Šis straipsnis nagrinėja vaišnavų mitybos ypatumus, ypač vegetarizmą, ir jo ryšį su dvasiniu keliu bei etinėmis pažiūromis. Jis taip pat paliečia asmeninio apsisprendimo, atsisakant tam tikrų religinių organizacijų, priežastis ir pasekmes.
Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos (ISKCON) nariai tiki, kad žemės resursai, gamta ir mūsų kūnai yra Dievo dovanos ir su jais turi būti elgiamasi tinkamai. Vaišnavų filosofija moko, kad visos gyvos būtybės yra susijusios tarpusavyje per Krišną, mūsų bendrą tėvą. Krišnos bhaktai gerbia gyvulių teisę gyventi ir praktikuoja dietą, kuri siekia sumažinti prievartą ir išnaudojimą. Jiems vegetarizmas yra palankiausias gailestingam, draugiškam aplinkai ir nuosekliam gyvenimo būdui.
ISKCON aktyviai propaguoja vegetarizmo privalumus, siūlo skanų, sudvasintą vegetarišką maistą šventyklų lankytojams ir rengia atvirų durų programas su gausiomis vaišėmis. Krišnos judėjimas įkūrė daugiau nei 100 vegetarinių restoranų visame pasaulyje ir išdalino daugiau nei 300 milijonų sotaus, vegetariško maisto davinių vargstantiems per savo padalinį „Food for Life“. Nors kai kurie Krišnos bhaktai yra veganai, dauguma ISKCON narių yra lakto vegetarai, kurie vengia mėsos, žuvies ir kiaušinių, bet vartoja pieno produktus. Visi Harė Krišna bhaktai yra prieš išnaudotojišką elgesį su gyvuliais, ypatingai karvėmis.
ISKCON įkūrėjas A.C Bhaktivedanta Swami Prabhupada į judėjimo misiją įtraukė teiginį „suartinti bendrijos narius, mokant juos paprastesnio ir natūralesnio gyvenimo būdo.“ Šiuo tikslu ISKCON nariai vysto žemės ūkio bendruomenes, siekdami tapti save aprūpinančiomis, atrasdami ekonomiškus metodus, tokius kaip natūrali kenkėjų ir piktžolių kontrolė, alternatyvaus kuro gamyba, atliekų tvarkymas ir pasėlių rotacija.
Krišnaitų judėjimo kritika ir atsitraukimas
Pirmą kartą su krišnaitų organizacija autorius susidūrė vaikystėje, matydamas pro balkoną praeinantį ekscentriškai apsirengusių, dainuojančių ir šokančių žmonių būrį. Po daugelio metų, 2013 m., atrado laimės mokytojo, besiremiančio krišnaitų religija, paskaitas. Maždaug porą metų autorius jautėsi euforijoje, įtikėjęs, kad pagaliau suprato, kaip iš tiesų reikia gyventi. Tačiau laikui bėgant, kas rytą kartojant mantrą, lankantis užsiėmimuose ir šventėse, ėmė kilti dviprasmiškų jausmų. Viena vertus, jautėsi saugiai, skaniai, gražiai, išaukštintai, kita vertus - svetimai ir dirbtinai, tarsi skęstų svetimoje, kitatautėje ir kitakultūrinėje fabuloje. Todėl niekada nebuvo aktyvus šio judėjimo praktikas.
2015 metais, būdamas ant euforijos bangos, išgirdo įtakingo bendruomenės nario įrašą „apie elitą, kontroliuojantį pasaulį“, kuriame buvo teigiama, kad popiežius Pranciškus ir britų karališkoji šeima daro nusikaltimus. Šis įrašas stipriai paveikė autoriaus tikėjimą.
Po trejų metų praktikos pradėjo klausti savęs, kodėl, užuot plėsdamas savo sąmonę, jaučia priešingai, tarsi ją sodintų? Kodėl, stengdamasis artėti prie Dievo, jaučiasi kaip akla avis būryje kitų panašių avelių? Bendruomenės lyderiai į šiuos klausimus atsakydavo: „tai valymosi procesas“, „įdėmiau kartok džapą“, „padidinęs ratų skaičių nebenuleisk“, „daugiau tarnauk“, „nedaryk įžeidimų“.
