Vandens aktyvumas (aW) yra svarbus maisto saugos ir kokybės rodiklis, apibrėžiantis laisvo vandens kiekį produkte, kuris gali dalyvauti cheminėse ir mikrobiologinėse reakcijose. Šis rodiklis ypač svarbus žuvies mėsai, kuri yra lengvai gendanti dėl didelio drėgmės kiekio ir maistinių medžiagų gausos. Tinkamas vandens aktyvumo kontroliavimas žuvies produktuose yra būtinas siekiant užkirsti kelią patogeninių mikroorganizmų augimui ir užtikrinti produkto tinkamumą vartoti.
Vandens aktyvumas (aw) yra labai svarbus maisto technologijų veiksnys. Jis apibūdina, kiek laisvai prieinamo vandens yra produkte, t. y. vandens, kuris yra svarbus mikrobų augimui, cheminėms reakcijoms ir produkto galiojimo laikui. Drėgmės kiekis rodo bendrą vandens kiekį produkte - dažniausiai procentais. Du maisto produktai gali turėti tą patį drėgmės kiekį, tačiau jų vandens aktyvumas (aw) gali labai skirtis - ir tai tiesiogiai veikia jų galiojimo laiką. Pavyzdžiui, uogienėje yra daug vandens, tačiau didelis cukraus kiekis šį vandenį stipriai suriša.
Vandens Aktyvumo Svarba Maisto Saugai ir Kokybei
Vandens aktyvumas tiesiogiai veikia mikroorganizmų, įskaitant bakterijas, mieles ir pelėsius, augimą ir dauginimąsi. Kiekvienas mikroorganizmas turi minimalų vandens aktyvumo lygį, reikalingą jo gyvybinei veiklai. Jei vandens aktyvumas produkte yra žemesnis už šį lygį, mikroorganizmai negali daugintis, o tai padeda išvengti maisto gedimo ir apsinuodijimo. Vanduo yra būtinas mikroorganizmų, įskaitant bakterijas, mieles ir pelėsius, augimui.
Kontroliuodami vandens aktyvumą, maisto gamintojai gali apriboti arba slopinti šių mikroorganizmų augimą, taip sumažindami gedimo ir maistu plintančių ligų riziką. Vandens aktyvumo kontrolė gali padėti pailginti maisto galiojimo laiką. Sumažindami turimą vandenį, gamintojai gali sukurti aplinką, kurioje mikroorganizmai negali klestėti, taip sulėtindami gedimo procesą.
Vandens aktyvumas daro įtaką maisto saugai, nes slopina arba skatina patogeninių bakterijų, tokių kaip Salmonella, Escherichia coli ir Listeria monocytogenes, augimą. Mažas vandens aktyvumas gali užkirsti kelią šių kenksmingų bakterijų augimui, todėl maistas tampa saugesnis. Vandens aktyvumas turi įtakos maisto produktų tekstūrai, traškumui ir juslinėms savybėms. Daugeliui produktų, tokių kaip užkandžiai, sausainiai ir kepiniai, reikia tam tikro vandens aktyvumo, kad būtų pasiekta norima tekstūra ir traškumas.
Vandens aktyvumas daro didelę įtaką maisto galiojimo laikui ir kokybei. Didelis vandens kiekis pagreitina tam tikrus cheminius procesus, pavyzdžiui, riebalų oksidaciją arba fermentinį rudėjimą. Šios reakcijos gali pakenkti skoniui, išvaizdai ir šviežumui. Vandens aktyvumas yra svarbus parametras, į kurį reikia atsižvelgti renkantis tinkamas pakavimo medžiagas. Jei maisto vandens aktyvumas yra per didelis, gali prasidėti drėgmės migracija, dėl kurios gali atsirasti nepageidaujamų tekstūros pokyčių, atsirasti mikrobų ir atsirasti pakuotės defektų.
Listeriozės Pavojus ir Listeria monocytogenes
Listeria monocytogenes yra viena iš pavojingiausių bakterijų, galinčių augti žemo vandens aktyvumo sąlygomis, nors jai palankiausias vandens aktyvumas yra aukštesnis (minimalus lygis 0,92). Ši bakterija gali sukelti listeriozę - sunkią infekcinę ligą, ypač pavojingą nėščioms moterims, naujagimiams, pagyvenusiems žmonėms ir asmenims su nusilpusia imunine sistema. Listeriozė yra gyvūnų ir žmonių užkrečiamoji liga, kurią sukelia Listeria monocytogenes bakterijos. Pastaraisiais metais ši infekcija pripažinta svarbia visuomenės sveikatos problema daugelyje pasaulio šalių.
