Vincas Kisarauskas (1934-1988) - tai viena iškiliausių ir įtakingiausių pokario lietuvių dailininkų, modernizmo klasikas, įrašęs reikšmingą puslapį Lietuvos dailės istorijoje. Gimęs 1934 m. kovo 1 d. Augmėnuose (Radviliškio r.), dailininkas - tapytojas, grafikas, skulptorius, scenografas ir dailėtyrininkas - mirė 1988 m. Niujorke, tačiau palaidotas Vilniuje.
1959 m. baigęs Lietuvos dailės institutą, V. Kisarauskas nuo 1965 m. iki 1988 m. dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje (dabar - M. K. Čiurlionio menų mokykla).
Dailininko kelias sovietmečiu: pasipriešinimas ir inovacijos
Valdžios nemalonę V. Kisarauskas užsitraukė dar būdamas studentas, 1956-aisiais sudalyvęs Rasų kapinėse per Vėlines vykusiame mitinge prieš sovietų valdžios veiksmus Vengrijoje. Po šio įvykio jauną menininką ėmė stebėti KGB. Dėl savo antitarybinių pažiūrų būdamas valdžios institucijų nemalonėje nuo 1959 m. jis surengė tik keturias individualias parodas Lietuvoje ir dvi užsienyje (Voerså, Danija, 1971, ir Lipne, Lenkija, 1983). Sovietmečiu į parodas V. Kisarausko kūrinius priimdavo retai, dažniausiai - nedidelio formato grafikos kūrinėlius - ekslibrisus.
Būdamas oficialaus meno paribiuose, V. Kisarauskas buvo vienas talentingiausių ir įtakingiausių lietuviškojo „tyliojo“ modernizmo lyderių. Jis daug nuveikė siekdamas konsoliduoti antitarybiškai nusiteikusius dailininkus ir įtvirtinti naujas europines tendencijas septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Lietuvos dailėje. Nauja apie 1959-60 m. atėjusi menininkų karta, kuriai priklausė ir Kisarauskas, siekė sugrąžinti lietuvių meną į pasaulinio meno srovę, iš kurios pokario metais jis dėl politinių ir kultūrinių priežasčių buvo išplėštas.
Nepaisant sunkių sąlygų, kai parodiniame gyvenime dar daug buvo apribojimų, informacija pasiekdavo sunkiai ir nuotrupomis, o izoliacija nuo kitų šalių tik lėtai vėrėsi, Kisarauskas nedarė jokių kompromisų. Savo menine kūryba ir dailės kritika jis atkakliai ir nenuilstamai bandė keisti padėtį ir bent jau kaip menininkas įveikė suvaržymus. Menininkas nedarė kūrybinių kompromisų, drąsiai ėjo eksperimentų keliu. Jis pirmasis Lietuvoje ėmė jungti tapybą su fotografijomis bei įvairiais daiktais - kurti asambliažus. Šį dailės žanrą buvo pamėgę Vakaruose dirbę poparto kūrėjai.
Dailės kalba ir stilistiniai bruožai
V. Kisarausko kūriniams būdinga dramatinė įtampa, konstruktyvumas; kompozicija statiška, pagrįsta horizontalių ir vertikalių, erdvės ir formos kontrastais. Dailininkas visais periodais naudoja taupias ir ekspresyvias išraiškos priemones - statiškų kompozicijų plokščiame fone jis tapo deformuotas antropomorfines figūras. Apibendrintos, išraiškingai deformuotos (dažnai stereometrinės) formos, ryškios kontrastingos spalvos. Netikėti žalių su violetinėmis ar geltonų bei raudonų su juoda ar pilka deriniai.
Šį principą tapytojas išsaugo ir kai ankstyvojo periodo tirštą drobių faktūrą pakeičia glotnus spalvinių plokštumų paviršius. Jau 1960 m. Kisarauskas pradeda kurti asambliažus iš radinių arba radinius derina su ištapytomis ar iš medžio drožtomis figūromis. Figūrai ręsti tinka viskas: medis, plastmasė, metalinės įvairių mechanizmų detalės (pvz., „Autoportretas“, 1976; „Lagamino dangčio metamorfozė“, 1976).
