Kaip kepti Varėnos duoną: tradicijos, receptai ir Dzūkijos skoniai

Duona Lietuvoje visada buvo daugiau nei tik maistas. Tai - tradicijų puoselėjimas, energijos ir geros savijautos šaltinis, skalsos, gerovės, vaisingumo, laimės ir apsaugos nuo blogio simbolis. Manau, dažnas su manimi sutiks, kad nėra kito mielesnio kvapo už šviežios, kepamos duonos. Pajutus tą nuostabų, sodrų aromatą, paragavus kvapnios, šiltos duonos, mūsų širdys prisipildo šilumos ir jaukumo, nenusakomas saldumas užlieja visą sielą. Šiandien, kai duonos svarba dažnai užmirštama, ypač svarbu prisiminti senąsias tradicijas ir išsaugoti jas ateities kartoms. Šiame straipsnyje apžvelgsime naminės duonos kepimo tradicijas Varėnos krašte, pasidalinsime receptais ir patarimais, kur galima susipažinti su duonos kepimo amatu.

Duona lietuvių kultūroje: istorija ir simbolika

Duona - tautinio paveldo dalis. Lietuviams duona nuo seno buvo ne tik vienas svarbiausių kulinarinių gaminių, bet ir nepakeičiama jų pasaulėžiūros dalis. Ji yra skalsos, gerovės, vaisingumo, laimės ir apsaugos nuo blogio simbolis. Jos svarba itin išryškėdavo šventiniu laikotarpiu, per kurį senovės lietuviai duoną laikydavo garbingiausioje stalo vietoje. Nesvarbu, kiek įvairiausių patiekalų besipuikuotų ant mūsų stalo, be duonos - jis tuščias.

Nuo senų laikų duonos kepimui buvo teikiama sakralinė prasmė. Iki XIX amžiaus vidurio kaime ruginė duona buvo pagrindinis valgis. Baudžiavos laikais valstiečiai duoną kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų, todėl ji buvo vadinama bėraline duona. Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki trijų dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greitai sendavo. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės, paklojus klevo, krienų, ajerų lapų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų.

Senoliai gerbė duoną ir to mokė savo vaikus. Nukritusį žemėn duonos gabalėlį privalėjo pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Su duona susiję ir įvairūs prietarai. Buvo sakoma, kad duonos trupinys - tai žmogaus likimas, todėl nebuvo galima išmesti ar palikti nesuvalgyto duonos gabalėlio. Pakeleiviui užklydus į namus, kuriuose kepama duona, jo neišleisdavo, kol ji neiškeps, kad galėtų svečiui įdėti šviežios duonelės kelionėn.

Ištisus šimtmečius vasario 5 d. švenčiama Duonos arba Šv. Agotos diena, per kurią bažnyčiose šventinama juoda duona, vanduo ir druska. Tikėta, kad pašventintas duonos gabalėlis apsaugos nuo gaisrų, nelaimių ir nugalės bet kokį blogį. Druska laikoma amžinybės ir nemirtingumo simboliu, nes ji negenda ir nepūva. Visų tautų kultūrose ji vienaip ar kitaip atsispindi tautosakoje bei kasdienio gyvenimo papročiuose, posakiuose, prietaruose. Druska - unikalus gamtos produktas, žmonijos istorijoje užėmęs išties garbingą vietą. Lietuvoje ji nuo seno po duonos buvo antras šventas valgis. O štai vanduo yra gyvybės šaltinis. Tai pati unikaliausia medžiaga žemėje. Šiais laikais duonos svarba dažnai užmirštama, netgi sakoma, kad duona valgoma tik iš bado. Tačiau negalėtume išgyventi be to, ką duona simbolizuoja. Tai, kad ištisus šimtmečius vasario 5 d. švenčiama Duonos arba Šv. Agotos diena, tik įrodo, kad turėtume labiau ją vertinti ir branginti. Ilgus šimtmečius duonos kepimas buvo namų šeimininkės - motinos - ne tik pareiga, bet ir garbė. Kepimą nuo seno lydėjo įvairūs papročiai.

Dabar daugelis papročių ir švenčių, gyvuojančių vyresnių žmonių atmintyje, jaunajai kartai nesuprantami, mažai žinomi ar net visai nežinomi. Tai lyg natūrali gyvenimo sričių pakitimo pasekmė, tačiau labai norisi, kad etniniai papročiai, tradicijos, patiekalai kuo ilgiau gyvuotų.