Listerijų savybės ir plitimas
Listeria monocytogenes bakterijos yra pakankamai atsparios išorinės aplinkos veiksniams. Jos gali tarpti ir daugintis 4-6 laipsnių temperatūroje dirvožemyje, vandenyje, ant augalų, maiste, ilgai gali išgyventi 6-20 % druskos tirpale, piene, vandenyje. Kaitinamos 62 °C temperatūroje žūva per 35 minutes. Veikiamos tiesioginių saulės spindulių žūva per 2-15 parų. L. monocytogenes kolonijos geba sudaryti biologinę plėvelę ant maisto perdirbimo įrenginių ir su maistu besiliečiančių (ar nesiliečiančių) paviršių. Dėl netinkamai atliekamų valymo ir dezinfekavimo darbų ši bakterija gali ilgai išlikti maisto perdirbimo aplinkoje. Minimalus vandens aktyvumo (aw) lygis yra 0,92, nors šių bakterijų kiekio 6 log sumažinimą galima pasiekti pasterizavimu (2 min.).
Sukėlėjo rezervuaras ir infekcijos šaltinis - laukiniai ir naminiai gyvūnai bei graužikai, todėl šios bakterijos plačiai paplitusios gamtoje. Užsikrėtimas maistu yra pagrindinis listeriozės plitimo būdas. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra gyvūninis maistas, vartojamas be pakankamo šiluminio paruošimo. Kadangi gyvūnai dažniausiai yra bakterijų nešiotojai, todėl tokių gyvūnų mėsa, pienas ir jų produktai gali būti infekcijos šaltiniu. Listerijomis maistas gali būti užterštas ir jį tvarkant, taip pat galima užsikrėsti nuo žalių daržovių ir vandens. Į dirvožemį ir ant daržovių listerijos patenka tręšiant jas galvijų mėšlu. Aprašyti užsikrėtimo atvejai oro lašiniu būdu apdorojant gyvūnines žaliavas - vilną, šerius, plunksnas.
L. monocytogenes aptikta įvairiuose maisto produktuose, tokiuose kaip šviežia ir greitai užšaldyta mėsa, virtos mėsos gaminiai, rūkyta žuvis, žalias pienas, (minkštas) sūris, ledai, firminės salotos, šviežios ar minimaliai apdorotos daržovės ir t. t. (Uyttendaele et al., 2018; EFSA ir ECDC, 2018). Listeria monocytogenes yra gramteigiama, nesudaranti sporų, lazdelės formos (0,5 μm pločio ir 1-2 μm ilgio) bakterija, fakultatyvinis anaerobinis organizmas. Jai palankiausia yra 30-37 °C temperatūra, tačiau ji geba augti labai įvairios temperatūros (nuo 1 iki 45 °C) sąlygomis. Ši šalčiui atspari bakterija gali išgyventi ir net augti šaldymo temperatūroje. Tai yra neigiamam aplinkos poveikiui itin atsparus organizmas, gebantis išlikti ar daugintis labai įvairiomis nepalankiomis sąlygomis (aplinkos pH 4,6-9,4, optimalus lygis 7,0).
Potogeniniai mikroorganizmai Listeria monocytogenes visai neseniai nustatyti 2024. 08. 22 „Lašišos gabalėliuose su svogūnu“ iš Latvijos. Primename skelbiamą informaciją VMVT apie šios bakterijos pavojingumą bei apie tai, kad būtina laikytis savikontrolės programos taisyklių.
Kaip išvengti listerijos | Universiteto vieta
Listeriozės simptomai
Patekusios į žmogaus organizmą bakterijos gali pakenkti daugelį organų, todėl ligos simptomai gali būti labai įvairūs. Liga gali pasireikšti karščiavimu, raumenų skausmais, angina, akių junginės uždegimo požymiais, limfmazgių uždegimu, kartais vėmimu ar viduriavimu. Inkubacinis ligos periodas gali tęstis nuo 3 iki 70 dienų, dažniausiai apie 3 savaites.
