Metafora „tuščių pietų likutis“ puikiai apibūdina skaudžią Lietuvos istorijos dalį - sovietinės okupacijos palikimą. Tai yra ženklas to, kas liko po melagingų pažadų, destrukcijos ir vergovės, kuomet pažadėta „demokratizacija“ ir „gerovė“ virto turto naikinimu, moraliniu teroru ir visapusiška kontrole. Netolima praeitis, ypač 1940-ieji metai, atskleidžia, kaip bolševikinis režimas, prisidengdamas „sudemokratinimais“, sistemingai naikino nepriklausomos Lietuvos pagrindus.
Šiame kontekste „tuščių pietų likutis“ simbolizuoja ne tik fizinę destrukciją, bet ir dvasinę tuštumą, kurią sukėlė sistemos biurokratiškumas, išpūsta administracija ir visuotinis vegetavimas, paversdami darbininką bolševikinėje pramonėje vergu pilna to žodžio prasme.
Lietuvos Šaulių Sąjungos reikšmė ir tikslinė likvidacija
Lietuvos Šaulių Sąjungos praeitis yra labai turininga ir įvairi. Šiai sąjungai pradžią davė lietuvių partizanų veikla Lietuvoje 1918-1919 metais. Iš partizanų judėjimo 1919 metais gimė nauja organizacija - Šaulių Sąjunga. Šaulio vardas oficiališkai pirmą kartą pasirodė viešumoje 1919 m. Jos pagrindą sudarė pirmasis Kauno šaulių būrys. Daugybė vardų yra surištų su šaulių veikimo pradžia ir Lietuvos nepriklausomybės atgimimu.
Sąjungos tikslas, atsispindintis jos šūkyje „Nepriklausomai Lietuvai!“ (Lietuvos Šaulių Sąjungos statuto 4 str.) ir „Lietuvos stiprybei ir gerovei“ (Lietuvos Šaulių Sąjungos statuto 2 str.), buvo nepakenčiamas bolševikams. Tokia savanorių organizacija bolševikams negalėjo patikti, nes ji įkūnijo lietuvių patriotizmą ir pasipriešinimą okupacijai. Todėl atskiri šauliai ir visa jų organizacija buvo greitai apšmeižti ir pavadinti „fašistine arba reakcine lietuvių karine organizacija“, o jų nariai - „prispaudėjais, reakcionieriais ir liaudies priešais“, arba netgi „slaptosios politinės policijos agentais“.
Okupacijos pradžia ir Sąjungos likvidavimo procesas
Atėjo nelemtoji 1940 m. birželio 15 diena, kuomet Maskva primetė Lietuvai raudonosios rusų armijos įgulas Lietuvos teritorijoje. Plk. Pr. Saladžius savo įsakyme Nr. ..... Neramiu laiku pradedame Naujuosius Metus. galėtume tesėti. Apie artėjančią likvidaciją niekas nežinojo: nei Šaulių Sąjungos vadas, nei kiti. Gandų buvo daug, tačiau tarnybinių informacijų nei iš vyriausybės, nei iš kariuomenės vadovybės - jokių.
Sąjungos likvidavimas buvo vykdomas skubotai, pradžioje dangstantis įvairiausiais „sudemokratinimais“. Buvo reikalaujama, kad „Turi būti sudemokratinama Šaulių Sąjunga“. Birželio 16 d. Sovietų Sąjungos atstovas N. G. Pozdniakovas, kartu su G. Kobočevu, ultimatyviai pareikalavo, kad būtų nuginkluoti visi šauliai ir pradėtas Šaulių Sąjungos likvidavimas, o tai, anot jų, įvykdysią Raudonosios Armijos daliniai.
Šaulių Sąjungos vadas plk. Pr. Saladžius ir Sąjungos tarybos pirmininko pavaduotojas adv. R. Skipitis bandė susitikti su naujosios vyriausybės atstovais, tačiau susitikimas su J. Paleckiu buvo daugiau negu šaltas - jis neatsakęs ir net nepadėkojęs. Plk. Pr. Saladžius norėjo užeiti pas krašto apsaugos ministerį gen. Vitkauską dėl savo likimo, tačiau nebuvo priimtas. Netrukus jis buvo atleistas iš užimamų pareigų ir iš kariuomenės į atsargą.
Net bandymai parengti naują Šaulių Sąjungos statuto projektą, siekiant išsaugoti organizaciją, baigėsi nesėkme, nes jokio nutarimo tuo reikalu nebuvo padaryta. Liepos vidury bolševikų saugumas jau pradėjo ieškoti plk. Pr. Saladžiaus Kaune, o vėliau visų šaulių rinktinių vadų buvo imtasi rotacijos, perkeliant juos į Kariuomenės Štabą. Tai buvo dalis sisteminio organizacijos ardymo.
Lietuvos okupacija ir aneksija 1940 metais
Bolševikų valdymo metodai ir „liaudies priešo“ koncepcija
Sovietinė okupacija pasižymėjo sistemingu teroru ir propagandos aparatu. Asmenys buvo persekiojami „liaudies priešo“ vardu ištisus metus. Apie NKVD tardymo metodus pasakojama daug kraupių detalių, atskleidžiančių, kokiu būdu enkavedistai tardydami žmones kankino. Karininkai buvo nubausti pačiomis sunkiausiomis bausmėmis.
Turto naikinimas ir grobimas buvo įprasta praktika. Pavyzdžiui, lietuvius tremiant, nors instrukcijos leido pasiimti tam tikrą turtą, tremiamųjų turtas buvo grobiamas. Raudonarmiečiai atiminėjo medžioklinius šautuvus. Taip pat buvo siekiama, kad Lietuvoje vieni kitus šnipinėtų ir išdavinėtų, o vieno asmens kaltė turėjo būti primetama visai šeimai. Šiam siekimui įvykdyti padėjo ir oficialūs įsakymai bei įstatymai.
Ekonominė ir informacinė kontrolė
Bolševikų ranka palietė ir Lietuvos pramonę, sukeldama vegetavimą, administracijos subiurokratinimą ir jos išpūtimą. Darbininkas bolševikinėje pramonėje buvo paverstas vergu pilna to žodžio prasme. Skaičiai apie pramonės veiklą, pavyzdžiui, apie patrankas ar parako kiekius, buvo labai netikslūs ir tolimi tikrenybei, skirti dezinformacijai ir propagandai.
Spauda ir radijas buvo naudojami informacinei kontrolei. Tikrąją būtį slėpė, o „gaunamos žinios jau būna pasenusios“. Buvo siekiama, kad radijas krašte kuo plačiausiai paplistų, nors dėl kitų priežasčių tai ne visada buvo įmanoma įgyvendinti.
„Tuščių pietų likučio“ palikimas
Visa tai, kas vyko okupacijos metais, atspindi „tuščių pietų likučio“ esmę. Nors buvo kalbama apie „pažangiosios kaimo jaunuomenės organizacijas“ ir „demokratizavimą“, realybė buvo visiškai priešinga. Lietuviai patriotai jautė besiartinantį pavojų, tačiau valstybė buvo priversta priimti svetimus reikalavimus, vedančius į nepriklausomybės praradimą ir niokojimą.
Paliktas likutis - tai sugriautos institucijos, išniekinta ekonomika, sunaikinti likimai ir nuolatinė baimės bei nepasitikėjimo atmosfera. Tai - istorinė pamoka apie tai, kaip tušti pažadai gali paslėpti giliausią destrukciją ir palikti tik skurdų ir skaudų likutį.