Naminės duonos kepimo tradicijos Varėnos krašte

Naminės duonos kepimo tradicijos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Viena duonos kepėja pasakoja: „Kažkada mūsų šeimoje tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Tėviškėje nuo XIX amžiaus gyveno penkios mūsų giminės kartos. Naminės duonos kepimo tradiciją nutraukė 1946 m. šeimos tremtis į Sibirą. 1956 m. ir aš gimiau ten, Sibire. Grįžusios į Tėvynę po 13 tremtyje praleistų metų, šeimos moterys duonos jau nekepė. Gimtoji sodyba buvo nuniokota, be to, ir kepti jau nebuvo iš ko, niekas neaugino rugių.“

„Mokydamasi kepti duoną, bandžiau atgaminti tai, ką pasakojo močiutė, mama. Klausinėjau vyresnio amžiaus Punios moterų, kurios dar ir po karo namuose kepė duoną. Perverčiau krūvas literatūros apie tautinį kulinarinį paveldą. Senovėje šeimininkės, iškepusios duoną, pasilikdavo raugo kitam kepimui, kuris buvo laikomas dideliu turtu. „Raugas keliauja iš vieno kepimo į kitą, tai - mano turtas. Seniau moterys stengdavosi raugo niekam neskolinti. Sakydavo, kad rūgštį išneš. Mano duonelė yra gyva, jos kelias iki kepimo ilgas: vakare užmaišau ir šiltai apklosčiusi palieku iki ryto. Rytą išminkau, pakildinu ir formuoju kepalus. Viskas trunka apie 16 val. Pats kepimas trunka apie 3 val. Tai čia mano toks receptas.“

Moteris džiaugiasi, kad geriausias jos pagalbininkas šiame darbe yra vyras Petras. Padėti tiesiogiai jis gal ir nepadeda, bet meilę duonos kepimui skatina ir visada randa gerą žodį.

Naminės duonos privalumai ir laikymas

„Daug metų valgiau vadinamąją parduotuvės duoną. Bet kai pradėjau kepti savo, tai pirktinė duona man jau netinka. Žinoma, ne visi mėgsta ir tradicinę naminę duoną, tiesiog žmonių skonio receptoriai atprato nuo natūralumo.“

Kalbant apie naminės duonos galiojimo laiką, teisingai ją laikant, galima išsaugoti iki mėnesio, tad mano patarimas - nelaikykite duonelės celofaniniuose maišeliuose! Dar blogiau, jeigu juos aklinai užrišite. Duoną laikyti reikėtų vėsiai, lengvai pridengtą.

„Nesu profesionali duonos kepėja, kepimo meno niekur nesimokiau, esu savamokslė, ir tai man - ne pragyvenimo šaltinis, ne darbas, o tik pomėgis. Labai tikiuosi šiemet rimtai tuo užsiimti ir gauti tautinio kulinarinio paveldo (dzūkiškos duonos kepimo) sertifikatą.“

Duonos kepimo pradžiamokslis ir dažniausios klaidos

Trumpas duonos kepimo pradžiamokslis - pirmiesiems jūsų pačių keptiems naminės duonos kepaliukams. Naujokams ir mažiau patyrusiems kepėjams siūlome pradėti būtent nuo duonų, kurios kepamos kepimo formose. Duona - ne šiaip sau pyragas, todėl vietoj kepimo miltelių ar sodos ją kildina ir išpurena specialiai subrandintas raugas. Tikras raugas gaminamas iš vandens ir visų grūdo dalių miltų. Raugas iškyla pakankamai greitai - per 6 val., padedamas laukinių mielių. Fermentacija, kurią vykdo pieno rūgšties bakterijos, vyksta ilgiau. Būtent todėl raugą reikia laikyti šiltai, maždaug 12 val., ir tik praėjus šiam laikui kepti duoną. Jei bet kokį turimą raugą pamaitinsite ruginiais miltais, turėsite ruginį raugą, o jeigu kvietiniais - kvietinį. Kepant duoną dažniau galima eksperimentuoti: keisti raugą, miltus (ruginius ar kvietinius) arba dalį jų kiekio pakeisti avižiniais arba grikių miltais. Taip pat, duoną galite pagardinti sėklomis, grūdais, prieskoniais. Šiek tiek paeksperimentavę netruksite atrasti savo šeimai skaniausią duoną.

