Žmonės visais laikais kankino žmones. Tai buvo daroma siekiant nubausti už įvairias nuodėmes, nusikaltimus ar tiesiog už neprisitaikymą prie tam tikrų normų. Tam buvo kuriami specialūs įrankiai. Viduramžiais kankinimai buvo pasitelkiami kaip bausmės, tardymo bei atgrasymo priemonės, dažniausiai atimdavusios aukos gyvybę. Nors visais laikais pasitaikydavo žiaurių bausmių, tačiau baisiausios buvo viduramžiais. Manantys, kad šiuolaikinis pasaulis yra žiaurus, net neįsivaizduoja, koks jis buvo anuomet. Karai, įvairūs žygiai, sąmokslai, tad reikėjo įvairių priemonių nusikaltėliams kankinti ar iš karo belaisvių išgauti informaciją. Viduramžių budeliai ir kankintojai buvo išradingi. Nūdien nesunku save laikyti humaniškesniais, bet, nors ir dauguma iš toliau sąraše aptariamų prietaisų jau nebenaudojami, kai kurie vis dar pasitelkiami baudžiant nusikaltėlius.
Virimas - mirties bausmė verdančiame skystyje
Vienas iš tokių kankinimo būdų buvo virimas. Virimas - tai mirties bausmė, kurios metu žmogus yra verdamas skystyje, tokiame kaip vanduo, aliejus, taukai ar netgi lydytas švinas. Šis kankinimo būdas buvo naudojamas įvairiose pasaulio vietose ir skirtingais istorijos laikotarpiais, pavyzdžiui, Romos imperijoje buvo taikomas virimas karštame aliejuje. Virimas buvo naudojamas kaip mirties bausmė už įvairius nusikaltimus, įskaitant išdavystę, klastojimą ir nužudymą.
Metodai ir skausmas
Bausmė buvo vykdoma naudojant didžiulį katilą su skysčiu. Vienais atvejais nusikaltėlis į verdantį skystį būdavo panardinamas iškart, kitais - skysčiui dar tik šylant ir laukiant, kol užvirs. Paprastai auka buvo skandinama nuo galvos. Kita alternatyva - kepimas, kai didžiulės keptuvės formos inde skystis apsemdavo tik dalį kūno.
Virimas buvo itin skausmingas ir žiaurus kankinimo būdas. Auka patirdavo didžiulius skausmus, o mirtis galėjo užtrukti ilgai. Kankinimas verdančiu skysčiu sukeldavo didelius nudegimus, o galiausiai - mirtį nuo šoko ir organų nepakankamumo.
Kiti žiaurūs kankinimo būdai istorijoje
Nors virimas buvo vienas iš daugelio žiaurių kankinimo būdų, istorijoje egzistavo ir daugiau negailestingų metodų, sukurtių sukelti kuo didesnes kančias.
Kankinimai žalojant kūną ir jį draskant
- Dalijimas. Viduramžiais gana dažnas baudimo būdas buvo padalijimas - nelaimėlio kojos ir rankos buvo atskirai pririšamos prie arklių, o šie pasileisdavo bėgti.
- Odos lupimas. Bene skausmingiausia bausmė - odos lupimas. Nusikaltėlis dažniausiai būdavo pakabinamas už kojų ant, pavyzdžiui, medžio šakos, o baudėjai iš lėto lupdavo odą.
- Išdarinėjimas. Išdarinėjimą istorikai laiko itin sunkia mirties bausme. Auka būdavo pririšama ir pamažu šalinami jos vidaus organai.
- Lėtas pjaustymas. Lėtas pjaustymas - mirties bausmė, kuri Kinijoje buvo uždrausta vos prieš šimtą metų, o gyvavo maždaug nuo 900-ųjų. Iš nusikaltėlio galūnių kas kelios minutės buvo išpjaunama po mėsos gabalėlį, kol galiausiai jis mirdavo. Ar „mirtis nuo tūkstančio pjūvių“ buvo tikras egzekucijos metodas?