Išėjęs iš organizacijos, autorius ėmė ją kritikuoti, nes tai yra psichologinė savisauga, padedanti išvengti sugrįžimo į ją. Krišnaizmas jam asocijavosi su transcendencija, tačiau pasigilinus daugiau, faktai išstūmė transcendenciją lauk. Autorius rėmėsi ne tik dėdžių ir tetų patirčių pasakojimais, bet ir moksline ekspertize, dešifruojančia kulto veikimo būdus iš psichologinės pusės.
Žmonės patenka į kultines organizacijas ir išbūna ilgus metus dėl įvairių priežasčių. Autoriui kliuvo tam tikri dalykai, kurie jam atrodė kaip spąstai, iš kurių išeiti be galo sunku. Organizacijos nariai, pasitraukus žmogui, pateikia argumentus, tokius kaip „ne pakankamai tarnavo“, „prisidarė įžeidimų“, „nesilaikė reguliuojančių principų“, teigdami, kad toks žmogus degraduoja ir kitą gyvenimą atgims gyvūnu.
Vaišnavų mitybos ypatumai
Vaišnavų kalendorius grindžiamas mėnulio fazėmis, kurios vadinamos Tithi. Standartinis mėnulio mėnuo turi 30 dienų, todėl yra po penkiolika tithi pilnėjančiam mėnuliui ir dylančiam mėnuliui. Mėnuo prasideda nuo pirmos dylančio mėnulio dienos. Mėnesio vidurį sudaro jaunatis, tada pilnatis yra paskutinė mėnesio diena. Iš viso kalendoriaus, pačios svarbiausios dienos yra Ekadaši, ypatingai palankios dvasiniam tobulėjimui.
Pagrindinės Krišnos inkarnacijos yra Krišna, Rama, Nrisimha. Gaudijos vaišnavams ypatingai svarbios yra Viešpaties Čaitanjos ir Viešpaties Nityanandos atėjimo dienos. Nuo Šri Čaitanyos atėjimo Gaura Purnimos skaičiuojami vaišnavų metai. Skirtingai nuo materialistų, atsidavusieji švenčia ne tik ačarjų atėjimus, bet ir išėjimus.
Klaidingi įsitikinimai apie mitybą
Krikščioniškame pasaulyje plačiai išplitęs klaidingas įsitikinimas, esą Kristus valgė mėsą, kad Naujajame Testamente yra daugybė nuorodų į mėsą. Tačiau atidesnis žvilgsnis į graikų rankraščių originalus rodo, kad dauguma žodžių, verčiamų žodžiu "mėsa", reiškia tiesiog "maistas" arba "valgymas" plačiąja prasme. Niekur Naujajame Testamente tiesiogiai nepasakyta, kad Jėzus valgė mėsą.
Vaišnavai vengia bet kokio maisto, nepaaukoto Viešpačiui (BG 3.13). Jie valgo tik vegetarinį maistą. Mėsos valgymas yra susijęs su keturiais nuodėmingo gyvenimo ramstiais: azartiniais žaidimais, svaigalais, nesantuokiniais lytiniais santykiais ir gyvulių žudymu. Šie principai primena vaikų darželio arba paauglių taisykles, kurios riboja žmogų ir skiepija kaltės jausmą. Kalbant apie azartinius žaidimus, nesantuokinius lytinius santykius, tai yra visuotinės etikos ir moralės klausimai. Mėsa, žuvis, kiaušiniai, alkoholis, tabakas, juoda ir žalia arbata - viskas, kas su saiku, yra sveika. Bėda tame, kad žmogus turi biologinį mechanizmą ir psichoaktyvios medžiagos gali nugesinti tą saiką, tačiau tai slypi psichologijoje, o ne religijoje.