Kepant tradicines lietuviškas duonas namuose, rekomenduojame rinktis „Viso grūdo“ miltus, kadangi šie yra rupaus malimo, pasižymi išraiškingu skoniu bei savyje turi išsaugoję natūralius fermentus ir kitas maistingas medžiagas, naudingas žmogaus organizmui. Jau nuo senų laikų būtent iš rupių (viso grūdo) ruginių miltų lietuviai kepdavo ruginę duoną. Kepant pasaulio duonas - prancūziškąją baguette ar itališką ciabatta - rekomenduojame rinktis kvietinius miltus arba dalį jų pakeisti viso grūdo kvietiniais, arba net ruginiais miltais. Šiems gaminiams naudojamas trumpalaikiai raugai su mielėmis - biga (ciabatta) arba poolish (baguette).

Dažniausios duonos kepimo klaidos

1. Pirma klaida. Prieš naudodami raugą, pamaitinkite jį - taip galėsite įvertinti raugo kokybę. Ruginei duonai patariu naudoti būtent ruginį raugą, o baltai kvietinei duonai - kvietinį raugą. Kvietinei duonai rūgštus skonis nebūdingas, todėl jai labiau tinka kvietinis raugas. Nepatariu vienu metu turėti daug raugo rūšių - rekomenduoju turėti ruginio raugo. Jį šaldytuve galima laikyti ilgiau, nei kvietinį. Nepamirškite, kad kuo jis ilgiau laikomas šaldytuve, tuo labiau rūgsta.
2. Antra klaida. Pakilęs raugas po kiek laiko pradeda leistis žemyn: kuo labiau raugas rūgsta, tuo labiau jis skystėja. Iš perrūgusio raugo kepama duona sunkiai kyla, iškepta - būna rūgštaus skonio. Jeigu raugas pakilo, tačiau duonos kepti dar neketinate, įdėkite raugą į šaldytuvą. Taip 48 val.
3. Trečia klaida. Laikant raugą šaldytuve net ir ilgą laiką rūgimo procesas nesustoja. Iš tokio raugo kepama duona dėl didelio kiekio rūgšties kyla labai ilgai.
4. Ketvirta klaida. Per skysta tešla. Jei tešla labai skysta, paimtas į rankas tešlos gabaliukas neišlaiko formos ir slysta tarp pirštų. Iškepta duona, gali susmegti po kepimo. Kaip išvengti? Vandenį į tešlą reikia pilti atsargiai. Nesvarbu, kiek nurodyta receptūroje. Per kieta tešla. Jei tešla per kieta, padėtas ant stalo tešlos gabaliukas nepraranda formos, jį sunku formuoti. Kaip išvengti? Tikriausiai viską darėte per greitai, nedavėte pakankamai laiko raugui pastovėti.
5. Penkta klaida. Kildinti reikia, kol tešlos tūris padvigubės, nemažiau kaip 2.5-3 val., nes duona turi pakankamai susifermentuoti. Iškildintą duoną reikia pašauti į orkaitę, esant aukštai temperatūrai (250 °C), kad susiformuotų duonos pluta. Aukštoje temperatūroje reikia kepti labai trumpai, apie 10-15 min., vėliau sumažinti iki 200 °C ir dar kepti apie 40 min. Kepant ilgai pluta susiformuoja labai stora. Kepimo metu atvėrus kepimo orkaitės dureles, orkaitėje labai greitai sumažėja temperatūra.

Varėnos krašto duonos receptai

Štai keletas receptų, kurie padės jums išsikepti gardžią naminę duoną:

Receptas pagal Nijolę Kačkuvienę

Nijolė Kačkuvienė duoną kepa pagal senovinį receptą iš ruginių miltų, vandens, druskos ir cukraus, paskanindama kmynais.

Ingredientai:

• Ruginiai miltai
• Vanduo
• Druska
• Cukrus
• Kmynai

Gaminimo eiga:

1. Iš vakaro raugas užpilamas šiltu vandeniu, įdedama trečdalis reikiamo kiekio miltų, kmynų ir paliekama nakčiai.
2. Anksti ryte tešla minkoma, sudedami likę miltai, šiek tiek cukraus.
3. Duona krosnyje kepa apie 1,5 valandos.

