„Kas tas žmogus?“ - klausimas, kuris atrodo begalinis, gilus, apimantis visą Bibliją ir visą gyvenimą. Visi klausiame „kas aš?“, ieškome atsakymų psichologijoje ar kitur, tačiau pabandykime pažvelgti į save Dievo akimis, ne iš išorės, o iš vidaus. Nuostaba apima, kai išgirstame, kiek daug veiksmo Dievas skiria žmogui: Jis atsimena, rūpinasi, apvainikuoja garbe, aukština, lanko, bando, neatstoja ir nuolat ieško. Tai - Dievo širdis ir Jo rūpestis, Jo požiūris į kiekvieną žmogų. Kokią gyvybę Jis davė, kad būdamas mirtingas, nešioju savyje Jo begalinę dvasią?
Žmogus - Dievo atvaizdas
Žmogus yra Dievo atvaizdas, apdovanotas talentais, kūrybiškumu bei intelektu, gavęs užduočių. Visgi, žmogus yra sugedęs dėl nuopuolio; nepaklausęs Dievo, jis sugriovė darnius santykius. Iš Adomo ir Ievos kilusi visa žmonija tapo nusidėjėliais ir maištininkais, mirusiais nuodėmėse. Neišganytas žmogus nusipelno Dievo pasmerkimo ir pats išsigelbėti negali. Reformatų teologija yra teocentriška: vien Dievas yra Kūrėjas, Viešpats ir Išganytojas. Viskas, kas egzistuoja, yra Jo kūrinija, o Kūrėjas nėra priklausomas nuo kūrinijos.
Atmintis kaip ryšio palaikymo priemonė
Pratęsiant mintį apie Dievo „atsiminimą“, verta patyrinėti savo atmintį. Tai ne tik informacijos išsaugojimas, bet galimybė palaikyti ryšį, kai negalime būti fiziškai šalia. Širdyje gali būti sudėti mums brangūs artimieji, kurie dėl atminties yra ryšyje, kartais arčiau už esančius greta. Jeigu mes, būdami žmonės, galime išlaikyti tokį ryšį, tai koks stiprus yra Dievo ryšys su žmogumi! Koks džiaugsmas suvokti, kad viso pasaulio Viešpats mane atsimena. Galbūt galime atsakyti Dievui tuo pačiu - kartais Jį prisiminti, taip palaikant ryšį su Tuo, ko negalime paliesti.
Žmogus gyvas ne vien duona
Fraze „žmogus gyvena ne vien duona“ pabrėžiama, kad vien materialus pragyvenimas negali patenkinti visų žmogaus poreikių. Evangelijose juntamas stiprus duonos kvapas, ji užima labai svarbią vietą. Jėzus dykumoje, gundomas šėtono, sako, jog žmogus gyvas ne vien duona, o Kalno pamoksle moko nesirūpinti per daug savo gyvybe, ką valgysite. Vis dėlto, Jis moko melstis: „kasdienės duonos duok mums šiandien“.
| Sąvoka | Reikšmė |
|---|---|
| Duona | Gyvybės, gerovės ir darbo rezultatas |
| Vanduo | Dievo žodis, išmintis, tikėjimas |
| Eucharistija | Gyvybės duona, Kristaus Kūnas |
Stebuklingas duonos padalijimas ir Eucharistija
Stebuklingas duonos padalijimas Jono evangelijoje yra „ženklas“, rodantis dieviškąjį Jėzaus slėpinį. Tai gimsta žmonių alkio aplinkoje. Mes nesugebame patenkinti širdyje esančio gyvenimo alkio, nes tai, kuo disponuojame, yra labai nedaug. Tačiau, jei tą truputį nunešame Viešpačiui ir leidžiame jį išdalinti žmonėms, šis truputis tampa pakankamas ir dar lieka. Jėzus per Paskutinę vakarienę paima duoną - tokią pačią, kokią valgome kasdien - ir paverčia ją savo Kūnu. Eucharistija konsekruoja ne tik gamtos dovanas, bet ir visą žmogaus rankų darbą, kančią bei meilę.
Raštas kaip veidrodis
Biblija nėra tik sena knyga ar straipsnis žurnale; ji yra autoritetingas vadovas visam gyvenimui ir Dievo Žodis, aštresnis už dviašmenį kalaviją. Raštas gali būti veidrodis, kuriame save matome ir suvokiame, padedantis pažvelgti į save Dievo akimis. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o atskleisti save, nes Jis mus myli ir kviečia mylėti Jį. Pradėdami skaityti Raštą, turėtume laikytis nuostatos: „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie mane“.