Utenos rajonas pasižymi išskirtiniu kraštovaizdžiu, kuriam būdingas kalvotas reljefas, moreninės aukštumos ir įvairūs geologiniai dariniai. Šiame straipsnyje aptariamas Utenos rajono aukštis virš jūros lygio, reljefo formavimosi ypatumai, geologinė sandara ir procesai, nulėmę dabartinį kraštovaizdį. Apžvelgiamos svarbiausios Utenos rajono reljefo formos, jų susidarymo istorija ir įtaka krašto gamtai bei žmogaus veiklai.
Utenos Rajono Geografinė Padėtis ir Aukštumos
Utenos raj. yra rytinėje Aukštaičių aukštumų dalyje, kuri dažnai vadinama Sėlių aukštuma. Šis didysis aukštumų lankas susidarė prieš 22-13 tūkst. (22-18 tūkst. metų) ir Baltijos (16-13 tūkst. metų). Kraštas aukštai iškilęs šiaurės rytų Lietuvoje. Tos aukštumos yra su stačiais ir iškiliais šlaitais. Sėlių aukštumos dalyje stūkso stambus Rubikių moreninis masyvas. Visoje Sėlių aukštumoje moreninių aukštumų kraštovaizdžiui būdingas vaizdingiausias landšaftas ir aukščiausios kalvos. Utenos raj. bei Rubikių-Molėtų moreninės aukštumos taip pat išsiskiria kalvų ir jas skiriančių dubumų gausa.
Reikšmingiausi Moreniniai Masyvai ir Kalvų Aukščiai
Moreninės kalvos visada atkreipdavo žmonių dėmesį, ant jų ruošiamos šventės, deginami Joninių laužai. Yra prie Klykių ir prie Žiezdrių, Papirčių laukuose. Žiezdrių piliakalnio aukštis siekia 247,0 m aukščiau jūros lygio, Memiakalnis - 239,2 m. Aukščiausios Utenos rajono kalvos yra netoli Nevaišių, kur viena kalva siekia 284,8 m, o Nevaišių kalnas - 289,9 m virš jūros lygio. Pratkūnų moreninis masyvas turi 240 m viršukalvę netoli Pratkūnų. Šiauresnė moreninių masyvų eilė yra žemesnė. Suplokštėjęs moreninis masyvas yra Šimonių apylinkėse. Į šiaurę nuo Šimonių jis tesiekia vos 137 m viršum jūros lygio. Kai kurių kalvų aukštis siekia tik 166 m viršum jūros lygio. Prie Pladiškių iškyla 177 ir 184 m viršum jūros lygio moreniniai masyvai. Antrąją moreninių masyvų eilę prof. Česlovas Kudaba, kuris darinius reljefas tyrinėjo 1970 m., vadino Antaliepties vardu.
| Kalva / Masyvas | Aukštis virš jūros lygio (m) |
|---|---|
| Nevaišių kalnas | 289,9 |
| (Nenurodytas kalnas prie Nevaišių) | 284,8 |
| Zvoncų kaimo apylinkių plokščiakalvės | 280,0 |
| Žiezdrių piliakalnis | 247,0 |
| Pratkūnų moreninis masyvas | 240,0 |
| Memiakalnis | 239,2 |
| Prie Pladiškių (aukštesnis) | 184,0 |
| Prie Pladiškių (žemesnis) | 177,0 |
| Kai kurios moreninės kalvos | 166,0 |
| Moreninis masyvas į šiaurę nuo Šimonių | 137,0 |
Plokščiakalvės - Unikalus Kraštovaizdžio Elementas
Lietuvoje retos kalvos - plokščiakalvės, kurios suteikia ramybės įspūdį ir viršūnėmis yra išskirtinės. Jų sandara, kurios geologinės sandaros ir reljefo ypatumus tyrinėjo dr. J. Satkūnas, išlieka paslaptimi ir savotiška sandara. Plokščiakalvės pasižymi izometriška forma ir molio danga. Didžiausios yra Bernotiškio ir Sudalaukio plokščiakalvės. Šlaitai statūs, jų polinkio kampai net 300, o paminėtų kalvų aukštis siekia 18-25 m ir užima 0,6-0,8 km² plotą. Šios kalvos Utenos raj. iškyla 280 m viršum jūros lygio Zvoncų kaimo apylinkėse. Jų sandarą sudaro rudo moreninio riedulingo molio sluoksnis, nugulęs iš ledyninio (glečerio) ledo. Molių sluoksnis atsirado molio dalelėms sėdant užšalusiame ežerėlyje po ledu. Tokios kalvos susidarė ten, kur pasitvenkę tirpsmo vandenys nusėdo ledyno ežerėliuose, limnoglacialiniuose baseinėliuose. Viršuje jos perdengtos sluoksniuotų (juostuotų) molių danga, kuri yra savotiška kalvos kepurė. Poledyninio ežero gylis siekė 25-30 m. Jos yra taip vadinamos keiminės kalvos arba plato (prancūziškas terminas). Utenos raj. plokščiakalvės suteikia aplinkai nepakartojamą grožį, o plačialapiai medžiai - ąžuolai, uosiai, klevai, liepos ir kt. - puošia jų apylinkes.