Paprastas naminės duonos receptas

Ingredientai:

• 1 puodelis šilto vandens
• 1 pakelis sausų mielių (7 g)
• 1 valg. šaukštas cukraus
• 1 arb. šaukštelis druskos
• ¼ puodelio alyvuogių aliejaus
• Miltų (kiek reikės, kad tešla būtų tąsi ir neliptų prie rankų)

Gaminimo eiga:

1. Puodelyje šilto vandens gerai išmaišyti mieles ir cukrų. Palikti 15-20 minučių. Mielės turi putuoti.
2. Miltus persijoti. Atsargiai, po truputį dedant miltus į mieles, užmaišyti tešlą. Pabaigoje suberti druską ir pilti aliejų.
3. Miltų naudoti pagal poreikį. Tešla turi būti tąsi, nelipti prie rankų.
4. Indą ištepti aliejumi ir sukrėsti tešlą. Uždengti ir palikti pakilimui 1,5/2 valandoms.
5. Kai tešla pakyla, minkyti ją dar kartą. Formuoti duonos kepalą, dėti jį ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir gausiai apibarstyti miltais. Palikti dar valandai.
6. Orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių. Duonos viršuje peiliu padaryti pjūvius.
7. Orkaitės dugne statyti indą su vandeniu.
8. Kepti orkaitėje apie 30-40 minučių, kol duona gražiai paruduos.

Kitas tradicinis duonos receptas su raugu ir bulvėmis

„Gali pasirodyti, kad tai yra sudėtingas, paslaptimi apgaubtas procesas. Bet jį tikrai verta pažinti. Pavyzdžiui, pabandykite išsikepti duoną pagal šį receptą:

Raugo gamyba:

1. Inde miltus ir kambario temperatūros vandenį maišykite šaukštu, kol pasidarys grietinės tirštumo masė. Ją uždenkite skepeta ir padėkite šiltai (apie 25 laipsnių temperatūros patalpoje) rūgti 72 valandas (3 paras). Šiltai laikomą raugą kiekvieną dieną lengvai pamaišykite.

Duonos kepimas:

1. Iš vakaro iš dalies miltų ir drungno vandens sumaišykite grietinės tirštumo tešlą, supilkite raugą, vėl išmaišykite ir palikite nakčiai. Kitą dieną svarbu neužmiršti atidėti raugo kitam kartui.
2. Tuomet įdėkite druskos, cukraus arba medaus (pagal skonį), kmynų.
3. Bulvę išvirkite, sugrūskite, užpilkite kambario temperatūros vandeniu (apie 200 ml) ir įmaišykite į tešlą, maišydami dar įpilkite miltų. Tešla turi būti minkštesnė už plastiliną.
4. Minkykite apie 20 min., po to palikite maždaug 3 valandoms šiltai rūgti.
5. Vėliau formuokite kepaliuką ir dėkite į kepimo formą.
6. Kai duona pakils, kepkite ją aukštoje (250-270 laipsnių) temperatūroje 15-20 minučių, kad užkeptų pluta.
7. Po to temperatūrą sumažinkite ir kepkite dar daugiau nei valandą (iškepusi duona atšoka nuo formos kraštų).
8. Duonai iškepus, ant jos uždėkite drėgną drobę ir apklokite pledu.

Svarbu atminti, kad duonos negalima išmesti. Nevalia duonos dėti padu į viršų.

Duona ir miltai: ką verta žinoti

Miltai neabejotinai yra vienas universaliausių ir labiausiai paplitusių maisto produktų, puikiai papildančių kasdienį racioną. Miltų įvairovė leidžia juos naudoti įvairiai - tiek saldžiuose kepiniuose, tiek ruošiant padažus ar kitus patiekalus.

Pasak „Rimi“ produktų vadovės Dianos Špūrienės, miltus lietuviai daugiausia naudoja kepinių gamybai. „Labiausiai pirkėjai mėgsta kvietinius miltus, kurių nuo viso miltų asortimento parduodame apie 65 procentus. Šie miltai - patys universaliausi. Jie tinka tiek saldiems kepiniams, kurie į namų virtuves dažniausiai sugrįžta rudenį ir žiemą, tiek padažų gamybai, duonos kepimui.“

Miltiniai patiekalai - skalsūs, tad jais galima gana nebrangiai pamaitinti visą šeimą. Tai puikus produktas tiems, kurie nori gyventi taupiau. Neretai pirkėjai miltus įsigyja didesnio tūrio pakuotėse, kas jiems leidžia dar labiau sutaupyti“, - sako D. Špūrienė. Be to, norint išvengti produktų švaistymo, svarbu miltus namuose laikyti tinkamai, jog jų neužpultų kenkėjai. Miltus geriausia laikyti sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, originalioje pakuotėje arba sandariame inde. Geriausia juos sunaudoti iki tinkamumo vartoti termino pabaigos“, - pataria D. Špūrienė.

