Lietuva, išgyvenusi ne vieną emigracijos bangą, visada stengėsi išsaugoti ryšį su savo piliečiais, grįžtančiais į tėvynę. Ypatingą reikšmę šis reiškinys įgauna kaimo vietovėse, kur tradicijos ir papročiai yra giliai įsišakniję. Šiandien grįžtančių emigrantų sutiktuvės retai būna tik formalumas - tai sudėtingas procesas, kuriame susilieja senosios tradicijos su šiuolaikiniais iššūkiais ir lūkesčiais.
Emigracijos bangos ir grįžimo motyvai
Lietuvos gyventojų emigracija turėjo įvairių priežasčių, įskaitant ekonomines, politines ir socialines. Istoriniai įvykiai, tokie kaip sovietinė okupacija, taip pat paskatino daugelį žmonių palikti šalį. Dažnai emigrantai išvykdavo ieškoti geresnių pragyvenimo sąlygų, aukštesnių atlyginimų ir daugiau galimybių. Tačiau daugelis jų niekada nenutraukė ryšių su Lietuva, puoselėjo viltį kada nors sugrįžti. Grįžimo motyvai taip pat būna įvairūs: ilgesys tėvynei, šeimos ryšiai, noras prisidėti prie Lietuvos gerovės arba tiesiog pasikeitusios asmeninės aplinkybės. Grįžtantieji dažnai atsiveža naujų idėjų, patirties ir kapitalo, kurie gali būti naudingi Lietuvos ekonomikai ir kultūrai.
Tradicinės sutiktuvių apeigos
Valstiečių bendruomenėse grįžtančių emigrantų sutiktuvės dažnai būdavo lydimos tradicinių apeigų, kurios simbolizavo bendruomenės vienybę ir pagarbą sugrįžusiems. Iš visų šių apeigų išsiskiria duona ir druska - vienas seniausių ir labiausiai paplitusių svetingumo simbolių. Grįžtančiam emigrantui būdavo įteikiama duona ir druska, linkint jam gerovės ir sėkmės naujame gyvenimo etape. Duona simbolizuoja sotumą ir gerovę, o druska - apsaugą nuo blogio.
Tačiau tai tikrai nebuvo vieninteliai papročiai. Grįžtančius emigrantus pasitikdavo su gėlėmis ir vainikais, kurie simbolizavo džiaugsmą ir šventę. Vainikai dažnai būdavo pinami iš lauko gėlių ir žolynų, kurie simbolizavo ryšį su gamta ir tėvyne. Sutiktuvių metu skambėdavo liaudies dainos ir šokiai, kurie atspindėjo bendruomenės kultūrą ir tradicijas. Dainos dažnai būdavo skirtos tėvynei, meilei ir ilgesiui. Po oficialios sutiktuvių ceremonijos būdavo rengiamos vaišės, kurių metu bendruomenės nariai dalindavosi maistu ir gėrimais.
Šiuolaikinės sutiktuvės taip pat apima: šeimos susitikimus, dovanas ir suvenyrus, kurie simbolizuoja dėmesį ir rūpestį. Socialinės medijos leidžia bendruomenėms pasveikinti grįžtančius emigrantus, kur jie gali pasidalinti savo įspūdžiais ir nuotraukomis. Kai kurios bendruomenės organizuoja specialius renginius, skirtus grįžtantiems emigrantams, kurių metu jie gali susipažinti su vietos verslininkais, politikais ir kultūros atstovais.
Grįžtančių emigrantų iššūkiai ir reintegracijos problemos
Nors politikai pabrėžia, kad nuolat didėja į Lietuvą grįžtančių lietuvių skaičius, mokslininkai konstatuoja: jei teoriškai reintegracijos sistema ir yra - ji neveikia. Tokia išvada pateikta Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengtoje konferencijoje „Demografinė raida: iššūkiai ir pasekmės Lietuvos ekonomikai“. VDU Demografinių tyrimų centro vadovė prof. Vlada Stankūnienė neslepia: „Didelė dalis atvykusių apsisuka ir grįžta atgal“. „Mūsų tyrimas, deja, rodo, kad iki šiol šios priemonės neveikia. Tai yra bet kokia užsienio gyvenimo patirtis grįžusiems daugiau nei du kartus padidina pakartotinos emigracijos tikimybė. Tai yra labai tikėtina, kad turintis emigracijos patirtį bando įsikabinti, bet yra praktiškai 100 proc. tikimybė, kad jis vėl išvažiuos atgal į užsienį. Sistema neveikia“, - konstatuoja dr. Domantas Jasilionis iš VDU Demografinių tyrimų centro.
