Lietuvos visuomenė, ypač pastaraisiais metais, susiduria su tikromis grumtynėmis įvairiose srityse, o informacijos srautai ir jos interpretacijos tampa esminiu šių kovų lauku. Nuo konkrečių vietos bendruomenių problemų, susijusių su nepavykusiais projektais, iki gilių socialinių ir politinių susiskaldymų, visuomenė ieško atsakymų į amžinuosius dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus. Šiandienis pasaulis pasirodo esąs ir galingas, ir kartu silpnas, pajėgus veikti ir kilniai, ir niekšingai; jam atviras kelias į laisvę ir vergiją, pažangą ir nuosmukį, brolybę ir neapykantą. Pats žmogus įsisąmonina, jog jis pats privalo teisingai panaudoti savo sukeltas jėgas, kurios gali ir jį pavergti, ir jam tarnauti.
Prabaudos tvenkinio saga: vietinės grumtynės dėl skaidrumo ir atsakomybės
Viena iš tokių konkrečių grumtynių istorijų, ryškiai atspindinčių informacijos, lūkesčių ir realybės neatitikimą, yra Norgėliškių bendruomenės kova dėl Prabaudos tvenkinio valymo darbų. Šis projektas, pažadais apipintas ir beveik milijoną europinių lėšų surijęs, tapo tikru Norgėliškių galvos skausmu.
Nepavykęs projektas ir gyventojų nusivylimas
Prabaudos istorija prasidėjo dar 2010-aisiais, kai Aplinkos projektų valdymo agentūra skyrė finansavimą tvenkinio išvalymui. Tvenkinį valyti nuspręsta naudojant žemsiurbę - modernų laivelį, plaukiojantį tvenkinio paviršiumi ir siurbiantį iš dugno dumblą. Jau tuomet atsirado tvirtinančių, kad toks valymo būdas nepasiteisins ir žemsiurbės žarnomis kartu su dumblu bus išplauta beveik milijonas europinių lėšų. Tačiau valdininkai numojo rankelėmis, patrynė delniukus ir ėmėsi siurbti. Iš viso šis siurbimas atsiėjo 879 tūkst. Lt.
Deja, žemsiurbė gyventojams nepatiko. Ji plūduriavo ežerėlyje ir rijo viską, kas pasitaikė jos kelyje. Į aparato nasrus pakliuvo poilsiautojų pamėgta mažutė salelė, apkramtyti buvo ir erozijos graužiami tvenkinio kraštai. Kai specialistai patvirtino, kad numatytas dumblo kiekis (daugiau kaip 19 600 kubinių metrų dumblo) išsiurbtas, žemsiurbė buvo išgabenta. Aplinkos valdymo agentūros užsakymu atlikti tvenkinio dugno tyrimai nustatė, kad dugne liko tik smėlis su 2 proc. organinio dumblo. Nors pagal europinius standartus tvenkinys jau turėjo būti švarutėlis, niekas į jį kojos kelti neskubėjo.
Tvenkinio dugne vis dar gulėjo krūvos šiukšlių: padangos, buteliai ir… nemažas sluoksnis to paties dumblo. Kadangi klampoti varlynėlyje nesinorėjo, gyventojai kreipėsi į valdininkus. Šie savo ruožtu pripažino, kad gali būti geriau, ir pažadėjo atlikti papildomus darbus. Nuspręsta, kad tvenkinys bus nusausintas, o molingas gruntas sustumdytas į dvi saleles. Šios atstos žemsiurbės sužiaumotą salelę ir, apaugusios žole, puoš tvenkinį. Aplinkos apsaugos departamentas davė leidimą ir 2011-ųjų rudenį tvenkinio vanduo buvo nuleistas. Atsivėrė liūdnas vaizdas, kurį kaimo gyventojai pavadino tiesiog šiukšlynu. Imtasi darbų. Anot rajono Kaimo reikalų komiteto pirmininko Česlovo Kenstavičiaus, iš mažo tvenkinėlio išgabenta daugiau kaip penkiasdešimt padangų ir apie keturis šimtus butelių.