Utenos Rajono Geologinė Praeitis: Nuo Devono iki Ledynmečių
Utenos rajonas mena ilgą geologinę praeitį, pradedant devono periodu ir baigiant sudėtingais ledynmečių bei tarpledynmečių procesais, kurie suformavo dabartinį kraštovaizdį.
Devono Periodo Įtaka
Prieš 400-380 mln. metų, devono periode, čia buvo seklių ežerų bei jūros įlankų kraštas, o viršutiniame devone čia tyvuliavo gilesnė jūra. Šventosios upės intakų atodangose atsidengia devono sluoksniai, susikloję prieš 380 mln. metų. Tuo metu čia egzistavo kontinentinis režimas, upių ir upelių, kurie suklojo daug smėlių. Nors šio laikotarpio uolienų šiame krašte neišliko, tačiau devono Upninkų svitą sudaro srautų deltos, o Šventosios svitą - aleuritų bei molių tarpsluoksniais. Šie gargždingi nuogulų kompleksai yra vandeningi, o požeminiai vandenys siekia net 150-170 m gylį devono uolienose. Šventosios upė įsirėžusi į vidurinio devono Upninkų svitos smėlingas nuosėdas. Jos slėnis viršija 100 m, o šitą palaidotą slėnį tiksliai pakartoja dabartinė Šventoji.
Ledynmečių Pėdsakai
Utenos rajono reljefą formavo ledynmečio Baltijos stadijos ledynas, kuris buvo išslėgtas į protarpą iš substrato. Vėliausia vidutinio mastelio (1:200.000) geologinė nuotrauka ir prieš 15 metų atlikta (1:50.000) grupinė geologinė nuotrauka atskleidžia sudėtingą regiono geologinę istoriją. Ledynai, užkloję Lietuvą, ardė poledyninį paviršių. Utenos apylinkėse jų tirpsmo vandenys išplovė uolienas. Ledyninių vandenų baseino būta Utenos duburyje, kuris buvo nuskalautas (abraduotas) ledyno tirpsmo vandenų. Utenos raj. reljefe pastebimos visų apledėjimų, pasiekusių Lietuvą, nuogulos. Jos pastebimos pagal suklotus moreninius sluoksnius, kuriuos sudaro rieduliai ir luistai, priemoliai ir priesmėliai, rečiau - moliai. Utenos raj. nuogulų storis priskaičiuojama iki kelių šimtų metrų, nors kai kur jis retai pasiekia 10 m. Dabar karjerų šlaituose dažniau pasitaiko ledo luistų. Ledynų tirpsmo vandenys suformavo terasas su smėlio dangomis. Morena, perdengta molių, susiklojusių protarpoje stovinčiame vandenyje, taip pat liudija apie ledynmečio procesus. Grūdos stadijos ledyno padermė buvo moreninis riedulingas priemolis, kuris suformavo didžiausias akmenų sangrūdas. Nuskalautas ir aplygintas patvenktų ledyno tirpsmo vandenų duburys taip pat liudija apie ledynmečio procesus. Raj. Pietų Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fazių atsitraukiančio ledyno padermės.