Lietuvos mokslininkai jau pripažįsta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui yra intensyvi emigracija. Kas valandą iš Lietuvos išvyksta 4-5 žmonės; per dieną - beveik 100, per metus šalį palieka per 35 tūkst. žmonių. Nuo 1990 metų Lietuva neteko beveik 900 tūkst. gyventojų. Specialistai apibūdino ir žmonių grupes, kurios dažniausiai išvyksta: „Žemesnio išsilavinimo grupėje stebime 40 proc. didesnę emigraciją, nei turinčių aukštąjį išsilavinimą. Be abejo, yra ekonominiai veiksniai. Bedarbiai emigruoja 50 proc. dažniau nei dirbantieji“.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Gyventojų netektis (nuo 1990 m.) | Beveik 900 000 |
| Išvykstančiųjų per metus | Per 35 000 |
| Išvykstančiųjų per dieną | Beveik 100 |
| Išvykstančiųjų per valandą | 4-5 |
| Emigracija žemesnio išsilavinimo grupėje (palyginti su aukštuoju) | 40 % didesnė |
| Bedarbių emigracija (palyginti su dirbančiaisiais) | 50 % dažnesnė |
Nepaisant teigiamo poveikio, grįžtantys emigrantai susiduria su įvairiais iššūkiais ir problemomis. Integracija į visuomenę gali patirti sunkumų, ypač jei jie ilgą laiką gyveno užsienyje. Rasti tinkamą darbą gali būti sudėtinga, ypač jei emigrantas neturi reikiamų kvalifikacijų arba patirties. Būsto kainos Lietuvoje gali būti aukštos, todėl grįžtantiems emigrantams gali būti sunku įsigyti būstą. Be to, jie gali susidurti su biurokratinėmis kliūtimis, tvarkant dokumentus ir gaunant reikiamas paslaugas.
Imigracijos naujienų kūrėjas: pokalbis su Andrew Vepreku
Valstybės ir bendruomenių parama
Mokslininkai ragina sekti kitų šalių pavyzdžiu. „Užsienio patirtis rodo, kad pirmiausia grįžta išsilavinę ir kvalifikuoti emigrantai. Tai labai įdomu ir svarbu suprasti planuojant mūsų politines priemones. Gerosios praktikos yra kelios grupės. Visų pirma, numeris vienas - informacija, komunikacija, koordinacija. Tai yra darbas ir informacijos skleidimas tiek grįžusiems, tiek gyvenantiems užsienyje. Aiškūs kriterijai, aiškūs informacijos šaltiniai kur ir kas atsakingas už reintegraciją, kur grįžęs emigrantas gali sulaukti pagalbos. Specialios grįžusių emigrantų reikalų tarnybos. Labai įdomi Airijos patirtis - „Safe Home“ organizacija. Specializuotos įdarbinimo ir kvalifikacijos kėlimo programos, užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas. Žinoma, labai svarbi pagalba užsienyje gyvenančių emigrantų vaikams. Tai yra ugdymas ir aukštasis mokslas“, - sako D. Jasilionis.
Siekdama palengvinti grįžtančių emigrantų integraciją, valstybė ir bendruomenės teikia įvairią paramą. Valstybė teikia finansinę paramą grįžtantiems emigrantams, pavyzdžiui, subsidijas verslui, paramą būstui įsigyti ir socialines išmokas. Grįžtantys emigrantai gali gauti konsultacijas ir mokymus, kurie padeda jiems integruotis į visuomenę ir rasti darbą. Valstybė steigia informacinius centrus, kuriuose grįžtantys emigrantai gali gauti informaciją apie įvairias paslaugas ir galimybes. Vietos bendruomenės organizuoja įvairias iniciatyvas, skirtas grįžtantiems emigrantams, pavyzdžiui, kultūrinius renginius, sporto varžybas ir socialinius projektus.