Deja, tuo darbai ir baigėsi. Prieš savaitę Norgėlų kaimo gyventojai pastebėjo, kad Prabaudos tvenkinys vėl pildomas vandeniu, nors dumblo kaip buvo, taip ir liko iki pat kelių. Tokį tvenkinio sutvarkymą norgėliškis Irmantas vadina kosmetiniu akių dūmimu: „Būkime realistai, tvenkinio dugnas liko dumblinas. Per metus nieko nebuvo padaryta. Vandenį nuleido, dumblas pastovėjo, atvežė kelias mašinas žvyro ir smėlio į pakrantę ir vėl pradėjo leisti vandenį. Manau, kad taip bandoma užglaistyti po pirmo valymo etapo neatliktus darbus. Lietus ir jį vėl suneš į vandenį, tiek ir naudos. Kadangi nebuvo išstumdytas dumblas, neaišku, ar po kelių metų galėsime čia maudytis.“
Grumtynės dėl tvenkinio: gyventojų balsai prieš valdžios pažadus
Gyventojų teigimu, po pirmo tvenkinio sutvarkymo etapo vyko tikros grumtynės dėl tvenkinėlio. „Ir iš visos tos nepasitenkinimo bangos mes laimėjome tik šiek tiek smėlio ir žvyro?“ - retoriškai klausia Norgėliškiai. Raseinių miškų urėdijos urėdas Antanas Kilčauskas stebisi ir paplūdimio įrengimo būdu: „Smėlis supiltas tiesiog ant žolės, augalinis gruntas nenuimtas. Žolė netruks perželti ir smėlis liks po ja.“ A. Kilčauskas pasakoja, kad praėjusią savaitę prie tvenkinio lankėsi Prabaudos tvenkinio darbo grupė, kuriai priklauso jis pats, Česlovas Kenstavičius, Vilmantas Bacys, Sigitas Vaičius, Jonas Elzbergas ir Gražina Čiarienė. „Darbo grupė apžiūrėjo tvenkinį. Ir, nors per metus nieko kito nepadaryta, tik atvežta šiek tiek smėliuko ir žvyriuko, nusprendė, kad viskas gerai. Apie saleles jau nekalbama. Savivaldybės atstovai sako: „Pliažiuką“ įrengėme ir tai jau padarėme daugiau, nei buvo numatyta projekte.“ Tai labiausiai ir piktina. Pamiršti pažadai. Pamiršta net apie tai, kad buvo šneka apie saleles“, - lieja apmaudą A. Kilčauskas.
Norgėlų kaimo bendruomenės pirmininkė Gražina Čiarienė jam pritaria: „Baisiausia ne tai, kad nepadarė ką pažadėję, o tai, kad pamiršo ir neigia savo pažadus. Keistoka, kad projektas priduotas tuomet, kai nėra atsakingų administracijos pareigūnų. Meras keliauja, vicemeras serga, o administracijos direktorė užsiėmusi. Neturime net kam pasiskųsti. Eilinį kartą esame nusivylę. Jau palikome praeityje pirmą etapą. Kas įvyko, tas įvyko. Tačiau atėjo antras etapas. Ir jis vėl apaugęs nesąmonėmis bei neištesėtais pažadais. Žodžių, o darbų.“ Norgėlų kaimo bendruomenės tarybos narė Staselė Neverdauskienė sako, kad Prabaudos tvenkinio situacija - protu nesuvokiamas dalykas.