- Pjūklai. Kiekvienos viduramžių šeimos namuose randami pjūklai dažnai naudoti kaip kankinimo įrankiai. Žiaurus, bet efektyvus tardymo metodas: pakabinti žmogų žemyn galva ir jį po truputį nuo tarpkojo pjauti pjūklu iki nelaimingasis prisipažins padaręs nusikaltimą: raganavęs, žudęs, kalbėjęs erezijas ar apvogęs kaimyną. Dauguma kankintų žmonių būdavo nužudomi. Kai kurie istorikai teigia, kad ši bausmė buvo mėgstamiausia Romos imperatoriaus Kaligulos - pasmerktasis būdavo pakabinamas aukštyn kojomis tarp dviejų stulpų (kairė koja ir ranka prie vieno stulpo, o dešinė koja ir ranka - prie kito), o bausmės vykdytojai iš lėto pjūklu pjaudavo nelaimėlį per pusę, pradedant nuo tarpukojo. Kadangi žmogus kabo žemyn galva, smegenys pilnai aprūpinamos krauju, taigi šis išlieka sąmoningas iki pjūklas nenupjauna pagrindinės kraujagyslės. Kartais mirtis ištikdavo tik įpusėjus pjauti. Beje, Azijoje ši bausmė irgi buvo taikoma, tik ten nusikaltėlį pjaudavo nuo galvos.
- Kirvis. Baisiausiai atrodo kirvis, kuriuo nusikaltėliui būdavo nukertama galva. Tokia bausmė (ją dažniausiai skirdavo už raganavimą) populiarumu nusileisdavo tik sudeginimui ant laužo. Tiesa, tais laikais galvos nukirtimas nebuvo laikomas itin žiauria bausme. Na o jei raganų kaltinimuose atsirasdavo vadinamųjų sunkinančių aplinkybių (pavyzdžiui, jei buvo konstatuojama, kad nusidėjėlė turėjo kūniškų kontaktų su demonu ar krauju pasirašė sutartis su velniu), galvą nukirsdavo tik po to, kai „raganą“ „apčirškindavo“ ant laužo. Smulkesnėms kūno dalims (pėdoms, rankoms) nukirsti būdavo naudojamas perpus mažesnis kirvukas. Pastarosios bausmės būdavo skiriamos už mažareikšmius nusikaltimus, pavyzdžiui, pamelavimą.
Kankinimai spaudžiančiais ir traiškančiais įtaisais
- Galvos traiškytuvas. Į viršutinę prietaiso dalį įtaisius galvą, o į apatinę - smakrą, viršuje esantis sraigtas būdavo po truputį sukamas, kol pradėdavo spausti kaukolę. Visų pirma nukentėdavo dantys - jie sueižėdavo ir sutrupėdavo į žandikaulį. Ispanų inkvizicija labai mėgo naudoti šį prietaisą per tardymus. Žmogus turėjo laikyti smakrą ant apatinės plokštės, o ant jo galvos būdavo uždedamas metalinis gaubtas. Jis leidosi žemyn ir po truputį traiškė pasmerktojo galvą, kai kankintojas suko prie konstrukcijos pritvirtintą sraigtą. Dantys būdavo suskaldomi pirmiausia, tada ateidavo eilė akims ir smegenims. Kankinimas galėjo trukti labai ilgai. Net jei budelis kankinimą nutraukdavo, žmogaus galva būdavo nepagydomai sužalota.
- Žnyplės pirštams suspausti. Žnyplės pirštams suspausti buvo vienas labiausiai tardyti naudojamų kankinimo įrankių viduramžiais. Tai buvo gana paprasti spaustuvai - dvi plokštės, tarp kurių buvo kišami žmogaus pirštai, ir varžtas, kurį kankintojas po truputį verždavo. Varžto stumiama viršutinė plokštė leisdavosi žemyn ir traiškydavo įkištus pirštus. Šis kankinimas buvo labai skausmingas ir trukdavo ilgai. Kaip bebūtų keista, nykščių traiškymo mechanizmo naudojimą nusikaltėliams kankinti 1769 metais "palaimino" Austrijos imperatorė Marija Teresė (šis kankinimo būdas tuo metu jau buvo uždraustas Anglijoje, Prūsijoje, Italijoje bei kitose šalyse). Po septynerių metų imperatorės sūnus Juozapas II šią ypač žiaurią bausmę panaikino.
- Kelių skaldytojas. Kelių skaldytojas. Juo buvo galima skaldyti bet kurias galūnes ar sąnarius taip, kad jie daugiau nefunkcionuotų. Smaigai sutraiškydavo viską, kas tarp jų įdėta. Sukurta daug skirtingų šio įrenginio versijų. Vieni kankintojai jį įkaitindavo, kad aukai kiltų daugiau skausmo. Buvo ir tokių, kurie vietoj penkių didelių smaigų turėjo daugybę mažesnių.