Milda Jankauskienė, Užimtumo tarnybos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė, praneša, kad Joniškio klientų aptarnavimo skyriuje šiuo metu yra registruoti du asmenys, grįžę iš emigracijos - būsimi vyras ir žmona (Žavinta ir Dainius, kurių istorija bus detaliau aptarta vėliau). Pasikonsultavę su skyriaus specialistais, jie išreiškė norą registruoti įmonę ir užsiimti netradiciniais žemės ūkio verslais. Viena iš verslo idėjų - česnakų auginimas ir karamelizavimas. Jei idėja būtų įgyvendinta, plečiant verslą ir įdarbinant kitą asmenį, būtų galima pasinaudoti Užimtumo tarnybos parama dalyvaujant darbo vietų steigimo priemonėje. Iš viso šiais metais Šiaulių klientų aptarnavimo departamento aptarnaujamoje teritorijoje, kuriai priklauso ir Joniškio rajonas, registravosi 784 asmenys, grįžę iš užsienio. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, šiais metais pastebėtas grįžusių iš užsienio asmenų ir besiregistruojančių Užimtumo tarnyboje skaičiaus augimas. Grįžta tiek kvalifikuoti, tiek kvalifikacijos neturintys asmenys, tačiau didesnioji dalis - apie 60 proc. - neturi įgiję profesijos ir emigracijoje dirbo nekvalifikuotus darbus gamyklose, žemės ūkyje, sandėliuose. Yra registruota ir asmenų, įgijusių išsilavinimą ekonomikos, finansų valdymo, jūrų laivų inžinerijos, logistikos vadybos, kineziterapijos srityse. Jų tikslas - įsidarbinti pagal įgytą profesiją, pasinaudoti savarankiško užimtumo priemone ir įkurti darbo vietą sau, persikvalifikuoti.
Asmeninės grįžusiųjų patirtys
Tomo Rudžio kelionė: nuo indų plovėjo iki kavos virtuozo
Kartais į svečius kraštus nuveda ne tik geresnio gyvenimo paieškos, bet ir laimingos aplinkybės. 29-erių panevėžietis Tomas Rudys, garsiausias Lietuvos baristas, prieš kelerius metus išvykęs į Airiją ieškoti gardesnio duonos kąsnio, taip susižavėjo kavos virimo paslaptimis, kad savo vadybininko diplomą nugrūdo gilyn į stalčių ir grįžęs į Lietuvą ėmė dirbti baristu - kavos ruošimo meistru. T. Rudys, kaip ir daugelis jaunų žmonių, ne kartą buvo išvykęs padirbėti į Airiją ir net Baltarusiją. Svetur įgyta patirtis jaunam vyrui ne tik padėjo atrasti save, bet ir visai kitomis akimis pažvelgti į kai kuriuos dalykus. Jis tikina, kad kiekvienas žmogus turėtų išbandyti emigranto duonos ir pamatyti pasaulio - tai esą atveria visai kitokį matymą.
Nors Airijoje jis įgijo kavos ruošimo pagrindus ir sužinojo nemažai paslapčių, kaip išvirti ypatingą kavą, mokytis juodojo gėrimo virimo subtilybių ir toliau nesiliauja. Kaip juokauja vyras, kava paliečia visus, bet kai kurių nepaleidžia. „Kavai palietus, nuo jos neįmanoma pabėgti. Gal, jeigu būčiau įsidarbinęs picerijoje, dabar ant piršto sukčiau picos paplotį, bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Gal ne pats darbas yra pašaukimas, o žmonės yra pašaukti dirbti tą darbą. Visada norėjosi kažko daugiau. Pats sau susikuriu iššūkius - nebūna taip, kad pasiekęs savo užsibrėžtą tikslą sustočiau. Kaip yra pasakęs Andrius Mamontovas, reikia susirasti tokį darbą, kad paskui nereikėtų dirbti. Nieko nėra sunkaus, kai darai tai, kas tau miela“, - šypsosi baristas.
T. Rudys turėjo galimybę likti Airijoje ir toliau tobulinti savo meistriškumą, bet į Lietuvą jį parviliojo meilė. Porą savaičių prieš išvykdamas į Airiją jis susipažino su žavia mergina iš Suvalkijos, netrukus prasidėjo elektroniniai laiškai ir kiek daugiau kaip po pusmečio Tomas metė darbą Dubline ir grįžo į Lietuvą, kur draugė jau buvo abiem išnuomojusi butą. Dar po kelių savaičių pora susižadėjo, o nepraėjus nė metams ir vestuves atšoko. Dabar džiaugiasi ne tik vienas kitu, bet ir naująja šeimos nare - vos šešių mėnesių dukrele. Po kiek laiko Tomas su savo išrinktąja į Airiją išvyko kartu. Abu išvykimai netruko ilgiau kaip metus. Net ir gyvendamas svetur panevėžietis neapleido Lietuvos - intensyviai ruošėsi Lietuvos kavos virimo čempionatams ir juose dalyvaudavo. O tapus nugalėtoju kaip iš gausybės rago pasipildavo įvairiausi darbo pasiūlymai.
