2021 metus pasitikome Brazilijoje. Deriname darbus, savanorystę bei praturtinančias patirtis. Tik, užuot tą darę užsidarę iš namų, stengėmės pasirinkti vietas pagal situaciją, dirbome per atstumą. Dabar Brazilijoje praleidome tris mėnesius - daugiau nei per gyvenimą esu praleidęs bet kurioje kitoje Amerikos šalyje. Šioje kelionėje susidūrėme su pandemijos realybe, ieškojome lietuviško paveldo tolimuose kraštuose ir apmąstėme laisvės, baimės bei politinės galios temas, kurios atvedė mus iki prisiminimų apie sovietmečio kovas Lietuvoje.
Brazilija 2021: Darbas nuotoliu ir pandemijos realybė
2021 m. mūsų kelionės maršrutas driekėsi per San Paulą ir Rio de Žaneirą, taip pat Šiaurės Rytų Braziliją, kur teko išvysti įspūdingus senovinius miestus. Santaremas pasiūlė džiunglių magijos ir keliadienę kovą su apgaviku. Taip pat aplankėme San Paulo ir Rio apylinkes, kuriose slepiasi pamirštos lietuvių istorijos ir salos be automobilių.
Turėjome grįžti sausio 4 d., bet bilietus atšaukė. Aviakompanija siūlė skristi atgal kad ir sausio 5 d. - bet pasikeičiame įsigyjame vasario 12 d. Iš tikro, kaip dabar jau aišku, galimybių dirbti Lietuvoje „gyvai“ sausį/vasarį šiaip ar taip dėl vis tęsiamo karantino nebus, o jei jau dirbti per atstumą, tai jokio skirtumo 10 km ar 12000 km.
Brazilijos prezidentas prieštarauja karantinams. Tačiau galią juos įvesti turi gubernatoriai, merai. San Paulo gubernatorius Dorija - vienas didžiausių karantinistų, aišku, tik „laisvosios“ Brazilijos masteliais, o ne Europos. Jis, būna, čia sutrumpina darbo laiką, čia uždaro restoranus - bet tik tol, kol mato didelį pavojų, kad ligoninės nesusitvarkys: savaitgalį, savaitę, dvi, bet ne mėnesių mėnesius. San Paulas tuo metu buvo geltonojoje zonoje (viskas galėtų veikti iki 22 val.), bet Kalėdų ir Naujųjų metų „tridieniams“ Dorija visą valstiją laikinai pasiuntė į Raudonąją zoną (t.y. karantiną).
Tai buvo pirmas kartas per pandemiją, kai ne Lietuvoje atsidūriau karantine. Paskutinę „naujamečio karantino“ dieną užsukome į Kampos do Žordao, aukščiausią ir vėsiausią Brazilijos miestą. Mūsų viešbutyje kabo nuotraukos su sniegu ir data - 11/10/2001. Ech, net ir tridienis karantinas spinduliuoja tokiu depresyviu liūdesiu! Gražiomis miestelio gatvėmis gausybė žmonių vaikštinėja it po kokį uždarytą lunaparką. Galvojame parsivežti į viešbutį maisto. Randame kur atidaryta. Užsisakome. Mūsų nuostabai padavėjas taria: „Ar norite išsinešimui, ar vietoje?“. „Vietoje“ - įdomumo dėlei sakau - ką gi jie dabar darys? Kažin. Mus nulydi į kiemą, kurio nuo gatvės nesimato. Jis toks nutriušęs, tikriausiai, įprastu metu ten klientai išvis neleidžiami. Bet dabar ten pernešti lauko baldai, sėdi ir pora kitų svečių, pasislėpę tarsi kokiame JAV prohibicijos laikų „speakeasy“. Šitaip pirmą kartą nuo pat pandemijos pradžios, pačiam sau netikėtai, pažeidžiu vietines koronaviruso kontrolės priemones.
Rytojaus dieną Kampos do Žordao atgyja, tarsi virsta kitu miestu. Viskas atsidaro: pasivaikščiojome parke su nuostabiais araukarijų medžiais, lynų keltuvu pakylu viršum miesto. Ir papietavome toje pat burgerinėje - šįsyk jau prie oficialaus staliuko terasoje. Saulė patekėjo iš naujo ir dabar viskas vėl legalu! Padavėja nuoširdžiai nustemba, kad tokiu metu atvykome į Braziliją, specialiai pabėgome iš Europos, nes „ten nebeišeina įprastai dirbti ir gyventi“.