Pozicijų kaita ir nuomonių susidūrimas
Norgėlų gyventojus nustebino pasikeitusi rajono Tarybos nario, žuvininkystės specialisto Česlovo Kenstavičiaus pozicija. Dar pernai šis gyventojų gerbiamas žmogus stojo jų pusėn ir tikino, kad žemsiurbė tikrai įtartinai pasidarbavo, o tvenkiniui būtini papildomi valymo darbai. „Pinigai išplauti, o dumblas neišplautas“, - praėjusių metų rudenį „Alio, Raseinių“ žurnalistei sakė Č. Kenstavičius. Šiemet jis kalba jau kiek kitaip. „Projektas buvo išvalyti dumblą. Tai buvo ir padaryta. Tačiau, atvirai kalbant, jei nebūtume nuleidę užtvankos, tai nei vienas nebūtų pamatęs, kas ten darosi. Ten buvo virš penkiasdešimt padangų, trys ar keturi šimtai butelių. Vandenį išleidome, viską pamatėme, išrinkome. Dabar dumblas per metus išdžiuvo, jau ir žolė užaugo. Dar savo iniciatyva papylėme žvyro, kad braidyti smagiau būtų, įrengėme smėlėtą „pliažiuką“. Dabar tvenkinys atrodo pamanomai. Dar bus įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. Ką galėjome, tą padarėme. Tuo norgėliškiai turėtų ir pasinaudoti. Tausokite savo turtą, savo aplinką ir pamatysite, nebus blogai. Šiuo metu, manau, kad didelių problemų su tvenkiniu nėra. Pribėgs vandens ir visi galės ten maudytis“, - praėjusią savaitę susitikime su Norgėlų gyventojais kalbėjo Č. Kenstavičius. Gyventojai piktinasi tokia pozicija: „Pikčiausia, kad bandoma pasakyti, jog viskas padaryta, pažadai išpildyti, tvenkinys sutvarkytas. Kenstavičius anksčiau taip nekalbėdavo.“
Ekspertų vertinimai ir įtarimai
Buvęs Raseinių rajono savivaldybės administracijos ekologas Vytautas Oržekauskas sako, kad Prabaudos tvenkinio projektas nuo pat pradžių buvo pasmerktas. „Aš nepasirašiau po tuo projektu. Buvo aišku, kad gerai nebus. Apie tai informavau tuometinį Savivaldybės administracijos direktorių Dainių Baltrušaitį. Jis sutiko nepasirašyti. Tačiau praėjo kiek laiko ir pasirašė. Aišku, kad čia kažkas ne taip. Logiškai vertinant, galima daryti prielaidą, jog žemsiurbė buvo įtraukta sąmoningai. Žemsiurbės skirtos upėms, ežerams, kurių neįmanoma išleisti, bet ne tokiam 3,2 hektaro užimančiam tvenkinėliui. Kai prieš aštuonioliką metų jį valėme, viską išleidome ir nebuvo bėdų. Pavyzdžiui, trečią Raseinių tvenkinį, kuris yra 2,8 hektaro dydžio, sutvarkėme už 100 tūkst. Lt. Vandenį ir išvalėme. O į Prabaudos tvenkinį sukištas beveik milijonas ir nieko nepadaryta.“
V. Oržekauskas priduria, kad žemsiurbės negalima buvo naudoti, nes šlaitai pažeisti erozijos. Žemsiurbė dar labiau sujudina gruntą, šlaitai smunka žemyn. Kitas klausimas, kas naudojant žemsiurbę išrinks šiukšles iš dugno? Šiuo atveju žemsiurbė visiškai netiko. „Gaila, kad į tai nebuvo atsižvelgta“, - apmaudauja V. Oržekauskas.