Kubizmo įtaka ir Kisarausko figūrų „mutacijos“
Vinco Kisarausko kūryboje galima įžiūrėti Bizantijos meno, romantizmo, ekspresionizmo, abstrakcionizmo, poparto, lietuvių liaudies meno įtakas. Negana to, ji paveikta ir kubistinių genų. Šis poveikis ypač akivaizdus 7-8 dešimtmečių V. Kisarausko paveikslų žmogaus figūroje. Esmingiausias kubizmo dailės bruožas yra geometrinis formų apibendrinimas drauge išryškinant jų plastinę sandarą.
V. Kisarauskui figūra - taip pat „geometrinimo“ rezultatas. Sukapota, deformuota ji pasvirusiu siluetu keliauja per visą dailininko kūrybą. Stačiakampė, vertikali žmogaus figūra pasirodo kaip stereometrinė konstrukcija. Beveidės, kartais „akiagalvės“ (ar „galvaakės“) paveikslų būtybės apie save kalba šykščiais, neretai laiptuotais, bekojais ir berankiais kūnais. „Nužmoginimo“ tendencija akivaizdi ir V. Kisarausko figūrose. Drąsi deformacija netikėtai atveria žmogaus ir mechanizmo analogiją („Aštuonių veidų kompozicija“). Konstruktyvios „akiagalvės“ būtybės veikiau panašios į krumpliaračio ir žmogaus hibridus.
Sintetinio kubizmo laikotarpiu (1913-1914) ypač susidomima medžiagiškumo išraiška - išpopuliarėja koliažas. Ant drobės klijuoti tinka audinio, popieriaus, klijuotės dalys, jos sujungtos su tapybiniais elementais. „Motininė“ koliažo ląstelė iš kubizmo gyvybingai suveši V. Kisarausko figūrinėse kompozicijose. Juodu su Valentinu Antanavičiumi to meto tapyboje nevengia netradicinių medžiagų.
Tačiau V. Kisarausko „žmonių gyvenimai“ galėtų tapti vienovės pavyzdžiu. Kondensuota, architektoniška, tvirtai suręsta figūra nė iš tolo neprimena kubistinės žmogystos „dėlionės“. Kas, kad V. Kisarausko figūra laiptuota, sumontuota iš atskirų „skeveldrų“ - tai jos neišcentruoja. Vinco Kisarausko antropomorfinės figūros turi stiprų emocinį lauką. Jos nėra matematinio, loginio tyrinėjimo rezultatas. Jos sielos judesiai. Visa V. Kisarausko kūryba - tai skausminga menininko sielos atvertis.
Tematinis spektras: nuo antikos iki biblinių siužetų
Dailininkas kūryboje kėlė egzistencines problemas, plėtojo antikinę, biblinę, istorinę tematiką, klasikinės literatūros siužetus. Kitaip nei kiti jo kartos menininkai, Kisarauskas nesidomi sekant arsininkų tradicija puoselėjamomis improvizacijomis etnografinio meno motyvais, netapo savo miesto ar krašto peizažų. Menininko kūrinių temos - universalios. Jo paveikslų leitmotyvas atėjęs iš antikinių tragedijų, Šekspyro dramų. Kaip teigia Jolita Mulevičiūtė, „dailininkas gyvena lyg antrojoje gamtoje. Joje semiasi įkvėpimo, ieško atsakymų į kankinančius egzistencinius klausimus, bendrauja su praeities herojais tarsi su realiais asmenimis, atsikratydamas tikrovėje persekiojančio vienišumo jausmo.“
Greta literatūros Kisarauskas daug dėmesio skyrė biblinių siužetų šiuolaikiškai interpretacijai. Įvairiais periodais jis grįždavo prie sūnaus palaidūno, paskutinės vakarienės ar raudančių, verkiančių moterų temų. Net ir kasdienio gyvenimo epizodams - pasisėdėjimams prie stalo, vakarojimui prie žvakių, pokalbiams - Kisarauskas suteikdavo asociacijų su Biblijos siužetais. Neatsitiktinai vieną savo eskizų knygą menininkas buvo pavadinęs „Šventoji kasdienybės knyga“, arba tiesiog „Šventoji kasdienybė“.