Ji priduria, kad šio produkto privalumu tampa didelė įvairovė: „Savo asortimente siūlome nemažai „Rimi“ prekės ženklo produktų, tinkančių glitimo netoleruojantiems, sveikesnių miltų alternatyvų ar tiesiog naujų ir įdomesnių skonių ieškantiems pirkėjams. Iš tokių dažniausiai perkami kukurūzų, migdolų, kokosų arba grikių miltai.

Pasak sveikatai palankios mitybos konsultantės, gydytojos dietologės dr. E. Gavelienės, palankiausi sveikatai yra viso grūdo miltai, tačiau kiekviena rūšis turi savo papildomų naudų. „Viso grūdo miltų gaminiai yra toje pačioje sveikatai palankaus maitinimosi grupėje kaip ir kruopos, tačiau tam, kad nenukentėtų patiekalų įvairovė, viso grūdo miltų patiekalai gali būti vartojami 1-2 kartus per savaitę. Jei miltai yra nerafinuoti, jie turi B grupės vitaminų bei eilę mikroelementų, tarp jų ir seleno, kurio gyvenantiems Lietuvoje žmonėms itin reikia."

Dr. E. Gavelienė pastebi, kad šiuo metu populiarėja gaminiai be gliuteno, tačiau sveikiems žmonėms jo tikrai nereikėtų bijoti, nes tai - įprastas grūdų baltymas: „Yra atskira žmonių grupė, maždaug 1 proc. populiacijos, kurie serga celiakija. Tie žmonės negali valgyti gliuteno turinčio maisto, bet tai genetinė liga, kurią išprovokuoja ne pats gliutenas. Šių pacientų sveikatos ir ilgaamžiškumo užtikrinimui begliutenė dieta - būtina."

Kur Varėnos krašte susipažinti su duonos kepimo tradicijomis?

Varėnos krašte glūdi neįtikėtinai įdomios ir mažai atrastos vietos, kuriose galima ne tik pasimėgauti gamtos grožiu, bet ir giliau pažinti duonos kepimo tradicijas.

Urvikių kultūros centro edukacinė programa „Duonos kelias“, kurios metu jaunajai kartai perduodamos senosios duonelės kepimo tradicijos, šiandien itin populiari. Kuriant šią programą ieškota unikalaus naminės duonos recepto ir rinkta iš daugelio variantų. Dabar kepamos naminės su raugu duonos receptas atkeliavo ne iš rašytinių šaltinių. Jį, ateidama dirbti į Kultūros centrą, atsinešė Vida Liaugaudienė. Tai jos močiutės duonos iš natūralaus raugo receptas, pagal kurį duoną kepė mama, dabar kepa pati V. Liaugaudienė. Šis iš kartos į kartą perduotas naminės duonos receptas tapo pagrindiniu edukacinės programos akcentu, o iškepta duona - dovana, lauktuvėmis, sutinkant svečius ar vykstant kitur.

Tradicinė naminės duonos kepėjų šventė „Visur duona su pluta“ spalvingai paryškina įsibėgėjusią vasarą ir rugiapjūtės pradžią. Šventė, organizuojama Miežiškių kultūros centro kartu su ūkininkais, „Radviliškių kaimo kepyklos“ šeimininkais Audrone ir Albinu Kisieliais, pagerbia senuosius papročius ir dovanoja staigmenų, mielų, įtraukiančių veiklų visiems, nuo mažiausiųjų iki senolių. Užgimusi ir kurį laiką rengta Miežiškių seniūnijos kaimuose, nuo 2011 metų šventė vyksta erdvioje, išpuoselėtoje Kisielių sodyboje Radviliškių kaime. Pagrindinė šventės tradicija - duonos ir jos augintojų, kepėjų pagerbtuvės. Ir šiųmetėje šventėje kiekvienas galėjo pamatyti, užuosti, paragauti, išbandyti, suprasti, kaip gimsta duona.

Be to, Varėnos krašte yra ir kitų vietų, puoselėjančių senąsias tradicijas:

• Visai netoli sostinės, pavažiavus automobiliu vos apie valandą, atsidursite Dzūkijos širdyje. Etnografinė sodyba susideda iš namo ir kluono, statytų XX a. pradžioje. Čia sužinosite, kaip šiliniai dzūkai vaikščiojo ,,grybų trobelėm“, žvejojo, medžiojo, koks buvo šilinių dzūkų gyvenimo būdas.
• Rūtos Sakalienės kaimo turizmo sodyboje Marcinkonių kaime (Naujalių g. 15, Marcinkonių seniūnija) galima pasimokyti raugti ir kepti duoną.
• Plasapninkų kaime ant aukštos kalvelės stūkso Inos sodyba, kurioje moteris visus žavi savo kepama tradicine rugine duona.
• 2006 m. Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkinių miškų drevėse apsigyveno bitės. Muziejuje puikuojasi poeto bičiulis, knygos herojus Drevinukas - vaškinis žmogeliukas pušies gurgučio nosimi.
• Lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus kaupia, saugo, tiria ir populiarina rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybinį bei memorialinį palikimą. Aplankius muziejų, galima pamatyti ne tik namus, kuriuose gimė V. Krėvė-Mickevičius, bet ir buities apyvokos daiktus.
• Perlojos kraštotyros muziejuje susipažinsite su Perlojos archeologine ir istorine praeitimi: gyvenvietės raida didžiųjų kunigaikščių laikais, caro valdžios metais, žymiąja Perlojos Respublika, gyvenimu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
• Valkininkų kraštas garsėja XVII-XX a. architektūros ansambliu ir yra svarbus nuo XIV a.

Dzūkijos krašto unikalumas ir kulinarinis paveldas

Varėnos rajonas yra pačiuose Lietuvos pietuose, prie Baltarusijos sienos. Didesnioji rajono dalis plyti Dainavos lygumoje, tik šiaurės vakarinis pakraštys yra Dzūkų aukštumoje, o rytinis - Eišiškių plynaukštėje. Joje, apie 1,5 km į pietryčius nuo Vydenių, yra aukščiausia rajono vieta - 193 metrus iškilęs Riliškių kalnas. Žemiausia - rajono vakaruose prie Nemuno, kur ties Netiesų kaimu (Merkinės seniūnija) tėra 71 metras virš jūros lygio. „Savo svečius pirmiausia nuvežu prie paminklo Nepriklausomybei ir daugybę partizanų kovos vietų aplankome. Jos įamžintos ir Merkinėje, ir Perlojoje, ir aplink Varėną jų daug. Dzūkai - dideli patriotai. Daug jų žuvo partizaniniame kare. Ir mano trys šeimynykščiai buvo išvežti į Sibirą. Parodau Gluko ežerą - tai Varėnos puošmena. Įspūdingas ir tiltas per Merkį, kur ėjo Lenkijos ir Lietuvos demarkacinė linija.“ - sako Giedrius Uždavinys, profesorius, širdies chirurgas. „92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Varėnos kraštą - pamatyti, išbandyti, pajusti!