- Geležiniai batai. Viena dažniausių viduramžiais naudotų kankinimo priemonių prasikaltusiems asmenims buvo geležiniai batai. Tokia bausmė pradėta naudoti XVII amžiaus pabaigoje Austrijoje. Batų dydis būdavo reguliuojamas varžtu: kuo žmogus labiau prasikaltęs, tuo labiau varžtas prisukamas (batas sumažinamas). Negana to, priekyje įtaisytas varpelis, vos žengus žingsnį, suskambėdavo taip atkreipdamas aplinkinių dėmesį ir sukeldamas jų panieką, pasmerkimą nusidėjėliui. Tiems nusikaltėliams, kurie pabandydavo kojas atlaisvinti savavališkai, varžtas būdavo užveržiamas dar stipriau. Blauzdas apimančiais geležiniais batais (irgi varžtu) būdavo spaudžiamas blauzdikaulis. Nenusakomas skausmas versdavo prisipažinti įvykdžius net tuos nusikaltimus, kurių žmogus nebuvo padaręs.
- Batai-staklės. Dar viena kankinimo priemonė - batai-staklės. Prasikaltusiojo pėda būdavo įkišama į specialius medinius įtvarus ir už kiekvieną "ne" arba melagystę (jei taip nuspręsdavo budelis) varžtas būdavo sukamas vis smarkiau, kartais net sutraiškant kaulus.
- Kriaušės. Dusinamoji kriaušė. Šie įvairaus dydžio kankinimo instrumentai būdavo naudojami atsižvelgiant į tai, kurią žmogaus kūno vietą norima sužaloti. Pailgas geležinis įrankis būdavo jėga įkišamas į burną, išeinamąją angą ar makštį, kur sraigto pagalba išsiskleisdavo su didele jėga ir atitinkamos kūno ertmės vidų sudarkydavo nepataisomai, dažniausiai - mirtinai. Kriaušės. Tai ovalo formos metaliniai įrankiai, kurie plečiami tol, kol plyšta audiniai. „Popiežiaus kriaušė“ - saldus pavadinimas, pagardintas nesaldžia realybe. Šis kankinimo būdas atsirado eretikų persekiojimo metu, ir tai buvo katalikų bažnyčios bausmė už neištikimybę, ištvirkavimą, erezijos skleidimą. Tai buvo rankinis metalinis, dažnai įmantriai inkrustuotas, prietaisas, savo forma primenantis kriaušę. Neištikimoms moterims „kriaušė“ buvo kišama į makštį, vyrams - į užpakalį, eretikams - į burną. Kankintojas paspausdavo prietaiso rankenėlę, tada „kriaušė“ išsiplėsdavo kaip žydinti gėlė ir supjaustydavo aukos vidurius. Burnos kriaušės bausmė grėsė erezijas skleidusiems pamokslininkams, šventvagiams bei maištaujantiems pasauliečiams. Makšties kriaušės bausmė galėjo būti skirta moterims, "susidėjusioms" su velniu ar jo mokiniais. Na o išeinamosios angos kriaušėmis būdavo kankinami apkaltintieji sodomija arba pasyvūs homoseksualai.
Įkalinimo ir viešo pažeminimo kankinimai
- Karstas. Viduramžiais populiarus kankinimo metodas buvo karstas - panašios į žmogaus formos narvas. Nusikaltėlis nurengiamas nuogai ir uždaromas šiame narve. Jis pakabinamas ant medžio šakos ar miesto sienos. Nutukusios aukos būdavo įspraudžiamos į joms per mažą narvą, o tai sukeldavo dar daugiau kančių. Kabėjimo trukmė priklausė nuo nusikaltimo sunkumo. Smulkieji nusikaltėliai kabėdavo kelias dienas, o eretikai ir žmogžudžiai karste paliekami tol, kol mirdavo iš alkio ar troškulio. Po jų mirties paukščiai ir vabzdžiai surydavo mėsą - likdavo tik skeletas.
- Kankinimas karstuose. Kai kuriose šalyse kankindavo metaliniuose karstuose su skylėmis. Tokie karstai stovėdavo stati ir juose būdavo viena didesnė skylė ties aukos veidu, per kurią budelis galėdavo apklausti nelaimėlį, ir daug mažesnių skylių aplink visą karstą, - į jas budelis smaigstydavo durklus, taip žalodamas auką, kuri visa tai turėdavo ištverti stovėdama. Įprastai skylės durklams būdavo įrengiamos taip, kad šie smigdami nepažeistų gyvybiškai svarbių organų.