Tarpledynmečių Flora ir Nuosėdos
Tarpledynmečio metu, kaip nustatė habil. dr., ne vieną kartą keitėsi miškų sudėtis ir sporos. Iš pradžių dominavo beržų ir pušų miškai, vėliau juos pakeitė pušynai su alksniais. Klimatui keičiantis, plačialapiai medžiai, tokie kaip ąžuolai, uosiai, klevai, liepos, guobos ir kt., pamažu pradėjo trauktis. Jų vietą užėmė eglės. Miškų sudėtis sumenkėjo, bet po trumpo laiko iš naujo pakartotinai suvešėjo. Pragręžtuose Trumpaliuose, Šiekštyje, Sudeikiuose, Gaigaliuose ir kitur buvo aptiktos šio tarpledynmečio geriausiai išlikusių nuosėdų pjūvis. Rasta humusingų smėlių, molių, dumblų ir gitijos, kurią sudaro augalų liekanų, gyvių ekskrementų ir mineralinės medžiagos priemaišos. Tarpledynmečio nuosėdose randama senesnės floros reliktų. Raj. tarpledynmetis, kuris vadinamas Snaigupėlės vardu, susiklostė tarp viduriniojo pleistoceno Žemaitijos ir Medininkų apledėjimų bei viršutinio pleistoceno Nemuno ledynmečio Grūdos stadijos ledynų. Šios nuosėdos ištirtos Šiekštelio gręžinyje ir gręžinyje Nr. 3. Visi šie procesai formavo Utenos kraštovaizdį dar ankstyvajame pleistocene. Dabartinė Šventoji įrėžusi savo slėnį į subliaukusias ir nusėdusias ledynines sąnašas.
Šiuolaikiniai Geomorfologiniai Procesai
Utenos rajono reljefo įvairovę ir geologinę sandarą lemia ne tik praeities, bet ir dabartiniai geomorfologiniai procesai.
Denudacija ir Erozija
Fizikinė denudacija atlieka paviršiaus fizikinę mechaninę denudaciją, kuri nulygina nelygumus didesniuose plotuose ir sukelia ardymą. Stipriai kalvotame moreniniame reljefe, ruožuose, kampiniuose moreniniuose masyvuose, dirvožemis neišsilaiko, nuplaunamas nuo viršaus šlaitais žemyn. Šalia fizikinės mechaninės denudacijos vyko ir cheminė denudacija, kurią lemia nugeležinimo procesai. Denudacijos procesai pasireiškė ir dabar vyksta stačiuose šlaituose. Šlaitų denudaciją sąlygoja žemės traukos ir svorio jėgos. Utenos raj. raguvose bei griovose per pastaruosius metus paviršiniai kritulių vandenys išvagojo griovų ir raguvų tinklą. Arti griūvančių šlaitų gravitaciniams procesams susidaro atodangos, kurios atidengia sluoksnius iš viršūnės iki pat jų papėdžių. Šiuos procesus skatina šlaitų statumas. Dabar prie tų procesų ženkliai dar prisideda žmogus, ypač karjerų šlaituose.
Karstiniai ir Sufoziniai Procesai
Krašto neaplenkia ir stichiniai katastrofiniai gamtos reiškiniai, nors jie pasikartoja ir nepasiekia pavojingos galios. Dėl karstinio proceso - uolienų požeminio ištirpimo - paplitimo plotuose pasitaiko sufozinių procesų, t. y. mechaninio išplovimo požemio vandenimis. Tai sukelia požeminių ertmių atsiradimą.
Solifliukcija ir Šalčio Poveikis
Defliukcija - tai procesas, kai birios, kartais su smulkiagrūdės nuotrupinės medžiagos linzėmis nuoplaukos nutįsę išilgai šlaito. Jį nulemia trys išvardinti faktoriai: nuogulų masė nežymiai nusileidžia šlaitu žemyn. Tai yra solifliukcinis grunto tekėjimas. Pavasarį, surinkus akmenis, po eilinės žiemos vėl atsiranda naujų akmenų, sukeldami įspūdį, kad akmenų priaugo iš dirvos. Rudenį po akmenimis susikaupia vandens. Šaltis išplečia tūrį, o ledo kristalų viršuje gulėjo gargždo akmenukai ir juos išbarstė. Vėliau išsiaiškinta, kad tai šalčio išdaigos. Nenustebkite susidūrę su panašiu reiškiniu dabar.
