kasdien paprastai buvo valgoma ruginė duona, tačiau nepritekliaus metais buvo kepama ir bėralinė (nevėtytų rugių). Neturėdami net bėralo, į duoną maišydavo miežių, avižų, vikių, pridėdavo bulvių ir runkelių. Bado metais dėdavo įvairių javų ir sėmenų pelų, samanų, žolių, medžių žievės, gilių, riešutų, rūgštynių, dobilų ar viržių sėklų, laukinių morkų šaknų, liepų pumpurų, alksnių spurgų, pjuvenų. Tekdavo kepti ir vadinamąją vogtinę duoną iš dar neprinokusių rugių varpų. Varpas sudžiovindavo krosnyje, sugrūsdavo piesta ir sumaldavo. Anot jo, trūkstant ruginių grūdų neretai į duoną būdavo įmaišoma pelų ar dirsių miltų.
Duonos sakralumas ir apeigos
Lietuvių tautos gyvenime duona įgijo įvairių kultūrinių reikšmių. Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. Pasak P. Dundulienės, „apskrita kepalėlių forma galėjo vaizduoti Saulę ir būti magiška priemone jai sugrąžinti“.
Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Prie žydinčių rugių lauko stovintis žemdirbys nusiimdavo kepurę ir deivės Maros tyliai prašydavo palaiminti laukus, kad jie būtų derlingi; rudeniop Mara nuberdavo rugius, miežius, avižas ir kitas gamtos dovanas.
Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną. Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas.
Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“. Apie tai liudija ir 1900 m. gimusios pateikėjos Margrietos Krūminios pasakojimas, jog kartą, jos močiutei traukiant duonos kepalą iš krosnies, šis nusprūdo nuo ližės ir nukrito ant žemės. Senolė, pakėlusi kepaliuką, tris kartus iškėlė jį aukštai virš galvos. Ir kitus kartus, kai imant nuo stalo, duonos gabalėlis nukrisdavo, ją tuo pakeldavo virš galvos. „Nežinia, ar tai buvo atsiprašymas, ar prašymas.“ 1904 m. gimusi Ana Dymanė liudijo, jog jos tėvai ypač pagarbiai elgėsi su duona: „niekad neėmė kepalo į rankas, nenusiėmę kepurės, o riekdami kepalą, jį pabučiuodavo. Duonos trupinių žemėn niekad nebraukdavo - tai didelė nuodėmė.“
Ruošiantis kepti duoną, jau iš vakaro į kambarį atnešdavo miltų, kad sušiltų, nes šiluma duonai būtina, ir kol duona kepama, prie krosnies niekam negalima šildytis; šiltos duonos niekad negalima raikyti, negalima ir kepalo raikyti iš abiejų galų. Pasak Čakarės, kiekvienuose namuose buvo duonos kepimui būtini indai (duonkubilis), kuriuos, kaip ir kepimo paslaptis, kiekviena močiutė perduodavo savo vaikaitei. Taigi duona - ištisas kartas telkianti realija.
Vasario 5-ąją minima Šv. Agotos, duonos globėjos diena. Nuo seno tikima, kad šiandien bažnyčioje pašventinta duona gali apsaugoti nuo gaisro, ligų ar nelaimių. Vasario 5-oji buvo skirta Gabijai, jos garbei kepama ypatinga duona buvo laikoma šventa, galinčia apsaugoti nuo visokių nelaimių, tarp jų ir gaisro. Sudžiovintą duoną laikydavo namuose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo ugnies, o kilus gaisrui mesdavo į ugnį, kad gaisras nebesiplėstų. Krikščionybė tik pakeitė šios dienos įvardijimą, duona buvo taip pat kepama ir taip pat šventinama, bet jau ne Gabijai, o šv. Agotai. Duonos, kaip apsaugos nuo visokių negerovių, samprata išliko ir krikščionybėje.
Moters ir duonos santykis: sakralumo paieškos
P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters - javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių - vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms. Ypatingas moters ir duonos santykis. Mokslininkai sutaria, kad moteris buvo žemdirbystės išradėja ir plėtotoja, įvairių apeigų kūrėja ir atlikėja. Apie ją koncentravosi žemdirbių pasaulėjauta, moteriškos lyties dvasios ir dievybės.