„Visada sakiau, kad galiu gyventi bet kur, - svarbiausia, kad šalia būtų šeima, mėgstamas darbas. Bet tik atsidūręs Baltarusijoje supratau, kad šioje šalyje gyventi negalėčiau. Ten labai didelė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų. Man toks gyvenimas nesuvokiamas“, - pasakojo panevėžietis. Tomas atkreipė dėmesį ir į kiek stačiokišką bei tiesmuką bendravimą, ir šiaip bendravimo kultūrą Baltarusijoje. Aptarnavimo kultūra taip pat nepasikeitusi dar nuo sovietmečio laikų. Lietuvį stebino ir tai, kad baltarusiai labai daug reikšmės teikia garsiems prekių ženklams, o europietiškas prekes laiko gerokai kokybiškesnėmis.
Šiuo metu su šeima apsistojęs savo gimtajame Panevėžyje Tomas vienoje iš kavinių dirba baristu ir aktyviai rengiasi Lietuvos kavos virimo čempionatui. Tomas neatmeta galimybės, kad kada nors ir vėl pakels sparnus į Airiją. Ši šalis vilioja ne tik maloniu klimatu, bet ir gerokai aukštesniu gyvenimo lygiu. Tačiau bent kurį laiką jis su šeima nusprendė apsistoti Panevėžyje - T. Rudžio teigimu, čia idealiausios sąlygos auginti vaikus. Nors kai kurie emigrantai jam papriekaištautų, kad bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje auginti vaikus geriau, jis turi tvirtą nuomonę. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis svarsto galimybę persikelti gyventi į Vilnių. Tomą ji traukia savo europietiškumu. Panevėžyje žmonės gana šalti, kompleksuoti, neprisileidžiantys per arti. Be abejo, požiūris į jo profesijos atstovus Panevėžyje kitoks. Iš baristo darbo galima neblogai gyventi užsienyje ar tame pačiame Vilniuje, bet ne Panevėžyje. Žmogus, gaminantis kavą, čia suvokiamas kaip picų išvežiotojas ar alaus pilstytojas.
Žavintos ir Dainiaus įsikūrimas kaime: karamelizuotų česnakų verslas
Iš Joniškio kilusi 31 metų Žavinta Miškinytė ir Šiauliuose užaugęs bendraamžis Dainius Briežinskis Anglijoje atsidūrė skirtingais keliais, bet į Lietuvą jiedu grįžo jau drauge ir čia kuria savo bendrus namus. Žavinta, baigusi mokyklą, išvažiavo į Angliją pas seserį - ne paviešėti, o studijuoti universitete. Menams gabi mergina ten įgijo dailės bakalauro laipsnį. Dainius iš Lietuvos išvyko vėliau nei Žavinta. Jaunuolis daugiausia dirbo gamyklose. Prieš maždaug penkerius metus jiedu nusprendė, kad užtenka svetimoje šalyje darbuotis - reikia grįžti į gimtinę. Daugiau kaip penkerius metus šiam tikslui abu taupė pinigus. Per šį laiką nusipirko sodybą Lietuvoje, bet ir tada dar dvejus metus dirbo Anglijoje. „Juk negrįši tuščiomis kišenėmis. Mes taupėme kiekvieną centą, beveik nieko sau neleidome“, - prisiminė jauna moteris.