Kitas ekologą neraminantis dalykas - dumblinas kalnelis. Valant tvenkinį dumblas buvo kraunamas į krūvą netoliese tvenkinio. Po to dumblas išvežtas. Tačiau pašnekovas abejoja, ar tai buvo atlikta pakankamai tvarkingai. Norgėlų gyventojai prisipažino neseniai pasmalsavę ir prakrapštę dumblo kalnelį užžėlusią žolę. Radinys - baisus dvokas. „Mes su vyrais, neseniai pragręžėme šiek tiek rankiniu grąžtu. Kaip slieko ieškodami prakrapštėme. Smarvė baisinė.“ Komentuodamas dabartinę situaciją V. Oržekauskas linksta į filosofiją: „Niekas to konkrečiai nežino, niekas negali tvirtinti, bet galima daryti prielaidą, kad šita žemsiurbė išpumpavo nemažai pinigų kažkam į kišenę, o likę darbai - jau tik butaforija.“
| Tvenkinys | Dydis (ha) | Valymo kaina (Lt) | Valymo metodas | Rezultatas |
|---|---|---|---|---|
| Prabaudos tvenkinys | 3,2 | ~879 000 | Žemsiurbė, vėliau nusausinimas ir šiukšlių rinkimas | Likęs dumblas ir šiukšlės, gyventojų nepasitenkinimas |
| Trečias Raseinių tvenkinys | 2,8 | 100 000 | Nusausinimas ir valymas | Sutvarkytas |
Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas Vilmantas Bacys tikina, kad situacija nėra tokia bloga, kaip žmonės kalba. „Kai išleidome vandenį, buvo paimti grunto mėginiai, nuvežti į laboratoriją. Ten ištirta, jog tai - mineralinis gruntas su dviem procentais organikos. Ką tai reiškia? Tikslai yra pasiekti. Tai, kad padaryta papildomų darbų, yra mūsų valdžios geranoriškumo įrodymas. Kodėl kyla žmonių nepasitenkinimas? Žmonės visada nepatenkinti. Čia mūsų mentalitetas kaltas. Gal ne pilnai viskas „liuks“, bet tikrai ne nulis rezultatų. Tiesa, buvo klaidų.“ Savivaldybė dar įsipareigojo tvenkinį įžuvinti.
Neįtikėtina Arkties tyrinėtojo Vilemo Barenco istorija 1550–1597 m
Lietuvos visuomenės skilimas ir informaciniai iššūkiai
Prabaudos tvenkinio situacija yra tik vienas iš pavyzdžių, atspindinčių platesnes visuomenės problemas. Lietuvoje jaučiamas žmonių susipriešinimas, tarsi pleištas visuomenėje. Ar taip buvo visada? Ar tai keičiasi? Mokslininkų nuomone, pleištas tarp žmonių tai didėja, tai sumažėja, viskas vyksta bangomis. Ryškiausias jis buvo, matyt, nuo 1992 metų iki kokių 2004 metų ir dar kiek vėliau. Pavyzdžiui, Darbo partijos pergalė 2004 metais buvo to nepasitenkinimo visuomenėje išraiška. Tuo metu taip pat buvo kritęs ir rinkiminis aktyvumas.
Visuomenės segmentai ir nepasitenkinimo šaltiniai
Žmonės, kurie ateina balsuoti ar protestuoti, yra reiškiantys savo nuomonę ir tai yra viena dalis visuomenės. Dar yra kita dalis - tai žmonės, kurie visiškai niekur nedalyvauja, jei renkasi „išėjimo“ iš visuomenės opciją. Šie piliečiai arba emigruoja, arba taip susvetimėja su valstybe, kad niekaip į ją nereaguoja: neiną į rinkimus, stengiasi nemokėti mokesčių. Tokiu būdu žmogus ir valstybė tarsi egzistuoja paraleliai nesusikirsdami. Dalis visuomenės šiuo metu ne tik nesutaria tarpusavyje, bet ir aistringai nemėgsta valdžios. Man atrodo, kad paskutiniu metu situacija buvo gerėjanti. Atsirado daugiau susikalbėjimo. Bet nutiko krizės, pandemijos ir kiti dalykai ir susipriešinimas tarp žmonių ir su valdžia - grįžo.
Ekonomikos nuosmukis po 1990 metų buvo labai dramatiškas. Ir gerėti pradėjo prieš 2008 metų krizę, kuri sutapo su konservatorių valdymu ir tos nuoskaudos, kurios, tiesą pasakius jau buvo nurimę, vėl atsinaujino. Grįžo visos emocijos, nepasitenkinimas. Buvo daromi darbai valstybės labui, bet nepaisyta žmonių. Tarsi valstybė būtų kažkas kitas, o ne jos žmonės. Lyg gali gelbėti valstybę žmonių sąskaita. Po to sekė didėlė emigracijos banga. Tai buvo tų, gal ekonomiškai ir teisingų sprendimų, kaina. Ir ji buvo didelė. Tuomet vėl pamažu ekonomika augo, gyvenimas gerėjo. Štai dabar, pagal objektyvius rodiklius ir subjektyvią jauseną žmonės pradėjo gyventi gerai. Imama jausti, kad gyvenimas tikrai geresnis, nei buvo sovietmečiu. Anksčiau tų, kurie sakydavo, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, buvo tikrai daugiau, o dabar tie dalykai keičiasi. Žmonės pamažu atgavo orumą ir staiga užklupo pandemija ir kitos krizės.