Moteris buvo javų augintoja, duonos kepėja, duoną ji apgaubė magija, sakrališkumu, įpynė į visus tautosakos žanrus: smulkiąją tautosaką, dainas, pasakas, sakmes ir tikėjimus. Duonos kepimas - namų šeimininkės, moters, motinos pareiga, labai svarbi ir garbinga. Tai sunkus darbas (ypač malimas primityviomis girnomis, tešlos minkymas), bet kartu ir apeiga su ypatingais daiktais ir ritualais.
Duonos kepėja, kaip ir židinio prižiūrėtoja, net patriarchalinėje šeimoje užėmė garbingą vietą, o pats duonos kepimas prilygo pasaulio sukūrimui, receptai buvo perduodami iš kartos į kartą: kai užaugdavo duktė arba į namus ateidavo marti, motina duonos kepimą perduodavo joms. Tris dienas trunkantis duonos ruošimas laikytas šventu ritualu, kuriam paklusti turėjo visi namai. Kepalus stengdavosi daryti aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutos.
Patys kepalai buvo įvairios formos (apvalūs, kampuoti), bet dažniausia pailgi. Anot P. Dundulienės, kryžių įspausdavo ant pirmojo kepalo, o šonus išraižydavo duobutėmis, šakutėmis, pagražindavo įvairiais geometriniais raštais. Dėl kryžiaus žymėjimo esama kelių versijų. L. Klimka sako, kad kryžius žymėdavo keturias pasaulio šalis, P. Dundulienės nuomone, kryžius buvo simbolinis ugnies, kuri turėjo iškepti duoną, ženklas, o apvali duona vaizdavo saulę - visų ugnių ugnį.
Duona tautosakoje ir literatūroje
Duona plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. Lietuviai duoną be galo gerbė - tai matyti tautosakoje, papročiuose, literatūros kūriniuose. Ypač dažnai minimas nukritusios duonos pakėlimas ir pabučiavimas. Pagarbiai ji buvo imama iš krosnies, dedama ant stalo, net valgoma pagarbiai.
Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu. Negerbiama duona, nesirūpinimas jos turėjimu per kartų kartas sulaukdavo negatyvaus moralinio žmogaus vertinimo, buvo siejamas su tinginyste ir aplaidumu. Turime ne vieną dešimtį patarlių ir priežodžių apie duoną, pavyzdžiui, „Duona už auksą brangesnė“, „Verkia duona tinginio valgoma“ ir daugybę kitų. Gausu ir mįslių apie rugius ir duoną. Pavyzdžiui, „Be ko duonos neiškepsi?“ (be plutos) arba „Pernai išėjo, šiemet sugrįžo“ (rugys). Apie duoną sukurta taip pat ne viena pasaka.
Pasaka „Kaip vilkas kepė duoną“ ir edukacinės programos
Pasaka „Kaip vilkas kepė duoną“ dažnai naudojama edukacinėse programose, skirtose vaikams supažindinti su duonos keliu nuo grūdo iki stalo. Šios programos padeda vaikams suprasti, kiek daug darbo reikia įdėti, kad atsirastų duona, ir ugdo pagarbą duonos augintojams ir kepėjams.
Pasakos siužetas prasideda nuo to, kad vilkas sutinka žmogų ir paprašo duonos. Suvalgęs duoną, vilkas susižavi jos skoniu ir nori išmokti pats ją pasigaminti. Žmogus sutinka vilką pamokyti ir pradeda vardinti visus etapus, reikalingus duonai iškepti: žemės arimas, rugių sėjimas, laukimas, kol rugiai užaugs, rugių nukirtimas, rugių kūlimas, malimas, duonos kepimas. Vilkas, išgirdęs apie tokį ilgą ir sudėtingą procesą, nusprendžia, kad jam geriau apsieiti be duonos, nes per ilgai reikia laukti. Jis nusprendžia gyventi taip, kaip gyveno iki šiol. Ši pasaka moko apie kantrybę, darbštumą ir atsakomybę.