- Gėdos stulpas. Gėdos stulpas dažniausiai stovėdavo turguje ar miesto centre. Tai turėjo būti tik viešojo pažeminimo priemonė, bet įpykusi minia kartais nužudydavo nusižengėlį. Už nesunkius nusikaltimus jį apmėtydavo supuvusiomis daržovėmis, o už rimtus - galinčiais sužeisti daiktais, pavyzdžiui, akmenimis. Miestiečiai kartais prie gėdos stulpo prirakintam nusikaltėliui nukirpdavo plaukus ar net tyčia sužalodavo kūną.
- Geležinė mergelė. Geležinė mergelė buvo vertikaliai stovintis sarkofagas su spygliais viduje, kurie įtaisyti ne bet kur - taip, kad susmigtų į svarbius žmogaus organus. Vis dėlto jie buvo nepakankamai ilgi, kad iš karto nužudytų kankinamąjį. Kai kuriuose geležinės mergelės variantuose buvo įtaisyti ir du spygliai akių aukštyje. Ypač grėsmingai atrodo žnyplės ir replės, kuriomis būdavo žalojama krūtinė išdraskant po gabalą mėsos. „Niurnbergo mergelė“. Auka būdavo užrakinama apskrito metalinio namelio viduje, kur iš visų pusių į kūną įsmigdavo metaliniai virbai. Tie virbai būdavo išdėstyti taip, kad paliestų įvairias kūno dalis - tik ne gyvybiškai svarbias vietas (tai dėl to, kad kankinamasis ilgiau jaustų kančias, patirtų žiaurią ir skausmingą agoniją).
XVI a. pr. odiniai krepšiai iš Karmėlavos senkapio
Įrankiai kūno plėšymui ir pjovimui
- Katės letena. Katės letena neretai būdavo tvirtinama prie lazdos. Dydžiu ir išvaizda ji priminė budelio rankos pratęsimą.
- Krūtų plėšytojas. Krūtų plėšytojas prietaisas būdavo įkaitinamas iki raudonumo, ir juo žymėdavo netekėjusių motinų krūtis. Jis paprastai naudotas kaip kankinimo priemonė moterims, apkaltintoms paleistuvavimu, erezija ar raganavimu. Kankintojas prietaiso gale esančiomis žnyplėmis suimdavo nuogas krūtis ir jas traukdavo į save. Krūtys plyšdavo, o moterims likdavo randus visam gyvenimui arba jos mirdavo dėl prarasto kraujo ar infekcijos.
- Krokodilo žirklės. Krokodilo žirklės dažniausiai skiriamos tiems, kas išdrįsdavo pasikėsinti į karaliaus gyvybę. Ši karpyklė buvo padaryta iš geležies, žnyplių pagrindu. Tačiau, vietoje įprastų susiveriančių geležčių, ties instrumento galu buvo pora puscilindrių, kurie, „nasrams“ susivėrus, suformuodavo ilgą, siaurą angą. Pastarosios viduje buvo apstu aštrių dantukų ir spyglių. Krokodilo žirklės naudotos bausti tiems nusikaltėliams, kurie kėsinosi nužudyti karalių. Jos šiek tiek priminė žnyples - turėjo du metalinius strypus su daugybe smaigų. Kankintojas pakaitintomis krokodilo žirklėmis galėjo nutraukti nusikaltėlio pirštus ar penį.
- Žnyplės ir replės. Ypač grėsmingai atrodo žnyplės ir replės, kuriomis būdavo žalojama krūtinė išdraskant po gabalą mėsos. Beje, prieš "darbą" žnyplės būdavo įkaitinamos. Šis būdas ypač išpopuliarėjo XV amžiuje ir daugiausia būdavo naudojamas tais laikais ypač populiariems burtininkams bei juodosios magijos atstovams, laikydavusiems juodąsias mišias, kankinti. Žnyplėmis kankino net iki XVIII amžiaus. Na, o replės paprastai būdavo naudojamos nosiai, speneliams ar peniui išrauti, rankų ar kojų pirštams laužyti.