Vandens Aktyvumo Kontrolės Metodai Žuvies Produktuose
Siekiant užtikrinti žuvies produktų saugą ir kokybę, būtina taikyti įvairius vandens aktyvumo kontrolės metodus:
- Džiovinimas ir sūdymas: Tai tradiciniai metodai, kurie sumažina vandens aktyvumą pašalinant drėgmę arba pridedant druskos. Džiovinant žuvį, vanduo išgarinamas, o sūdant druska suriša laisvą vandenį, todėl jis tampa neprieinamas mikroorganizmams.
- Šaldymas ir užšaldymas: Žema temperatūra sustabdo mikroorganizmų augimą, tačiau neužtikrina visiškos apsaugos. Kai kurios bakterijos, tokios kaip Listeria monocytogenes, gali išgyventi ir netgi augti šaldymo temperatūroje, todėl svarbu laikytis tinkamų šaldymo ir atšildymo procedūrų.
- Pakavimas vakuume ir modifikuotoje aplinkoje: Šie metodai sumažina deguonies kiekį pakuotėje, o tai slopina aerobinių mikroorganizmų augimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad kai kurie anaerobiniai mikroorganizmai, tokie kaip Clostridium botulinum, gali augti be deguonies.
- Konservavimas: Konservuojant žuvį, ji apdorojama aukštoje temperatūroje, kad sunaikintų mikroorganizmus, ir uždaroma hermetiškoje talpykloje, kad būtų išvengta pakartotinio užteršimo.
- Priedų naudojimas: Kai kurie priedai, tokie kaip sorbatai ir benzoatai, gali slopinti mikroorganizmų augimą, tačiau jų naudojimas turi būti griežtai reglamentuojamas, kad būtų užtikrintas produkto saugumas ir kokybė.
Vandens Aktyvumo Matavimas
Tikslus vandens aktyvumo matavimas humimetru RH2 leidžia greitai, lengvai ir labai tiksliai nustatyti vandens aktyvumą maisto produktuose. Tai leidžia patikimai stebėti procesus ir sukurti saugų pagrindą priimti pagrįstus kokybės sprendimus.
Lankstūs jutiklių sprendimai skirtingiems mėginiams
Humimeter siūlo įvairių mėginių tipų ir kiekių parinktis. RH2 galimi du jutiklių variantai. Erdvi matavimo kamera tinka didesniems mėginiams ir leidžia atlikti greitus taškinius patikrinimus. Labai mažiems mėginių kiekiams galima naudoti kompaktišką matavimo celę, kuri leidžia atlikti tikslią analizę net ir sunaudojant minimalias medžiagas. Šis lankstus pritaikymas daro įrenginį universalų - tinka įvairioms medžiagoms ir pritaikymams laboratorijoje, kūrimui ir kokybės užtikrinimui. Patogus valdymas supaprastina kasdienį darbą ir užtikrina efektyvius matavimo procesus.
Tipinės įprastų maisto produktų vandens aktyvumo vertės
Šioje apžvalgoje pateikiamos tipinės standartinių gaminių aw rekomendacinės vertės, leidžiančios geriau suprasti vandens aktyvumo skalę ir jo reikšmę įvairiems produktams.
| Maistas | Tipinė aw vertė |
|---|---|
| Grynas vanduo | 1,00 |
| Šviežia mėsa, žuvis, kiaušiniai | ~0,99 |
| Švieži vaisiai ir daržovės | ~0,97 |
| Minkštas sūris | 0,97 - 0,98 |
| Virtos ir plikytos dešrelės | 0,92 - 0,98 |
| Kečupas | ~0,94 |
| Uogienė | ~0,85 |
| Brandintas kietasis sūris | 0,80 - 0,91 |
| Žalia dešra (pvz., saliamis) | 0,82 - 0,92 |
| Parmezanas | 0,60 - 0,76 |
| Šokoladas | 0,40 - 0,80 |
| Medus | 0,40 - 0,60 |
| Kiaušinių milteliai, pieno milteliai | 0,25 - 0,40 |
| Kukurūzų dribsniai | ~0,35 |
Žuvų Mėsos Cheminė Sudėtis ir Kokybės Ypatumai
Žuvų mėsos cheminė sudėtis yra panaši į šiltakraujių gyvūnų mėsos cheminę sudėtį. Įvairių rūšių žuvų mėsos cheminė sudėtis labai nevienoda. Tos pačios rūšies mėsos cheminė sudėtis yra pastovi, nors jai turi įtakos žuvies amžius, fiziologinė ir mitybos būklė bei kt. Vandens kiekis įvairių žuvų mėsoje svyruoja nuo 52 iki 85 proc. Santykis tarp sujungto (adsorbcinio) ir laisvo vandens įvairių žuvų yra skirtingas (menkių laisvas vanduo sudaro 75, o sujungtas - 5,7 proc. žuvų masės). Keičiantis žuvyje vandens kiekiui, kinta ir žuvies kokybė, pvz., žuviai netekus 3-5 proc. drėgmės žymiai pablogėja jos skoninės savybės.