Iki tol jai atrodė tarsi aksioma, kad Brazilija su COVID tvarkosi itin blogai: ką mėgina įteigti Brazilijos opozicija. „Ką jūs, pas jus čia beveik viskas veikia, o pagal mirusiųjų procentą visos pandemijos metu neatrodote blogiau, nei Europa“ - pasakome realybę. Kiek pastebėjau, ar žmogus sakys „Pas mus blogiausia“ ar „Pas mus geriausia“ daugybėje šalių priklauso nuo žmogaus politinių pažiūrų. COVID visame pasaulyje yra naujiena ir visame pasaulyje tai, kas yra dabar, bent kažkiek blogiau nei tai, kas buvo 2019 m.
Brazilijoje fiksuojamas naujas sergamumo COVID pakilimas. Kaip ir spėjau, per šventes buvo oficialiai nukritę tik todėl, kad niekas tinkamai nevedė statistikos. Tiesa, banga ritasi per visą Braziliją netolygiai, o smarkiausiai kol kas siaučia Amazonijoje. Ten pat, kur pirmoji banga prasidėjo anksčiausiai. Daugeliui, turbūt, baigėsi imunitetas - ir tas pats lauks ir kitų valstijų. Tai atspindi ir Brazilijos prezidento reitingai: kai Braziliją tranko pandemijos bangos, prezidento populiarumas krenta, o kai virusas labiau siaučia anapus ilgų Brazilijos sienų - kyla. Nors apribojimai nunyks, viskas greitai atgims. Tik kada kur tie ribojimai nunyks - štai didžiausias klausimas!
Lietuviškojo Paveldo Beieškant Brazilijoje
Kelionės metu Brazilijoje ne tik dirbome, bet ir aktyviai ieškojome lietuviškų pėdsakų. Važiuodami link Rio, radome lietuvio V. Klimeikos garbei pavadintą gatvę Žakarei miestelyje ir Vilko autoservisą. Viską nufotografavau, užpylęs pažįstamus Brazilijos lietuvius žinutėmis aiškinuosi tų vietų istorijas. Prisikasame drauge iki gyvų istorijų. Antroje pagal dydį pasaulio katalikų bažnyčioje Aparesidoje ieškome prieš ~50 metų lietuvių pastatyto kryžiaus. Nesėkmingai. Bet lietuviško paveldo paieškos dažnai padeda atrasti šalį tokiais kampais, kuriais nesitikėtum. Be galo įdomu buvo pamatyti Aparesidos votų salę, kur padėkos Dievui išreiškiamos paliekant bet ką, kas kaip nors susiję su tuo, už ką dėkojama.
Nepaisant mano neigiamos patirties (apiplėšimo 2019 m.), grįžti į Rio visuomet gera. Šįsyk čia turime tikslų. Susitikti su klientais, o taip pat - rasti paminklą lietuviams. Štai didžiulis paminklas lietuviams Rio de Žaneire vos nebuvo nugriautas, nes, tiesiog… buvo visų pamirštas. Kai lankiausi Brazilijoje pirmus du kartus (2016 ir 2019 m.), apie paminklą lietuviams Rio de Žaneire nieko nežinojau. Nes apie jį nieko nežinojo - ar buvo pamiršę - visi tie, su kuriais kalbėjau apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Nes šiandieninė lietuvių bendruomenė yra San Paule. Bet šiemet į mano rankas pateko knyga, išleista 1976 m. lietuvių įsikūrimo Brazilijoje penkiasdešimtmečiui.
Man vertingiausios ten - to laikmečio nuotraukos ir istorijos apie vietas. „Ar jis ten yra šiandien?“ - klausinėjau San Paulo lietuvių. Niekas nežino. Nežino, kad apskritai toks buvo. Brazilai - labai sėslūs žmonės. Nuvažiuoti į kitą miestelį 20 km daugeliui jau - tolima kelionė. Tai savaip gerai: jeigu ne toks sėslumas, San Paulo Vila Zelina tikriausiai nebebūtų lietuvių rajonas, kaip nebėra Čikagos Market Parkas ar Bridžportas. Kita vertus, kai reikia ką sužinoti apie kitą miestą ar net rajoną - informacijos negausi. Laimė, Penkiasdešimtmečio knygoje nurodyta apytikslė paminklo vieta - „Catumbi kapinės“. Rio de Žaneire lietuvių bendruomenės, lietuviškos veiklos nebėra.