Vaišnavas yra suhṛdaṁ sarva-bhūtānām - visų sąlygotų sielų geradaris, draugas. Ahimsa pasireiškia tuo, kad nedaryti žalos kitoms būtybėms tam, kad patenkinti savo poreikius. Budizmas moko ahimsos - ne prievartos principo. Krikščionybė Senajame Testamente pasakyta: „Duodu tau kiekvieną augalą... Pirmieji krikščionys dažnai nevalgė mėsos. Netgi šiomis dienomis pvz. Adventistai yra griežti vegetarai. Judaizmas Žydams galiojo daugybė apribojimų. išvalytą nuo kraujo, ką buvo sunku padaryti, todėl jie linko į vegetarinę dietą.
Guru dažnai skraido aukščiausios klasės lėktuvais, jiems renkama mokinių duoklė. Atvykus guru, išnuomojami prabangūs apartamentai, o virtuvės indai turi būti nauji, nenaudoti „karmių“. Autoriui kyla klausimas, kam viso to reikia guru, kuris turėtų būti atsidavęs Krišnai tarnas? Dvasingumas dažnai sukreivinamas kaip pasiteisinimas, kad atsakomybę perduotų mokytojui, kuris persiima kito žmogaus karmą. Pasekėjai tiesiog klauso mokytojo nurodymų, laikosi keturių reguliuojančių principų ir kartoja mantrą, priimdami viską, kas vyksta, kaip neišvengiamybę. Žmogus, atėjęs į organizaciją, pabėga nuo savęs, o vėliau taupo pinigus, kad nuskristų į Indiją ir ten atrastų tai, ko neturi savyje. Tačiau kelionė į Indiją nereiškia, kad tampama labiau dvasingu. Tai gali būti būdas susireikšminti, lyginant su kitais žmonėmis.
Atėjus į bendruomenę, tave pašlovina, sakydami, kad esi vienas iš tų 2 procentų susivokusių, o kiti - neišmanėliai. Pasekėjai agituojami bendrauti tik su atsidavusiais „bhaktais“. Taip pat yra palanku plauti mokytojo kojas ir vėliau išgerti tą gėrimą, valgyti dvasinio mokytojo maisto likučius, lenktis jo lotoso pėdoms ir bertis sau ant galvos žemę, kurią palietė jo pėdos, platinti bendruomenės religines knygas ir grūsti jas kiekvienam sutiktam, dėvėti ritualinius rūbus ritualų metu. Autorius nesupranta, kaip galima prie svetimų žmonių demonstratyviai lankstytis dvasiniam mokytojui, kodėl turėtų gėdytis ir slėpti savo kūną, kai ir taip daug gėdos įskiepių įgrūsta nuo vaikystės.
Organizacijoje dažnai materija ir dvasia perskiriami dualiai. Tačiau autorius mano, kad ši realybė irgi yra dvasingumas. Gyvenimas ir dvasingumas yra tapatu. Tarnystė yra savaime suprantamas visuomeninis dalykas. Atliekant gerus savanoriškus darbus jautiesi pakylėtai. Tačiau organizacijoje tarnystė turėtų būti atliekama plačiu mastu, visoje Lietuvoje ir už jos ribų, o ne kažkokioje vienoje organizacijoje, kurioje gauni įvertinimus, palaikymą, gražius žodžius, kurie papeni tavo ego. Tarnystė yra neatlygintinas darbas, kur niekas net nesužino, kad tu tarnavai.
Apčiuopiama ir naudą teikianti bendruomenės tarnystė yra kasdieniai vegetariniai pietūs už gerą kainą. Tačiau reikia prisiminti, kad kas su saiku, tas sveika, nes galima lengvai padauginti.