Globalizacija, kultūrinės perskyros ir komunikacijos krizė
Čia dar atsirado ir kiti dalykai, kurie atėjo iš Vakarų. Tam tikras nepasitenkinimas bendromis tendencijomis. Tarkime, Donaldo Trumpo pergalė ar Brexit buvo žmonių nepasitenkinimo išraiška. Žmonės buvo nepatenkinti, kad šalys juda kažkuria kryptimi, taip daroma dėl politinio elito sprendimų, o į žmonių nuomonę neatsižvelgiama. Čia ryškėja ir provincijos-miesto skirtis, kur miestai gyvena globalizuotą gyvenimą, o štai provincijos žmonės jaučiasi visiškai kitaip. Globalizacijos, sienų atidarymo metu niekas neklausė ar žmonės to nori, o kai staiga paklausė, paaiškėjo, kad - ne. Yra tylioji dauguma, kuri nematoma, nes gyvena provincijoje, viešojoje erdvėje jos beveik nesimato, bet štai nubalsuoja ir demokratija parodo, kad jie sudaro, kad ir nedidelę, bet daugumą. Šiuo metu Lietuvoje turime panašią situaciją. Čia susikloja ir senos nuoskaudos dėl konservatorių, manymas, kad dabartinei valdžiai trūksta kompetencijos ir iš Vakarų atėjusi banga.
Kodėl vyksta nesusikalbėjimas tarp žmonių ir su valdžia? Dabartinis politinis elitas yra socializuotas Vakaruose, mokslus baigę ten pat. Tarkime „Laisvės partija“ yra labai moderni, bet yra žmonių, kuriems jų vertybės tiesiog nesuprantamos. Pavyzdžiui, lengvųjų narkotikų legalizavimas. Yra žmonių, kurie nesupranta apie ką tai ir kodėl to reikia. Todėl gaunasi taip, kad dalis žmonių ir politinio elito gyvena atskiruose pasauliuose, nesusiekiančiuose induose. Problema yra ir komunikacija. Ir tai rimčiau nei „socialiniai burbulai“, kuriuose gali išsakyti nuomonę ir sulaukti pritarimo. Mokslininkai sako, kad „tauta yra bendruomenė esanti panašioje komunikacinėje erdvėje, panašius dalykus skaito, galvoja“. Tai dabar žmonės nebegyvena toje pačioje komunikacinėje erdvėje, tarkime, jaunimas gyvena išvis kitur. Jie nebeseka tradicinės žiniasklaidos, žinias gauna iš kitur, o ir gyvena visai kitomis vertybėmis. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje vyko „Black lives matters“ protestas ir jauni žmonės išėjo į gatves. Atrodė, kad tas jaunimas, kuris ten atėjo, yra tiek įsijautę į situaciją JAV, kad visiškai nežinojo, kas vyksta Lietuvoje. Realybės tiek išsiskiria, kad žmonės nebegali susikalbėti ne todėl, kad yra piktybiniai, bet todėl, kad jų vaizduotė tiek neapglėbia.
