Užgavėnės - viena iš ryškiausių ir smagiausių lietuvių kalendorinių švenčių, žyminčių žiemos pabaigą ir pavasario pradžią. Užgavėnės - žiemos šventė, kurios paskirtis išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Ši šventė, turinti gilias šaknis pagonybės laikais, yra kupina įvairių tradicijų, papročių, žaidimų ir, žinoma, gardžių blynų.
Užgavėnių esmė ir ištakos
Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų - nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Šventė pastovios datos neturi, ji priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl kaip ir Velykos yra vis kitu laiku. Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, todėl kasmet šventės data kinta ir gali būti švenčiama laikotarpiu nuo vasario 3 d. iki kovo 9 dienos. Tai kilnojama, visada antradienį švenčiama šventė (47-tą dieną prieš Velykas).
Pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių ‘gavėti’ (silpti) bei ‘gautis’ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Pavadinimas „Užgavėnės“ kilęs nuo žodžio „gavėnia“, kuris savo ruožtu siejamas su žodžiais „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Seniau Užgavėnės buvo dar vadinamos Ragučio švente. Dažnai sakoma, kad Užgavėnės yra pirmoji pavasario šventė, tačiau visiškai teisinga ją priskirti ir prie žiemos švenčių, kadangi Užgavėnės turi labai panašią šventimo tradiciją, kaip ir žiemos šventės: nuo pat Kūčių iki Trijų Karalių.
Agrarinėje kultūroje gyvenančiam žmogui tai neapsakomai svarbu. Tam tikra prasme būtent šiuo metu prasideda naujieji metai. Ruošiamasi naujam derliaus auginimo sezonui. „Neabejotinai ši šventė yra virsmo taškas, kai gamta pastebimai išvirsta iš žiemos į pavasarį. Agrarinėje kultūroje gyvenančiam žmogui tai neapsakomai svarbu. Tam tikra prasme būtent šiuo metu prasideda naujieji metai. Ruošiamasi naujam derliaus auginimo sezonui. Taigi, turbūt nesuklysime pasakydami, kad šventė sena kaip gyvenimas.“
Persirengėliai ir Užgavėnių kaukės
Per Užgavėnes būtina pasigaminti Užgavėnių kaukę, nes persirenginėjimas - vienas pagrindinių šventės atributų. Lietuviai senovėje Užgavėnių karnavalui kaukes gamindavo patys. Jose atsiskleisdavo žmonių darbštumas ir išradingumas, nors kaukės būdavo gaminamos iš paprastų, tuomet kasdien buityje naudojamų medžiagų: medžio tošies, ratlankių, lentelių, kailio, lino pluošto. Kaukės, skirtos veidui, dažniausiai būdavo gaminamos iš medžio žievės. Žmonės atlupdavo žievės gabalą, išpjaudavo skyles akims, burnai ir nosiai, kaukę gerai išdžiovindavo, priklijuodavo storus antakius, barzdas bei plaukus, pagamintus iš lino ar kailio. Kai kuriuose kraštuose buvo populiariau ne gaminti kaukes, o veidą nusibaltinti miltais ar nujuodinti anglimi. Kartais kaukės būdavo drožiamos iš medžio arba iškerpamos iš senų kailinių.
Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, kailio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Senosios Užgavėnių kaukės buvo drožiamos iš medžio, daromos iš kitų natūralių medžiagų - aprangai naudojami išversti kailiniai, oda, linas ir panašios medžiagos, randamos ūkyje. Šiandien dažniausiai Užgavėnių kaukės gaminamos papjė mašė technika ir būna tikrai tikroviškos bei žavios. Bet kuriuo atveju buvo stengtasi, kad persirengėlis turėtų seno, negražaus žmogaus bruožų - kreivą nosį, nesimetriškas akis, ar stipriai raukšlėtą veidą. Kiti persirengėlio bruožai priklausydavo nuo pasirinkto personažo.
Ne tik kaukės, bet ir persirengėlių apranga būdavo ypatinga. Buvo persirengiama dideliais, suplyšusiais rūbais, išvirkščiais kailiniais, susijuosiama juostomis, ant galvos užsimaukšlinama sena kepurė, užsidedama kaukė, atspindinti pasirinktą personažą. Iki šių dienų išliko tradicija gaminti baisias Užgavėnių kaukes, rengtis išverstais kailiniais, kelti triukšmą ir klegesį, netgi sujaukti namus, į kuriuos ateina Užgavėnių persirengėliai. Ir niekas už šiuos, atrodo, nelabai mielus pokštus, nepyksta. Tokia tradicija. Kuo didesnis būrys į namus sugužės persirengėlių, kuo didesnį triukšmą sukels, tuo laimingesni tais metais bus tie namai.