Už sunkiai emigracijoje uždirbtus ir sutaupytus pinigus Žavinta ir Dainius įsigijo didelę sodybą Alsių kaime (Skaistgirio sen., Joniškio r.). Tame name sovietmečiu veikė Dvelaičių kaimo pradinė mokykla. Kartu su namu - ir nemažą 3,5 hektaro žemės plotą. „Keliaudami po Angliją supratome, kad užmiesčiuose ir vienkiemiuose gyvena tik pasiturintys žmonės, nes tyla, ramybė ir grynas oras - didžiulė prabanga šiais laikais. Todėl ir mes apie gyvenimą Lietuvos mieste net negalvojome, iškart ieškojome vienkiemio“, - savo sprendimo motyvus dėstė naujakuriai. Aplinkiniai kol kas į Žavintą ir Dainių žiūri nustebę. „Daug kas sukinėja pirštą prie smilkinio, bet mes žinome, kad tai yra laikina. Ir mes dėl to stengiamės, dirbame tam, kad susitvarkytume savo namus - ir aplinką, ir namą, viską“, - sakė optimistiškai nusiteikusi Žavinta.
Vos grįžę sužadėtiniai pasidarė nemažą daržą ir užsiaugino savų sveikų daržovių. Neseniai jie įsigijo ir penkiolika vištų bei porą gaidžių. Žavinta teigė, kad taip mažais žingsneliais jie bando prisitaikyti prie gyvenimo kaime. Juk abu jaunuoliai užaugę mieste ir niekada nuolat kaime negyvenę. Pradėję savame darže auginti daržoves, jame pasodino ir žieminių česnakų pardavimui. Iš pradžių jauni žmonės galvojo juos pardavinėti kaip prieskonines daržoves, o vėliau nusprendė česnakus perdirbti ir pasiūlyti Lietuvoje neįprastos produkcijos - karamelizuotų česnakų. Šią idėją jie parsivežė iš Anglijos, nes tenai jau senokai pardavinėjami karamelizuoti česnakai.
Kol kas buvę miestiečiai tik bando ieškoti būdų, kaip įsitvirtinti darbo rinkoje. Tačiau konkrečia parama per Užimtumo rėmimo programas pasinaudoti kol kas dar negali. Jie bandė dairytis galimos paramos, bet jiems buvo paaiškinta esą jie neatitinka paramos kriterijų. „Dažniausiai tarp reikalavimų yra įrašyta, kad turi būti išgyvenęs metus laiko Lietuvoje, o mes gyvename tik gerą pusmetį. Jau viską peržiūrėjome ir laukiame naujų konkursų, kad galėtume pretenduoti į nors kokią paramą“, - tvirtino Žavinta. Pasak jos, panašiai yra ir su paramomis žemės ūkio veiklai - turi būti ūkininkas, tik tada gali pretenduoti į paramą. Dainius su žemės ūkiu anksčiau nieko bendro nėra turėjęs, tad gauti finansinės paramos jiems - beveik nėra šansų. Dirbamos žemės prie sodybos nedaug, bet yra sodas. Šiuos plotus jie ateityje galėtų išdirbti. Galėtų verstis sodininkyste, nebūtina sėti kviečius ar rugius. Sužadėtiniai tikrai neliūdi ir nori padrąsinti ir kitus jaunus žmones nebijoti apsigyventi kaime.
Emigrantų indėlis ir valstybės ateities perspektyvos
Grįžtantys emigrantai gali turėti didelį teigiamą poveikį Lietuvos kaimo vietovėms. Jie prisideda prie ekonominio atsigavimo, investuodami savo kapitalą į vietos verslą, žemės ūkį ir turizmą, taip skatindami ekonominį augimą. Emigrantai atsiveža naujų idėjų ir technologijų, kurios gali būti pritaikytos vietos sąlygomis ir padidinti konkurencingumą. Grįžtantys emigrantai prisideda prie kultūrinės įvairovės, praturtindami vietos bendruomenes naujomis tradicijomis ir perspektyvomis. Jie taip pat gali padėti stabilizuoti demografinę situaciją kaimo vietovėse, kur gyventojų skaičius mažėja dėl emigracijos ir senėjimo.
Istorinis kontekstas ir dvasinė rezistencija
Svarbu pažvelgti į istorinį kontekstą, kuris paveikė emigracijos ir grįžimo procesus Lietuvoje. Sovietinė okupacija, nepriklausomybės atkūrimas ir narystė Europos Sąjungoje - visi šie etapai turėjo įtakos migracijos srautams. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva susidūjo su dideliais ekonominiais iššūkiais, kurie paskatino daugelį žmonių ieškoti geresnių galimybių užsienyje. Tačiau pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vis daugiau lietuvių grįžta į tėvynę. Tai gali būti susiję su pagerėjusiomis ekonominėmis sąlygomis Lietuvoje, taip pat su didėjančiu patriotizmu ir noru prisidėti prie šalies gerovės.