Žiniasklaida ir pasitikėjimo krizė
Kaip brendo nepasitenkinimas, kurį pamatėme besiliejantį vasarą prie parlamento ar per Sausio 13-osios minėjimą? Pirmiausia reiktų prisiminti pirmąjį šeimų maršą. Jis buvo prieš kitą vertybinę politiką. Problema ta, kad jis buvo neadekvačiai suinterpretuotas. Skelbta, kad maršas prieš LGBT ir partnerystės įstatymą, o maršo žmonės eis ir muš kitus asmenis. Bet panašu, kad taip nebuvo. Kiek matėsi tame pirmame marše neapykantos nebuvo, buvo daug šeimų, vaikų, atmosfera nebuvo pikta. Bet buvo suinterpretuota, kad tai - homofobiškų, radikalių žmonių susibūrimas. O tada žiniasklaida padarė meškos paslaugą. Įvyko tai, kad jau ne kartą vyko Vakaruose: elitas, kultūrinis ar žiniasklaidinis, ima gyventi savame burbule. Ir ima norėti savo matymą „užmauti“ ant realybės. Ten dalyvavę žmonės matė, kas vyko tame marše ir tai, kaip jie vėliau buvo parodyti žiniasklaidoje. Tada prasidėjo skilimas, imta kalbėti, kad žiniasklaida šališka, o elitas susimokė parodyti viską ne taip, kaip buvo. Pradėta ieškoti alternatyvių žiniasklaidos kanalų. Dabar tai padaryti tikrai lengva. Įvyko persimetimas į tą „alternatyviąją žiniasklaidą“. O ten yra visko. Pasitikėjimas žiniasklaida nyko, tas žiniasklaidos šališkumas buvo itin ryškus nuo pirmojo maršo iki rugpjūčio įvykių prie Seimo. Tikrai matėsi, kad situaciją norima parodyti ne visai tokią, kokia ji yra. Bėda ta, kad atstatyti pasitikėjimą - sudėtinga. Klausimas ar pavyks žmones ištraukti iš alternatyvių žiniasklaidos šaltinių, nes dabar suvokimas, kas yra tikros, o kas netikros naujienos - išsitrynęs.
Dezinformacijos grėsmės ir požiūris į Rusiją
Kylanti grėsmė prie Ukrainos rytinių sienų verčia susimąstyti ar susiskaldžiusi visuomenė negali būti puiki terpė dezinformacijai, situacijos eskalavimui. Ar protestuose galėtų atsirasti prorusiškas elementas? Yra persidengimo tarp antivakserių ir prorusiškų jėgų, bet tai nėra itin didelis reiškinys. Tyrimai rodo, kad yra mažiausiai trys grupės tarp protestuotojų: sovietinio laiko nostalgikai, vertybinių nuostatų turintys protestuotojai, kuriems globalizacijos iššūkiai yra nepriimtini, ir krikščioniškų pažiūrų protestuotojai. Tai visai kito tipo žmonės, tikėtina net buvę sąjūdiečiai, balsavę už konservatorius. Tie protestai, kurie dabar vyksta, nėra vienalyčiai. Matosi milžiniški skirtumai tarp protestuojančiųjų.
Grįžtant prie klausimo apie galimą protestuojančiųjų prorusiškumą, svarbu paminėti, kad duomenys rodo visą laiką buvo tam tikro nepasitenkinimo konservatorių ir net tik jų, vykdoma politika Rusijos atžvilgiu. Mat ši politika daug kainuoja. Ji turi konkrečią kainą Lietuvos žmonėms. Šis nepasitenkinimas visada buvo ir tebėra ir tai buvo skirtis, skyrusi kairiųjų ir dešiniųjų rinkėjus. Nereikia sutapatinti nepasitenkinimo Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu su prorusiškumu. Yra labai daug žmonių, manančių, kad mūsų politika Rusijos atžvilgiu neteisinga, bet jie neremia ir nemyli Rusijos. Tai klaidingas tokių žmonių matymas, klaidingas situacijos matymas. Politika Rusijos atžvilgiu nėra šiaip užsienio politika su kuria paprastai žmonės turi mažai reikalų. Tai politika dėl kurios žmonės labai konkrečiai jaučia pasekmes. Nepriklausomybės pradžioje, kai viskas griuvo, daug žmonių neteko darbo ir turėjo „suktis“. Kaip jie išgyveno? Prekiavo, vežė, gamino. Daugiausia prekybos vyko su Rusija, nes mokėjo kalbą ir buvo lengviausia išvažiuoti. Ekonominių santykių ribojimas jiems tiesiogiai kirto per kišenes, todėl tai nėra kokia nors teorija, tai praktiškai išgyventa užsienio politika. Tie, kurie priima sprendimus asmeniškai nenukenčia. Kenčia tie, kurie neturi jokio žodžio priimant tuos sprendimus.