Populiariausi personažai
- Žydai (pirkliai): važinėdami po miestą supirkinėja iš žmonių nereikalingus daiktus: arklių uodegas, karčius, kiaulių šerius, senus skudurus ir panašiai. Jie taip pat pardavinėja įvairias smulkmenas, reikalingas kasdieniniame gyvenime. Užgavėnių žydai prie juosmens prisikabina medžiaginius maišelius, pridėtus molinių puodų šukių ir jais barškina ieškodami pirkti senmergių (jomis buvo laikomos iki 20 metų neištekėjusios merginos). Žydo kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai - kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje ,,žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą- grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių.
- Ožys: griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Ožys apvelkamas išverstais kailiniais, o uodega pritaisyta taip, kad visi galėtų ją tampyti, judinti. Ožys po pilvu turi maišelį su pelenais, kurie barstosi jam šokinėjant. Kartais atsiranda moterų mėginančių pamelžti ožį, bet šis niekada nesileidžia, spardosi, ima bliauti.
- Gervė: jos kostiumas taip pat daromas iš išvirkščių kailinių. Viena rankovė ištraukiama per kitą ir paslepiama. Kailiniai užsagstomi virš galvos, per likusią rankovę iškišamos dvi kartelės, ant kurių pritaisoma gervės galva su snapu. Snapas ilgas, judantis, kad galėtų įžnybti. Gervė šoka, kinksi, gnaibosi visiems savo snapu. Į namus atėjusi gervė apžnaibydavo dar netekėjusias moteris, tai buvo lyg linkėjimas ištekėti, lyg savotiškas paraginimas, o kartu ir žinia nuo bendruomenės, kad jau laikas, jau esi suaugusi ir bendruomenė mano, kad esi pribrendusi naujam žingsniui.
- Giltinė: apsivelka baltais, ilgais marškiniais, veidą nusitepa baltai, o aplink akis pasidaro juodus ratilus.
- Meška: meškos apsilankymas reiškė skalsą.
- Arklys: arklio svarba atsispindi net ir Užgavėnių dainose. Lietuvių mitologijoje arklys, o gal net labiau - žirgas, taip pat turi didelę reikšmę.
Virtualūs edukaciniai užsiėmimai/Užgavėnių kaukės gamyba
Lašininio ir Kanapinio kova
Pagrindiniai šventės veiksmai šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova. Tarp Užgavėnių persirengėlių nuolat slankioja Lašininis ir Kanapinis, kartais įsimaišydami į kitų persirengėlių būrelius. Lašininis dar būdavo vadinamas Lašinius, Lašinskas, Kumpickas ar Mėsinas, o Kanapinis - Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas. Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis - liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose - kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose - kad tik žmonės matytų. Lašininis siejamas su sotumu ir persivalgymu, būdingu mėsiedo laikotarpiui. Kanapinis siejamas su gavėniai būdingu kanapių aliejumi ir pasninku.
Morės deginimas
Kitas svarbus pagrindinis šventės veiksmas - Morės deginimas. Morė, dar vadinama Kotre, Magde, Globėja, Motinėle. Morė - tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Morė - didžiulė pamėklė, prikimšta šiaudų ar pakulų. Morė deginama todėl, kad ji laiko užspaudusi ir marina Saulę, dėl to žemėje būdavo tamsu, kildavo marai ir kitokios ligos, mirdavo žmonės. Ratas, ant kurio stovi Morė, simbolizuoja Saulę, kurią reikia išvaduoti iš jos gniaužtų. Užgavėnių pabaigoje persirengėliai vežiodavo ir naikindavo iškamšą, kuri reiškia su žiema ir mirtimi susijusią mitinę būtybę.
Užgavėnių valgiai: nuo sočių patiekalų iki blynų karaliavimo
Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos. Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi - būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma daug kartų - nuo 7-9 iki 12. Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Pradėję švęsti nuo ketvirtadienio, valgydavo penktadienį 5 kartus, šeštadienį - 6 kartus ir taip toliau kasdien iki šventės pabaigos vis pridėdami po papildomą valgymą. Mėsos pasiruošiama daug, bet tiek, kad visa ji Užgavėnių dieną (kol sumigs visi Užgavėnių kaukininkai) būtų suvalgyta, nes jei liks, suges - po Užgavėnų prasideda Pelenų diena (Pelenija), o su ja ir gavėnia, kai mėsos jokiu būdu valgyti negalima. Užgavėnių vaišės užsitęsdavo ilgai, iki pat paryčių ir visą tą laiką būdavo sočiai ir mėsiškai valgoma - sakoma, kad per Užgavėnes mėsą gali valgyti iki to laiko, kol atsiguli. Šiaip jau užgavėjimo laikas - pusiaunaktis. Tradiciniai valgiai: šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai ir bulviniai), dešros, pyragaičiai, kunkis.