Bendruomenėje būdingas dvasinio įšventinimo ritualas, kurio metu žmogus gauna dvasinį vardą ir prisižada laikytis 4 reguliuojančių principų bei kartoti 16 ratų maha mantros. Kaltės jausmas yra skiepijamas nuo pat pradžių. Jei turi įšventinimą, negali laužyti principų, tačiau atsiranda fanatikų, kurie nelaužo, o paskui serga. Ir jeigu žmogus po kiek laiko persigalvoja ir sugalvoja atsisakyti įšventinimo, jis patiria „krachą“ ir klausia, kas dabar bus? Krišnaitai sako, kad mantra valo širdį ir ramina protą. Tačiau dvi ir daugiau valandų mantros kartojimas, pageidautina toje pačioje vietoje, gali sukelti proto disfunkciją. Ši praktika gali būti skirta ne visiems, nes gali atsirasti šalutinių pasekmių. Protas turi turėti aiškumą, o ne tuščias būti.
Vegetarinė mityba: nauda ir iššūkiai
Pastaraisiais metais vegetarinė mityba sulaukia vis daugiau dėmesio. Gaudijos vaišnavų religinė bendruomenė laikosi griežtų vegetarinių principų, nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir grybų. Vegetarinė mityba yra siejama su mažesne rizika nutukti, sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu ir kitomis lėtinėmis ligomis. Tačiau veganinė mityba, sudaryta tik iš augalinės kilmės maisto produktų, negali būti laikoma visaverte ir subalansuota.
Pagrindinės maisto medžiagos, kurių rizikuoja pritrūkti veganai, - tai aukštos biologinės vertės baltymai, vitaminai B12 ir D, geležis, cinkas, selenas ir omega 3 riebalų rūgštys. Vitaminas B12 - bene vienintelė ir niekaip nepakeičiama medžiaga, gaunama tik su gyvūninės kilmės maistu. Todėl veganai turėtų vartoti gydytojo paskirtus vitamino B12 papildus. Tyrimai rodo, jog gerai suplanuota vegetariška (ir veganiška) mityba yra visiškai pakankama vaiko pilnaverčiam brendimui.
Specialistų nuomonės ir rekomendacijos: gydytoja dietologė psichoterapeutė Rasa Audickienė įspėja, kad vegetariška ir veganiška mityba, ypač nebrandžiame amžiuje, gali vesti prie labai pavojingų sutrikimų. Taip pat svarbu suprasti, kodėl vaikas nevalgo mėsos, ir rasti būdų, kaip užtikrinti subalansuotą mitybą. Svarbiausia - vengti vertimo valgyti. Geriau rodyti gerą pavyzdį ir skatinti ragauti.
Mitybos režimo svarba: pirmiausia, atkreipkite dėmesį į vaiko mitybos režimą. Dažnas užkandžiavimas jogurtais, varškytėmis ar saldumynais gali sumažinti apetitą „normaliam“ maistui. Sultys taip pat yra maistas, kuriame nemažai cukraus, todėl geriau įpratinti vaiką gerti vandenį. Svarbu, kad tėvai rodytų gerą pavyzdį, nes būtent jie formuoja vaikų mitybos įpročius. Jei tėvai užkandžiauja saldumynais, vaikui sunku suprasti, kodėl jam to negalima daryti.
Naujų patiekalų įvedimas: pirmiausia parodykite vaikui, kaip valgo tėveliai, leiskite paragauti ir tik tuomet prie naujo skonio pratintis po truputį. Pavyzdžiui, jei vaikui nepatinka išvirtų lęšių spalva, parodykite jam nevirtus skaldytus lęšius, kurie yra oranžinės spalvos. Vaikams neužtenka trijų valgymų, jiems reikia užkandžių. Geriausiai tinka vaisiai, daržovės ar bemielės viso grūdo miltų duonos riekelė, varškė su vaisiais ar žalumynais, bet ne saldumynai. Sveiki užkandžiai padeda išvengti vaikų nutukimo ir kitų ligų.