Apdorojant žuvis per aukšta temperatūra, denatūruojami baltymai, jie netenka hidratinių apvalkalų ir sutrinka proceso grįžtamumas: sušaldyta mėsa dėl šaldymo metu sujungto vandens virtimo ledo kristalais ir tuo suardžius žuvų audinių dispersinę sistemą praranda galimumą sugerti vandenį atgal.
Baltymai
Kaulinių žuvų azotinių medžiagų apie 85 proc. sudaro baltymai ir tik 15 proc. tenka nebaltyminiam azotui. Kremzlinių žuvų baltymai sudaro tik 55-65 proc., o likusius 35-45 proc. sudaro nebaltyminis azotas. Žuvų mėsoje baltymų yra nuo 6 iki 27,5 proc. (vid. 16). Viso pasaulio žmonių suvartojamų baltymų apie 12 proc. sudaro žuvų baltymai. Baltymai skirstomi į fibrinius, sarkoplazmos ir stromos (sarkoleminius) - tai pilnaverčiai baltymai, dar vadinami proteinais (nukleoproteidai, gliukoproteidai, lipoproteidai). Fibrilių baltymai - tai globulinai: miozinas, tropomiozinas, aktinas. Miozinas pasižymi savybe prisijungti įvairius jonus, ypač kalcio ir magnio, pasižymi fermentinėmis savybėmis. Žuvų raumenyse miozino denatūracija prasideda jau 37 °C temperatūroje. Aktinas su miozinu sudaro kompleksinį baltymą - aktomioziną.
Sarkoplazmoje yra keletas baltymų fermentų, kurie yra reikšmingi audinių medžiagų apykaitoje. Tai glikolizės fermentai, kreatinfosfokinazė, miokinazė ir kt. Nukleo ir fosfoproteidai yra svarbiausia raumenų skaidulų branduolių baltymai; jų sudėtyje yra fosforo. Gliukoproteidai - tai mucinai ir mukoidai. Vykstant hidrolizei nuo šių baltymų atskyla gliukozė, kuri suteikia mėsai saldoką skonį. Lipoproteidai - baltymai sujungti su riebalais. Į jų sudėtį įeina lecitinas, turtingas fosforo. Žuvies baltymuose fosforo kiekis kai kuriuose žuvų mėsoje siekia 0,26-0,63 proc.
Stromos baltymai - tai jungiamojo audinio baltymai kolagenas ir elastinas. Kolagenas verdant virsta glitinu, nuo jo atsiskiria didelė dalis polisacharidų, kurie pereina į tirpalą. Gliutiną skaido proteolitiniai fermentai, jis pasižymi hidrofiliškumu. Tuo paaiškinama, kad verdama arba kepama žuvis praranda mažai vandens, o pati mėsa būna švelnios struktūros ir sultinga. Žuvys, kuriose yra daug kolageno, tinka gaminiams drebučiuose be želatinos priedo. Žuvų raumenyse kolageno yra nuo 1,7 iki 5,1 proc. (lašiša). Elastino proteolitiniai fermentai neskaldo. Mėsos baltymuose yra daug amino rūgščių, lengvai prarandančių karboksilinę grupę (COOH), dėl to mėsa yra šarmiškesnė, negu šiltakraujų gyvūnų, todėl susidaro geresnės sąlygos puvimo bakterijoms daugintis. Proteinuose yra visos būtinos amino rūgštys ir lizinas, triptofanas ir kt. Šios azotinės medžiagos žuvies mėsoje susikaupia baltymų apykaitos procese gyvoje žuvyje ir vykstant žuvies audinių autolizei po žuvies gaišimo. Jų yra kaulinių ir eršketinių nuo 1,5-3,9 proc., o kremzlinių - iki 10 proc. žalios mėsos svorio. Nuo šių medžiagų priklauso žuvies skonis, o nuo to virškinamo sulčių susidarymas. Kita vertus, šios medžiagos yra geras substratas mikrobų vystymuisi. Tas priklauso nuo azotinių ekstrakcinių medžiagų kiekio. Pvz., skumbrė genda greičiau nei kitos rūšys. Šioms medžiagoms priklauso lakūs baziniai junginiai (mono, di ir trimetil aminai, amoniakas, trimetilamonio bazės) trimetilamino oksidas (CH3)NO, argininas, kreatininas, hipoksantinas, ksantinas, adeninas. Jie vaidina nemažą vaidmenį ir žuvų autolizės procesuose.