Principingas ir įžvalgus Tiesos žodžio skleidėjas atkurtoje valstybėje monsinjoras Alfonsas Svarinskas nepabūgo aiškiai ir tvirtai pasakyti, kad toji vakarykščių išdavikų ir kolaborantų valdoma valstybė dar nėra ta išsvajotoji tikrai nepriklausoma ir laisva Lietuva, kuriai buvo paaukotas visas šio didžio Žmogaus gyvenimas. Būtent Jis sugebėjo įžvalgiai suvokti ir atvirai pasakyti karčią tiesą, kurios vis dar nesiryžta pripažinti arba jos pasakyti dauguma nuoširdžių savo šalies mylėtojų: Lietuva praėjus vos ketvirčiui amžiaus po „išsilaisvinimo“ vėl susiduria su egzistenciniu iššūkiu. Jos valdantiesiems baigiant atsisakyti paskutiniųjų šalies suverenitetą įkūnijančių ir liudijančių atraminių stulpų - šimtmečius gintos žemės ir savų pinigų - didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkurta Lietuvos valstybė faktiškai yra vėl sunaikinta.
Jam buvo savaime ir visiškai akivaizdu tai, ko vis dar nesugeba arba nenori suprasti daugybė specialų pasirengimą turinčių ekonomikos ir politikos sričių žinovų - žudynės ir tremtys ne visada būna vienintelis ir veiksmingiausias būdas sunaikinti ištisas tautas. Atrodytų, visiškai laisva, formaliai lyg ir nepriklausomoje savo valstybėje gyvenanti Tauta lygiai taip pat ir net greičiau gali išnykti „savanoriškai“ išsitremdama. Prastas valstybės valdymas, šiurkštus išnaudojimas, nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, nuolatos išgyvenamas pažeminimas dėl akį rėžiančios turtinės nelygybės ir socialinės atskirties, valdininkų ir kitų „galingųjų“ ir „įtakingųjų“ patyčios iš žmogaus, esančio ant žemesnio visuomenės hierarchijos laiptelio, - šie ir kiti panašūs veiksniai skatina Lietuvos vaikus „laisvai“, tai yra patiems ir „savo noru“, išsivaikščioti ir išsibarstyti po visus pasaulio kampelius.
Monsinjoras savo aiškia ir tvirta nuostata dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo dar kartą davė dvasinės stiprybės ir toliaregiškumo pavyzdį. Jis asmeniškai paliudijo, kad net sunkiausius išmėginimus ir kančias patyręs žmogus vis dėlto neturi teisės pasiduoti skausmingiems prisiminimams ir prarasti šaltą protą bei gebėjimą blaiviai ir kritiškai mąstyti. Šiame kontekste, senoji Antikos laikų sentencija skelbia: „Į ką žiūri, į tai tampi panašus“. Žvelgi į idealų aukštumas, dieviškąją šviesą, ir pats imi švytėti antgamtiniu spindesiu. Todėl aiškiai suvokė ir drąsiai pasakė daugeliui savo bendražygių ir bendraminčių kol kas pernelyg nemalonią ir todėl jų noriai nutylimą tiesą: Vakarų geopolitinė erdvė ir ją įkūnijančios struktūros - Europos Sąjunga ir NATO - vis dėlto nėra tas saugus prieglobstis ir uostas, į kurį sėkmingai įplaukusi Lietuva galėtų jaustis tvirtai ir ilgam apsisaugojusi nuo vis sunkiau perprantamo ir beveik nebenuspėjamo šiuolaikinio pasaulio audrų. Negana to, Monsinjoras nuostabiai giliai suprato, kad šis uostas, jeigu į jį bus skubama aklai ir nemąstant, o į jį įplaukta su vergiška sąmone, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali tapti tikru Tautos ir Valstybės kapu.
Šiandien Lietuva stengiasi įvertinti savo istoriją ir pagerbti tuos, kurie kovojo už jos nepriklausomybę. Grįžtantys emigrantai, kurių šeimos patyrė sovietinės okupacijos represijas, dažnai jaučia ypatingą ryšį su tėvyne ir nori prisidėti prie jos ateities kūrimo.
tags: #valstietis #griztanciu #emigrantu #su #duona #ir