Laimė, mes pamažu sukūrėme savąjį „lietuviškų kontaktų“ tinklą. Per savo klientus. Lietuviško paveldo paieškos - tai mūsų savanorystė, o mūsų pagrindinis darbas - padedame užsienio lietuvių palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat atrasti informacijos Lietuvos archyvuose apie jų protėvius. Viena tokių - Miriam Loureiro iš Rio de Žaneiro, su mūsų pagalba atsikūrusi Lietuvos pilietybę. Apie paminklą lietuviams Rio ji, aišku, iš pradžių nieko nežinojo - lietuviškoje veikloje nedalyvavo, tik jos mama dar kažkiek kalba lietuviškai. Bet išgirdusi, kad toks paminklas galimai stovi jos mieste, tuoj susidomėjo, paskambino į tas kapines.
Taigi, kai pagaliau atvažiavome į Rio de Žaneirą, beliko kartu su Miriam nuvykti iki kapinių. Paminklas nustebino - gerokai didesnis, nei galvojau. Ne tiesiog antkapis, o bendras simbolinis paminklas „Visiems lietuviams, mirusiems tremtyje ar emigracijoje“, su lietuviškomis ir portugališkomis dedikacijomis, Vyčio kryžiumi, Gedimino stulpais, Aušros Vartų Marija ir daug kitos simbolikos. 1965 m. jo atidengime dalyvavo okupuotos Lietuvos konsulas Frikas Mejeris. Deja, kapinių atstovai ir išgąsdino. Pasirodo, Brazilijoje už paminklus kapinėse kasmet reikia mokėti mokestį, antraip po trijų metų paminklai nugriaunami. O skola už paminklą lietuviams - jau 5 metų. Iki 2016 m., mums pasakojo, kažkokia senutė važiuodavo lankyti paminklo, tikriausiai už jį ir mokėjo.
Rio de Žaneiro paminklas lietuviams kartu - ir viena vos dviejų visoje Lotynų Amerikoje vietų, kur lietuviai laidojasi kartu tautiniu pagrindu. Daugybė Rio lietuvių, kai mirdavo, pasilaidodavo po paminklu. Mums parodė sąrašą - paskutinis palaidojimas 2016 m. Nėra taip, kad apie paminklą niekas nieko niekada nebūtų žinojęs už Rio ribų. Kiek mums pasakojo, prieš 10 ar 20 metų čia buvo ir filmavimo grupė iš Lietuvos, iš po paminklo į Lietuvą perlaidoti rašytojo Petro Babicko palaikai. Bet tai dažna situacija su lietuvišku paveldu: kas nors atranda, aplanko, bet neįrašo į jokią duomenų bazę, tinklapį ar knygą, nepaskleidžia žinios, išvažiuoja. Ir tai suprantama: paveldas tiesiog nėra pagrindinis tų ekspedicijų tikslas.
Skolos dydis už 5 metus - apie 500 JAV dolerių, o mokestis už metus - apie 100 JAV dolerių. Net ir Brazilijoje tikrai ne tai suma, kuri keltų didelių problemų - bent jau jei visi, kam lietuvybė aktuali ir brangi, „susimestų“ (pasisiūlau prisidėti ir pats, jei prireiktų). Kur kas daugiau nerimo kelia darbas, biurokratija: ar bus kas užbaigs reikalą „iki galo“, ar nebus pamiršta ir vėl? Ir šiaip jau paminklui labai pasisekė. Jei ne pandemija, aš šiemet būčiau tyrinėjęs JAV lietuvių paveldą, o ne Brazilijos.
Sugrįžimas į 1968-uosius: Kunigo Sigito Tamkevičiaus dienoraščio fragmentai
Kol keliavome ir apmąstėme šiandienos iššūkius, persikėlėme į kitą laiką ir erdvę, kad prisimintume priespaudos ir kovos metus Lietuvoje. Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose.
Čia pateikiame fragmentus iš kunigo Sigito Tamkevičiaus dienoraščio, atspindinčius 1968 metų pradžios įvykius:
-
Sausio 1 d. Jau penktas mėnuo tarnauju Prienų parapijoje. Klebonas kun. Motiejus Pudzimskas yra daugiau administratorius, ne sielovadininkas; altaristas kun. Antanas Zakaryza - labai uolus dvasiškis, su juo surandu kalbą visais sielovados klausimais.