- Ispaniškasis kutentojas. Palyginti su prieš tai minėtais kankinimo prietaisais, šio pavadinimas neatrodo grėsmingas. Vis dėlto ispaniškasis kutentojas nuteistiesiems sukeldavo daug skausmo: su grėblio formos įrankiu nuogiems žmonėms buvo draskomi nugara, krūtinė ir kaklas. Jis buvo gana aštrus ir lengvai perplėšdavo odą. Pasirodo, tai buvo vienas iš žiauriausių viduramžių kankinimo būdų! Mat būdavo "kutenama" ne švelniais pirštų galiukais, o... šakutę primenančiais metaliniais virbais, skausmingai draskančiais odą.
Smaugimo ir dusinimo priemonės
- Piktžodžiautojos apynasris. Liežuvautojų, apkaltintų raganyste, ir įžūlių moterų laukė kankinimas ir viešas pažeminimas - metalinis antsnukis. Jo dalis - ir metalinė, dažnai spygliuotoji plokštelė, kuri buvo tvirtinama prie baudžiamos moters liežuvio viršaus. Nuteistoji negalėdavo nei kalbėti, nei valgyti - nuo menkiausio liežuvio judesio jį draskydavo plokštelės spygliai. Na, o tiems, kurie nesugebėdavo laikyti liežuvio už dantų, tai yra mėgdavo paliežuvauti, kildavo didelė tikimybė pajusti kaukės, arba "antsnukio", nepatogumus. "Antsnukis" neleisdavo net surikti, mat prie galvą juosiančio lanko pritaisyta plieninė juosta būdavo uždedama aukai ant burnos ir užveržiama diržu. Oras į burną patekdavo tik pro specialią angą, kurią budelis bet kada galėdavo užkišti pirštu. "Antsnukiai" dažniausiai būdavo naudojami inkvizicijai paskelbus nuosprendį (kad nesigirdėtų deginamos aukos klyksmo). Pavyzdžiui, 1600 metais Romoje, panaudojant "antsnukį", ant laužo buvo tyliai sudegintas pažangus to meto veikėjas Džordžas Brunas. Beje, jam ant veido buvo uždėtas "antsnukis" su viduje pritaisytais dviem metaliniais dygliais (vienas dyglys persmeigė liežuvį ir išlindo per smakrą, o antras įsmigo į gomurį). XVI-XIX amžiuje daugelyje Europos šalių buvo ypač populiarios vadinamosios gėdos kaukės. Jomis "papuošdavo" pasisakiusiųjų prieš valdininkus bei tų laikų papročius galvas, taip pat moteris, išdrįsusias pasipriešinti savo vyrams. Šios kaukės iš vidaus irgi turėdavo skaudžiai duriančius spyglius.
- Garotės kankinimas. Jis sulaukė populiarumo daugelyje šalių, bet ispanai ištobulino šį kankinimo įrankį - būtent todėl jo pavadinimas ispaniškas. Ant pasmerktojo kaklo buvo uždedamas metalinis antkaklis. Budelis sukdavo rankeną, antkaklis vis labiau suspausdavo žmogaus kaklą ir galiausiai auka uždusdavo. Paskutiniai, šiuo įrenginiu myriop pasmerkti vyrai, buvo už policininkų nužudymą nuteisti Salvadoras Puigas Antichas ir Heinzas Chesas. Egzekucija jiems įvykdyta 1974-ųjų kovą. Ar įsivaizduojate, kas yra garota? Sukdavo tol, kol auka numirdavo.
Kankinimai ugnimi ir karščiu
- Varinis jautis. Tai buvo senovės graikų išrastas kankinimo įrankis. Iš vario pagaminto natūralaus dydžio tuščiavidurio jaučio šone buvo durelės, pro kurias nuteistasis įgrūdamas į vidų. Po juo budelis uždegdavo ugnį ir kaitindavo metalą tol, kol nusikaltėlis visiškai iškepdavo. Variniame jautyje buvo vamzdžių sistema, dėl kurios pasmerktojo šauksmai skambėjo kaip gyvulio baubimas. Romėnai šiuo prietaisu žudė žydus ir krikščionis.
- Kepinimas ant grotelių. Dar vienas veiksmingas to meto prisipažinimų ir svetimų nuodėmių prisiėmimo būdas - įtariamojo kepinimas ant grotelių. Anuomet buvo tikima, jog toks būdas ne tik padeda greičiau išgauti prisipažinimą, bet ir išaiškinti kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis bei įtikinti prasikaltusįjį daugiau niekada nenusidėti.