Dirvožemis, Augmenija ir Gamtos Ištekliai
Dėl molio ir aleurito dirvos turi ypatingą sudėtį. Utenos rajono dirvožemio profilyje daug kur slūgso apie 140 cm gylyje nuo žemės paviršiaus. Tai lemia dirvų cheminę reakciją ir derlingumą. Tą laikotarpį susiklostė nuogulos, kurių storis retai pasiekia 10 m, o laikotarpio klimatas ir augmenija šiek tiek keitėsi. Moreninėse aukštumose vyrauja plačialapiai medžiai - ąžuolai, uosiai, klevai, liepos ir kt. Taip pat yra ir spygliuočių miškų.
Utenos raj. yra žymių naudingųjų iškasenų telkinių. Nuo seno žinomi keli smėlio telkiniai į pietvakarius nuo Utenos, pavyzdžiui, Gedimino telkinys yra 1,1 km į pietvakarius nuo Utenos. Utenos raj. taip pat yra Šarakalnio, Vindeikių ir kiti molio telkiniai, tinkami plytų gamybai. Karbonatinės žaliavos, tokios kaip Kavinės, Šnieriškių, Vozgėlių, Stapšėnų telkiniai, tinka dirvų kalkinimui. Didelės riedulynų sankaupos yra Bernotiškio ir Sudalaukio plokščiakalvėse, o Tauragnų, Pakalnių ir kitų vietovių kalvose stūkso riedulynas, kurio riedulius teko tyrinėti dar mokantis Vilniaus universitete. Tokios statybos dabar yra nelyginant muziejinės kolekcijos. Deja, dauguma riedulių telkinių buvo stipriai išrinkti, atliekant laukų melioravimo darbus, todėl beliko tik pavienės sankaupos. Moreniniuose masyvuose yra didžiausios akmenų sangrūdos. Smėliais užpiltas Ažvinčių girios duburys taip pat mena senus geologinius procesus.
Požeminiai vandens horizontai vaidina svarbų vaidmenį. Gargždingi nuogulų kompleksai yra vandeningi, o požeminiai vandenys maitina daugybę upių ir paukščių rūšių. Vandeningi horizontai, kurie dažniausia smėlingi, aptinkami tarpmoreniniuose horizontuose ir devono Upninkų-Šventosios smėlingame komplekse. Proterozojaus hidrogeologiniai aukštai yra susiję su vandens ištekliais. Tikslesnės geologinės ekspertizės padeda geriau suprasti šiuos vandens horizontus.
Utenos Rajono Išskirtiniai Vandens Telkiniai
Tauragno Ežeras
Tauragnų seniūnija yra Utenos rajono rytinėje dalyje. Dalis seniūnijos priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Seniūnijos plotas 216 km². Tauragnų herbas - sidabriniame skydo lauke ant žalios skydo papėdės (piliakalnio) juodas tauras su raudonais ragais. 2001 m. gegužės 21 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1362. Pirmąsyk rašytiniuose šaltiniuose Tauragnai paminėti 1255 m. Oficialiuose Lietuvos dokumentuose jie įrašyti 1387 m. vasario 16 d. Nuo XVII a. pabaigos Tauragnai vadinami miesteliu, jau 1767 m. turėjusiu turgų ir prekymečių privilegiją. Didžiausia Lietuvos ežerų gelmė - 60,5 m - Tauragno ežere buvo išmatuota dar XX a. pirmoje pusėje. 2007 metais atliktais batimetriniais tyrimais nustatyta didesnė Tauragno ežero gelmė, negu išmatuotoji 1933 metais.
Nemeikščių Tvenkinys
Nemeikščių tvenkinys - tvenkinys Utenos rajone, 3,5 km į pietryčius nuo Utenos. Susidaręs patvenkus Krašuonos upelį (Šventosios baseinas) 6,9 km nuo jo žiočių. Tvenkinio ilgis iš pietryčių į šiaurės vakarus 2,3 km, plotis iki 0,9 km. Altitudė 127 m. Tvenkinys įrengtas 1982 m., užtvankos debitas 18,5 m³/s, keteros ilgis 640 m, plotis 8 m, aukštis virš jūros lygio 129,2 m.