Savo autoportretus dailininkas įdeda į tragedijų, Biblijos ir joms artimus siužetus, paversdamas save tai veikėju, tai stebėtoju. V. Kisarauskas pats yra tapęs mitu ir menotyrininkų vadinamas XX a. Edipu. Edipo mitas - esminis jo kūrybos mitas, įvairiais variantais besikartojantis visais laikotarpiais. Antikinio mito erdvė grėsmingai gaubia herojų figūras, kuriomis įkūnijamos žmonijos patirtys ir būsenos. Jų vidinės dramos tampa mūsų epochos dramomis, o siekiai išreiškia mūsų siekius ir idealus.
Kisarauskas yra nutapęs ir paveikslų Lietuvos istorijos motyvais (pvz., „Žalgiris“, „Žygimantas Augustas ir Barbora“, 1972). To meto žiūrovai Kisarausko kūrinių temas interpretavo ne tik kaip universalias, bet ir kaip susijusias su to meto tikrovės realijomis. Jie įžvelgė užuominas į aktualią situaciją. Kaukėtos statiškos kančios deformuotos figūros dramatiškose tragedijose asocijavosi su dabarties žmonių likimais, uždarumo ir nepatikėjimo atmosfera, prievarta ir nelaisve. Pats dailininkas 1988 m. autobiografijoje rašė: „Daugelio mano paveikslų pagrindinis veikėjas - žmogus, sulaužytas, sukapotas, randuotas, deformuotas, pagaliau nesvarbu koks, vis vien žmogus, o tai jau gamtų gamta.“
„Graikų tragedijos ir šiuolaikinės epochos žmogaus drama sukūrė tą įtampos lauką ir apibrėžė tą erdvę, kurioje skleidėsi Vinco Kisarausko kūryba“, - 1996 m. sakė dailininko žmona S. Kisarauskienė. Akistata su absurdiška tikrove skatino dailininką ieškoti adekvačios meninės kalbos, savitos stilistikos, kuri geriausiai išreikštų žmogaus savijautą tokioje visuomenėje.
„Kristus Emause“ ir egzistencijos paieškos
Dailininko bičiulis italas Enzo Pella atsiminimuose „Lietuvių dailė italo žvilgsniu“ rašo: „… jis ryškiau nei kas kitas sugebėjo man perteikti šiuolaikinio žmogaus, kuriam grėsė pavojus netekti savimonės šaknų, egzistencinį būvį. (…). Jis pats, lyg tie Emauso klajūnai, tikėjosi sutikti teisybę - šviesą. Jis jautė slogią visur esančią jėgą, kuri spaudė žmogų į vis uždaresnę erdvę, kad ir didinamą iliuzinės perspektyvos išmonės.“
Ši citata ypač svarbi kontekstualizuojant Vinco Kisarausko kūrinį „Kristus Emause“. Triptike „Kristus Emause“ (1988) - kaip antrasis suvokimo lygmuo atsiranda evangelinė dvasia. Koncentruota nuotaika kupina veikiančios šviesos ir atkaklaus menininko siekio išreikšti ABSOLIUTO buvimą, minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų išgyvenimą. Įtikina šie nurimę paveikslai su Kristumi ir dviem liudytojais, kurie Jo nepažino… Tapybos sąlytį su sakralumo apraiškomis stebime ir paveiksluose „Sūnus palaidūnas“ (1965; 1980-1981), gerumo ir laukimo vertė kenčiančiame pasaulyje atsiskleidžia estampuose „Sūnus palaidūnas“ (1965, 1969).
Dvilypė būtis, skausmas ir vidinė rezistencija - šios lydinčios neišvengiamybės persmelkia visą dailininko kūrybą. Tačiau kančia nėra destruktyvi, o atvirkščiai - skatinanti kūrybines žmogaus galias. Dailininkas yra pasakęs: „…Aš vis piešiu, aš noriu nupiešti savo valandų, savo dienų, savo laiko skausmingą veidą. Piešiu, tapau, raižau jį ekslibrise, tapybos drobėse ir graviūrose - visame, ką darau.“ Autobiografinė suvaržyto, sistemos žlugdomo ir kenčiančio vienatvę, bet dvasiškai nepasiduodančio menininko pozicija ryškėja grafikos diptike „Saulutė ir aš“ (1971).