Svarbus šventės atributas blynai. Apvalūs blynai simbolizuoja Saulę. Daugelyje kultūrų per svarbiausias šventes buvo kepami blynai ar į juos panašūs patiekalai - paplotėliai iš grūdų arba plokščios apvalios duonelės. Tokie patiekalai būdavo apeiginiai, vartojami švenčių metu ir turintys svarbią simbolinę prasmę bei maginę galią. Lietuviams ši šventė neatsiejama nuo blynų. Jie gali būti ir miltiniai, ir bulviniai, bet tą dieną dažniausiai ant stalo karaliauja rausvaskruosčiai, vanile kvepiantys mieliniai miltiniai blynai. Jie turėtų būti dar ir šiek tiek rūgštoki, išsipūtę, panašūs į spurgas. Blynais būtinai vaišindavo svečius, o patys juos valgydavo vakare. "Dar neužmirštas posakis, kad per Užgavėnes reikia kimšti tiek, „kad pilvas būtų kietesnis už kaktą“. Ir kemšame įvairiausių rūšių blynus. Tačiau blynai išpopuliarėjo ne taip ir seniai, iki tol buvo valgoma mėsa ar koks riebus maistas, šiupinys."
| Patiekalas | Aprašymas |
|---|---|
| Šiupinys | Senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas Žemaitijoje. Verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, su įvairiais prieskoniais. Svarbiausias akcentas - kiaulės uodega, kurią radusysis pirmas ves. Kai kuriose Žemaitijos vietose prie šiupinio išvirdavo ne kiaulės uodegą, o kiaulės galvą. Laukuvos apylinkėse, šiupiniu vadindavo kruopų košę su gaidžio mėsa (pasturgaliu). |
| Kunkis (sutinė, šutynė) | Šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama, kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai. |
| Blynai | Tradiciniai - mieliniai. Žemaitijoje tešlą Užgavėnių blynams kai kur visą parą raugindavo. Iš tokios tešlos iškeptus blynus „pampučkomis“ vadindavo. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. |
| Spurgos | Raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose. Nuo seno taukuose virdavo spurgas. |
| Šaltiena | Taip pat vienas iš tradicinių Užgavėnių patiekalų. |
| Alus | Be alaus Užgavėnės - ne Užgavėnės. |
Užgavėnių burtai ir spėjimai
Užgavėnių dieną, siekiant sužinoti ateitį, buvo atliekami įvairūs burtai ir spėjimai. Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią - žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsukajas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliečia lėkštę su žiedu - po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku - liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis - gali tikėtis mirties.
Per Užgavėnes suskinamos vyšnių šakelės, jos atitinkamai pažymimos ir pamerkiamos į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražįsta, greitai ištekės arba ves. To, kurio tik lapeliai išsiskleis, tais metais sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes. Šilalės rajono Kiaukų kaime Užgavėnių vakare kambaryje į eilę sudedamos įvairių žmonių klumpės. Po to paskutinė klumpė keliama į priekį tol, kol viena klumpė išeina pro duris. Sakoma: tas, kieno klumpė „išėjo pro duris“, Velykų nebesulauks.
Kitos Užgavėnių tradicijos ir papročiai
Per Užgavėnes plačiai žinomas paprotys važinėtis rogėmis siejamas su linų bei javų augimo skatinimo magija - kuo toliau nuvažiuosi, tuo geriau augs javai ir linai. Užgavėnių dieną reikia važinėtis, jei tik įmanoma, rogėmis. Dabar dažna tokia žiema, kai jau važiuojama vežimu. Visoje Lietuvoje važinėjimas buvo siejamas su linais - kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesni linai augs. Kad būtų geras ateinančių metų derlius, stengdavosi iš rogių išvirsti ir pasivolioti sniege arba voliodavosi iššokę į rugių ar linų lauką. Ne tik vaikai, bet ir jaunimas, o ypač jaunavedžiai važinėdavosi nuo kalniukų rogutėmis, geldomis bei kitomis priemonėmis. Su šiais papročiais siejasi ir Užgavėnių karuselė (vadinta ratu), kuria pasisukti mėgdavo ir suaugusieji, ir vaikai.
