Velykos - tai pavasario šventė, kupina tradicijų, kurių viena svarbiausių - margučių marginimas. Ši tradicija Lietuvoje turi gilias šaknis ir yra neatsiejama Velykų šventės dalis. Net 71 proc. apklaustųjų laikosi velykinių kiaušinių marginimo tradicijos. Ką simbolizuoja margutis? Pasak Klaipėdos etnokultūros centro edukacinės veiklos koordinatorės Irenos Armonienės, kiaušinis senovės žmogaus sąmonėje buvo gyvybės, vaisingumo ir derlingumo simbolis. Ogi išmargintas jis tampa dar galingesnis ir paveikesnis. „Manoma, kad kiaušiniai buvo pradėti marginti būtent todėl. Margutis yra apeiginis Velykų stalo valgis, be kurio šis stalas neįsivaizduojamas.“
Margučio kilmės mitai ir istorija
Senovėje kiaušinis simbolizavo gyvybę, atsinaujinimą ir pavasario atgimimą, todėl marginimo tradicijos buvo glaudžiai susijusios su gamtos ciklais. Archeologė Marija Gimbutienė savo veikale „Senoji Europa“ mini deivę Paukštę, kuri buvo vaizduojama kaip sparnuota moteris didelėmis krūtimis ir paukščio galva. Statulėlės datuojamos 5 tūkst. m. pr. Kr. Galbūt iš tų laikų, o gal net iš senesnių mus pasiekė mitas apie deivės Paukštės išperėtą kosminį kiaušinį, kuriam sudužus iš baltymo atsirado vandenys, iš trynio - žemė, o iš sudužusių lukštų - visa kas gyva. Šis pasakojimas mena pasaulio susitvėrimą. Pagal šį mitą visas pasaulis atsirado iš kiaušinio. Iš vieno didelio, kosminio, margo kiaušinio. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios, tarp jų ir gydomosios.
Pačios ankstyviausios žinios apie margučius yra iš 3 tūkst. m. pr. Kr. Tai Arabijos pusiasalyje rasti ornamentuoti stručio kiaušinio lukštai. Na o Lietuvos teritorijoje datos gerokai kuklesnės. Tai XI-XIII a. kultūriniuose sluoksniuose rastas akmeninis ir kailinis kiaušiniai, bei molinio, glazūruoto kiaušinio šukės. Dalis velykinių kiaušinių buvo saugoma ilgai, nes manyta, jog namuose laikomi margučiai saugo sodybą nuo Perkūno. Lietuvoje yra rasta net XIII a. margučių.
Jei jau iš kiaušinio susitvėrė visas pasaulis, tai nieko keisto, kad visai neseni lietuviški papročiai dar mena tiesą apie kiaušinyje tūnančią gyvybę. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė. Kiaušiniai ridenami todėl, jog jiems palietus žemę pabunda Žemėje užrakintos ir visa žiemą ten tūnojusios gyvybinės galios. Kiekvienas lietuvis žino mįslę: pramuši ledą, randi sidabrą, pramuši sidabrą - randi auksą. Atsakymas paprastas: kiaušinio lukštas - ledas, baltymas - sidabras, o trynys - auksas. O kas gi tas auksas? Ogi ne kas kita, kaip gyvastis, saulė, šviesa, gausa. Juk sakoma - įarta dirva auksu dera.
Tradiciniai margučių marginimo būdai
Tradiciniai kiaušinių marginimo būdai yra keli. Seniausias yra kiaušinio dažymas viena spalva. Šiam tikslui būdavo naudojami augaliniai dažai, kuriais būdavo dažomi ir audiniai. Anksčiau žmonės margučius virdavo ne tik sau, ar juos aplankysiantiems kiaušiniautojams, tačiau ir dovanai. Dovanoto kiaušinio niekas nevalgydavo. Tokius padėdavo į saugią garbingą vietą. Štai tokie išsaugoti margučiai tampa mums labai svarbūs, nes gali atskleisti ankstesnių laikų marginimo tradicijas.
Marginimas vašku (batika)
Lietuvių tradicijose marginimas vašku yra vienas seniausių ir populiariausių būdų. Vėliau išmokta marginti vašku, dar vėliau pradėta kiaušinius ir skutinėti. Išmokti marginti vašku - visai nesudėtinga. Tereikia pakaitinti vašką, merkti į jį ant pagaliuko pritvirtintą vinuką ir piešti karštu vašku ant virto kiaušinio. Marginant kiaušinius vašku, įdomiausia proceso dalis - raštų kūryba. Tradiciniuose margučių raštuose ypač dažnai sutinkamas apskritimo, rato simbolis. Jis siejamas su amžinybe, ratu einančiu laiku, kai apsisuka metai. Margučių marginimas bičių vašku yra ne tik kūrybinis užsiėmimas, bet ir gili simbolika, kuri siejasi su pavasario atėjimu, gyvenimo atgimimu, gamtos ciklais. Šiandien vienas populiariausių būdų - marginimas vašku, kai ant kiaušinio piešiami raštai išlydytu vašku, o po to jis merkiamas į dažus. Nuėmus vašką, lieka balti ar spalvoti ornamentai.