Pusryčiams vaikams naudingiausia yra nesaldi košė, kuri geriau pasisavinama. Ją galima paskaninti gabalėliu sviesto, lengvai patroškintomis daržovėmis ar smulkintu avokadu. Pietums siūlykite mėsą arba žuvį ir šiek tiek daržovių arba pilno grūdo makaronus, natūralius ryžius, pieno produktus, bulves, virtas su lupenomis ar keptas orkaitėje ant grotelių. Toks pat patarimas ir vakarienei. Jos metu tinka ir varškė ar kiaušinis su daržovėmis. Svarbiausia, kad nebūtų primaišyta daug skirtingų produktų vieno valgymo metu ir kad vaikas du kartus per dieną nevalgytų mėsos arba žuvies patiekalų - geriau įvairesnis maisto racionas.
Ankstyvas primaitinimas ir įpročių formavimas: pradėkite pratinti vaiką prie įvairaus maisto kuo anksčiau. Pirmųjų primaitinimo mėnesių įpročiai gali turėti ilgalaikės įtakos tolesnei mažylio mitybai. Jei pakartotinai duosite vaikui tam tikro maisto, 4 - 6 mėnesių mažylis lengviau pripras prie jo skonio nei bet kuriuo kitu metu savo gyvenime. Deja, ši pažintinio valgymo fazė yra sąlyginai trumpa. Sulaukęs metukų mažylis tikriausiai norės valgyti tik tą maistą, kurį jau pažįsta ir pasitiki. Tėvai iki šiol įspėjami tarp naujų produktų įvedimo daryti trijų - penkių dienų pertraukas. Daktaras Alanas Grynas girežtai su tuo nesutinka - pasak jo, neįrodyta, jog tokia atsarga nors kiek sumažina alergijos tikimybę.
Gudrybės, jei vaikas nemėgsta daržovių: jei vaikas vietoj daržovių porcijos reikalauja saldainio, sausainio ar šokolado gabalėlio, pyktis neverta, geriau apsukriai pagudrauti. Oregono universiteto (JAV) mokslininkų grupės tyrimu yra įrodyta, kad jei vaiką valgio metu pripratinsite gerti vandenį, taip paskatinsite jį valgyti žalumynus. Vaikai, kurie valgio metu reguliariai geria vandenį, turi didesnį apetitą daržovėms.
Vaikas atsisako mėsos: ką daryti? Pirmiausia reikėtų išaiškinti, dėl kokios priežasties vaikas atsisako mėsos. Tai gali būti pakankamai sudėtinga, nes mažieji tų priežasčių gali turėti begales. Pasitaiko, kad mažyliai natūraliai perima vegetariškos mitybos tradicijas iš tėvų. Maždaug nuo dvejų-trejų metų vaikų racionas tampa labai siauras ir tas laikotarpis dažnai užsitęsia iki pat mokyklos. Tėvai turėtų apsišarvuoti kantrybe - tai laikinas periodas ir tokie vaiko pasikeitimai yra laikomi normaliais.
Psichologiniai aspektai: penkiametis atsisako valgyti mėsą. Ar tam įtaką gali daryti psichologiniai veiksniai? Gali atsisakyti dėl to, kad nepatinka mėsos skonis, kietumas, patiekimas. Reikia išsiaiškinti, kodėl mažasis stumia mėsos patiekalus į šalį. Atsakykite į klausimus: ar nustojo valgyti tam tikru metu, ar niekada neparagavo? Vaikas gali turėti baimių, susijusių su tam tikru maistu. O gal jis tiesiog yra labai išrankus. Nereiktų siūlyti maisto per prievartą. Jei 10 min. nevalgo patiekto valgio, maistą galima nuimti nuo stalo. Niekada nereikia maitinti per prievartą, nes yra svarbu, kad valgymas būtų susijęs su maloniomis emocijomis. Vaikas turi rinktis, ką valgyti, už valgymą ar nevalgymą nereikia nei bausti, nei skatinti. Tegul vaikas valgo tada, kai pajaus alkio jausmą.