- Įkaitinta geležis. Kartu su "sosto" bausme dažnai būdavo skiriama ir vandens bausmė bei įkaitinta geležimi deginamos jautriausios kūno vietos.
Kankinimai su gyvūnais
- Kankinimas žiurkėmis. Nusikaltėliams, kurie sirgo žiurkių fobija (buvo taikoma ir šios baimės neturintiesiems), ant pilvo buvo dedami šie graužikai ir uždengiami kibiru. Kibiro viršus būdavo kaitinamas, o žiurkės, norėdamos išsigelbėti, imdavo graužti aukos kūną. Kaip buvo vykdomas kankinimas žiurkėmis?
- Kankinimas gyvūnais. Kartais bausmei atlikti būdavo pasitelkiami gyvūnai. Drambliai pietryčių Azijoje netgi buvo specialiai mokomi traiškyti žmones. Šioje istorijoje vabzdžiai atlikdavo kankintojų vaidmenį: jie geldavo ir kandžiodavo auką iki mirties.
Kankinimo kėdės ir tempimo suolai
- Judo kėdė/lopšys. Šis kankinimo būdas liko iš esmės nepakitęs nuo Viduramžių iki šių dienų. Tai „A“ formos metalinė kankynė, ties kurios viršūne būdavo įtvirtinama aukos galva, ties viduriu - rankos, o žemiausiuose formos kraštuose - kojos. Tikras to meto moterų ir vyrų siaubas buvo "Judo lopšys". Šios kankinimo priemonės išradėjas I. Marselis anuomet didžiavosi, jog toks būdas leidžia kankinti nepraliejant kraujo ir, antra, palyginti greitai išgaunamas prisipažinimas. Išrastas XVI a. Ispanijoje. Šio kankinimo metu nusikaltėlis būdavo per liemenį sujuosiamas metaliniu diržu ir pasodinamas ant aštrios piramidės, kurios viršūnė įstatoma į išangę. Prie metalinio diržo buvo pritvirtintos virvės, kurios po truputį leisdavo kankinamąjį žemyn. Kartais prie kojų būdavo pririšama įvairių svarmenų, kad procedūra sukeltų daugiau skausmo. Nuteistasis būdavo staigiai nuleidžiamas ant piramidės taikant, kad smaigalys patektų į išeinamąją angą (vyrams) arba į makštį (moterims). Skelbiama, jog iš skausmo kankinamieji prarasdavo sąmonę, o kai atsigaudavo, kankinimai būdavo pratęsiami.
- Kankinimo kėdė. Yra daug skirtingų kankinimo kėdžių, bet jas visas sieja bendras bruožas - smaigai ant atlošo, sėdimosios vietos ir ranktūrių, kurių vienoje kėdėje galėjo būti nuo 500 iki 1500. Šis kankinimo būdas Europoje buvo naudojamas iki XVIII a. pirmosios pusės. Pasodintas pasmerktasis negalėjo judėti - jis būdavo pririštas prie kėdės. Žmogus galėjo kankintis visą dieną, nes smaigai nepažeisdavo jokių svarbių organų, o patys kankinamieji šiek tiek užspausdavo savo padarytas žaizdas, todėl greitai nenukraujuodavo. Inkvizicijos kėdė - vienas labiausiai šiurpą keliančių parodos eksponatų. Tokia bausmė buvo ypač populiari Vokietijoje. Į kėdę, nusėtą aštriais dygliais, sodindavo nuogut nuogutėlį prasižengėlį. Mažiausias krustelėjimas, ir dygliai sulįsdavo giliai į kūną. Žaizdos netrukdavo supūliuoti, galiausiai išsivystydavo gangrena ir kankinys numirdavo.