Skutinėjimas
Skutinėjimas - tai būdas, kuomet margučiai išraižomi aštriu įrankiu, sukuriant unikalius raštus. „Skutinėjimo metu būdavo galima išgauti įmantriausius raštus, kurie tikrai verti pasigėrėjimo. Tačiau dažniausiai skutinėdavo vyrai. Mat tai daug laiko reikalaujantis darbas, o moterys tiek laiko neturėdavo. Tik vėliau šį marginimo būdą pradėjo naudoti ir moterys. Numatytas raštas skutamas, iki kiaušinio paviršiuje pasirodo baltos spalvos piešinys. O kad raštas būtų spalvotas, išskutinėti ir tamsiai dažyti kiaušiniai dar pamerkiami į norimos spalvos dažus. Skutinėti margučiai pasižymi grakščia, lengva piešimo linija, raštas smulkesnis.
Marginimas šiaudais
Tradicinis marginimas šiaudais - tai unikalus būdas, kurio metu ploni, išlyginti ir karpomi javų šiaudai klijuojami ant kiaušinio paviršiaus. Taip sukuriami sudėtingi geometriniai ornamentai, būdingi Slovakijos, Čekijos ir kitų slavų šalių margučiams. Pasirinkus kelių rūšių javų šiaudus, išgaunami skirtingų atspalvių šiaudų ornamentai. Šiaudais puošti margučiai tarnauja daugelį metų ir gali būti nuostabi dovana bei namų ar šventinio stalo puošmena Šv. Velykų proga.
Greitas kiaušinių marginimo būdas – rezultatas nustebins originalumu
Margučių raštų simbolika
„Ką piešti, žmogus greičiausiai apsispręsdavo žiūrėdamas į kiaušinio formą, kuri pasufleruodavo, nuo kurio šono pradėti. Tačiau visi raštai paprastai būdavo komponuojami labai taisyklingai, simetriškai. Populiariausios raštų formos paimtos iš gamtos, t. y. iš to, ką žmogus matė aplinkui“, - teigė Irena Armonienė. Svarbiausia buvo saikas ir simetrija. „Tradiciniai margučiai nebūdavo perkrauti - juose buvo svarbus saiko jausmas ir simetrija. Nepamatysime, kad vienas kraštas išmargintas vienu ornamentu, kitas - kitu. Visi ornamentai susibėgdavo į darnią visumą. Tai tarsi darnus, sutvarkytas pasaulis, kur viskas aišku, viskas harmoninga.“
Margučių ornamentai turėjo magišką ir simbolinę prasmę. Manoma, kad marginami kiaušiniai simbolizuoja gyvybės pradžią. Štai populiariausi simboliai ir jų reikšmės:
- Apskritimas, ratas: Tai saulės ir kitų dangaus šviesulių ženklas, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Bene dažniausiai sutinkamas saulės ženklas, dažnai vaizduojamas apskritimu. Taip pat manoma, kad saulę simbolizuoja ir visi kiti iš apskritimo išeinantys ženklai. Tai amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas, tai pasaulis ir jo visuma. Dažniausiai kiaušinį įvairiais ornamentais apjuosdavo ratu - skersai arba išilgai, taigi iš jų susidarydavo apskritimas.
- Svastika: Tai judėjimo, ugnies, Perkūno ženklas. Svastiką dar galime vadinti judančiu kryžiumi - „sukūrėliu“.
- Spiralės (žalčiukai): Simbolizuoja energiją, gyvybingumo evoliuciją, nemirtingumą. Ypač ant seniausių margučių. Spiralės formos dažnai primena S raidę, todėl vadinamos „žalčiukais“. Jos interpretuoja ritmišką dangaus kūnų slinktį ir grįžimą.
- Kvadratas: Žymi žemės pastovumą, stabilumą. Iš brūkšnelių sudarytas kvadratas, kurį galime suprasti kaip gyvenamąją vietą, pasaulio centrą, privačią erdvę, su kuria žmogus tapatina save. Apribotą ir privačią erdvę galime vadinti pastovumo ir stabilumo ženklu.
- Rombas: Galime suprasti kaip vyriško ir moteriško prado jungties, įdirbtos dirvos, sodo ar darželio simbolį. Tai aktyvumas.
- Kryžius: Horizontalios (žemė) ir vertikalios (dangus) jungtys.
- Trikampiai: Vyriškojo ir moteriškojo prado simboliai.
- Gyvybės medis (pasaulio medis): Nuo paprasčiausio trišakėlio iki augalo puode, kur puodas vaizduoja žemę, o medžio viršūnė - dangų. Ant margučių galima pamatyti ir pasaulio medį, saulės vežimą ir pan.