Pasak šeimos gydytojos Aurikos Jurevičienės, jei vaikas atkakliai nevalgo mėsos, per prievartą tikrai jos nereikėtų jam kišti. Aišku, verta pasiūlyti skirtingos rūšies mėsos ar skirtingai paruoštos, gal tai padės. Bet jei ne - tai ne, nes vaikas dažnai instinktyviai atsirenka, kam jo organizmas pasiruošęs ir ko jam tikrai reikia. Kartais turime tikrus vegetarus iš prigimties, o ne iš įsitikinimo, kaip daugelis suaugusiųjų. Tokių vaikų dažnai organizmas prisitaikęs taip, kad išsunkia geležį iš kitų maisto produktų, ir atlikus kraujo tyrimą rodikliai būna visai neblogi.
Vegetarizmas vaikams: specialistų nuomonė. Šiuo metu populiarėja vaikų vegetarizmas. Tėvai turi teisę pasirinkti savo mitybos įpročius, tačiau vaikų mityba turi būti subalansuota, atitikti vaiko amžių. Iki 18 m. vaikai negali gauti tik vienos rūšies maisto, todėl veganiška dieta ar vegetarinis maitinimas jiems nerekomenduojami. Mityba turi įtakos tiek fizinei, tiek protinei vaiko raidai. Svarbiausia - įvairus ir tinkamai parinktas maistas, su kuriuo organizmas gautų reikiamą baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų bei mineralinių medžiagų kiekį. Maistas turi užtikrinti kalorijų kiekį, kurio užtektų patenkinti vaiko energetiniams poreikiams. Bet kurio amžiaus vaikui labiausiai tinka mišrus maistas (tiek augalinis - daržovės, vaisiai, kruopos, tiek gyvūninis - mėsa, žuvis, kiaušiniai). Kuo įvairesnį maistą vaikas valgo, tuo geriau patenkinami jo organizmo poreikiai.
Gyvūninis maistas būtinas augančiam ir bręstančiam organizmui, nes su juo vaikas gauna visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų, riebaluose tirpstančių vitaminų, vandenyje tirpstančių vitaminų, ypač vitamino B 12 (jis randamas tik gyvūniniuose produktuose). Vaiko dietoje mėsa yra būtina, nes tai visaverčių baltymų, geležies, cinko, vitamino B12 šaltinis. Mėsoje yra visaverčių (tai yra, turinčių visas nepakeičiamas amino rūgštis) baltymų, reikalingų vaiko augimui bei ląstelių, audinių, organų atsinaujinimui, atstatymui. Todėl pakankamą visaverčių baltymų kiekį gauti ypač svarbu vaikams ir paaugliams. Gyvūninės kilmės baltymai įsisavinami geriau (96-98 proc.), negu augalinės kilmės.
Mėsos raumeniniame audinyje yra iki 1,5 proc. mineralinių medžiagų (daugiausia yra kalio, fosforo, natrio, geležies, chloro, magnio, cinko). Pažymėtina, jog mėsos mineralinės dalies elementai išskyrus nedideles išimtis, yra biologiškai aktyvioje, žmogaus organizmui lengvai pasisavinamoje formoje. Geležies, esančios mėsoje, žmogaus organizmas įsisavina 30 proc., o kai ji patenka su kitais maisto produktais, jos įsisavinama tik 10-12 proc. Žuvis - tai maisto produktas, turtingas gyvūninės kilmės baltymu ir polinesočiosiomis omega-3 riebalų rūgštimis, puikus vitaminų A, D šaltinis, todėl vaiko organizmui ji būtina (aišku, jei vaikas nealergiškas).
Dėl netinkamos mitybos (negaunant gyvūninės kilmės maisto produktų), vaikui trūkstant pagrindinių maisto medžiagų, mažėja apsauginės organizmo savybės, silpnėja vaiko atsparumas, jis greičiau suserga. Be to, kai vaiko maisto racione ypač stokoja baltymų, jo raumenų ir kūno masė, ūgis, krūtinės ląstos apimtis esti mažesni už tinkamai maitinamo vaiko.