Riebalai
Žuvų riebalai vertingi tuo, kad juose yra žymiai daugiau skystų nesočiųjų riebiųjų rūgščių negu augaliniuose aliejuose. Todėl netgi esant žemesnei kaip 0 °C temperatūrai, jie išlieka skysti. Juose yra linolio ir arachido rūgščių, kurių derinys vadinamas vit. F. Šis kompleksas normalizuoja riebalų ir cholesterolio apykaitą. Nustatyta, kad 30 g. žuvų taukų cholesterolio kiekį sumažina 7 proc. Žuvų nesočiosios riebalų rūgštys sudaro 84 proc., o sočiosios - tik 16 procentų. Žuvys skirstomos pagal riebumą:
- Liesos iki 2 proc.
- Vidutinio riebumo nuo 2-6 proc.
- Riebios nuo 6-20 proc.
- Labai riebios - daugiau kaip 20 proc. riebalų (ungurys, nėgės, stambios silkės).
Riebalai yra pasiskirstę įvairių žuvų kūne nevienodai; ešerinių koncentruojasi vidaus organuose, sykinių ir jūros ešerių - keteros srityje, silkių poodyje, šamo uodegos srityje, eršketų raumenyse, menkių kepenyse. Žalsva riebalų spalva priklauso nuo chlorofilo.
Angliavandeniai
Angliavandenių žuvų raumenyse būna 0,5-1 proc. Didžiausią jo dalį sudaro glikogenas. Šviežioje žuvyje būna nedaug glikogeno hidrolizės produktų: gliukozės, pirovynuogių, pieno rūgšties. Žuvies mėsa saldoka, ypač žuvies buljonas. Tai paaiškinama tuo, kad hidrolitiniu būdu skyla glikogenas iki gliukozės, kurios kiekis pasiekia 0,75 proc. Nors angliavandenių maistinė reikšmė nedidelė, vienok jie reikšmingi žuvies autolizės procese, o taip pat žuvies spalvos, skonio ir kvapo formavimosi procese, dėl savo redukuojančių savybių.
Mineralinės medžiagos ir vitaminai
Mėsoje yra 1,2-1,5 proc. mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Didžiausią reikšmę turi fosforas, kalcis, magnis, geležis, kalis, natris, chloras, siera, o iš mikroelementų - jodas, varis, arsenas, kobaltas, manganas, cinkas, švinas, fluoras. Į žuvies kūną didele dalimi mineralinės medžiagos patenka iš vandens osmozės būdu. Todėl gėlavandenėse žuvyse mineralinių medžiagų žymiai mažiau, o mikroelementų beveik nėra. O jūrų žuvyse yra ir mikroelementų. Jų yra beveik visuose audiniuose. Randama riebaluose tirpstančių A, D, E vitaminų ir beveik visi B grupės vitaminai. Daugiausiai randama kepenų riebaluose. Pvz., menkių kepenyse yra 91 proc. nuo bendro kiekio. Vit. D daugiau randama ungurių, nėgių, lašišų, skumbrių, o riebaluose tirpstančių vitaminų - vidaus organuose (kepenyse, blužnyje, inkstuose). Vit. C beveik visoje žuvų mėsoje būna 1-5 mg.