Gamta ir kraštovaizdis

• Žemyninės kopos. Dainavos lyguma žymi žemyninėmis kopomis, kurių niekur kitur Lietuvoje tiek nėra. Kopos, prasidedančios Varėnos apylinkėse ir ištįsusios Druskininkų link, juosia ir Čepkelių raistą. Dabar šios kopos apaugusios mišku. Miškas sutvirtino smėlį ir kopos tarsi sustingo, savo forma liudydamos praeityje vyravusių vėjų kryptį. Nuo kai kurių kopų keterų nesunku pastebėti, kad rytinis - užuovėjinis - šlaitas yra statesnis nei vakarinis - priešvėjinis. Marcinkonių kaime esanti gyva kopa, vadinama Gaidžio kopa, niekuo nesiskiria nuo pajūrio kopų. Ji taip pat pustoma, sudaryta iš smėlio, o joje trūksta tik jūros ošimo.
• Čepkelių pelkynas. Tai didžiausias Lietuvos pelkių kompleksas, nuo 1975 metų saugomas valstybiniame Čepkelių rezervate. Jis visas iškaišytas mišku apaugusiomis sausmėmis, 1-2 metrus iškilusiomis virš pelkės paviršiaus. Čepkeliuose tokių salų yra apie 80. Raistą vandeniu daugiausia maitina krituliai. Pelkė vasarą praranda daugiau vandens nei dauguma Lietuvos pelkių, yra sausesnė, todėl ji sparčiau užauga mišku. Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas - saugoma teritorija pietiniame Lietuvos pakraštyje, Varėnos rajone. Rezervatas įsteigtas siekiant apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, vertingą ir retą gyvūniją ir augaliją. Čepkeliai - unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Neįprasta ir tai, kad raisto apylinkėse vasaros yra šilčiausios Lietuvoje. Čia vieni didžiausių Lietuvoje paros temperatūrų svyravimai. Tam įtakos turi smėlingi apypelkio plotai.
• Dainavos giria. Varėnos rajonas ne tik pats didžiausias, bet ir miškingiausias Lietuvoje. Miškai užima 69,1 proc. jo teritorijos. Čia ošia didžiausias Lietuvoje miškų masyvas - Dainavos giria. Jos plotas 145 tūkst. ha, giria susideda iš 250 atskirų miškų, iš kurių didžiausi - Marcinkonių, Mardasavo, Rudnios, Varėnos ir Zervynų. Miškuose vyrauja pušynai. Upų slėnių šlaituose, kloniuose, papelkiuose žaliuoja eglynai, yra juodalksnynų, buvusias spygliuočių ar mišrių miškų vietas užima beržynai. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, žemuogių.
• Grybai. Varėnos miškai turtingiausi Lietuvoje grybų. Grybavimo sezonas paprastai prasideda birželio mėnesio viduryje. Pirmosios pradeda dygti voveraitės ir ūmėdės, tačiau dzūkai grybais vadina tik baravykus. Dzūkai žino, kad derlingiausios grybų augimo vietos ten, kur auga 30-40 metų pušynai, padengti baltu kerpių patalu. Dzūkui kiekvienas lietus buria grybus. Sodriai palyja, upeliais vanduo nukliokia - tai voveraičių lietus. Baravykams ir raudonikiams reikia šilto, dulkiančio lietaus, po kurio žemė garuote garuoja. Didžiausia miesto šventė yra "Grybų šventė" (rengiama nuo 1996 m.).
• Dzūkijos nacionalinis parkas. Daugiau nei ketvirtadalį rajono teritorijos užima Dzūkijos nacionalinis parkas - didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Visas parko plotas 58 tūkst. 521 ha, iš jų 54 tūkst. 455 ha - Varėnos rajone, kita dalis - Alytaus, Lazdijų rajonų bei Druskininkų savivaldybės valdose. Parke saugomos Dainavos krašto gamtos ir kultūros vertybės, kurių čia itin daug. Visu savo grožiu atsiskleidžia rajono upės. Nors jų tinklas - vienas rečiausių Lietuvoje, upės gana vandeningos. Per visą rajoną savo vandenis Nemunui plukdo Merkys, į jį įteka Šalčia, Spengla, Verseka, Duobupis, Varėnė, Ūla, Grūda, Skroblus ir dar daug mažesnių upelių.
• Ūlos „akis“. Tai šaltinis Ūlos kairiajame krante tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų (Marcinkonių seniūnija). Aukščio skirtumas tarp šaltinio ir upės yra apie 4 metrai. „Akis“ žiemą vasarą neužšąla, pamažu kunkuliuoja, verda paburbuliuodamas jos vanduo. Ir norėdamas jos versmės nesudrumsi, gali lazda kiek nori badyti dugną - tik šonuose girdėsi kažką gurgždant. Vandens gylis iki kylančios srovės permaišomo smėlio, sudarančio „tariamąjį dugną“, yra 23 cm, o lazda smenga dar 1,22 metro. Vanduo gėlas ir minkštas, jame, lyginant su geriamuoju vandeniu, yra 1,3 karto daugiau mangano ir maždaug 2 kartus daugiau geležies ir po truputį beveik visų periodinės lentelės elementų! Paragavęs pajusi nestiprų geležies prieskonį, o nosį pakutens sieros kvapas. Senesnieji gyventojai tiki, kad jei prie šaltinio eisi vos saulei nusileidus, Ūlos „akies“ vanduo pagelbės nuo visokiausių ligų. Pasakojama, kad panašių šaltinių yra ir pačios Ūlos dugne.
• Čepkelių apžvalgos bokštas - suteikia galimybę nors akies krašteliu žvilgtelėti į vieną vertingiausių mūsų krašto objektų - Čepkelių raistą.
• Merkinės bioenergetinė piramidė - dar vadinama "Širdžių šventove".