Vaikai gali patys iškepti duoną, vadovaujantis pasakoje aprašytu procesu, taip patirdami, kiek daug darbo reikia įdėti. Taip pat mokomasi lietuvių liaudies dainų, mįslių ir patarlių, kurios padeda geriau suprasti lietuvių kultūrą ir tradicijas, susijusias su duona.
Kaip iškepti baltarusišką ruginę duoną | Puikus Rytų Europos ruginės bulvės receptas
Duonos įvaizdis lietuvių literatūroje
Duona, kaip ypatinga lietuvių kultūros realija, tapo ir itin svarbiu lietuvių literatūros įvaizdžiu. Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona - tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją.
Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną: „Dievs visagalįs, kurs svietą visą sutvėrė / Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė, / Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, / Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo / Ir mums duonos daug, o baudai pašaro davė“. Poemoje vaizdžiai iškyla archetipinė pirmųjų žmonių - Adomo ir Ievos - istorija, kurioje duona simboliškai ženklina žmonijai tekusį vargo ir rūpesčių kelią ir virsta rūpesčių duona: „Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, / Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan / Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt“.
Donelaičio „Metuose“ įprasmintas duonos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo žemdirbiškos kultūros darbų, namų ir laukų poetizavimo, kurį lietuvių literatūroje toliau gražiai tęsė K. Bradūnas, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Degutytė. Žemininko Kazio Bradūno poezijoje duona yra vienas svarbiausių žemdirbiškos lietuvių kultūros atributų, tiesiogiai susijusių su etniniu identitetu.
Poeto eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint - dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną. Duona, laiminama Lietuvos kaimo laukuose, brandinama senosiose klėtyse ir savo kvapu apglėbianti gimtųjų namų pastogę, K. Bradūno poezijoje patvirtina egzistencijos pilnatvę. Poetiniame kūrinio plotmėje atsiverianti senųjų namų pasaulio architektonika žymi vertybinę hierarchiją: sakralią erdvę ženklinantis stalas, prie kurio vyksta šventas ritualas, tarsi kartojama pasaulio kosmogonija.
Štai ką apie duoną rašė Justinas Marcinkevičius: „Retai pas mus kvepėdavo ragaišis, retai nuo pečiaus dvelkė šilima. Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius į pečių malkas kraudavo mama, - tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos. Duonelė, ji sakydavo, šventa. Ne veltui, pirmą kepalą pašovus, žegnodavo jį drebančia ranka. O kai lig soties duonos prižiaumoji, tai ir į aslą nukrenta pluta. Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja: - Pakelk, sūnau, duonelę ! Juoda ruginė duona - mūsų kultūros dalis.“
Rugių auginimas ir duonos kokybė
Rugys turi bendrą šaknį daugelyje indoeuropiečių kalbų. Manoma, kad rugiai Lietuvoje atsirado IV-V amžiuje. Rugiai - svarbiausias duoninis augalas Lietuvoje. Jie yra nelepūs, gerai auga ir prastesnėje, rūgščioje lengvesnėje žemėje. Tiesa, jie duoda maždaug dvigubai mažesnį derlių, negu kviečiai. Deja, statistiniai duomenys kelia susirūpinimą, kad rugius gali ištikti pluoštinių linų, kurių jau neauginame, likimas. 1932 - 1938 metais rugių Lietuvoje buvo auginama daugiau kaip pusė milijono hektarų. 1990 m. jų pasėliai užėmė beveik 170 tūkst. Tradicinė juoda duona - mūsų tautinis paveldas, kurį privalome saugoti ir puoselėti. Nejaugi kepsime savo duoną iš svetimų miltų?
Duonos maistinė vertė priklauso nuo jos kokybės. Deja, rasti geros, mūsų senolių išpuoselėto skonio duonos jau tampa rimtu iššūkiu. Tokios duonos sudėtyje yra tik ruginiai miltai, geriamasis vanduo, truputis cukraus ir žiupsnelis druskos. Ne tik pramoninės duonos įmonės, bet ir mažesnės kepyklėlės technologiniais tikslais (gaminant, perdirbant, ruošiant, apdorojant, pakuojant, vežant, laikant) duoną „praturtina“ įvairiausiais priedais.