-
Sausio 22 d., penktadienis. Klebonui pasiūliau, kad galėčiau sekmadieniais po votyvinių mišių ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Mano dideliam džiaugsmui, klebonas sutiko. Artimiausią sekmadienį paskelbėme apie tai ir pakvietėme tėvelius atsivesti savo vaikus.
-
Sausio 28 d., sekmadienis. Po Sumos zakristija buvo pilna vaikų. Aiškinau katekizmą ir diaprojektoriumi ant sienos rodžiau katechetinio turinio paveikslus. Atrodo, kad vaikai klausėsi atidžiai. Visus juos apdalinau naujomis maldaknygėmis. Jos išleistos pogrindyje, kažkam rizikuojant laisve.
-
Sausio 30 d., antradienis. Prienų vidurinės mokyklos kompartijos sekretorė Tamašauskienė mokytojų susirinkime kalbėjo, kad Prienų vikaras bažnyčioje moko vaikus ir todėl reikia rašyti skundą į Vilnių. Neatsiginu abejonių, ar teisingai elgiuosi atvirai mokydamas vaikus. Koks gali būti dialogas, kai siekiama ne tiesos, o religijos sunaikinimo, kur visos priemonės - klasta, šmeižtai, prievarta - yra pateisinamos!
-
Sausio 31 d., trečiadienis. Išsikvietė Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvoje Justas Rugienis, buvęs Kėdainių m. NKVD viršininkas, ir barė, kad aš blogai sakau pamokslus ir juose kalbu prieš valdžią. Išleisdamas pareiškė, jog man bus uždrausta sakyti pamokslus.
-
Vasario 1 d., ketvirtadienis. Paskambino kurijos kancleris ir paprašė mane atvykti pas vyskupą. Vyskupas Juozapas Labukas-Matulaitis aiškino, kad nereikia užkabinti tų temų, kurios nepatinka valdžiai, ir pranešė, kad man yra uždrausta sakyti pamokslus Prienų bažnyčioje. Atsakiau, kad tokio įgaliotinio draudimo aš neklausysiu. Tuomet susinervinęs vyskupas sakė, kad ne įgaliotinis, bet jis, vyskupas, draudžiąs man sakyti pamokslus. Jis garsiai pasakė: „O aš nelaiminsiu! Antrą kartą į Sibirą važiuoti nenoriu!“
-
Vasario 11 d., sekmadienis. Kadangi vaikai nesutilpo zakristijoje, pradėjau juos mokyti pačioje bažnyčioje. Dešinė bažnyčios nava pilna vaikų. Pamažu atsiranda vis daugiau tvirtumo. Pasiryžau, nepaisydamas galimų pasekmių, vaikus katechizuoti. Jie yra Lietuvos ateitis, dėl jų verta rizikuoti, o jei reikės - ir pakentėti. Dieve, esu pasiryžęs prisiimti bet kokią dalią. Ramina mintis, kad Jėzus padės ištverti bet kokius išbandymus. Veikla be aukos yra nulinė. Iš mūsų rankų išslysta žmonės, mes netenkame įtakos jaunimui ir vaikams. Dieve, tik vieno bijau, kad visų darbų ir pasiryžimo nesugadintų puikybė.
-
Kovo 2 d., šeštadienis. Pamąsčiau, kad jau pakankamai tylėta ir reikia pradėti ką nors veikti. Pasitariau su parapijos komiteto pirmininku Antanu Loda, ar nesutiktų važiuoti pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį ir papasakoti, kad, uždraudus kunigėliui sakyti pamokslus, parapijoje kilęs didelis pasipiktinimas.
-
Kovo 6 d., trečiadienis. Išvažiavome į Vilnių anksti ir prieš 9 val. jau buvome prie įgaliotinio įstaigos durų. Vyrai žengė į vidų, o aš vaikščiojau lauke ir kalbėjau rožinį už Lietuvos ir Bažnyčios ateitį.