- Kankinimo suolas. Kankinimo suolas laikomas vienu žiauriausių viduramžių kankinimo būdų. Tai buvo didelis kvadratinis rėmas su volu viename arba abiejuose galuose. Prie viršutinio volo būdavo pritvirtinami kankinamojo riešai, prie apatinio - kulkšnys. Kankintojas į priešingas puses sukdavo jų šonuose esančias rankenas. Žmogaus kūnas tempdavosi, o po kiek laiko jo sąnariai jau būdavo išnarinti. Tardytojams paprastai pakakdavo priversti kalinius žiūrėti, kaip šiuo būdu kankinami žmonės, ir jie neištvėrę žiauraus vaizdo prisipažindavo dėl nusikaltimų. Kankinimo suolo, ironiškai vadinto "sostu", bausmę (kai kankinys būdavo pasodinamas žemyn galva, o kojos pritvirtinamos prie medinių kaladžių) per visą kvotos laikotarpį būdavo leidžiama paskirti vienintelį kartą. Tiesa, nebuvo apibrėžtas sėdėjimo šiame "soste" laikas ir budeliai, tyčiodamiesi iš savo aukų, kartais kankinius čia pralaikydavo po kelias ar net daugiau dienų. Šis kankinimo būdas budelių buvo mėgstamas dėl to, jog nepalikdavo jokių kankinimo žymių ant kūno.
- Ratas. Jis buvo naudojamas tik visų nekenčiamiems nusikaltėliams. Auka būdavo pririšama prie rato stipinų, o jis po truputį sukamas. Budelis su kuoka ar metaliniu plaktuku daužydavo ant rato besisukantį žmogų iki jam sulaužydavo kaulus. Pasmerktasis jau sulaužytais kaulais būdavo paliekamas ten mirti.
- Eretiko šakės. Tai buvo ant antkaklio pritvirtintos dvipusės šakės. Vienas galas įsmigdavo į žmogaus krūtinės viršutinę dalį, kitas - į smakrą. Jis negalėdavo nuleisti galvos žemyn dėl šakės, keliančios veriantį skausmą. Šį įrankį dažnai naudojo ispanų inkvizitoriai. Kankinamojo rankos paprastai būdavo surišamos, kad jis nebandytų išsilaisvinti. Taip kankinamas žmogus negalėjo nei kalbėti, nei judėti. Jos paprastai buvo uždedamos po erezija apkaltinto žmogaus prisipažinimo, kad negalėtų toliau kalbėti.
- Raganų ožys. Bene ilgiausiai kankindavosi nuteistieji, pasodinti ant "raganų ožio". Ant piramidės formos smaigalio būdavo pasodinamas myriop pasmerktas nusidėjėlis, ant abiejų jo kojų prikabinami kuo sunkesni svarmenys. Jie kūną tempdavo žemyn, o piramidės smaigalys skausmingai draskydavo genitalijas. Tokia bausmė 1673 metais Bornyje (Italija) buvo paskirta Magdalenai Lazeri, mat pažangi to meto veikėja, nors ir žiauriai kankinama kitais būdais, savo kaltės nepripažino net keturis mėnesius. Tuomet nepaklusniąją buvo nuspręsta 15 valandų palaikyti ant "raganų ožio". Jau po trijų valandų Magdalena prisipažino dėl visų anksčiau jai pareikštų kaltinimų, tačiau, nepaisant to, dar 5 valandas turėjo kankintis ant "ožio", kad "patvirtintų geranorišką prisipažinimą". Paskui jai buvo nukirsta galva, kūno dalys sudegintos, o pelenai išbarstyti.
Kankinimai skysčiais
- Švediškas gėrimas. „Švediškas gėrimas“ - taip vokiečiai praminė neįprastą kankinimo metodą, kurį išvydo Trisdešimtmečio karo metu. „Švediškas gėrimas“ („Schwedentrunk“) - tai kankinimo būdas, kuomet aukos skrandis yra pripildomas kokiu nors šlykščiu skysčiu. Tai - kankinimo vandeniu atmaina. Nuo pat 15 amžiaus Europoje ir visame pasaulyje vykdyti žiaurūs kankinimai, kuomet aukos skrandis būdavo pripildomas vandeniu taip sukeliant didžiulį skausmą, apsinuodijimą ir net mirtį. Taip žmonės kankinti Anglijoje, Ispanijoje, dabartinėje Vokietijoje, vėliau - Japonijoje, JAV ir ne vienoje kitoje pasaulio šalyje. Prancūzijoje tai buvo legali fizinė bausmė už įvairius nusikaltimus. Nuteistojo skrandis galėjo būti pripildytas net 7,3 litrais vandens. Tuomet pasmerktasis buvo mušamas, o jei apsivemdavo, kankinimai būdavo pradedami iš naujo. Tačiau „švediškas gėrimas“ buvo šiek tiek kitoks kankinimo būdas. Skrandis būdavo pripildomas pavojingai arti trūkimo, tačiau pats kankinimo būdas turėjo dar vieną pusę - buvo naudojamas ne vanduo, o koks nors šlykštus skystis. Pavyzdžiui, šlapimas, srutos, kitokios nuotekos. Išsamių „švediškas gėrimo“ pritaikymo aprašymų nėra išlikę. Žinoma tik tiek, kad žmonės būdavo prispaudžiami prie žemės arba prirakinami prie specialaus gulto. Tuomet šlykštus skystis būdavo prievarta girdomas per piltuvėlį, kad žmogus paprasčiausiai neužspringtų ar neįtrauktų skysčio į plaučius. Priešingai nei daug kitų kankinimo būdų, šis nebuvo oficialus. Taip švedų samdiniai ar tiesiog karines pajėgas sekantys civiliai, siekiantys pasipelnyti iš vykstančio karo, kankindavo kitus civilius vien tam, kad jie išduotų informaciją apie turtų saugojimo vietas. Ir net nekalbama apie auksą ar brangenybes - tokios lemties sulaukdavo ir ūkininkai, nesutikę pasakyti, kuriame lauke ganosi jų karvė ar arklys. Nėra aišku, ar „švediškas gėrimas“ buvo dažna kankinimo priemonė.