Stengdamiesi įtikti daugumos pirkėjų skoniui duonos gamintojai gamina itin saldžią, kaip pyragą, duoną. Skani duona - nebūtinai sveika. Net ir ekologiška duona nebus mums naudinga, jeigu ji pagaminta su cukraus pertekliumi. O kepėjai, dedantys sėklas (pvz., linų sėmenis) į duoną, ją tik sugadina. Pilno grūdo duona žymiai vertingesnė, todėl kai kurie gamintojai ją pavadina „Pilno grūdo“, nors pilno grūdo miltai sudaro tik mažą dalį duonos turinio. Dabar galime pasidžiaugti duonos įvairove, vien tik „Vilniaus duona“ tiekia vartotojams 40 pavadinimų duonos gaminius. Duoną kepa tiesiogine ir perkeltine prasme kas tik netingi - kavinės, restoranai, prekybos centrai, kepyklos, kepyklėlės… Bet gi įvairovė savaime mums neužtikrina duonos maistinės vertės. Čia tikrai ne tas atvejis, kai kiekybė perauga į kokybę.
Duonos vartojimo kaita ir dabartis
Tačiau bėgant laikui, keičiantis žmogaus ekonominiam ir socialiniam gyvenimui duona prarado svarbias savo pozicijas. P. Dundulienės knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ aprašomos kolūkinio kaimo tradicijos nė kiek neprimena senųjų papročių ir tikėjimų. Kurį laiką duoną patys dar kepdavo net miesto gyventojai, tačiau sovietmečiu įsigalėjo pramoninis kepimas, duoną retai bekepė net kaimo moterys. O ir pati žemė, auginusi grūdą, nebebuvo žmogaus nuosavybė. Sovietmečiu nusavinus žemę, pasikeitė žmogaus santykis ir su žeme, ir su duona - ji prarado šventumą, nyko su ja susiję papročiai.
Šiandien duonos vaidmuo žmogaus gyvenime jau kitoks, nors tai, kas įdiegta tėvų, kas suformuota literatūros kūrinių, tam tikroje situacijoje, tam tikru gyvenimo momentu iškyla ir tampa labai svarbu. Žodis „duona“ lietuviams asocijuojasi tik su juoda rugine duona. Ruginė duona tebėra tradiciškai vienas iš pagrindinių mūsų maisto produktų. Ko labiausiai lietuvis pasiilgsta ilgoje kelionėje ar gyvendamas toli nuo tėvynės? Žinoma, juodos ruginės duonelės… Ir niekur pasaulyje nėra skanesnės kaip lietuviškoji! Miestiečiai vis dažniau lankosi ūkininkų turgeliuose, geidaudami rankomis nuglostyto, gal ir senoviškoje krosnyje išbrinkusio bei sunokusio kepalaičio.
Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodis duona ir šiandien lietuviui pirmiausia asocijuojasi su juoda rugine duona. Jos skonis ir kvapas ryškiausiai iškyla tada, kai esama toli nuo namų, nuo tėvynės - ten, kur tokios duonos nėra. Emigrantai ypač akcentuoja lietuviškos duonos skonį. Gal todėl, kad jos kvapas primena namus, Lietuvą, o gal iš tiesų ji labai skani? Toli gyvenantiems lietuviška duona tampa savaip šventa, tokia šventa, kad valgoma per dieną tik po riekelę, kaip desertas.
Duona šventa ir tiems, iš kurių buvo per prievartą atimta, tačiau tai suvokti gali tik tie, kurie tą prievartą patyrė. Ko labiausiai bijo žymusis pedagogas Miša Jakobas, žvelgdamas į ištuštėjusį ir apmirusį Vilnių per viruso sukeltą pandemiją? Kad ir vėl kaip anuomet užges šviesos languose ir kad gali pritrūkti duonos. „Dieve, tik neatimk gardžios ir kvepiančios lietuviškos duonutės“, - išsiveržia baisios praeities prisiminimų sukeltas maldavimas. Duona daugeliui gimusių tremtyje ar gyvuliniuose vagonuose pakeitė motinos pieną.