-
Kovo 12 d., antradienis. Matydamas, kad įgaliotinis Rugienis nereaguoja, nutariau vykti į Religijų reikalų tarybą Maskvoje. Pasiruošiau rusų kalba reikiamą pareiškimą. Po pietų atėjau į Religijų reikalų tarybą. Priėmė jos vyr. inspektorius Rumiancevas. Papasakojau apie savo skriaudas, kad Lietuvos įgaliotinis Rugienis mane neteisingai apkaltino priešiškumu tarybų valdžiai. Priminiau jam, kad įgaliotinis Rugienis ir kitose srityse kišasi į Bažnyčios reikalus. Vis dėlto Rumiancevas patarė grįžus iš Maskvos užsukti pas įgaliotinį.
Šiuose užrašuose kunigas stengėsi parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašė dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjo. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai.
1968 m. Sausio-Kovo mėnesių įvykiai kun. S. Tamkevičiaus dienoraštyje
| Data | Įvykis |
|---|---|
| Sausio 1 d. | Penktas mėnuo tarnystės Prienų parapijoje. Klebonas kun. Motiejus Pudzimskas, altaristas kun. Antanas Zakaryza. |
| Sausio 22 d. | Kunigas pasiūlo ruošti vaikus Pirmajai Komunijai sekmadieniais, klebonas sutinka. |
| Sausio 28 d. | Zakristija pilna vaikų, mokomas katekizmas, dalinamos pogrindyje išleistos maldaknygės. |
| Sausio 30 d. | Prienų vidurinės mokyklos kompartijos sekretorė Tamašauskienė ragina rašyti skundą į Vilnių. |
| Sausio 31 d. | Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis bara už pamokslus prieš valdžią ir grasina uždrausti sakyti pamokslus. |
| Vasario 1 d. | Vyskupas Juozapas Labukas-Matulaitis praneša apie draudimą sakyti pamokslus Prienų bažnyčioje. |
| Vasario 11 d. | Vaikai mokomi katekizmo bažnyčioje, kunigas ryžtasi katechizuoti vaikus, nepaisydamas pasekmių. |
| Kovo 2 d. | Nuspręsta kreiptis į įgaliotinį Rugienį per parapijos komiteto pirmininką Antaną Lodą, kad išreikštų parapijos pasipiktinimą. |
| Kovo 6 d. | Parapijos komiteto atstovai nuvyksta pas įgaliotinio referentą, nes Rugienis išvykęs. |
| Kovo 12 d. | Kunigas vyksta į Maskvą pas Religijų reikalų tarybą, susitinka su vyr. inspektoriumi Rumiancevu, aiškina apie kišimąsi į Bažnyčios reikalus. |
Ap(si)mąstymai: Laisvė, Baimė ir Politinė Galia
Kelionės ir istorijos kontekste neišvengiamai kyla apmąstymai apie laisvę, baimę ir politinę galią. Lietuvių liaudies kalendoriuje šitas mėnuo ir kitaip, beje, žaismingai, vadintas. Buvo jis ir ragas, ir pūstis, ir barsukinis, ir meškinis, ir žiemavertis. Naujausioji Lietuvos istorija įrašė į jį skaičių „13“, ir ne vienas etnofilosofas sausį gal savaip pavadintų. Iš tikrųjų, galėtume vadinti jį Tryliktuoju, Kovų už Nepriklausomybę lūžio, Laisvės, Gynėjų arba Aukos mėnesiu. Bent jau Gynėjų dieną sausyje tikrai turime. Toje kruvinoje, dažnai tik raudomis dėl žuvusių ir sužeistųjų įsimintoje, Sausio 13-osios naktyje stengtasi išgyventi, ir dievų padėta: prasiveržė individualios ir tautos gyvenimo jėgos, kurių dabar dažnai pasigendame - jų mums trūksta.
Dabar pagalvojau, gal verta aptarti, ar jautėmės saugūs aną Sausio naktį? Juk tikrai nesijautėme tokie. Nesvarbu, kur ją leidome, visur tvyrojo grėsmė, visur - ir prie Parlamento, ir prie TV bokšto ar pastato Konarskio gatvėje, ir gatvėse, ir namuose į paširdžius kando baimė. O ji, kaip aiškina psichologai, yra bent trijų rūšių: ir įgimta, ir įgyta (socialinė) ir egzistencinė - asmeniškai vertybinė. Ir kiekviena jų gali būti konstruktyvi (jėgas mobilizuojanti), dekonstruktyvi (didinanti baimę) ir išsprūstanti iš sąmonės kontrolės („laimingi“, baimės ribų nežinantys, bebaimiai).