Elito arogancija ir išsilavinimo perskyros
Dažnai kalbama apie dabar valdžioje esančių konservatorių aroganciją. Apie tai kalbėta ir prieš 20 metų. Skirtis tarp konservatorių šalininkų ir jų priešininkų turi savotišką klasinį pobūdį, tiesa, ji neapsibrėžia per klasę, kaip ekonominį ar socialinį dalyką, bet labiau per išsilavinimą. Atrodo, kad pas mus ji buvo ir anksčiau, bet mes nemokėjome to įvardyti. Dabar ji dar labiau išryškėjo. Už konservatorius dažniau balsuoja su aukštuoju išsilavinimu, specialistai. Skirtumai tarp kairiųjų ir dešiniųjų rinkėjų matosi pagal išsilavinimą, ne pagal pajamas. Ta vadinamoji arogancija yra tai, per ką pasireiškia naujo tipo klasinis konfliktas. Yra dalis, kuri yra išsilavinusi, o kiti - „paprasti žmonės“. Pastarieji nebūtinai skurdūs, bet jie kitokie, nei didmiesčiuose gyvenantys išsilavinę žmonės. Konfliktas atsiranda tada, kai elitas nenusileidžia iki tos realybės, kurioje gyvena „paprasti žmonės“. Jie neturi empatijos, nemoka ir nenori kalbėti su „paprastais žmonėmis“. Taigi, ta arogancija atsiranda ne kaip žmogaus savybė, bet kaip nenoras matyti kitų žmonių, jų nurašymas ar nemokėjimas prie jų prieiti.
Anksčiau buvo manoma, kad Vytautas Landsbergis yra arogantiškas, nes jo kalbos maniera gali atrodyti kiek pašiepianti. Tai buvo tarsi tos numanomos arogancijos įkūnijimas. Taip pat svarbu paminėti, kad V. Landsbergis visai neseniai atsiprašė žmonių už tai, kad juos išvadino jedinstvininkais. Jis suvokia tautos svarbą, žmonių. Myli jis tautą ir turi jautrumo, bet kartais to nesimato, kartais prasimuša pasisakymai, kurie būna skaudūs. Tik nežinia pasisakymai apie žmones prasimuša dėl to, kad toks V. Landsbergio charakteris, ar todėl, kad nėra visiškai suprantamas tautos vaidmuo, manoma, kad yra „gera“ ir „negera“ tautos dalis. Nes nepriklausomybė galėjo būti pasiekta tik visos tautos pastangomis.
Nepriklausomybės Lietuvoje norėjo labai daug žmonių, bet tikrai ne visi mėgo tuometę valdžią. Nepriklausomybės palaikymas buvo visuotinis. Bet štai palaikymas pačiam V. Landsbergiui ar Sąjūdžiui buvo daug mažesnis. Žmonės norėjo nepriklausomybės, bet nebūtinai mėgo V. Landsbergį, to nereiktų sutapatinti. Sąjūdį palaikė maždaug apie 30 proc. žmonių, jie ėjo į mitingus ir panašiai. Bet iš to, ką girdžiu apie Sausio 13-ąją susidaro įspūdis, kad į Vilnių ginti parlamento ar televizijos bokšto važiavo visai kiti žmonės. Žinoma, važiavo ir sąjūdiečiai, bet ne tik, tiksliau, jų būtų neužtekę. Buvo kur kas daugiau žmonių ginti Lietuvos, nepriklausomybės. Buvo ir kitokio tipo patriotų. Nepriklausomybės buvo galima pasiekti tik su itin plačiu Lietuvos gyventojų palaikymu. Po visko buvo referendumas, kuris parodė, kad virš 90 proc. pasisakė norintys nepriklausomybės.