Enzimai
Tai peroksidazė, katalazė, lipazė, amilazė, fosfotazė. Svarbiausią reikšmę turi endofermentai - fermentai, esantys žuvų mėsos ląstelėse. Yra ir egzofermentai (virškinimo), kurie pradeda skaldyti ir mėsos baltymus ir tuo greitina žuvies gedimą. Gedimą sulaikius tam tikrais procesais (pvz., silkių atveju), tie procesai pagerina kvapą ir skonį.
Energetinė vertė
Žuvų energetinė vertė priklauso nuo žuvų riebumo. Riebesnės žuvys yra kaloringesnės, pvz., liesų žuvų energetinė vertė svyruoja nuo 2616 KJ (menkė) iki 4522 KJ (ešerys). Riebių žuvų - nuo 5684 KJ (sterlė) iki 10261 KJ (silkė juodnugarė).
Maisto Tvarkymo Reikalavimai ir Kontrolė
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nuolat teikia informaciją apie nesaugius maisto, su maistu besiliečiančius produktus ir pašarus, nustatytus rinkos kontrolės ar importo kontrolės metu. Skubūs pranešimai apie nesaugų maistą talpinami nuolat.
Savikontrolės Programos ir Geros Higienos Praktikos
Maisto tvarkymo subjektai, įskaitant žuvies perdirbėjus, privalo įgyvendinti savikontrolės programas, pagrįstas Rizikos Veiksnių Analizės ir Svarbių Valdymo Taškų (RVASVT) principais. VMVT specialistai tikrindami lauko prekybininkus, vis dar fiksuoja pardavėjus, dirbančius neturint reikalingų dokumentų tokiai veiklai vykdyti. 2022 m. buvo patikrinta virš 1 tūkstančio prekybos vietų, o 2023 m. beveik 500, iš kurių kasmet buvo nustatoma apie 20-30 nelegalių prekiautojų. VMVT leidimai maisto tvarkymo veiklai išduodami nuotoliniu būdu, teikiant dokumentus el. būdu. Daugiau informacijos galima rasti PROFEL gairėse dėl listerijų, 2020 m. lapkričio mėn.
Veterinarijos Reikalavimai Vietinei Rinkai
Vietinei rinkai mažais kiekiais gaminamų ir tiekiamų gyvūninio maisto produktų veterinarijos reikalavimais siekiama sumažinti administracinę naštą gyvūninio maisto tvarkymo subjektams, mažais kiekiais gaminantiems ir tiekiantiems gyvūninio maisto produktus tiesiogiai galutiniams vartotojams ar mažmeninės prekybos subjektams. Reikalavimais užtikrinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose nustatytų tikslų įgyvendinimas, supaprastinant reglamento (EB) Nr. 852/2004 II priedo ir reglamento (EB) Nr. 853/2004 reikalavimus. Reikalavimai taikomi tiesiogiai galutiniams vartotojams ar mažmeninės prekybos subjektams (žvejybos įmonėms), kurie iš mažais kiekiais gaminančių (t. y. 5) turi užtikrinti, kad žvejybos laivas būtų įrengtas taip, kad žuvys, išskyrus tas, kurios laikomos gyvos, būtų kuo skubiau atšaldomos tirpstančio ledo temperatūroje (neatšaldytos gali būti ne ilgiau kaip 8 val. nuo sugavimo).
Maisto Produktų Ženklinimas
Pagrindinis teisės aktas, nustatantis bendruosius maisto produktų ženklinimo reikalavimus, yra 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. Produktų pakavimui ar pateikimui gali būti naudojamos tik sąlyčiui su maistu tinkamos medžiagos ir gaminiai.
Žaliojo Kurso Įgyvendinimas
Ne tik ūkininkai, bet ir žvejai yra pagrindiniai žaliojo kurso įgyvendinimo dalyviai. „Nuo lauko iki stalo“ - vienas iš pagrindinių tikslų ateinančiame finansavimo periode keliamas žvejams gamintojams jų strategijose. Europos Parlamentas numatė pastabas, pasiūlymus ir atkreipė dėmesį į daugelį dalykų maisto grandinėje. P9_TA(2021)0425 Strategija „Nuo ūkio iki stalo“ 2021 m. spalio 20 d. pabrėžia būtinybę imtis veiksmų.