Šiandien matome, kad panašūs ginkluotos galios - teroro - išpuoliai, deja, kai kam keliantys asociacijų tik su psichopatų elgsena, nutinka ir kitur - Egipte, JAV, Anglijoje, Malyje. „Islamo valstybės“ pranešimuose apie galimų žudynių geografiją jau įvardyta ir Lietuva. Kruvina kaip visos žmonijos, taip ir Lietuvos istorija. Mūsų laikų karai, švelniau išsireiškiant - skurdo ir prabangos tarpekliai, juodojo aukso karštligės, tautų migracija ir kitoks terorizmas - keičia valstybių ir tautų, tarpvalstybinių susivienijimų ir politinio saugumo garantų ribas. Jos, ribos, labai suplonėjo, kartais ir kai kur beveik nematomos. Žemėlapiuose jos vis dar nubrėžtos, bet jau nedaug tereiškia. Vakarietiškų tradicinių vertybių piramidė trupa, griūva, netgi apvirsta. Gal neprapuolė, bet prie jos neliko sargybos.
Kartais manęs klausia, kaip aš suderinu savo gyvenimo būdą su socialiniais kontaktais Lietuvoje. Daug bendrauju per internetą. Nebuvo problemų iki 2020 metų. Dabar vos pasiūlydavome kokią idėją kam nors, po dviejų savaičių ta idėja jau būdavo pasenusi (karantinai, uždarytos sienos ir pan.). Lietuvoje dabar regiu „krabų“ mentalitetą. Štai pabandė katalikai atnaujinti mišias - tuoj pat juos užpliekė netikintieji (ar bent jau mišių nelankantys). Panašiai netikintieji į „antrąją religiją“ kadaise pliekė „Žalgirį“ už žiūrovus varžybose (kad ir labai ribotą jų skaičių). Panašiai keliauti nemėgstantieji pliekia keliautojus. Ir nesvarbu, kad pustuštėse Lietuvos bažnyčiose nesunku palaikyti atstumus, kad katalikų bažnyčiose Lietuvoje nebuvo ligos klasterių.
Vis dar esama didelių / mažų valstybių geopolitinio galių žemėlapio. Jis nesutampa su magnetinių Žemės linijų lauko vaizdu. Visų pirma, jis keičiasi. Antra, jis potencialus, o ne absoliutus. Absoliutaus („metafizinio“) imperinio blogio, pavyzdžiui, bolševizmo ar nacizmo, laikas, laimei, istoriškai ribotas. , o „mažosios“ valstybės ne visada pasmerktos dingti (irgi laimė) milžinių nasruose. Ir ne vien žemės (gamtos) gelmių ar demografiniai turtai, bet ir tautos gebėjimas dirbti ir sąžiningai - dorai - uždirbti (turėti pakankamai pelno), sustiprina net pačios mažiausios valstybės politines galias. Platonas, Aristotelis, Makiavelis, Ruso ar Kantas svajojo apie valstybių junginį, kuris apsaugotų visus nuo karo, tai bando įgyvendinti šiandieniai politiniai valstybių aljansai.
Šiandien didžiosios valstybės po jų susidūrimų su teroru prisiekia keršyti. JAV tokią priesaiką priėmė, ištikus jas 2001 m. Rugsėjo 11-ajai, Prancūzija - po 2015 m. Lapkričio 13-osios, Rusija - po 2015-jų Spalio 15 ir 24-osios. Jos telkiasi kitų valstybių pagalbą, formuoja koalicijas, duoda įsakymus ginkluotosioms pajėgoms. 1991 metų Sausio 13-oji Lietuvos valstybę užklupo nesukaupusią potencialių galios resursų. Per laidotuves prie žuvusiųjų karstų negirdėjau priesaikos valstybės vardu atkeršyti, nubausti kaltuosius. Vyravo sielvartas, gyvenimo tragedijos sukeltas katarsis - aiškiau, skaidriau buvo matyti, kas vyksta, kokia yra valstybės dabarties drama: nesutvirtėjusi valstybė, iš esmės neatsikračiusi okupacinių SSSR galios būdų, šaukiasi viso pasaulio pagalbos. Nugalėtojų sindromas daug kartų galingesnis už LDK tapatybę praradusią, jau modernią tapatybę tebeformuojančią Lietuvos Respubliką.