Mažojo formato darbai ir Kisarausko kūrybos ypatumai
Mažas formatas, miniatiūra yra tam tikra prasme iššūkis kūrėjui, sudėtinga išraiškos forma. Kaip mažame formate sutalpinti, harmoningai sukomponuoti, spalviškai niuansuoti tai, ką nori pasakyti? Dažnai tai būna galvosūkio vertas uždavinys. Iš tikrųjų, mažas formatas tarsi lakmusas parodo menininko talentą ir meistrystę. Vinco Kisarausko atveju mažas formatas yra dvigubai sudėtingesnis uždavinys, kadangi Kisarausko plastika iš prigimties yra monumentali, ritmiška, reikalaujanti erdvės, netgi tuštumos.
Paroda galerijoje „Kunstkamera“ (2011 m.) kvietė atrasti ir pažinti Kisarausko meninę raišką mažuose formatuose. 80-yje darbų buvo galima atrasti visas svarbiausias Kisarausko temas (Edipą, Antigonę), kompozicinius sprendimus bei spalvinius derinius. Galima pastebėti, kad dažnai mažame formate menininkas yra netgi drąsesnis, labiau ieškantis ir eksperimentuojantis, nei didžiuosiuose formatuose. Būtent mažuosiuose formatuose užgimsta temos ir motyvai, kurie vėliau perkeliami į programinius darbus.
Vinco Kisarausko kūrybos bruožai
| Bruožas | Aprašymas |
|---|---|
| Tematika | Egzistencinės problemos, antikiniai mitai (Edipas, Antigonė), bibliniai siužetai (Sūnus palaidūnas, Kristus Emause), Lietuvos istorija. Universalumas, atsisakymas etnografinių motyvų. |
| Kompozicija | Statiška, konstruktyvi, pagrįsta horizontalių ir vertikalių ašių susikirtimais bei erdvės ir formos kontrastais. Geometrinis aiškumas, vidaus dinamika ankštose erdvėse. |
| Formos | Apibendrintos, išraiškingai deformuotos, dažnai stereometrinės ir antropomorfinės figūros. „Sulaužytas, sukapotas, randuotas“ žmogaus vaizdavimas, „akiagalvės“ būtybės. |
| Spalvos | Ryškios, kontrastingos, netikėti deriniai (žali su violetinėmis, geltonos ir raudonos su juoda ar pilka). Vitražiškas spalvos intensyvumas, siekis psichologinio poveikio. |
| Technikos ir inovacijos | Tapyba, grafika, skulptūra, scenografija, asambliažai, koliažai, fotokoliažai. Pirmasis Lietuvoje jungęs tapybą su fotografija ir daiktais. |
| Egzistencinis krūvis | Skausmas, vidinė rezistencija, vienatvė, likimo tema. Kūryba kaip sielos atvertis, ieškojimas tiesos ir Absoliuto buvimo. |
Vinco Kisarausko palikimas
Vincas Kisarauskas (1934-1988) - tapytojas, grafikas, eksperimentuotojas, per penkiasdešimt ketverius gyvenimo metus sukūręs daug tapybos darbų, knygas iliustruojančių estampų ciklų, mažosios grafikos, ekslibrisų, asambliažų, koliažų, fotokoliažų, scenografijos, kinui skirtų kūrinių. Tikrasis V. Kisarausko įnašas į Lietuvos dailės istoriją išryškėjo tik individualiose retrospektyvinėse pomirtinėse parodose Vilniuje (2002, 2011, 2014, 2015, 2016) ir Kaune (2009, 2019).
Menininkas rašė kritikos straipsnius, dienoraštinius pastebėjimus, verbaline informacija, raidėmis papildydavo savo raižinių kompozicijas. Ilgai rinkęs medžiagą, faktografiją, iliustracijas, 1984 m. V. Kisarauskas išleido ilgainiui bibliografine retenybe tapusią, žinovų ir bibliografijos specialistų visame pasaulyje medžiojamą knygą „Lietuvos knygos ženklai, 1518-1918“. Daug kas dabar pasigenda šio leidinio, tikisi naujo leidimo...
tags: #vincas #kisarauskas #vakariene #emause