- Paukščio pėdelės: Šios pėdelės, sudarytos iš trijų vaško brūkšnelių, greičiausiai išrašomos deivės Paukštės garbei.
- Taškas: Visa ko pradžia, pasaulio centras, ašis. Aplink tašką kuriasi kiti simboliai sukurdami visumą. Nuo taško viskas prasideda.
Visiems tiems ornamentams net buvo sugalvoti maloninių formų pavadinimai - žalčiukai, rinkučiai, grandinėlės, žiedeliai, dantukai, eglutės, rūtelės, vištos kojelės. Margutį simetriškai padalijus pusiau - tai ne kas kita, kaip dangus ir požemis. O kartais margutį padalijame ne į dvi, o į keturias dalis - tai keturios pasaulio šalys.
Spalvų simbolika ir natūralūs dažai
Nuo seno svarbiausios ir mėgstamiausios margučių spalvos - juoda ir raudona. Iki XX a. pradžios kiaušiniai buvo dažniausiai dažomi augaliniais dažais: svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar kitų medžių žievėmis, išgaunant natūralius žemės atspalvius. Lietuviai velykinių kiaušinių dažymui dažniausiai naudoja svogūnų lukštus ar įvairius augalus, tai daro net 88 proc. apklaustųjų. Dažnai grįžtama prie natūralių dažų - burokėliai suteikia rausvą spalvą, ciberžolė - geltoną, o raudongūžiai kopūstai - melsvą atspalvį.
Štai pagrindinių spalvų simbolinė reikšmė ir dažymui naudojami augalai:
| Dažymo būdas | Spalva | Simbolinė reikšmė | Naudojami augalai |
|---|---|---|---|
| Dažymas juoda spalva | Juoda | Žemė motina, augalijos gimdytoja | Ąžuolo ir juodalksnio žievė, eglių viršūnių spurgos |
| Dažymas žalia spalva | Žalia | Pavasario augalija, javų daigai, viltis | Skroblo žievė, beržų vantos lapai, bruknių lapai, dilgėlės, rugių želmenys |
| Dažymas raudona spalva | Raudona | Vaisingumas, gimimas ir gyvenimas, sveikata | Burokėliai |
| Dažymas geltona ir ruda spalva | Geltona ir ruda | Subrendę javai, derlius | Svogūnų lukštai, ramunėlės, alksnio žirginiai, ciberžolė |
| Dažymas mėlyna spalva | Mėlyna | Dangus, palaima augalijai ir pasėliams | Šieno pakratai, rugiagėlės, raudongūžiai kopūstai |
„Sumanesnės moterys jau vėlesniais laikais mėgdavo margutį nudažyti keliomis spalvomis, tačiau paprastai prie margučio daug laiko, jeigu margindavo vašku, nepraleisdavo. Niekas tris valandas prie vieno margučio nepraleisdavo, tai buvo greitas darbas. 19-o amžiaus pabaigoje atsirado sintetiniai dažai. Visiems tai buvo didžiulis džiaugsmas, nes atsirado daugiau spalvų. Tuo metu atsirado siekiamybė margutį nudažyti kuo ryškiau - buvo mėgstama lenktyniauti, kieno margutis ryškesnis, gražesnis“, - teigė I. Armonienė.
Regioniniai margučių skirtumai
Raštai buvo populiarūs ne visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje pernelyg nemargindavo kiaušinių, dažniausiai užrašydavo kokį nors tekstą, pavyzdžiui, sveikinimą, vietovės pavadinimą, metus ar žmogaus, kuriam dovanojamas kiaušinis, vardą, nupiešdavo širdelę. Pasivaikščiokime po etnografinius regionus:
- Žemaičių margučiams būdinga juoda ir tamsios spalvos. Žemaitijoje kiaušiniai skutinėjami retai. Dažniausias motyvas yra saulutės, vėlyvesni - rūtos ir eglutės.
- Suvalkiečių - šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė. Įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai. Jie marginami vašku, skutinėjami. Iš seniausių raštų irgi vyrauja saulutės. Vėliau atsirado rūtos, stilizuotos našlaitės, paukščiai, imta marginti net trimis spalvomis.
- Dzūkai mėgsta pilkesnius atspalvius.
Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos, margučių marginimo paprotys išsilaikė geriausiai.
Margučių kolekcijos ir tradicijų puoselėjimas
Šiuolaikinės marginimo tradicijos Lietuvoje išlieka gyvos, tačiau jos praturtintos naujomis technikomis ir idėjomis. Kasmet artėjant Velykoms pradedame galvoti, o kaip šiemet marginsime margučius. Bėgant laikui sugalvojame vis naujų marginimo būdų. Marginame šilku, skutimosi putomis, specialiais lipdukais - visa tai nauja ir įdomu. Tačiau senieji marginimo būdai išlieka populiarūs, o kartais gal net išgyvena renesansą.
Lietuvoje turime tris nemenkas XIX amžiaus margučių kolekcijas: T. Daugirdo rinkinys Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.