Supimasis - tradicinis Užgavėnių užsiėmimas. Tikima, kad supimasis per Užgavėnes taip pat lemia javų derlingumą. Supynes anksčiau įtaisydavo tiek daržinėje, tiek ir kieme. Sakydavo, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Jis buvo aptinkamas visoje Lietuvoje, gal kiek stipriau išsilaikęs Dzūkijoje. Tiesa, reikia paminėti, kad supimasis dažniausiai buvo ne sūpuoklėse ant virvių, bet lentos, kuomet lenta paguldoma ant trinkos.
Per Užgavėnes reikia mesti audeklus - geriau derės linai. Dūnininkų krašte buvo tikima, kad kuo balčiau Užgavėnių dieną baltinius išvelėsi, tuo bus tais metais geresni linai, karvės duos daugiau pieno. Sei Užgavėnių dieną vysi pančius, arkliai bus riebesni. Anot Varnių gyventojų, jei nori, kad geriau javai augtų, Užgavėnių dieną į laukus išvežk bent vieną vežimą mėšlo. Jei nori, kad linai nebūtų žolėti, per Užgavėnes neužmiršk žlugto išsiskalbti. Prie kiekvienos sodybos „bitės“ būdavo apliejamos pilnu kibiru vandens. Kad bitės daug medaus prineštų, gerai spiestų, per Užgavėnes reikia susodinti į kubilą keletą vaikų, uždengti juos paklode, vežioti juos kaip bites zyziančius ir vandens prašančius po sodybas. Vaikai zyzia, šaukia „Vandens! Vandens!“, o sutiktieji juos vandeniu laisto. Tikėta, kad tada bitės vasarą gausiau neš medų, pasėliams užteks lietaus, o ir linai geriau užaugs.
Per Užgavėnes įprasta laistytis vandeniu - nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą. Užgavėnių dieną pravartu ir į svečius eiti - kuo toliau nueisi, tuo linai geresni, aukštesni bus, turės geresnį pluoštą. Senovėje Užgavėnių pabaigoje ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse būdavo rengiamos žirgų lenktynės. Jų pėdsakų iki šiol išliko Sartų lenktynėse, kurios rengiamos Dusetose nuo XIX a. Per Užgavėnes keliamas kuo didesnis triukšmas, dainuojamos dainos, grojama instrumentais, kad žiema kuo greičiau pasitrauktų.
Užgavėnių dainos ir šokiai
Užgavėnės neatsiejamos nuo dainų ir šokių, kurie lydi persirengėlius ir kuria šventinę nuotaiką. Štai keletas Užgavėnių dainų pavyzdžių:
Žiema, žiema, bėk iš kiemo!
Su botagais išbaidysim!
Šalta žiema šalin aina, 2 k.
Pavasaralis ataina. 2 k.
Šėmi jauteliai bauboja, 2 k.
Avinėliai arcavoja. 2 k.
Pasijungsiu šėmus jaučius, 2 k.
Aisiu artų malynėlia. 2 k.
Sėsiu kviečius ir rugelius, 2 k.
A pasėjis - apakėsiu. 2 k.
Arba:
O tai arklys 2k.
O tai geras yra arklys 2k.
Kanopėlėm 2k.
Visų kelių dai razmušė 2k.
Uodegeli 2k.
Visų kelių dai nušlavė 2k.
Ė auselėm 2k.
Visas paukštes jau suklausė 2k.
Ė akelėm 2k.
Danguj žvaigždes jau suskaitė 2k.
Užgavėnių šventimas Lietuvoje šiandien
Užgavėnės - sena žiemos šventė, kurios paskirtis - išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Šventė - kupina liaudiško humoro, pasižymi išmoningumu ir kūrybingumu. Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse. Dabar dažna tokia žiema, kai jau važiuojama vežimu. Vis labiau populiarėjant įvairiems europiniams Užgavėnių karnavalams tradicinės lietuviškos Užgavėnės yra reikšmingos ne tik mums patiems, bet ir visai Europai, kadangi lietuviškos Užgavėnės išlaikiusios dar gana daug archajiškų papročių, pradedant zoomorfinėmis kaukėmis, vaikštynėmis, pamėkle, baigiant tradiciniais valgiais. Tai ne tik mūsų lietuviškos kultūros palikimas, bet ir bendras Europos tautų palikimas. Šiomis dienomis neįsivaizduojame Užgavėnių be apeiginio valgymo. Viena iš jų: Dzūkijoje minimas merginų važinėjimas nuo kalniuko ant verpsčių.