Duonos švaistymas ir tausojimas
Duona žmogaus mityboje iki šiol užima labai svarbią vietą. Gyvendami daiktų pertekliuje ir jau ne kepdami, o pirkdami duoną, pripratome prie jos kaip prie saulės, duodančios žemei gyvybę, todėl nustojome ir duonos trupinius nuo stalo į saują braukti, ir pakeltą nuo žemės duonelę pabučiuoti.
Nustatyta, kad vienas mūsų šalies gyventojas per metus vidutiniškai išmeta 278 kg mišrių (nerūšiuotų) atliekų. Aplinkos apsaugos agentūros duomenys rodo, kad 37 kg atliekų, tenkančių vienam gyventojui, sudaro maisto atliekos. Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, jog didesnis produkto tausojimas yra pastebimas kai tampa sudėtingiau įsigyti norimų produktų. Pavyzdžiui, žmonės, kurie dėl emigracijos ar kitų aplinkybių gyvendami užsienyje, kur nėra lietuviškos duonos pasiūlos, duonos kepalą supjausto į gabaliukus ir užšaldo šaldiklyje.
Kepyklėlės vadovas taip pat pastebėjo, kad šaldytuve ar šaldiklyje laikoma duona praranda savo skonio savybes, o maišeliai su skylutėmis, į kuriuos ji paprastai yra pakuojama, yra pralaidūs kvapams ir gali sugerti kitų šaldytuve esančių produktų kvapus. Pašnekovas pataria duoną namuose laikyti sausai švarioje duoninėje. Norint neišmesti turimų sudžiūvusių duonos riekelių visada jas galime dar kartą panaudoti. Tuo tarpu kepyklėlės „Velžio duonelė“ direktorius klientams pataria sudžiūvusius duonos likučius panaudoti rauginimui. Taigi, norint sumažinti maisto švaistymo lygį tereikia išmonės ir šiek tiek kūrybiškumo.
Evangelijos žinia apie duoną
Evangelijose juntamas stiprus duonos kvapas. Duona užima labai svarbią vietą Evangelijose. Tačiau Jėzaus požiūris į duoną ne visada yra toks pat, kartais gali pasirodyti net prieštaringas. Dykumoje šėtono gundomas Jėzus sako, jog žmogus gyvas ne viena duona. Kalno pamoksle moko: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite. (Mt 6, 25) Bet kartu liepia melstis: kasdienės duonos duok mums šiandien. Pyksta ant minios ir jai priekaištauja: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. (Jn 6, 26) O vis dėlto Jis padaugino duoną, nors niekas Jo to ir neprašė.
Jėzus atmeta ekonominės problemos sprendimą stebuklo pagalba be vargo ir prakaito. Jėzus neketino palengvinti mūsų gyvenimo kelią stebuklais. Duona yra susijusi su veido prakaitu, o ne su stebuklais. Tačiau šios Evangelijos ištrauka byloja, kad Jėzaus žodis pasiekė krepšio dugną, kuriame gulėjo septyni kepaliukai duonos ir nenumaldoma skaičių tikrovė buvo perkeista. Tūkstančiai duonos kepaliukų buvo pašaukti į būtį Jėzaus žodžio galia. Nepaprastai ryški yra paralelė tarp Jėzaus padalytos duonos ir Jo paaukoto kūno. Jeigu duona tampa Jo Kūnu, tuomet Jo Kūnas yra maistas.