Istorinės vietovės

• Merkinės piliakalnis. Jis dunkso 100 m į pietryčius nuo Merkio santakos su Nemunu. Piliakalnyje XIV-XV a. stovėjo viena stipriausių Nemuno gynybinės sistemos medinių pilių. Nemuno ir Merkio santaka nuo Merkinės piliakalnio ir nuo jo atsiverianti upių santaka jau seniai tapo Dainavos krašto simboliu. Čia atsiveria reto grožio panorama - į vieną vietą sueina dangus, vanduo, žemė, miškai, laukai ir pievos. 1888 metais pastatytoje cerkvėje įsikūręs Merkinės kraštotyros ir genocido muziejus. Išliko ir 2 mūriniai tinkuoti miesto riboženkliai, kurie, spėjama, buvo pastatyti 1575 ar 1579 metais. Tebestovi namas (Osmolskio g. 1), kuriame 1648 metais gegužės 20 dieną mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza.
• Varėna. Dabartinėse Varėnos apylinkėse pagrindinė gyvenvietė nuo viduramžių buvo Varėna I (arba Senoji Varėna, tuomet vadinta tiesiog Varėna). Varėnoje gimė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, todėl visos labiausiai lankomos vietos susijusios su šiuo lietuvių tautos genijumi. Net projektuodami Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią (Vytauto g. 196) architektai Brunonas Bakaitis ir Gediminas Baravykas panaudojo M. K. Čiurlionio kūrybai artimas formas. Atvira varpinė primena Čiurlionio paveikslo „Pavasario simfonija“ varpinę.
• Liškiava. 14 km į pietvakarius nuo Merkinės. Ant aukšto kalno kairiajame Nemuno krante stovi vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis, pastatytas 1704-41 metais. Bažnyčios sienos ištapytos XVIII a. italų menininkų, joje yra 11 dailės paminklų, tarp jų - ir XVIII a. paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, gerbiamas dėl tikinčiųjų patiriamų malonių. Septyni rokoko stiliaus altoriai puošti išraiškingomis skulptūromis - tai vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje. Buvusiame dominikonų vienuolyne 1998 metais įkurta viešoji įstaiga „Liškiavos kultūros centras“. Nemuno pakrantėje stūkso legendomis apipintas piliakalnis ir alkakalnis. Piliakalnis dar vadinamas Pilies kalnu, nes ant jo XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje buvo pradėta statyti pilis. Greta piliakalnio - alkakalnis, kuris dar vadinamas Bažnyčios kalnu. Manoma čia buvus gamtmeldžių šventvietę. Jos vietoje po krikščionybės įvedimo 1387 metais buvo pastatyta medinė bažnyčia.
• Perloja. 14 km į vakarus nuo Varėnos. Perlojos centrinėje aikštėje stovi 1930 metais pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas, kuris stebuklingu būdu pergyveno ir sovietinės okupacijos laikotarpį. Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia pastatyta 1930 metais pagal žinomo architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą. Viduje yra vertingas XIX a. pabaigos Juozo Balziukevičiaus paveikslas „Apaštalas Baltramiejus“. Su krašto istorija supažindina Perlojos kraštotyros muziejus. Perlojos kaimas Varėnos rajone kažkada buvo sukūręs atskirą savo respubliką. Ji oficialiai įkurta 1918 m. lapkričio 13 d., panaikinta 1919 m. gegužės 2 d. Vadovu Perlojos respublikos vadovu išrinktas Jonas Česnulevičius.

Kiti Dzūkijos kulinarinio paveldo pavyzdžiai

Varėnos kraštas garsėja ne tik duona, bet ir kitais išskirtiniais patiekalais:

Grikių „babka“

„Visa dzūkelio sveikata - iš grikio,“ - sako seni dzūkai. „Babkai“ iškepti reikės grikių ir kvietinių miltų, sviesto, margarino arba taukų, mielių ir druskos. Grikių miltai užplikomi karštais taukais ir gerai išmaišomi. Suberiami kvietiniai miltai ir pilama nuolat maišant tiek šalto vandens, kad masė būtų kaip tiršta grietinė. Pasūdoma, suberiamos mielės, sutrintos su žiupsneliu cukraus, gerai išmaišoma ir paliekama šiltoje vietoje. Pakilusi tešla dar kartą išmaišoma, dedama į riebalais išteptą apvalią formą ir pašaunama į įkaitintą orkaitę.

Bulviniai pampuškiai, arba šiuškiai

Virtas, da karštas bulbes gerai kočėlu sutrini, indedzi miltų, cik nedaug, kad tešla nebūtų kieta. Suminkai, paskui iškočioji ir supjaustai nedideliais kąsneliais. Blekutį pabarstai miltais, sudedzi ir kepi. Iškepa greit, reikia žiūrėt, kad neprisviltų. Tadu sudedzi puodan, užpili spirginiais, šliukšteli smetonos, o jei neturi - gerai ir pienas, ir vėl instumi pečiun, kad pašustų. Iššunta, išpurpsta - cikros pampuškes - pilnas puodas pasidaro.

tags: #varena #duona #kepti

• Žaidimų pasaulis Antarktidos platybėse
• lengvi patiekalai iš tilapijos
• išsamus troškintos žuvies gidas
• Vištienos padažas su sūriu (receptas)
• Šventinis „Čili Pica“ restoranų grafikas