Užgavėnių šventimo tradicija nekinta, o kinta. Matome, kad iš kaimiškos kultūros Užgavėnės transformuojasi į miesto kultūrą. Tiesa, su šventės forma šiek tiek kinta ir tam tikri ritualiniai veiksmai. Gal nebeskaičiuojama, kiek kartų per dieną valgoma, nes nebe toks aktualus artėjantis pasninkas. Taip pat riebų šiupinį mielai keičia įvairiausi blynai. Tačiau savo populiarumo Užgavėnės nepraranda, jos švenčiamos kiekviename mieste, kiekviename didesniame kaimelyje, kiekvienoje mokykloje ar vaikų darželyje. Mokyklos ir darželiai ruošiasi darydami kaukes, dalyvaudami informatyviose pamokose apie mūsų lietuviškas tradicijas ir galvodami apie Lietuvoje įprastus Užgavėnių papročius ir kostiumus.
Šventiniai renginiai įvairiuose miestuose
- Vilnius: Kasmet Vilniuje vyksta spalvinga eisena, kurios metu mieste nuaidės linksmybės, žiemos varymo šūkiai. Trijų metrų aukščio Morė, simbolizuojanti žiemos pabaigą, bus vežama per miestą, o jos kelionę lydės folkloro grupė. Taip pat vyksta Lašininio ir Kanapinio kova prie Baltojo tilto, kur liepsnose išnyks Morė.
- Kaunas: Lietuvos zoologijos sode vyksta tikra Užgavėnių fiestos šventė su šokiais, dainomis, tradiciniais žaidimais ir, žinoma, gardžiais blynais.
- Klaipėda: Teatro aikštėje Klaipėdoje vyksta neįprasta Užgavėnių šventė - „Pilvo gale jomarkas!“. Šventėje būna daug šokio, juoko ir net nuolaidų šventės dalyviams.
- Panevėžys: Panevėžio miesto centras virs tikra Užgavėnių linksmybių vieta! P. Puzino gatvėje šurmuliuoja Užgavėnių kermošius - mugėje rasite gardžius kepinius, rūkytus gaminius, tautodailės dirbinius ir dar daugiau. Panevėžio kultūros centre grafas Blynevičius kviesdavo į įspūdingą karnavalą!
- Marijampolė: Marijampolėje vyksta spalvinga ir linksma Užgavėnių šventė J. Basanavičiaus aikštėje! Programoje - tradiciniai šokiai, muzika ir pasirodymai su folkloro ansambliais.
- Druskininkai: 2025 metais Druskininkuose Užgavėnių šventė bus ypatinga, nes miestas paskelbtas Lietuvos kultūros sostine. Šventiniai renginiai vyks Pramogų aikštėje.
- Šventoji: Šventoji kviečia į Užgavėnių šventę, kuri pažadins pavasarį linksmybėmis ir blynų kvapu! Šventosios pėsčiųjų aikštėje vyksta smagūs šposai, šokiai ir blynų čempionatas!
- Kernavė: Kernavėje prasideda tikras dainų, šokių ir linksmybių šurmulys.
- Naisiai: Naisių kaime vyksta linksmas ir spalvingas Užgavėnių šventės renginys. Naisių kaimo stadione prasideda blynų kepimo varžytuvės, Naisių sporto salėje vyksta Užgavėnių kaukių gamybos dirbtuvėlės ir įvairūs užsiėmimai vaikams, o Naisių vasaros teatro ir bendruomenės kultūros rūmuose vyksta vaikams skirtas spektaklis.
Jūsų dėmesiui pristatome keletą įdomių leidinių Užgavėnių tema: „Užgavėnės / Adolfas Vaičaitis.“ Taip rašoma Tilžės lietuvių klubo 1914 m. Į Užgavėnių šventę taip pat kviečia Lietuvių draugijos „Žvaigždė“ ir „Kanklės“. Užgavėnėms rengiamas pasilinksminimo vakaras, kuriame bus vaidinama linksma 3-jų dalių komedija „Aukso dievaičiai“, skambės p. Kačanauskio vadovaujamo choro dainos. Pasibaigus programai, prasidės šokiai ir daug kitų linksmybių. „Lietuvių draugijos „Zvaigždė“ ir „Kanklės“ subatoje vasario mėn. 1940 m. kvietime“.