Jėzus per Paskutinę vakarienę, trokšdamas palikti mums aukščiausią dovaną, paima nuo stalo duoną - tokią pačią duoną kaip kiekviena kita, - pagamintą iš miltų ir žmogaus rankų darbo. Eucharistija, arba duona, kuri tampa Kristaus kūnu - visų žmonių maistu, konsekruoja ne tik gamtos dovanas, bet ir visą žmogaus rankų darbą, jo kančią ir jo meilę. Tas, kas maitinasi Jo Kūnu, yra įpareigotas Jo pavyzdžiu dauginti duoną alkaniems, nusivylusiems, išduotiems žmonėms. Tik veido prakaitu pelnyta ir visiems išdalyta duona yra žmogaus meilės broliams sakramentas.
Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų. (Lk 24, 30-31) Pavargę, nusivylę, apgauti žmonės, taip kaip Emauso mokiniai, keliauja šio pasaulio keliais. Iš jų pavogė Jėzų. Jie Jo neranda nei knygose, nei nežemiškose tikrovėse.
Duona ir sveikata: faktai ir mitai
Duona plačiai naudota ir medicinoje. Ja gydydavo įvairias ligas (pasiutligę, išgąstį, dusulį), žaizdas, naudodavo įvairiems užkalbėjimams, pavyzdžiui, nuo gyvatės įkandimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos akių ir odos ligos. Duona gydydavo išgąsčiu sergantį vaiką, buvo naudojama užkalbėjimai - maldos duonai, kurią turėjo sergantysis suvalgyti.
Norėdami apsisaugoti nuo žarnyno vėžio, valgykite duonos pluteles. Mokslininkai išsiaiškino, kad antioksidantas, kuris išsiskiria duonos kepimo proceso metu, saugo nuo kai kurių organizmo pakitimų, dėl kurių gali išsivystyti vėžys. Be to, šis antioksidantas būtinas žmogui kasdien. Su juoda duona galima valyti ir prausti veidą. Prieš naudodami duonos minkštimą sudrėkinkite vandeniu.
„Duona sudaro žmogaus mitybos pagrindą, o laikinų mitybos madų paisymas tik rodo žemą žmonių mitybos ir sveikatos raštingumą, - pranešime žiniasklaidai tikina Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros vedėjas R. Stukas ir vardija didžiausius mitus, kuriuos vertėtų pamiršti: - Kaltinti duoną dėl augančio svorio yra visiškai neteisinga, juk ją labai retai valgome vieną. Vartojant duonos gaminius su saiku, tai neturės jokios įtakos svorio augimui.“
Taigi, nors ir suprantama, kad net maldoje prašome kasdienės duonos, tačiau juk ne karas ir ne badas, kad ją taip sureikšmintume. Yra žmonių, kurie duonos apskritai nevalgo, nes esą alergiški gliutenui ir nuo jos tunką. Tuščios vietos nebūna, todėl prekybininkai ir duonai randa pakaitalą, žinoma, tas pakaitalas jau ne lietuviškas kepinys, o svetimas, bet užtat ne toks kaloringas. Ir nors mitybos specialistai duonos atsisakymą vadina mitybos ir sveikatos neraštingumu, kviečia mąstyti apie saiką valgant, o ne atmetimą, duonos nevalgymas jau tampa mada ir geru tonu.
Kavos ir duonos derinimas
„Paulig” surengė rūšinės kavos ir duonos derinių sesiją. Svarbūs aspektai derinant kavą ir duoną: rūgštis (kavos ir duonos rūgštis papildo viena kitą), tekstūra (svarbu atkreipti dėmesį ir į duonos tekstūrą) ir aromatai.
Žemiau pateiktoje lentelėje galima pamatyti siūlomus kavos ir duonos derinius bei jų aprašymus:
| Kava | Duona | Aprašymas |
|---|---|---|
| Kayo | Gudobelės duona | Lengvo kūno kava su persikų ir karamelės aromatais, derinama su salykliniu kepiniu ir maskarponės sūrio kremu su apelsinais. |
| Sydney | Gardėsio sėklų duona arba duona su medumi | Saldžiai aromatinga kava su medaus ir riešutų aromatais, derinama su rūgščia rugine duona. |
| Arabikos mišinys | Rugelio duona su rūgščia obuoliene ir rozmarinais | Intensyvaus skonio kava su prinokusių vaisių aromatais, derinama su rūgščia duona. |