- Vandens bausmė. Kartu su "sosto" bausme dažnai būdavo skiriama ir vandens bausmė (kai į kankinį kelioms valandoms nukreipiama stipri ledinio vandens srovė).
- Pieno ir medaus kankinimas. Kitas absurdiškas metodas - nelaimėliui per prievartą sugirdoma daug pieno ir medaus, tada jis pririšamas prie valties ir paleidžiamas plūduriuoti vandens telkinyje. Pienas aukai sukelia viduriavimą, o medus pritraukia vabzdžius. Galiausiai šis mirdavo nuo dehidratacijos, bado arba sepsinio šoko.
Nukryžiavimas
Romos dominavimo laikais nukryžiavimas buvo populiari bausmė už tokio pobūdžio nusikaltimus, jokia kita valstybė tokios mirties bausmės netaikė. „Romėnai prieš užkariautas tautas taikė tiek atsitiktinį, tiek tikslinį smurtą. Jie nukryžiavo dešimtis tūkstančių žmonių“, - Teologų sąjungos seminaro Niujorke metu teigė Naujojo Testamento tyrinėtojas Hal Taussig. Nors Romos imperijoje buvo taikomos ir kitokio pobūdžio itin žiaurios bausmės, tačiau ekspertai teigia, kad nukryžiavimas siuntė kur kas ilgiau išliekančią žinutę. „New York Times“ bestselerių autorius Stephen Mansfield įsitikinęs, kad nukryžiavimas buvo „valstybės teroro aktas“.
Nukryžiavimas pirmiausia buvo kankinimo metodas, o tik po to mirties. Tai buvo labai žiauri žmogaus nužudymo forma. Kaip greitai nukryžiuotasis numirs, priklauso nuo asmens sveikatos būklės ir kaip su žmogumi buvo elgiamasi, kol jis buvo nukryžiuotas. „Jie buvo nuolat plakami ir turėjo bent jau dalį kelio patys nusinešti kryžių į egzekucijos vietą, todėl kai pagaliau pasiekdavo savo mirties vietą jau būdavo labai traumuoti. Greičiausiai praradę nemažai kraujo“, - sakė J. Ward. Kai kurie galėjo ištverti dieną ir net ilgiau, išgyvenimo laikas priklausė ir nuo to, kaip su jais buvo elgiamasi po to, kai jie buvo prikalti prie kryžiaus. „Išgyventi daugiau šansų turi tie, kurie išlaikydavo kūno svorį ant kojų, svoris, kuris tenka rankoms, turi būti mažesnis, tada galima taisyklingai kvėpuoti. Palaipsniui darosi vis sunkiau ir sunkiau, todėl nebeįmanoma išlaikyti kūno svorio“, - įsitikinęs „King's“ koledžo, įkūrusio Londone, psichologijos katedros vadovas J.Ward. „Yra įrodymų, kad kartais sargai patys sulaužydavo kojas, kad pagreitintų nukryžiuotojo mirtį“, -pridūrė J. Ward. Apibendrindamas mokslininkas teigė, kad tai yra „siaubingas būdas ką nors nužudyti, tačiau taip turėjo atsitikti“.
Reikia pasidžiaugti, kad gyvename dabar, o ne prieš kelis šimtus metų.